Įdomybės

Susipažinkime: į gimtojo Alytaus gimtadienį antrus metus kviečia mama Evelina su dukryte Guste

vyrredaktorius — Fri, 02 Jun 2023 12:04:29 +0000

Saulė Pinkevičienė

2023-06-02

Realybei sparčiai tampant virtualybe, kai po ranka visuomet fotoaparatas mobiliajame telefone, spausdinta nuotrauka įgauna naujų verčių. Jas pajusti galima vartant solidžius tėvų ar senelių fotalbumus, kuriose nuotraukos saugo ypatingą nuotaiką. Bene todėl, kad iš kameros turėjo išskristi paukščiukas, ir vaikai jo kantriai laukdavo? Šiuolaikinės šeimos savo istoriją taip pat įamžina, kviečia madingus profesionalius fotografus, bet kartais nutinka ir netikėtų dalykų. „Tiesiog pagalvojau, kad paskui gailėsiuosi, jei nepasinaudosiu šia proga“, – sako alytiškė E.Matijoškienė, praėjusių metų pavasarį feisbuke pamačiusi išskirtinį kvietimą – projekto „Alytus Lietuvos kultūros sostinė’ 2022“ kūrėjai ieškojo fotosesijai… nėštukių.

Evelina fotosesijoje sėkmingai sudalyvavo. Įdomus sutapimas: jos nuotrauka reklamos stenduose atsirado gegužės 10 dieną, kai gimė dukrytė Gustė. Šiemet mažoji drauge su mama jau pati pozavo naujai nuotraukai – abi tapo Alytaus miesto šventės „Augc, žydėc ir mylėc“ veidais. Taip Matijoškų šeimos albume atsirado dar viena serija nuotraukų, o Evelina išbandė save naujame amplua.

Makiažas, drabužiai, valandą trunkanti fotosesija – fotomodelio patirtis alytiškei buvo visiškai nauja ir įdomi. Fotosesijas skiria metai laiko, pirmą kartą ją fotografavo Inga Balsiuk, antrą – Lukas Marčiulaitis ir Agnė Grigaliūnaitė. Bet esminė permaina ta, kad per tą laiką alytiškė tapo mama ir dabar į fotosesiją jau atėjo su savo mažąja. Tiesa, kol Simona Praspaliauskienė pasirūpino Evelinos makiažu, Gustę prižiūrėjo močiutė.

„Pirmajai fotosesijai mano stilių kūrė Karolina Vaičiulė, buvo labai smagu, nes susibūrė nemaža komanda, drauge ir tortą valgėme, ir šnekučiavomės, juolab ir aš jau buvau pasiilgusi pramogų, nėštumo pabaiga nebuvo lengva“, – prisimena Evelina.

Sulaukusi šiemet kvietimo dar kartą nusifotografuoti miesto dienų reklaminiam plakatui, ji sako apsidžiaugusi, nes pati mintis pasirodė labai įdomi. Moteris dėvi tą patį rožinės spalvos švarką, jos aprangoje ir interjere panaudoti miesto ženklo spalvų akcentai, kaip ir pirmoje fotosesijoje. Taip bandomas atkreipti dėmesys, kad nuotraukoje – ta pati mama, bet jauna alytiškių šeima jau yra susilaukusi dukrytės. „Bent jau kol kas neturime jokių minčių pabėgti iš Alytaus. Abu su vyru esame gimę čia, užaugę. Alytiškiai yra ir mano tėvai, ir seneliai, Alytuje gyvena brolis. Beje, brolio ir sesės (ji įsikūrė Kaune) šeimos šią vasarą taip pat laukia pagausėjimo“, – sako Evelina.

Šiuo metu vaiko priežiūros atostogose esanti Evelina dirba VšĮ Alytaus poliklinikoje, bendrųjų reikalų skyriaus vyr. specialiste. Ji yra baigusi teisės bakalauro ir darbo teisės magistro studijas. Jos vyras Martynas – profesionalią karjerą baigęs futbolininkas. Šiuo metu jis treniruoja vartininkus, o taip pat yra IT specialistas vienoje Alytaus įmonėje. Kol kas šeima rečiau apsilanko futbolo varžybose, nes Gustei ten per daug triukšmo, bet jau netrukus planuoja vėl užsukti į Alytaus stadioną, kai žais „Dainava“. M.Matijoška – ilgametis šio klubo vartininkas.

Evelina sako, kad pernai, nors Gustei buvo vos mėnuo, šeima vis dėlto apsilankė miesto šventėje – tiesa, tik dieną, o šiemet jau labai norėtų ir vakarinį koncertą Dainų slėnyje aplankyti.

„Alytus yra mūsų miestas, man jis – kažkas tokio. Darbą galiu pasiekti vos per 15 minučių pėsčiomis, nereikia nė automobilio. Jau išsirinkome darželį, kurį lankys Gustė, jis – šalia namų. Superinis miestas, nenorėčiau keisti jo į jokį kitą, nei Vilnių, nei Kauną. Mums visko čia užtenka, turime realius lūkesčius“, – sako E.Matijoškienė.

Ir dar pabaigai klausiu: ar ją dažnai atpažįsta žmonės, pamatę miesto šventę reklamuojančias nuotraukas? Evelina sako, kad tikrai ne. Ir priduria, kad tas gal ir neblogai – ji nesijaučia labai viešu žmogumi, atsakingai vertina, kas feisbukui, o kas – privatu.

Komentarai

Palikite savo komentarą

miesta sutvarkytu o po to…

miesta sutvarkytu o po to galima ir svest pilnos pakeles siuksliu lapai 2 metai kai negrebojami ir nevezami

Tradiciniai turkiški patiekalai – maistas, kuris sužavės kiekvieną

vyrredaktorius — Fri, 26 May 2023 09:48:54 +0000

2023-05-26

Nr. 59 (13875)

Kebabai

Turkiškas kebabas yra vienas populiariausių patiekalų, kurį būtina užsisakyti visiems mėsos mėgėjams. Nors lietuviams geriausiai žinomi dioner kebabai, gaminami iš marinuotos mėsos sluoksnių, kepamų ant besisukančio iešmo, tačiau tai tikrai nėra vienintelis jų variantas. Turkijoje galite paragauti ir Adana kebabų, gaminamų iš aštrios maltos ėrienos ir patiekiamų ant iešmelio. Šie kebabai įprastai yra valgomi kartu su ryžiais, duona, keptomis daržovėmis, salotomis ar jogurtu.

Mezė

Nors mezė yra randama ir kitose šalyse, esančiose prie Viduržemio jūros, visgi kiekvienoje šalyje šis patiekalas yra vis kitoks. Tad, nepraleiskite progos ir paragaukite jo Turkijoje. Mezė – tai mažose lėkštutėse atnešami įvairūs užkandžiai, kuriais galima dalintis. Dažniausiai Turkijoje tokiu būdu yra patiekiami įvairūs vietiniai sūriai, melionai, jogurtas, aitriųjų pipirų pasta, padaže troškintos daržovės, baklažanų salotos, ryžiais įdarytos daržovės ir kiti panašūs delikatesai.

Pidė

Pidė yra turkiška pica su mėsa, daržovėmis ir sūriu. Ji įprastai yra kepama akmeninėje krosnyje ir gali būti su įvairiais priedais, pavyzdžiui, malta ėriena, špinatais, fetos sūriu ir paprikomis. Pidė yra populiarus gatvės maistas Turkijoje ir dažnai yra patiekiama su airanu – gaiviu jogurto gėrimu.

Baklava

Baklava - saldus pyragas, gaminamas iš sluoksniuotos tešlos, smulkintų riešutų ir medaus sirupo. Šį tradicinį desertą turkai mėgsta gaminti per šventes ir įvairius paminėjimus. Yra daugybė baklavos variantų, kai kuriuose receptuose naudojamos pistacijos, graikiniai riešutai ar migdolai.

Taigi, jei susidomėjote ir norėtumėte kažkurį iš šių patiekalų paragauti Turkijoje, nieko nelaukite ir susiplanuokite kelionę į šią turtinga istorija ir kultūra garsėjančią šalį. Skrydžius į Stambulą itin gera kaina galite rasti čia!

Komentarai

Palikite savo komentarą

tuo daugiau nesamoniu rasoma

Į Alytų atvyksta „Dviratynių“ karavanas

vyrredaktorius — Wed, 24 May 2023 09:40:39 +0000

2023-05-24

Nr. 58 (13874)

Šiuo tikslu Lietuvos dviračių sporto federacija (LDSF) paskelbė dviračių sezono atidarymo renginių maratoną per Lietuvą – visai šeimai skirtas „Dviratynes“, kurios jau vyko Vilniuje ir Klaipėdoje, o jau šį ketvirtadienį, gegužės 25 d., 18.30 val. atrieda ir į Alytų, prie Dainų slėnio estrados. Renginio Dzūkijos sostinėje ambasadorė – Europos dviračių treko čempionė, dviračių sporto trenerė Vaida Bronickienė.

Švietimas – jau nuo mažens

„Važiavimas dviračiu yra vienas mėgstamiausių vaikų užsiėmimų. Turime jauniesiems dviratininkams padėti, kad jie kiemuose, dviračių takuose, parkuose ar gatvėse jaustųsi saugesni. Vaikus reikia ne tik supažindinti su pagrindinėmis eismo taisyklėmis, bet ir mokyti juos kuo geriau valdyti dviratį bei vertinti įvairias situacijas, – pabrėžia V. Bronickienė. – Privalome vaikams pasakoti ir apie saugumo priemonių – šalmų, kitų apsaugų, ryškiaspalvių liemenių, žibintų, atšvaitų, skambučių svarbą, nes ir paprasčiausiose situacijose nutinka skaudžių nelaimių. Visai šeimai skirtos „Dviratynės“ – puiki iniciatyva, prisidedanti prie jaunųjų eismo dalyvių ugdymo. Renginyje vaikai ne tik sužinos naujų dalykų, bet ir galės patirti smagių įspūdžių, namo parsivežti medalį ir prizų“.

„Dviratynėse“ – įgūdžiai ir žinios

Anot LDSF generalinio sekretoriaus Arnoldo Valiaugos, dviračių kultūra Lietuvoje sparčiai plečiasi, kyla jos lygis. „Gerėjant infrastruktūrai ir populiarėjant sveikai gyvensenai, dviratininkų skaičius kasmet didėja. Tai itin džiuginanti tendencija, kuri kartu atneša ir augantį žinių poreikį. Šiandien pastebime, kad daugiausiai iššūkių kyla šeimoms su mažesniais vaikais, kurie dar neturi tinkamų dviračio valdymo įgūdžių, o tėvams neretai trūksta žinių, kaip apsaugoti save bei vaikus ir saugiai riedėti keliuose“, – sako vienas LDSF vadovų.

Pasak A. Valiaugos, renginių maratonas per Lietuvą „Dviratynės“ ir skirtas populiarinti draugišką bei saugų dviratizmą mūsų šalyje, lengviausiu ir greičiausiu būdu visuomenei suteikiant svarbiausią informaciją apie tinkamą pasiruošimą dviračių sezonui.

„Kartu su pagrindiniu projekto partneriu UAB „Arimex“ alytiškiams parengėme turiningą programą: visai šeimai skirtų renginių metu vyks nemokamos dviračių pamokėlės vaikams su profesionaliais dviračių treneriais, daugkartiniais dviračių sporto čempionais – vaikai galės pasimokyti, kaip važiuoti saugiai, valdyti dviratį ir aplenkti kliūtis. Dviračių profesionalai suteiks vertingų patarimų: nuo tinkamo dviračio pasirinkimo iki teisingo apsaugos priemonių dėvėjimo. Lietuvos policijos pareigūnai renginyje dalinsis svarbiausiomis žiniomis, kaip važiuoti saugiai ir kokių taisyklių nepamiršti dviračių takuose ir kelyje, o elektroninės daiktų žymėjimo sistemos atstovai žymės dviračius, siekiant sumažinti jų vagystės tikimybę. Jaunųjų dviratininkų laukia ir BMX Freestyle trenerių pamokos bei triukai“, – apie renginių programą pasakoja A. Valiauga.

Nežinojimas kainuoja skaudžiai

Lietuvos policijos statistikos duomenimis, 2022 m. įvairių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, kuriuose dalyvavo dviratininkai ir elektrinių paspirtukų vairuotojai, užfiksuota 9 211. Pernai buvo sužeisti 400 dviračių vairuotojų ir 12 keleivių.

„Daugiau kaip pusė eismo įvykių, kuriuose nukenčia dviratininkai, šiandien įvyksta dėl neatsargumo, kuomet nesilaikoma Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Didžiausių iššūkių kyla tuomet, kai viename kelyje susitinka įvairių transporto priemonių vairuotojai ir pėstieji. Čia itin svarbūs tinkami dviračio valdymo įgūdžiai, kurie padeda ne tik apsisaugoti nuo susidūrimo, bet ir apsaugoti kitiems asmenims priklausantį turtą. Tėvų pareiga ir atsakomybė – vaikus supažindinti su pagrindinėmis saugaus važiavimo taisyklėmis. Itin svarbu nepamiršti ir pasirūpinti tinkamu vaikų matomumu kelyje“, – pažymi Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis.

Pasak Lietuvos policijos atstovo, šiltuoju metų laiku padaugėja ir dviračių vagysčių – pernai metais jų užfiksuota 222, 2023 m. – 86. Nusikalstamumo pikas pasiekiamas birželio, liepos mėnesiais.

„Dviratynių“ kalendorius:

Gegužės 25 d. 18.30 val. – Alytus, Dainų slėnio estrada

Birželio 1 d. – 18.30 val. – Panevėžys, Kultūros ir poilsio parkas (šalia ekstremalaus sporto aikštelės)

Birželio 8 d. – 18.30 val. – Kaunas, Kalniečių parkas (šalia šunų aikštelės)

Birželio 15 d. – 18.30 val. – Vilnius, Vingio parko estrada (uždarymas).

Pagrindinė renginių partnerė – riešutų ir džiovintų vaisių tiekėja UAB „Arimex“.

LDSF informacija

Komentarai

Palikite savo komentarą

----------------------------…

---------------------------------------------------------------------------DEMESIO - Alytuje esanciame zemes plote tarp objektu Naujoji 142 ir Naujoji 142a yra palikti PENKI ATVIRI SULINIAI !!!
BUKITE ATSARGUS !
------------------------------------------------------------------------

Odeta Petraitienė: „Gerus darbus reikia daryti garsiai”

vyrredaktorius — Fri, 19 May 2023 11:58:47 +0000

Saulė Pinkevičienė

2023-05-19

Nr. 57 (13873)

– Odeta, ar esate prigimtinė alytiškė?

– Ne, aš ne alytiškė, bet esu dzūkė, „maišyta“ (juokiasi): mama iš Dzūkijos, o tėtis įnešė žemaitiško kraujo. Išsiskyrus nuomonėms – Kaune ar Vilniuje, priimtas sprendimas gyventi Alytuje. Dzūkija man visada buvo arčiau širdies, ta graži senovinė šnekta, miškas, kurį pažįstu nuo vaikystės, ruduo su baravykais, tais cikrais cikriniais. Kiekvienąkart, radus grybų karalių, užlieja džiaugsmas ir noras rasti dar. Labai džiaugiuosi šiuo sprendimu, pažįstamiems iš kitų miestų sakau – kelkitės į Dzūkiją, į Alytų, čia viskas vietoje, mokyklos, darželiai, būreliai. Nedideli atstumai, rytiniai „kamščiai“ šiek tiek nervina, bet tik 10–15 minučių. Žinau keletą žmonių, kurie grįžo gyventi į Alytaus apskritį ir tuo džiaugiasi. Alytuje dirbu jau penkiolika metų ir žaliasis miestas tapo mano antraisiais namais. Gana greitai mano aplinkoje atsirado geros valios žmonių, su kai kuriais bendraujame iki šiol, kai kurie veidai keitėsi ir vis dar atsiranda naujų. Dėkoju likimui už esančius šalia ir širdyje, už patiriamus tikrus jausmus, išgyventas nuostabias akimirkas ir apsikabinimus susitikus.

– Policijos pareigūnė. Jūsų profesija intriguoja, nes stereotipiškai laikoma „nemoteriška“, o kodėl ją pasirinkote? Turbūt ji vis dėlto uždeda tam tikrą štampą ar ženklą? Na, pavyzdžiui, griežtumo? Nekenkia… moteriškumui?

– Uniforma mane visada žavėjo, brolis tarnavo kariuomenėje, tėtis dirbo policijoje, prosenelis buvo karininkas. Vaikystėje gal ir buvo dvejonių, tačiau vėliau – jokių. Vienas tragiškas įvykis užtvirtino, kad noriu dirbti ten, kur reikia dėvėti uniformą ir yra galimybė kažkam padėti, sprendžiant kilusius klausimus ar problemas bei, kiek įmanoma, padaryti gyvenimą gražesnį, juk visi ateiname su galimybe kažką patobulinti. Ne kartą teko girdėti „iškart matyti, kad pareigūnė“. Kai paklausiu „kodėl?“, atsako įvairiai. Tai žvilgsnis išduoda, tai požiūris, reakcija ar frazė, bet konkretaus atsakymo neturiu. Iš tikrųjų žmogus, dirbantis pareigūnu, automatiškai tampa visuomenėje matomesnis, jis turi daugiau atsakomybių, elgesio taisyklių, bet tai tikrai netrukdo džiaugtis gyvenimu. Tiesiog kartais įvertini rizikas ar apgalvoji „ėjimą į priekį“, kaip šachmatuose. Moteriškumui? Ne! Su uniforma gatvėje ar renginiuose taip pat sulaukiu komplimentų, malonu šypsena atsakyti į šypseną.

– Jus pažįstantys žmonės sako, kad esate dūšios žmogus, kuris padės visada, net jei reikės įdėti daug pastangų. Aš asmeniškai Jus visai kitaip pamačiau Alytaus pabėgėlių registracijos centre, kaip organizacijos „Gelbėkit vaikus“ savanorę, padedančią prižiūrėti atvykusių ukrainiečių mažuosius. Kaip Jūsų gyvenime atsirado savanorystė ir ką ji duoda?

– Kiekvienas mes turime teigiamų ir neigiamų savybių, klausimas, kokių savybių žmoguje ieškome, kai jį sutinkame, ir ar apskritai surandame bendrą kalbą, ar tinka aura, ar sutampa tikslai arba ar yra kažkokių sąsajų. Dviese visada lengviau ir įdomiau, ką bedarytum: ar pasitarti, ar prilaikyti, ar apsikabinti, ar ašarą nušluostyti, ar tiesiog į žvaigždes žiūrėti, ar šokti… Aš apskritai už bendravimą ir bendradarbiavimą. Visada stengiuosi padėti, kiek galiu.

Prasidėjus karui Ukrainoje, Alytuje atsidarė pabėgėlių registracijos centras, į jį ėmė važiuoti žmonės autobusais, maži vaikai ant rankų, vežimėliuose, o kartais ir ne po vieną… Šalia – tik mama… Viduje tuo metu kirbėjo nerimas, tačiau juk supranti, kad gyveni saugiau ir ramiau nei jie. Turi stogą virš galvos, dirbi, vaikai eina į mokyklą. Pamačiau skelbimą, kad „Gelbėkit vaikus“ ieško savanorių, taip centre ir atsiradau su savo dukromis. Jos jau ne pirmus metus yra skatinamos savanoriauti, todėl pasiūliau nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kuo galime padėti, jos sutiko. Po darbo du tris kartus per savaitę keletui valandų važiuodavau (arba važiuodavome) pabūti su ukrainiečių vaikais, žaisdavome, statydavome pilis, gynybos sienas, paskui linksmai griaudavome ir vėl iš naujo, piešėme... Įdomi patirtis. Istorijos iš pirmų lūpų ir vėl nauji žmonės mano gyvenime. Kai vaikas ateina ir sako nusifotografuokim, po to apsikabina, supranti, kad eini tinkama linkme.

– Metus laiko vadovaujate Alytaus ZONTA klubui. Kokią prasmę Jums asmeniškai suteikia ši veikla? Gal galite paminėti, kokia iniciatyva buvo svarbiausia, suteikė prasmės pojūtį?

– ZONTA – tai dar viena galimybė prisijungti prie gerų darbų darymo. Visada sakau, kad jeigu aš turiu 5 eurus, tai mano galimybės ne nulinės, bet tikrai ribotos. Tačiau, jeigu mūsų dešimt, ir mes turime 50 eurų, jau galime veikti, nes ir maži, ir didesni darbai – visi svarbūs, kaip ir kiekvienas lašas jūroje, juk ji iš vandens lašų ir sudaryta. Man patinka labdaringa Alytaus miesto ZONTA klubo veikla. Esu už tai, kad padėtume tiems, kurie yra arčiausiai mūsų, pradedant nuo savo miesto, kad investuotume į visų mūsų vaikų ateitį, į jų galimybių plėtrą, atsisuktume į tuos, kurie serga, į žmonių dvasinio pasaulio turtinimą, ne kiekvienas sau gali leisti teatrą ar kiną.

Man asmeniškai svarbūs visi atlikti darbai, tačiau negaliu nepaminėti renginio „Padovanok suknelę“, kurio idėja „gimė“ telefoninio pokalbio metu su alytiške Evelina, gyvenančia Jonavoje ir ten organizavusia tokiu pat pavadinimu renginį jau trejus metus iš eilės. Mintis išsirutuliojo į tikrai gražų vakarą Alytaus miesto teatro didžiojoje galerijoje. Surinktos lėšos skirtos moterims, einančioms išbandymų keliu, sudarant joms galimybę pamatyti Kauno valstybinį muzikinį teatrą iš arti, pasipuošus ir jaučiantis Moterimi, kuri žino savo vertę. Renginio dalyvės – moterys, lankančios Alytaus miesto moterų krizių centrą, Alytaus socialinių paslaugų centrą, ir ukrainietės, gyvenančios Alytuje. Vakaro metu įvyko aukcionas, buvo parduodamos įžymių Lietuvos ir Alytaus moterų suknelės bei Loretos Skruibienės paveikslas „Virpėjimas“. Už surinktus pinigus nupirkti reikalingi daiktai Ukrainos kariams ir, bendradarbiaujant su Maltos ordino pagalbos tarnybos Alytaus grupe, perduoti VšĮ „Taikos spindulys“, kurie savo darbais kuria pagalbos tiltus tarp Alytaus ir Ukrainos. Džiaugiuosi, kad akcija „Padovanok suknelę“ tęsiasi ir po renginio, ištisus metus tiek padovanoti ir/ar sau pasiimti suknelę galima kabyklose, kurios įrengtos Alytaus regiono atliekų centro padalinyje „TikoTiks“ ir Alytaus socialinių paslaugų centre. Daugybei žmonių iš širdies noriu padėkoti už prisidėjimą prie šio renginio organizavimo. Ačiū! Jeigu labai trumpai – geri žmonės kuria stebuklus.

Dar dvi išskirtinės iniciatyvos, įgyvendintos Alytaus ZONTA klubui surėmus draugiškai pečius su Alytaus Rotary klubu, – kalėdinis koncertas Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje ir pagalba Nojukui bei Mamos dienos koncertas Alytaus sporto arenoje ir pagalba „Lietaus vaikų“ mamoms bei Alytaus muzikos mokyklos jaunimo simfoniniam orkestrui „Svajonė“.

Prieš visus renginius jaudindavausi, o po jų jausdavau palengvėjimą, krūtinę užliedavo džiaugsmas, kad tikslas pasiektas. O tada žiūrime į priekį, ką dar galime padaryti. Geras jausmas, kai gali prisidėti prie to, jog kitas žmogus šypsotųsi, jaustųsi nepamirštas. Būdama ZONTOJE sutikau daug žmonių su didele širdimi, kurie pakalbinti sutiko eiti kartu, padėjo nuspalvinti idėjų trafaretus ir įgyvendinti mintis realybėje. Išskirtinai noriu padėkoti Alytaus Rotary klubui ir jo prezidentui Sauliui Ivoškai už kartu atrastas sąsajas, įgyvendintas bendras mintis ir susitelkimą dėl bendrų tikslų.

– Papasakokite apie savo šeimą. Ar sunku rasti bendrą kalbą su paauglėmis dukromis? Gal turite kokį auksinį receptą?

– Auginame dvi dukras. Dabar namuose siaučia paauglystė, pasipykstame, susitaikome, apsikabiname. Nelengva kartais tą bendrą kalbą surasti, bet abi dukros šaunuolės, kartu vaikštome į žygius, dar keletą draugų prisikalbina, lanko būrelius, savanoriauja, dalyvauja Erasmus programose. Sunku su auksiniais receptais… Dialogas ir suteiktos galimybės pasirinkti padeda surasti bendrą kalbą.

– Kas šiuo metu Jums yra svarbu gyvenime? Kam skiriate laiką, jėgas? Ir kam to laiko labiausiai trūksta?

– Šiuo metu aš tikrai Gyvenu ir džiaugiuosi Gyvenimu, tą pilnatvę linkiu atrasti kiekvienam, kai daroma veikla teikia visavertį džiaugsmą. Nepaprastai gera turėti, ką apkabinti, su kuo susitikti, pasikalbėti, žinoti, kad gali paprašyti. Pastaruosius metus gana stipriai laikas buvo suplanuotas į priekį. Sakyčiau, kad labiausiai trūksta laiko šeimai, todėl stengiamės savaitgalius, kiek įmanoma, praleisti kartu.

– O koks Jūsų laisvalaikis? Ką šiuo metu skaitote, jei tam lieka laiko?

– Džiaugiuosi rasdama laiko knygai, pėsčiųjų žygiams, kelionėms, bitėms, gamtai, šachmatams, kartais netgi filmui, nes būna, kad grįžti ir tiesiog... prisėdus užmiegi. Šiuo metu skaitau australų rašytojos Fionos McIntosh knygą „Arbatos sodai“, kurią man įteikė su pasakymu „tau labai tiks“. Internete radau, kad tai išmoningas ir įtaigus, nukeliantis skaitytoją į praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį pasakojimas apie pareigą ir ryžtą, nenugalimą aistrą ir susitaikymą su likimu. Knyga „užkabino“. Mėgstu papildyti namų biblioteką knygomis, ypač saviugdos, lyderystės, komandos formavimo temomis, prie lovos turiu maždaug 30 pasidėjusi, kurios laukia eilėje būti perskaitytos.

– Ar dažnai keliaujate ir kur dabar ruošiatės, jei ne paslaptis?

– Savo gyvenimo neįsivaizduoju be kelionių (na ir dar mano katino Jokūbo, kuris turi Meino meškėnų kraujo ir atkeliavo iš prieglaudos), man labai patinka atverti naujų miestų vartus. Kartais reikia mini pertraukų, maždaug kartą į tris mėnesius, tada imi ir aplankai giminaičius ar draugus keletui dienų, tiek jų, tiek savęs neapkraunant, ir iškart siela atsigauna. Vasarą savaitę laiko skiriame šeimos atostogoms, išsirenkame šalį, sudarau maršrutą ir iškeliaujame. Dažnai pasirenkame nakvynę kempinguose, mėgstame kopti į kalnus, vakare, užkūrus laužą, gamintis vakarienę. Esu įsimylėjusi Gruziją, o paskutinės kelionės po Švediją metu pirmąkart gyvenime užplūdo jausmas, kad esu kaip namie... Kur dabar? Kurį vakarą, radusi laisvą minutę ir prisėdusi prie kompiuterio, pažiūrėsiu bilietų, jei rasiu tinkamą datą ir kainą – tikrai ten ir keliausime.

– Sodyba su kelionėmis nekonkuruoja?

– Mūsų sodyba – tai senas negyvenamas namas, tačiau jo kieme stovi autentiškas svirnas, dėl kurio tą sodybą ir įsigijome, tai – vaikystės gurkšnis… ramybės oazė… mano ir mano šeimos.

– Kaip apibūdintumėte savo asmenybę?

– Esu optimistė, siekianti užsibrėžtų tikslų, nevengianti iššūkių, empatiška, mėgstanti bendrauti, manęs neveikia primesta pašalinė nuomonė, mėgstu ją apie kitą žmogų susidaryti pati.

– O iššūkius ar mėgstate?

– Mane domina iššūkiai, priimu pasitaikiusius kelyje. Teikiu pirmenybę naujiems, neišbandytiems dalykams. Iš tikrųjų negaliu skųstis veiklos trūkumu, nes nuolat turiu, ką veikti, arba tiesiog kelyje sutinku žmones, su kuriais gimsta naujos idėjos ir nauji darbai, bet tai man dažniau teikia malonumą nei neigiamas emocijas. Aišku, iššūkių išvengti sunku, bet jie padeda tobulėti, pamatyti kai kuriuos dalykus kitu kampu.

– Beje, dar noriu paklausti, kaip praktiškai gyvenime praverčia šachmatai – kiek supratau, esate čempionė tarp Lietuvos policijos pareigūnų? Iš kur tas netradicinis pomėgis?

– Šachmatai mano gyvenime atsirado dar vaikystėje. Prisimenu lentą su figūromis, ją gaubė kažkokia magija, imi rikį ir jis „eina taip ir taip“, karalienė – „taip ir taip“, sunku tą jausmą apsakyti. Pirmuosius pradmenis įgijau šeimoje, vėliau tobulinau mokykloje. Išgirdusi, kad yra toks būrelis, supratau, kad tai yra būtent tai, ko man reikia. Nedidelis, bet jaukus kabinetas tapo mano nuolatinės popamokinės veiklos vieta. Iki šiol su didele pagarba ir meile prisimenu a. a. trenerį Mindaugą Unguraitį, tai – Mokytojas iš didžiosios raidės, kantrus, skatinantis tobulėti. Jis sakydavo: „Norint laimėti, reikia stengtis žaisti be klaidų, analizuok, padaryk išvadas ir pirmyn.“ Man patinka žaisti šachmatais, tai – nuolatinis tobulėjimas, visos partijos skirtingos, nėra nė vienos vienodos. Aišku, po keleto mačų iš eilės pavargsti, nes nėra pastovių treniruočių, tačiau prieš miegą stengiuosi sulošti bent tris partijas per dieną. Varžovas parenkamas automatiškai iš viso pasaulio per chess.com. Šachmatai „įaugo“ į mane ir yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.

Policijos šachmatų pirmenybės jau tapo tradicinėmis, didžiuojuosi pasiekimais šiose varžybose. Nuo 2012 metų asmeninėje moterų įskaitoje tik kartą teko užleisti varžovei pirmą vietą. Laimėtus medalius laikau darbo vietoje, jie man primena pergales ir prisideda prie noro eiti pirmyn.

– Kokia Jūsų svajonė ar tikslas, kurio siekiate šiuo metu?

– Vienas iš didesnių tikslų yra Alytaus miesto Zonta klubo prezidentės 2022–2023 kadencijos metu pabaigti suplanuotus darbus bei perleisti pareigas naujajai prezidentei, kurios laukia staigmena. Esu paruošusi dovaną – regaliją, kurios iki šiol Alytaus miesto Zonta klubas neturėjo, tikiu, kad ji įgaus gilią simbolinę prasmę, perleidžiant klubo prezidentės pareigas.

Nuolat svajoju apie tai, kur vėl keliausiu.

Mano gyvenimo moto: „Kai gauni dovaną, pilnėja tavo delnai, kai duodi ją kitam – pilnėja tavo širdis.“

Komentarai

Palikite savo komentarą

----------------------------…

---------------------------------------------------------------------------
DEMESIO - Alytuje tarp objektu Naujoji 142 ir Naujoji 142a esanciame apleistame zemes plote yra palikti PENKI ATVIRI SULINIAI!!!
BUKITE ATSARGUS!
------------------------------------------------------------------------

liaudies ismintis sako…

liaudies ismintis sako kitaip.Gerus darbus darom tyliai be reklamos

Nuostabi Moteris ir Kolegė!❤️

Jei žmogus gimsta…

Jei žmogus gimsta žemaitijoje, o gyvena Dzūkijoje, tai jau dzūkas? Nesuprantu ...

Šaunuolė! SUPERWOMAN!!! Dar…

Šaunuolė! SUPERWOMAN!!! Dar be to ir "Auksinio proto" gyvuose žaidimuose dalyvauja! 👊🤟👍💪

Alytuje nedaro nei geru nei…

Alytuje nedaro nei geru nei blogu darbu nei tyliai nei garsiai o gal policijos visiskai nera na nebent tik reklamoje arba kabinete o gatvese nesimato furos viena po kitos vaziuoja Santaikos gatve zemyn link Ulonu gatves nors pravaziuot galima tik Statybininku ir Likiskeliu gatve iki Santaikos gatves bet tai nera problemu nes policijai keliu lauzymas ir miesto tarsa dzin o galetu parinkt pinigu gatviu remontui jei furoms zenklai negalioja tai nors pinigu butu gatviu remontui ir nereiketu Santaikos gatves remontuot keleta metu

Žalioji vakarienė sugrįžta: susitinkame birželio 9-osios vakarą aikštėje prie Laisvės angelo

vyrredaktorius — Fri, 19 May 2023 11:53:37 +0000

Saulė Pinkevičienė

2023-05-19

Nr. 57 (13873)

Pernai pasodinta 160 pušų, o kiek jų bus šiemet?

Žalioji vakarienė Alytuje vyks antrą kartą, ši iniciatyva atsirado kaip vienas iš projekto „Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022“ renginių bei sulaukė didžiulio palaikymo.

„Kartais pokyčių reikia laukti itin kantriai, kartais pokyčiai auga kaip medžiai – beveik nepastebimai, bet vieną dieną supranti, kad kvėpuoti tapo gaiviau, lengviau. Šiais metais renginys simbolizuoja bendruomenės susitelkimą, tikėjimą tolimu tikslu. Šilams suvešėti reikia laiko, taip ir nuostatos keičiasi po truputį, tačiau tik susitelkus ir tik veikiant įmanomi pokyčiai“, – sako viena iš projekto iniciatorių, autizmo paramos fondo „Pokyčių ambasada“ įkūrėja Klementina Gruzdienė.

Klementina akcentuoja: Žalioji vakarienė – bendruomeninė iniciatyva, ji skirta telkti, ieškoti alytiškius vienijančių idėjų, kurios padėtų gražinti miestą.

Šiemet Žalioji vakarienė pavadinta Vytauto Kernagio dainos žodžiais „Šoka pušys – žalia“. Jos tikslas – surinkti lėšų pušims įsigyti ir jas pasodinti. 2022 metais Žaliosios vakarienės metu buvo surinkta 6004 eurų ir pasodinta 160 pušų. Žaliojoje gatvėje – 80 pušelių, dar 50 jų įsikūrė šalia Alytaus miesto socialinių paslaugų centro ir 30 – prie Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centro.

Nemokamai koncertą stebėti kviečiami visi norintieji

Vasaros antrą penktadienį, birželio 9 dieną, 18.30 valandą vakarienė prasidės eisena, kaip ir pernai, bet – atvirkštine tvarka. Nuo Žaliosios gatvės (kur pernai vyko Žalioji vakarienė) iki aikštės šalia Miesto sodo, kur stovi Laisvės angelo skulptūra. Ten ir bus pastatyti staliukai renginio rėmėjams, įrengta scena atlikėjams ir sukurtos žaliosios salelės – renginio partneriams.

„Daugelis negali pamiršti pirmosios Žaliosios vakarienės įspūdžių, kai dar tą patį vakarą kalbėjome, kad tai nauja mieste gimstanti tradicija. Labai džiaugiuosi, kad pavyko pakviesti daugybę puikių atlikėjų, kurie šventei suteiks reikiamus akcentus, o mes pažadame, kad bus žalia, gražu, miela ir linksma“, – renginio programą anonsuoja Žaliosios vakarienės režisierė, Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė.

Scenoje koncertuos Artūro Noviko vokalinio džiazo mokyklos vokalinė grupė „Jazz Island“, grupė „Ministry of Echology“, grupė „Mello“ ir kiti. Dalyvių laukia loterija ir aukcionai, kuriuose surinkti pinigai bus skirti nupirkti ir pasodinti dar daugiau pušų.

Šių metų naujovė – nemokamai koncertą stebėti kviečiami visi norintieji, o vietos prie arčiau scenos esančių staliukų bus skirtos renginį remiantiems svečiams, kuriais gali tapti visi norintieji. Už 25 eurų paramą organizatoriai rėmėjui siunčia ne tik begalinę padėką, bet ir paruoštą vietą prie žalia staltiese dengto stalo. Visą informaciją, kaip paremti iniciatyvą, galima rasti renginio puslapyje www.zaliavakariene.lt.

Kodas – žalia spalva

Alytiškiai kviečiami Žaliajai vakarienei puoštis žaliais drabužiais ar bent pasirinkti žalius akcentus. Žalias buvo ir žurnalistus sukvietęs šio renginio pristatymas – į „Senovės prabangos“ baldais stilizuotą fotosesiją, kuri šįkart vyko renginio partnerio Tomo Pankos medelyne, svečius atvežė automobilių ir autobusų nuomos paslaugas teikianti įmonė „Multivanas“.

Renginio globėja, Alytaus miesto vicemerė Jurgita Šukevičienė, ir vakarienės organizatoriai spaudos atstovų laukė tarp dar nepasodintų pušų ir kitų augalų, vaišino žaliaisiais ledais, nealkoholiniu „Alitos“ putojančiu vynu, o ilgametė pedagogė Irena Petkevičienė papasakojo apie medžių svarbą miestui ir jo gyventojams.

Biologijos mokytoja kalbėjo apie pušis, tokį dažną Lietuvos miškų medį. Pušynai žaliavo ir Alytuje, pušų mūsų mieste būta kur kas daugiau. „Prisimenu, kaip su mokiniais eidavome į ekskursijas Alytaus kanifolijos gamykloje, kur pasakojo, kas yra gamina iš pušų sakų“, – kalbėjo mokytoja.

Ji priminė, kad Alytus visuomet garsėjo pušynais ir švariu oru, todėl buvo norinčiųjų čia atsikelti gyventi būtent dėl ekologijos. I.Petkevičienė pasidžiaugė, kad jos auklėtinės I.Pilvelytė ir K.Maciulevičiūtė-Gruzdienė yra tokios gražios idėjos vienos iš iniciatorių.

„Tai labai graži įžanga į tai, kas laukia birželio 9 dieną. Pradėta graži tradicija, tinkanti Alytaus, kaip žalio miesto idėjai, papildanti ir prisidedanti prie to, kad miestas būtų žalesnis ir švaresnis“, – spaudos konferencijoje kalbėjo mero pavaduotoja J.Šukevičienė. Tikimasi, kad Žalioji vakarienė taps tradicija ir vyks vis kitoje miesto vietoje ir galbūt net… skirtingais metų laikais.

Projektą „Šoka pušys – žalia“ finansuoja Alytaus miesto savivaldybė pagal projektinę iniciatyvą „Tau, Alytau“.

Komentarai

Palikite savo komentarą

----------------------------…

------------------------------------------------------------------------
DEMSIO - Alytuje tarp objektu Naujoji 142 ir Naujoji 142a esanciame apleistame zemes plote yra palikti PENKI ATVIRI SULINIAI!!!
BUKITE ATSARGUS!
-----------------------------------------------------------------------

tamsios vakarienės, kol…

tamsios vakarienės, kol laukiate drift boss

palaukti juodos vakarienes

Profesorius Liudas Mažylis: „Rusijos karą Ukrainoje priėmiau kaip karą prieš save”

vyrredaktorius — Fri, 12 May 2023 11:49:17 +0000

Saulė Pinkevičienė

2023-05-12

Nr. 54 (13870)

– Papasakokite, prašau, koks Jūsų viešnagės Alytuje tikslas, ką nuveikėte Dzūkijos sostinėje?

– Į Alytų pirmiausia pakvietė jaunieji konservatoriai, kurie domisi darbu Europos Parlamento komitetuose. Esu Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narys ir Tarptautinės prekybos komiteto pavaduojantis narys, taigi tikiuosi, kad buvau jiems naudingas. Bet kadangi temų gyvenime yra daug ir įdomių, ne viskas europine politika apsiriboja, tai jaunimas, žinoma, klausinėjo ir apie kitus dalykus. Pavyzdžiui, apie mano motyvaciją važiuoti ieškoti Vasario 16-osios Akto, ko vedamas tai dariau. Be abejo, daug temų susisiejo į agresyvaus karo Ukrainoje, jos persmelkia ir anuos laikus, ir Antrąjį pasaulinį karą, ir šiandieninę situaciją. Džiaugiuosi, kad alytiškius sudomino mano naujoji knyga. Joje daug kalbama apie ES, bet ne tik. Taip pat apie apie istorinę atmintį, asmeninius išgyvenimus. Kiekvienas mūsų reaguojame vienaip ar kitaip į tas grėsmes, kurios ištiko mus anų metų vasarį. Nerimas buvo jau daug seniau, juolab dirbant ES struktūrose, man darėsi aišku, ką Rusija ruošia ir kad tikrai ruošia, nors mums ir nesinorėjo tikėti. Tai tokie tie mano viešnagės motyvai. O ir šiaip Alytaus kraštas man asmeniškai labai svarbus. Mūsų šeima turbūt jau 50-dešimt metų leidžiame vasaras Latežeryje prie Druskininkų. Neturime ten sodybos, bet esame laukiami ir kviečiami, atostogaujame jau keturios kartos, jauniausioji – mano anūkių, kurioms Latežeris irgi svarbus. Taigi su Dzūkija sieja šilti ir asmeniški ryšiai, o Latežeris man yra stebuklų kraštas, nes ten – amžina vasarą, kaip kažkada rašė Vytautas Mačernis: „ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj / liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai...“ Suprantama, taip yra todėl, kad žiemą ten nevažiuojame.

– Jaučiatės šiek tiek dzūkas?

– Dešimtadaliu, nes dešimtą dalį metų praleidžiu prie Latežerio. Likusius mėnesius sapnuoju šią vietą, kaip iš ryto išeinu miškų takais su nevaržomos laisvės pojūčiu. Tai – visiškai unikalus, tik Latežeryje aplankantis jausmas.

– Pakalbėkime apie knygą „Europoje vėl karas“. Sakėte, kad ji emociškai nelengva, tačiau joje esama vilties. Koks jūsų asmeninis santykis su karu Ukrainoje?

– Asmeniškai aš priėmiau Rusijos karą Ukrainoje kaip karą prieš save. Nuo pat pirmos dienos (ir netgi anksčiau, nes buvo aišku, kad tai įvyks) kilo nesaugumo pojūtis ne tik dėl viso regiono, dėl mūsų Lietuvos, bet ir dėl savęs paties, vaikų ir anūkų. Man asmeniškai Ukraina dar yra ir mano draugas Serhijus, su kuriuo mes pažįstami nuo paauglystės. Mus sieja daugybė dalykų. Kaip ir aš, jis yra chemikas, parašė kelias knygas, buvo nuėjęs į žurnalistiką – man irgi teko jos paragauti. Visą gyvenimą jautėme savitarpio supratimą. Laiškų šūsnis vienas kitam parašėme, aš pas jį, jis pas mane važinėjome. Man ši draugystė labai svarbi, nes būtent per jo asmenį jaučiau, kaip keičiasi Ukraina. Buvome tame pačiame sovietmetyje, bet Lietuva iššoko pirmoji. Serhijus atvažiavo į Lietuvą po sausio įvykių kaip žurnalistas. Vėliau man teko girdėti, kaip apie juos pasakojo ukrainiečiams Zaporižioje, visi mirtinoje tyloje klausėsi. Tai buvo 2017 metais, Ukrainoje jau ruseno karas, jau tada vežė sužeistuosius į ligonines. Toks jausmas, kad pasakojo apie tai, kas jiems labai aktualu, ką mes perėjome 1991 metais. Per tuos dešimtmečius Ukraina labai toli pažengė. Lietuva lyg ir grįžo į tą savo europinę, demokratinę būseną, o Ukrainai tai buvo naujas tikslas. Jie turėjo eiti link jo po mažą žingsnelį, per tą patį asmeninį mūsų ryšį su Serhijumi – tikiu, kad tai buvo svarbu. Prasidėjus karui, pernai per Velykas mano draugas apsisprendė atvykti į Lietuvą. Aš džiaugiausi, galvojau, kad galėsime suvienyti pajėgas bendram darbui, skelbti apie karo baisumus, buvome pradėję tą daryti, bet jį ištiko sunkus priepuolis. Didžiuojuosi Lietuvos sveikatos sistema (nors kartais ją pakeikiame), bet jo atžvilgiu, kaip ir bet kurio mūsų piliečio, atsidūrusio tokioje situacijoje, pagalba buvo suteikta profesionaliai. Serhijus atsistatė ir per šias Velykas apsisprendė grįžti į Ukrainą. Buvo sudėtinga išsiskirti ir negalvoti, kad jam teks gyventi didelio diskomforto sąlygomis, be tokios globos, kokia jį lydėjo čia. Taigi Ukraina man, viena vertus, yra ir politikai, kuriuos man teko ir buvo privalu sutikti europinėse institucijose, buvę kolegos universitetuose, bet visų pirma – vienas žmogus ir jo likimas.

– Ar esate optimistas šiandien, ar tikite, kad pasaulio pastangomis pavyks pažaboti Rusijos imperines užmačias? Kad Vakarų valstybės jau suprato, kodėl Lietuva kalbėjo apie Rusijos keliamas grėsmes?

– Bandau iškart atsiriboti nuo bet kokio atsakymo, nes klausimo potekstėje yra „kaip galėtų baigtis karas?“ Tai – vienintelis klausimas, į kurį aš atsisakau atsakyti. Karai yra neprognozuojami, jie – kaip žmonijos gaivalas. Šiandien mes žinome, kad 1918 metais, kai vasario 16 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, iki karo pabaigos buvo likę maždaug 10 mėnesių. Bet nepamirškime, kad tada to nežinojo niekas. Situacija pasikeitė labai greitai, ir kaizerinė Vokietija buvo priversta kapituliuoti. Ir karas Ukrainoje, kaip ir bet kuris kitas, yra visiškai neprognozuojamas. Na, o savo knygoje aš cituoju profesorių Vytautą Landsbergį, kuris yra atsakęs į klausimą, ar Ukraina gali nugalėti agresorių Rusiją. Jo mintis tokia, kad tai neįmanoma, bet kitos išeities pasaulis neturi. Prognozuoti šio karo baigtį reikštų užsiimti netgi ne prognozėmis, o futurologija – bandyti atspėti. Kitas klausimas, kaip reikia veikti ir ką reikia daryti, kad padėtume Ukrainai nugalėti? Tai toje „košėje“ aš ir verdu, būdamas europarlamentaru. Taip, iškart sakau, kad buvo galima ir anksčiau, ir daugiau, ir tikslingiau, bet krypties vektorius teisingas. Gal galima suprasti, kad tai yra tam tikras demokratinių pasaulio valstybių laviravimas. Labai svarbu, kad politikai jaustų, jog gyventojai lieka ukrainiečių pusėje, nes Ukraina kariauja gynybinį karą, gina savo žmones ir teritoriją. Visiškai aišku, kas yra agresorius, kokie žiaurūs jo metodai, kad tai – karas be moralės ir etikos. Mano kaip europarlamentaro akiratyje – ir karo naikinama aplinka, ir grobstomos kultūrinės vertybės, ką kalbėti apie į nežinią išvežamus vaikus… Tarptautinė teisė jau niekaip negali suveikti prieš agresorių, reikia steigti specialų tribunolą ir gerai, kad Tarptautinis Baudžiamasis Teismas išdavė Putino arešto orderį. Bet, pasikartosiu, visa tai reikėtų daryti ryžtingiau.

– Europos Komisijai teikėte klausimus apie taktinio branduolinio ginklo dislokavimą Baltarusijoje. Ką manote apie Lietuvos saugumo situaciją?

– Čia turbūt reiktų kalbėti apie tai, kad esu delegacijos ryšiams su Baltarusija narys ir apie sunkiai protu suvokiamą Baltarusijos režimo degradavimą. Už lango 2023-ieji, bet į kalėjimus vis dar sodinami tie, kurie 2020 metais ėjo į gatves, jiems klijuojamos bylos. Kalėjimuose atsirado politinių kalinių kategorija, jie yra žeminami, kankinami. Nutyliu apie Protasevičių, lėktuvo nutupdymą, hibridinis karas vyksta, migrantai tebestumiami per Alytaus krašto miškus. (Druskininkuose pasieniečiai praėjusią vasarą man sako: „Profesoriau, gal jau jūs kitoj pusėj grybaukit, nes mes čia turim kito darbo!“) Astravo AE ir vadinamasis „taikus atomas“ – taip pat šantažo elementas, elektrinės statyba nebuvo kontroliuojama ir niekas nežino, ką jie ten pastatė. Dabar paleidžia antrą reaktorių ir aišku, kad aš negaliu tylėti. Klausiu, ką apie tai žino Europos Komisija? Jie moja į TATENĄ, girdi, gal jie kaip nors išsireikalaus inspekciją atlikti? To dar negana, Rusija nori dislokuoti jau ne „taikų atomą“, o branduolinius ginklus. Ir vėl tas degradavęs režimas pasidarė neva referendumą. Pagal jį jau „galima“ Baltarusijoje dislokuoti. Ne paslaptis, kad ir Kaliningrado srityje yra taktinis branduolinis ginklas, tai savęs papildomai bauginti gal ir neverta. Esame NATO nariai, tolygiai reikia plėsti aljansą, mano supratimu, po karo jo nare turi tapti Ukraina, kitaip šis regionas niekada nebus saugus. Matome, ką išdarinėja Rusija. Atgrasymas ir gynyba nėra tas pats, mums būtinas ir savigynos potencialas. Labai gerai, kad pagaliau suprasta, jog Rusija tikrai yra grėsmė ir turime rūpintis gynyba. Apie visa tai reikia kalbėti, kad tai suprastų ir Vakarų valstybėse, kurios neturi tokios skaudžios patirties, kaip mes.

– Ar šiandien jaučiatės saugiau?

– Aš susitapatinu su ukrainiečiais. Pirmosiomis karo dienomis, nors ir kaip norėjosi tikėti, kad gynyba turėtų būti sėkminga, matėme ir nepaprastai dramatiškų momentų, kaip rašau ir savo knygoje, nebuvo aišku, ar rytoj Ukraina prabus gyva. Tai, kaip ukrainiečiai mėnuo po mėnesio, didžiulių aukų kaina atsispiria Rusijos agresijai, suteikia vilties. Taip, labai blogai, kad karas užsitęsė, bet tame yra supratimas, kad laikomės. Koks gaivalas gali užeiti bepročiui Kremliuje – mes niekada nežinome, bet šiuo metu yra gebėjimo atsispirti jausmas. Nemanau, kad tai savęs apgaudinėjimas.

– Akcentuojate istorinę atmintį. Kodėl ji tokia svarbi?

– Nes viskas persipina – istorija ir šiandiena. Lietuva patyrė sovietų okupaciją, tie dalykai mums tikrai geriau suprantami nei Vakarų valstybėse gyvenantiems europiečiams, į mus įsiklausoma. Manau, kad mūsų, europarlamentarų, pareiga šią žinią skleisti. Priminti, kad tai yra totalūs nusikaltimai prieš žmogaus prigimtį, laisvės siekį, demokratiją, europines vertybes, kaip jas kiekvienas suprantame. Istorinė atmintis labai padeda suprasti, kur šiandien esame ir kurlink ateityje judame. Nebegalime savęs raminti, kad visi karai baigėsi. Jie nesibaigė, karas vėl vyksta Europoje ir panašumų yra labai daug.

Komentarai

Palikite savo komentarą

Laivybos sezono startas Birštone

vyrredaktorius — Fri, 12 May 2023 09:40:50 +0000

2023-05-12

Nr. 54 (13870)

Sezonas startuoja su reguliariais plaukimais Birštone:

1 val. kruizas „Apžvalginis Birštonas“:

VI-VII (šeštadieniais ir sekmadieniais) 13:00val; 15:30val;

2 val. kruizas Birštonas-Prienai-Birštonas (nuo birželio mėn.):

V-VI (šeštadieniais) 19:30val.

Taip pat tęsiamas ir reguliarus bei didelio populiarumo sulaukęs maršrutas: „Kaunas-Birštonas-Kaunas“, kuris vykdomas nuo 2014 metų.

Ypatingai kviečiamos pasiplaukioti įmonės šiokiadienisi, nes Laivas „Algirdas“, tai konferencijų salės erdvė ant vandens iki 100 keleivių.

Keleivinių laivų prieplauka/kavinė prie kurios švartuojasi „Algirdas“ – siūlo meniu su gėrimais, užkandžiais bei savaitgaliais su Fish&Chips (specialus šefo pasiūlymas). Tai niekur kitur Lietuvoje nesiūloma išskirtinė virtuvė sukurta tik prieplaukos svečiams.

Visgi, norint pramogauti laive „Algirdas“ bilietus šiemet prašoma rezervuoti iš anksto internetu, nes vietų skaičius laive ribotas.

Darbas ir poilsis vienoje vietoje, ar įmanoma?

Įmanoma, su unikaliu projektu startuosiančiu Birštone, kuris bus vienintelis toks Lietuvoje – ofisai ant vandens. Čia ne tik bus sukurtos erdvės kokybiškam ir efektyviam kasdieniam darbui atlikti, bet kartu ir galimybė mėgautis atokvėpio minutėmis, kokiomis negalės pasigirti niekas kitas. Įsivaizduokite, kaip efektyviai pavyktų dirbti, jei galite įsikurti gamtoje, unikaliame statinyje Nemune, Birštono kurorte.

Pirmosios ofisų ant vandens idėjos gimė bendradarbiaujant su vienais žinomiausiais architektais šalyje – „Kančo studija". Ofisai ant vandens, tai maždaug 400 kv. m. biuro erdvės. Dviejų aukštų pastatas su langais į Nemuną bei pušyną ir terasa ant stogo. Planuojama, kad čia atsiras iki 70 darbo vietų.

Dienos eigoje, ar tiesiog per pietų pertrauka vietoje bus kavinė ir galimybė praleisti poilsio akimirkas pasiplaukiojant laivu „Algirdas“ Nemune.

Tai ne tik išskirtinis statinys savo idėja, bet techninėmis savybėmis. Pastatas bus statomas ant „debarkaderio“ (plaukiojančios prieplaukos), kuri Lietuvoje išlikusi vienintelė. Ofisai ant vandens, jeigu darbuotojams pabostų matyti tą pačią upės vagą, galės nuplukdyti darbuotojus tarp Kauno ir Birštono į bet kurią vietą Nemune. Planuojama, kad toks ofisas Birštone galėtų veikti 6–8 mėnesius, o Kaune ir visus metus.

Komentarai

Palikite savo komentarą

The beautiful scenery here…

The beautiful scenery here is similar to basketball stars which makes me feel very happy and peaceful.

i Birstona nes sitam kaime…

i Birstona nes sitam kaime niekas nevyksta Alytus merdi

ASITEŽO teatrų festivalis vaikams ir jaunimui – must have suaugusiam žiūrovui?

vyrredaktorius — Wed, 10 May 2023 11:41:31 +0000

Saulė Pinkevičienė

2023-05-10

Nr. 55 (13871)

ASITEŽO teatrų festivalis vaikams ir jaunimui Alytuje – ar tai ženklas, kad Dzūkijos sostinėje užaugo kelių kartų žiūrovas, kuris saulėtą ir pavasarišką balandžio savaitę pasirinks teatrą, o ne kitas pramogas? Tegul mokytojų paragintas, bet vis dėlto – įvairaus teatro degustacija, tikėtina, kad kažkas patiks.

Alytaus miesto teatras (AMT) Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS nariu tapo prieš dvi dešimtis metų, o Dzūkijos sostinė šiemet festivaliui pasirinkta dėl kelių priežasčių. Taip pat ir dėl to, kad Alytus planavo tapti Jaunimo sostine 2023, teikė paraišką, bet nelaimėjo (sėkmės Marijampolei!) šio titulo. Jau vien tai, kad Alytus galvoja apie jaunystę, yra smagu.

„Dėl tarptautinio teatrų festivalio „Com•media“ programos vaikams „Com@“, taip pat Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“ organizuojamo festivalio po truputį auginomės žiūrovus, kurie užpildė festivalio sales. Tai – ne vienų metų įdirbis. Pasidžiaugsiu: užsieniečiai festivalio dalyviai liko nustebę, kad spektaklius žiūrėjo tiek daug vaikų. Taip, žinoma, teko padirbėti su mokyklomis, tiesiogiai kviečiant į festivalį, bet praktikos turime ir mums pavyko“, – sako AMT direktorė Inesa Pilvelytė. Ačiū už pokalbį, kurio kontekste susidėliojo keletas festivalio įspūdžių.

– Kalbant apie ASITEŽO festivalį, kokio amžiaus žiūrovus pakviesti į teatrą yra didžiausias iššūkis?

– Jaunimą. Klausiau festivalio dalyvių teatralų, kokia yra situacija Švedijoje, Suomijoje, Estijoje? Jie patvirtino, kad atsivesti paauglius – sudėtingiau. Kuomet paragauja teatro, tada jau viskas būna kitaip. Jiems patinka, įdomu. Užsieniečiai Alytuje buvo labai nustebę, kad paaugliai taip įdėmiai klausė ir reagavo į sceninį veiksmą ten, kur reikia reaguoti. Tokia ta paaugliška auditorija, reikalaujanti pastangų kontaktui.

…festivalį užbaigė spektaklis teatro istorijos „Spąstai“ (rež. Jūratė Trimakaitė), skirtas 14–18 metų jaunimui, – kaip įvardijo Inesa – „auditorijai vardu iššūkis“. Lietuvos ir Prancūzijos menininkų kūrybinės komandos darbas – manipuliacijos temą nagrinėjantis objektų ir kaukių teatro spektaklis. Salėje – jaunimas, jiems patiko (spėjo ir asmenukių pasidaryti), užsimezgė pokalbis apie spektaklio idėją. Kodėl iš pradžių sumanytas su žodžiais jis transformavosi į judesio? Ar jaunimui suprantama tokia raiškos forma? Atsakymas – taip. Ir jauniausia – dešimtmetė – žiūrovė pritarė. Jaunimui rūpėjo kaukės – jos labai vizualios (Stasio Eidrigevičiaus motyvais), tačiau kiek funkcionalios? Ar sunku jas dėvint vaidinti? Šiek tiek pavyksta praskleisti kūrybinės virtuvės užkaborius: aktorė Kristina Mauruševičiūtė pasakoja, kaip ką tik scenoje „apžaidė“ nukritusį rekvizitą. Žiūrovai reaguoja gyvai, jiems įdomu. Tačiau kiek aktuali tema? „Asmeniniame gyvenime ir mokykloje manipuliacijos yra daug. Manipuliuoja stipresnis, o silpnesnis pasiduoda, susilieja su jam primestu vaidmeniu. O koks buvo jūsų sumanymas?“ – kažin ar tokią gyvą salės – scenos diskusiją pavyktų užmegzti su „suaugusia auditorija“.

– Kokie atrankos kriterijai taikomi ASITEŽO teatrų festivalyje JĖGA/COOL! norintiems dalyvauti teatrams?

– Daug diskutavome šia tema ASITEŽO valdyboje ir festivalio darbo grupėje. Šiais metais vykdėme atvirą atranką, bet tik užsienio teatrams. Pasiūlymų gauta per trisdešimt, o festivaliui atrinkti penki spektakliai. Aišku, kartais lėmė kaina, nes užsienio trupių atvykimo kaštai yra nemaži. Su Lietuvos teatrais situacija kitokia – šiais metais leidome dalyvauti visiems, kurie norėjo ir kuriuos tenkino sąlygos. Bet kalbėjome, kad ateityje, norint išlaikyti kokybės kartelę, reikėtų atrankos.

– Ar ASITEŽO festivalis leidžia susidaryti įspūdį, ką Lietuvos ir užsienio teatrai siūlo vaikams ir jaunimui, kuria linkme eina?

– Einama labai skirtingai. Kai kurie teatrai kuria daug įtraukių spektaklių, socialinis dėmesys pažeidžiamoms grupėms visada gerai. Šio festivalio formate taip pat parodytas spektaklis, kuris skirtas tik šešiems žiūrovams – teatro „Dansema“ sukurtas „Neregėtas pasaulis“. Suprantama, kad tokiam teatrui reikia rodyti dėmesį – jis nelabai galėtų išvažiuoti parodyti spektaklį, nes tiesiog neatsipirktų kaštai. Tam reikalinga pagalba, sklaida.

…„Estijoje panašaus teatro nėra“, – sako festivalio svečiai estai po šokio teatro „Dansema“ spektaklio „Neregėtas pasaulis“, skirto 1–8 metų neregiams ir silpnaregiams vaikams. „Dansema“ – pirmasis ir vienintelis teatras Lietuvoje, kryptingai kuriantis šokio spektaklius tik vaikams, taip pat ir su specialiaisiais poreikiais. „Neregėto pasaulio“ idėjos autorė ir choreografė Birutė Banevičiūtė sako, kad sumanymas gimė per karantiną.

Spektaklis vyksta scenoje, atitvertoje nuo salės užuolaida. Saugus pasaulis, kuriame aktoriai paklausia kiekvieno vaiko vardo, nusišypso, randa kontaktą be žodžių. Meditacija tyloje – taip pat ir vyksmą stebintiems suaugusiems (norėtųsi ilgiau, gal tuoj turėsime spektaklius, skirtus „spec. poreikių mums“ – pervargusiems nuo informacijos srauto ir socialinių medijų?)

Pasitelkęs muziką, judesį, įvairias faktūras teatras kuria aplinką, kurioje vaikai galėtų elgtis taip, kaip jaučia, kur jiems niekas nenurodinėja. (Na, nebent atlydėjusi auklėtoja atkakliai moja, kad ramiai pastovėtų, kur liepta, kol nufotografuos.) Mizanscena papildo spektaklį apie laisvę būti savimi. Graudina, bet šviesiai. Po spektaklio norisi apkabinti žmones, kurie jį sukūrė, matau, kaip jautriai sako „ačiū“ svečiai iš Estijos.

– O kaip šiuolaikinės aktualijos – jas matome net ir teatre vaikams?

– Teatrai dabar daug kalba apie karą, taiką. Apie tai, kas šiandien beprotiškai aktualu visame pasaulyje. Apie tai kalba ir festivalyje parodytas Alytaus miesto teatro spektaklis vaikams „Grybų taika“. Kai 2201 metais jis buvo įtrauktas į mūsų teatro kūrybinės veiklos programą, niekas nežinojo, kad ateis 2022 metų vasario 24-oji. Mūsų vizijoje tai turėjo būti klasikinis „Grybų karas“ pagal Justiną Marcinkevičių. Vėliau spektaklio režisierė Andra Kavaliauskaitė pakeitė jo pavadinimą ir koncepciją, norėjosi, kad tai būtų šviesus spektaklis, bet kartu ir paliestos karo-ne-karo temos. Norėjosi kalbėti apie kritinį mąstymą, pirmiausia – tautos, kuri inicijavo šitą karą, ar jie supranta, dėl ko reikia kariauti..?

– O šiuolaikiniame teatre jaunimui dar yra likę temų tabu?

– Šiuo metu kaip tik rengiame naują Alytaus teatro kūrybinę programą kitiems metams, joje įrašytas spektaklis, kuriame bus paliesta, atrodytų, išdiskutuota narkotikų, kitų svaiginančių medžiagų vartojimo tema. Ketiname organizuoti teatrinę laboratoriją, kviestis jaunimą ir drauge kurti dramaturginę medžiagą. Taigi tikrai yra temų, kurios nebėra tabu, tačiau sudėtingiausia rasti, kokia forma apie jas kalbėti. Kaip prieiti prie jaunuolio ir prakalbinti? Naktinėje teatrinių įvykių sesijoje COM•MOON•A man teko matyti vieno vokiečių teatro spektaklį jaunimui, kuriam buvo pasirinkta įtrauki forma, kai jauni žmonės užduoda klausimus tėvams. Ji pasirodė aktuali, į teatrą pasižiūrėti spektaklio atėjo aktorių (vaidino neprofesionalai) bendraamžiai, draugai, jų tėvai. Teko kalbėti su šio spektaklio prodiusere, kuri minėjo, kad net vokiečiams tie scenoje užduodami klausimai pasirodė per aštrūs ir atviri...

…nes teatras jaunimui yra galimybė atsidurti akivaizdoje su realiomis problemomis. Mintis neapleidžia stebint paauglius, kurie žiūri Loretos Vaskovos teatro spektaklį „Lapkričio 20“ (rež. L.Vaskova). Švedo dramaturgo L.Noréno pjesė sukurta remiantis dokumentika: 2006 m. lapkričio 20 d. į mažo Vokietijos miestelio mokyklą aštuoniolikmetis atsinešė ginklų.

Gyvą nervą leidžia pajusti ne scenos veiksmas, o reakcija salėje. Sukrečia ne realūs įvykiai, tapę pjesės pagrindu, o spengianti tyla, kai skamba monologas apie patyčias (akt. Šarūnas Januškevičius). Salėje nebelieka replikų, bravūros. Apčiuopiama tyla tvyro iki pabaigos.

Grįžtant prie temų tabu, dokumentinė medžiaga yra pretekstas kalbėti apie paauglio jauseną pasaulyje, apibrėžtame abreviatūros MADPM (mokykla / aukštoji / darbas / pensija / mirtis). Tuo pačiu metu, kai teatre vyko ASITEŽO festivalis, Alytaus Putinų gimnazijoje – diskusija a la „apie pichotropinių medžiagų vartojimą, kurio priežastis visada yra, tik ne visada ją matome“.

Spektaklio herojus klausia: „O kai stebime, ar mes dalyvaujame?“ Tai – paskutinė ir labai asmeniška replika, nuskambanti finale. Sakau, gal ieškant algoritmo, kaip sustabdyti narkotikų plitimą mokyklose, reikėtų… padovanoti tėvams ir mokytojams bilietus į teatrą?

– Teatras vaikams ypatingas tuo, kad mažasis žiūrovas negali pats ateiti į teatrą, jei jo neatsives tėvai. O galima šiandien kalbėti apie tai, kad mamoms ir tėtėms reikia teatro?

– Sakyčiau, kad jaunos šeimos, kurių nemažai grįžta gyventi į Alytų iš Vilniaus, kitų didesnių miestų, jau turi susiformavusį įprotį vartoti kultūrą. Eiti į teatrą, edukuotis. Jie nori praleisti laisvalaikį renginiuose. Beje, kalbant apie ASITEŽO festivalį, aš taip pat gavau vienos jaunos šeimos, auginančios pusantrų metų vaikelį, pastabą, kad tėvai negalėjo jo nusivesti į kūdikių teatrą. Nes festivalio metu vienas spektaklis buvo rodomas darželyje, o kitas – įtraukusis – skirtas vaikams su negalia. Tai reiškia, kad trūko trečiojo spektaklio, kad yra poreikis, o tai džiugina.

– Dar pakalbėkime apie tarptautinio ASITEŽO teatrų festivalio vaikams ir jaunimui JĖGA/COOL!, kuris vyko Dzūkijos sostinėje, finansavimą.

– Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Alytaus miesto savivaldybė skyrė patalpas – leido naudotis biudžetinių kultūros įstaigų salėmis. Finansavimo festivaliui buvo prašyta, bet iš Alytaus miesto biudžeto jis neskirtas. Galbūt būtų buvę galima atsivežti daugiau užsienio teatrų spektaklių, surengti kūrybinių dirbtuvių... Tačiau mes labai džiaugiamės, kad pavyko rasti rėmėjų. Nuoširdus ačiū jiems ir visiems žiūrovams, kurie apsilankė ASITEŽO festivalyje, taip pat jo dalyviams, padovanojusiems alytiškiams teatro šventę!

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS festivalį JĖGA/ COOL! finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai

Palikite savo komentarą

„Mamytė – mano pirmoji teatro mokytoja: be diplomų, be akademijų, bet iš Dievo malonės“

vyrredaktorius — Fri, 05 May 2023 12:17:04 +0000

Rūta Jasionienė

2023-05-05

Nr. 52 (13868)

– Tai kaip ir daugumai vaikų – svarbiausias žmogus vaikystėje buvo Mamytė?

– Mamytė. Ji buvo, ir vis dar yra, visa ko ašis ir visi keturi kampai. Mamytė mūsų šeimos Galaktikos centras. Ji tarsi Saulė, o mes, vaikai, jos palydovai. Sukamės savo orbitose, bet toli nenuklystame nuo šviesos šaltinio.

– Kieno garbei buvote pavadinta Ona? Mokykloje šis vardas problemų nekėlė, nebuvo „senoviškas“?

– Aš šeimoje buvau penktas vaikas po didelio tarpo. Jau gal ir nesitikėjo tėvai, bet va – bac! – ir yra pūstažandė. Parsivežė mane namo ir visa šeima susirinko vardą rinkti. Vienas pasako vardą – susiraukiu, kitas – vėl kažkas nepatinka. Ir po kelinto siūlymo verkti pradėjau. Kažkuris iš brolių sako, kokį čia vardą siūlot, matot, kad nepatinka, verkia ir, lyg tarp kitko, Onutė pasakė. Aš, išgirdusi Onutės vardą, ėmiau šypsotis ir taip tapau Onute. Tai taip išeina, kad pati išsirinkau savo pačios garbei tą vardą.

Mamytė – Ona taip pat. Aš jaučiuosi ne visai „užaugusi“ iki Onos. Reikia nusipelnyti būti Ona. Dar svoris mano ne tas... Kol Mamytė gyva, Ji – 0na, šeimos širdis, išmintis, o aš – Onutė. Bet... gyvenimas patirčių visokių pamėtėja ir vidus keičiasi, suvokimas keičiasi, pati augu, tampu brandesnė. Tai užaugs ta Onutė, užaugs...

Pažinojau tris savo kartos Onutes, daugiau bendraamžių ir nesutikau. Vardas tikrai nebuvo populiarus. Mokykloje, be manęs, buvo dar viena Onutė. Neprisimenu, kad dėl vardo būtų šaipęsi ar panašiai. Gal kad kaimo vaikai visi buvome, paprasčiau viskas vyko. Paauglystėje buvo momentų, kad norėjosi kokio modernesnio vardo, bet kad jau pati išsirinkau, tai ir purkštauti nėra ko. Juokingų istorijų nutikdavo šokiuose, kai vaikinukai klausdavo vardo. Kai jį pasakydavau, manydavo, jog meluoju, išsidirbinėju. Tai kartais specialiai kitus vardus sugalvodavau, kad mažiau reikėtų aiškintis ir savo tapatybę įrodinėti.

– O iš ko paveldėjote gan stiprų balsą? Kokios Jūsų giminės moterys? Spėju, turėtų būti ryškios? O kokie Jūsų giminės vyrai?

– Mūsų visa gentis garsiakalbė. Per šventes, kai susirenkame į krūvą, tylu nebūna. Liūdna irgi. Mamytės mama dainininkė buvo, begalę dainų mokėjo. Tėčio šeima daininga taip pat. Visi tėčio broliai balsingi. Gal koks genas ir man papuolė: su dainavimu sudėtingiau, bet rėkiu garsiai.

Aš – dzūkė. Diedukas Antanas Gudaitis iš Perlojos atvažiavo į Klydžionis. Vertėsi prekyba. Dabar būtų biznierius, o anais laikais špikuliantu vadino. Taigi gavau ir prekybinį geną. O menai tiek vienoje, tiek kitoje giminėje gan stipriai reiškėsi. Piešimas, muzika, teatras vis įsipindavo į gyvenimus, bet aš vienintelė pasirinkau meną kaip savo kelią. Jei teatre nepaeis, tada griebsiuos prekybos. O ką? Įdomu, daug azarto ir sekasi visai neblogai. Ačiū diedukui špikuliantui. Svarbiausia – turėti variantų ir neprarasti optimizmo.

Esu kilusi iš stiprių moterų genties. Mane visada žavėjo jų vidinė stiprybė, susitelkimas, gebėjimas spręsti iškilusius sunkumus ir ėjimas į priekį. Močiutė buvo ne iš kelmo spirta, žodžio kišenėj neieškojo. Mamytė ir jos seserys išvis kosminės. Jei tik iškildavo kokia problema ar bėda kam nors, jos, kaip kokios raganos, greit susilėkdavo į pasitarimą ir priimdavo sprendimus.

Man atrodė, kad joms nieko nėra neįmanomo, nieko neprieinamo. Darbai rankose tirpdavo. Tai pats gražiausias pavyzdys seserystės, bendrystės, nuoširdaus ryšio. Iki šių dienų jos rūpinasi vienos kitomis. Jau amžius visų garbus, bet vis tiek velnių prišveitusios. Seserų humoro jausmas superinis. Man šmotukas to humoro irgi teko. Manau, kad tas gebėjimas pasijuokti yra labai svarbus, padeda nesugriūti.

Giminės vyrai drūti. Ir gana rūstūs. Visi nagingi ir stiprūs. Broliai gali namus nuo pamatų iki pat kamino pastatyti. O dar skaniai valgį gamina, ne kiekvienai moteriškei taip pavyksta. Kaip sako, „galas tokių neima“. Tai va tokie tie mūsų vyrai.

– Sakote vienintelė pasirinkusi meną kaip savo kelią. Kokios yra sakraliausios aktoriaus profesijos akimirkos?

– Šitas buvimas – man savotiškas Jokūbo kelias. Einu, pritrinu pūsles, kartais jos sprogsta sukeldamos skausmą, emocijas, jausmus... Kažką tame kelyje palieku, kažką atrandu, kažką duodu kitiems... Pasiimu pati... Vyksta įdomus kūrybinis ir žmogiškasis procesas. Tame daug sakralumo. Matai, kaip atsiveria kolegos, atsiveri pati. Tie aukščiausi emociniai, jausminiai momentai, kai visi tarsi sujungti vienu nematomu laidu, vienu kvėpavimu, tokie atviri lyg būtų be odos, – patys gražiausi, patys brangiausi.

Išgyvenimai kitų gyvenimų išlukštena mus pačius. Gal ir ne viskas patinka – juk lieki be pagražinimų, tačiau tikras. Būnu. Išjaučiu. Paleidžiu. Priimu. Dėkoju.

Gimsta naujas Pasaulis...

– Ar turite kokį ritualą (ar talismaną) prieš eidama į sceną?

– Visada prieš išeidama į sceną persižegnoju ir paprašau, jog lydėtų šioje kelionėje. Kiekvienas spektaklis, nesvarbu, kiek rodytas, tarsi kelionė. Žengi žingsnį ir pasineri į kitą erdvę, kitą būtį... Reikia to vedimo iš aukščiau. Man tai svarbu.

– O kokie vaidmenys išlieka kertiniai ir kodėl?

– Teatras – gyvenimo atspindys. Svarbūs bendražmogiški dalykai gyvenime svarbūs išlieka ir teatre. Temos tos pačios nuo amžių amžinųjų, tik su laikmečio prieskoniu ir išraiškos priemonėmis. Kodėl Shakespeare’as (Šekspyras) ir šiandien statomas? Todėl, kad temos aktualios žmogui, visuomenei, tautai. Keliami esminiai klausimai, žmogus lūžio taške, ieškantis išeities, ieškantis atsakymų. Teatre tai dar labiau atsiveria, išdidėja, išryškinama. Stiprios asmenybės traukia ir žavi. Ir nebūtinai tai teigiamas personažas. Dažniausiai atvirkščiai. Žmogus, atsidūręs kryžkelėje, kamuojamas prieštaravimų, draskomas abejonių, turintis priimti lemtingus sprendimus, esantis virsme. Tokie vaidmenys keičia ir patį aktorių, brandina, atveria vis gilesnius klodus. O čia jau kiek Dievulio duota ir kiek darbo įdėsi, kiek jautrus, atviras būsi, tiek sluoksnių ir atsikasi.

– Ar spektaklio metu matote ir jaučiate žiūrovą, jo mobilųjį telefoną; ar kartais nesinori prieiti ir „padaryti tvarką“ – kad niekas nekosėtų, netikrintų telefonų, neatsilieptų, nereikėtų visai salei išgirsti: „Aš dabar teatre, negaliu kalbėti, pareisiu, paskambinsiu“?

– Viską matome ir jaučiame. Nervina. Griauna atmosferą. Aktoriai drauge su žiūrovais kuria naują pasaulį, pasineria į jį ir, dažniausiai, pačiu jautriausiu momentu suskamba kam nors telefonas. Viskas akimirksniu sugriūva, suplyšta tarsi audinys. Skausmingai kartais, nes tu atsiveri, emocijos lyg atviri laidai, ir toks aktas įvyksta. Savotiškas vandalizmas. Prieš aktorius, prieš žiūrovus. Ir kiekvieną sezoną vis tas pats. Kaži ar nors vienas spektaklis įvyko, kurio metu nesuskambėtų telefonas?.. Kartais tikrai norisi sustabdyti spektaklį ir paklausti, ar mes netrukdome. Nepatinka, neįdomu – atsikeli ir išeini. Nesitrukdai pats ir netrukdai tiems, kam įdomu. Elementari kultūra.

– Į kokį Alytaus miesto teatro spektaklį norėtumėte pakviesti galbūt seniai ką mūsų teatre mačiusį alytiškį ar miesto svečią?

– Labai norėčiau pakviesti į teatrą pažiūrėti spektaklį „Broliai ir seserys“ kunigą Rytį Baltrušaitį.

– Šis klausimas galėjo būti ir pirmas, bet paklausiu dabar: kaip Jūs atėjote į teatrą? Kaip jis atsirado Jūsų gyvenime? O gal Jūs jo gyvenime atsiradote?

– Vaikystės stebuklingi Pasauliai, atvėrę fantazijos, vaizduotės, kūrybos ir neišsenkančios šviesos erdves, yra tarsi tyro vandens šuliniai, prie kurių sugrįžtu numalšinti troškulio ir pasisemti tikrumo. Drąsa svajoti ir tikėjimas išsipildymu... Maksimalus buvimas Čia ir Dabar. Ir tas visa užliejantis laimės jausmas ne dėl kažko, o tiesiog, kad esi. Viskas įvyko tada: mano vaikystės pievose, laukuose, braidžiojant upėje ar laukiant Mamytės Kūčioms kepamų kleckų – tobulų tobuliausių. Net ir šiandien. Visa įvyko tada... Dabar tik pildau tai, ką susvajojau vaikystėje ar regėjau savo stebuklinguose Pasauliuose...

Kiek save prisimenu, visada žinojau, jog būsiu Artistė. ARTISTĖ! Labai jau gražiai skambėjo pats žodis, o ir tas stebuklo pojūtis, kad gali stebuklingai tapti kuo tik nori. Va taip va – stebuklingai! Tikriausiai žavėjo tas persimainymas... Tie kitokie stebuklingi Pasauliai, taip besiskiriantys nuo kaimo vaiko kasdienybės. O ir Mamytė nuostabiai perteikdavo charakterius: balsą, eiseną, laikyseną. Viskas jai pavykdavo organiškai, įtaigiai ir labai juokingai. Oi kaip mėgau šitas jos parodijas! O ji dar paryškindavo, pašaržuodavo, kad linksmiau mums būtų. Ir viskas su tokiu geru, sveiku humoru. Labai talentinga buvo, tik laikmetis pasitaikė nepalankus... Aš esu jos ištikima žiūrovė ir klausytoja.

Mamytė – mano pirmoji teatro mokytoja: be diplomų, be akademijų, bet iš Dievo malonės.

Juokauju, jog labiausiai savo gyvenime esu ištikima teatrui. Atėjau ir... pasilikau. Būna visko, kaip ir visuose santykiuose: ir durimis trenkti norisi, ir ašarų, ir euforijos, kritikos. Ir tylos... Tyloje išeini į savo vidinę dykumą, susitinki su savimi, įsiklausai ir tada ateina atsakymai. Pauzė, kaip scenoje, taip ir gyvenime, labai svarbi. Turi pajusti, kiek ją išlaikyti, kuo pripildyti, o kada nutraukti.

Komentarai

Palikite savo komentarą

ทางเข้าเล่น pg slot…

ทางเข้าเล่น pg slot ที่มีโบนัสคุณยังสามารถรับโบนัสและการตอบแทนจากเว็บไซต์ PG เมื่อทำการสมัครเข้าใช้งานและเล่นเกมสล็อตออนไลน์ โดยโบนัสและการตอบแทนนั้นจะมีอยู่ในรูปแบบต่างๆ เช่น เงินโบนัส

gameslot-789 พีจีสล็อต…

gameslot-789 พีจีสล็อต เว็บตรง จะเป็นเว็บไหนไปไม่ได้นอกจากเว็บ PG game slot เพราะมีระบบทางด้านการเงินที่มั่นคงและการทำธุรกรรมที่รวดเร็วกว่าใครๆ

sveikinu abi Onutes ,is…

sveikinu abi Onutes ,is jaunystes prisimenu jos mamytes puikius pasirodymus kaimo sviesuoliu spektakliuose .Stiprybes ir sveikatos.

Per Mamos dieną Birštone koncertuos R.Ščiogolevaitė: dovanos galimybę gyvai išgirsti Whitney Houston dainas

vyrredaktorius — Fri, 05 May 2023 10:53:31 +0000

2023-05-05

Nr. 51 (13867)

Būtent Whitney Houston, pasak pačios Rūtos, buvo jos pirmoji ir visų laikų geriausia mokytoja, turėjusi angelišką balsą, liūto dvasią ir dievišką esybę. Ne veltui sakoma, kad pasiklausyti Whitney dainų atskrisdavo net paukščiai! Mamos dieną atlikėja kviečia padovanoti savo mamoms geriausią dovaną – buvimą kartu. Koncertas skambant Wh. Houston muzikai tam yra puiki idėja.

R.Ščiogolevaitė sako, kad šis koncertinis turas – ilgai jos atidėliota svajonė. O sekmadienį Birštone vyks jo finalinis koncertas. Ji prisimena, kad W.Houston muzika ją lydėjo visą gyvenimą. „Mano tėtis turėjo plokštelių kolekciją, kurioje buvo ir pirmoji W.Houston išleista plokštelė, kuri mane jau prieš daug metų visiškai užbūrė. Tuomet buvau dar paauglė. Prisimenu, kaip aš klausydama šios plokštelės galvodavau, kad turbūt man išdainuoti šių kūrinių niekuomet nepavyks. Man tai atrodė tolima ir nepasiekiama svajonė. Tą svajonę prisiminiau pernai, kai W.Houston kūrinius atlikau Vilniuje vykusio koncerto metu.

Šią programą daug metų atidėliojau. Bet galiausiai atsirado drąsos nebegalvoti, kad kažkas ne taip supras, įžvelgs, jog per gerai apie save galvoju. Visa tai iš didelės nuoširdžios meilės ir pagarbos savo mokytojai. Tokio grožio muzika norisi dalintis“, - sako R.Ščiogolevaitė. Ji atskleidžia, kad savo pavasario koncertuose dovanos ne tik visiems puikiai žinomas W.Houston dainas, bet ir atliks savo mėgstamiausią šios atlikėjos kūrinį - „The Greatest Love of All“ iš tos pačios pirmosios W.Houston plokštelės.

Beje, pasirodo, kad pirmą kartą klausytojai R.Ščiogolevaitė išgirdo atliekant legendinę dainą W.Houston dainą „I Will Always Love You“, kai R.Ščiogolevaitė buvo dar paauglė. „Tai buvo mano gimtajame mieste - Šiauliuose, kai man dar tebuvo 15 metų. Su pianistu Arijumi Ivaškevičiumi „Šauniausio moksleivio“ konkurse muzikinės pertraukos metu atlikome šią W.Houston dainą. Iki dabar atsimenu, kai tą kartą, mums atlikus kūrinį, salėje įsivyravo visiška tyla. Aš suglumau, atsisukau į Arijų, o tada salė mus apdovanojo garsiausiais plojimais. Tai buvo stipri patirtis, kuri įstrigo visam gyvenimui ir labai motyvavo toliau siekti savo tikslo – dainuoti. Tai ypatinga akimirka mano gyvenime. Tuomet supratau, kad pajautimas, jog turiu dainuoti, yra teisingas“, - prisimena dainininkė.

Daugybę kartų kritusi ir vėl atsistojusi, gyvenusi itin spalvingai, bet visuomet sklendusi su muzika, Whitney iš gyvenimo išėjo pasauliui palikusi tokius hitus kaip „Dance with somebody“, „I have nothing“, geriausia visų laikų meiles daina tituluojamą „I will always love you“ ir daugybę kitų. „Visada tave mylėsiu - Whitney Houston!“ – tai unikali galimybė išgirsti, kokį priėjimą prie laurais apipintos ir niekuomet iš atminties neišblėstančios amerikiečių pop žvaigždės rado Rūta Ščiogolevaitė ir ištikimi scenos bendražygiai – pianistas Paulius Zdanavičius ir būgnininkas Martynas Lukoševičius. Drauge jie surengs jaukų ir pavasariškai jausmingą koncertą.

R.Ščiogolevaitės koncertas Birštone jau gegužės 7 d. Birštono kultūros centre. Bilietus platina kultūros centro kasa ir kakava.lt: https://kakava.lt/renginys/visada-tave-mylesiu-whitney-houston-graziausiu-dainu-koncertas-su-ruta-sciogolevaite-ir-pauliumi-zdanaviciumi/4720/9306

Įdomybės

Su­si­pa­žin­ki­me: į gim­to­jo Aly­taus gim­ta­die­nį ant­rus me­tus kvie­čia ma­ma Eve­li­na su duk­ry­te Gus­te

Komentarai

Palikite savo komentarą

Komentaras

Tradiciniai turkiški patiekalai – maistas, kuris sužavės kiekvieną

Kebabai

Mezė

Pidė

Baklava

Komentarai

Palikite savo komentarą

Komentaras

Į Alytų atvyksta „Dviratynių“ karavanas

Švietimas – jau nuo mažens

„Dviratynėse“ – įgūdžiai ir žinios

Nežinojimas kainuoja skaudžiai

Komentarai

Palikite savo komentarą

Komentaras

Ode­ta Pet­rai­tie­nė: „Ge­rus dar­bus rei­kia da­ry­ti gar­siai”

Komentarai

Palikite savo komentarą

Komentaras

Komentaras

Komentaras

Komentaras

Komentaras

Komentaras

Žalioji vakarienė sugrįžta: susitinkame birželio 9-osios vakarą aikštėje prie Laisvės angelo

Per­nai pa­so­din­ta 160 pu­šų, o kiek jų bus šie­met?

Ne­mo­ka­mai kon­cer­tą ste­bė­ti kvie­čia­mi vi­si no­rin­tie­ji

Ko­das – ža­lia spal­va

Komentarai

Palikite savo komentarą

Komentaras

Komentaras

Komentaras

Pro­fe­so­rius Liu­das Ma­žy­lis: „Ru­si­jos ka­rą Uk­rai­no­je pri­ėmiau kaip ka­rą prieš sa­ve”

Komentarai

Palikite savo komentarą

Laivybos sezono startas Birštone

Komentarai

Palikite savo komentarą

Komentaras

Komentaras

ASITEŽO teatrų festivalis vaikams ir jaunimui – must have suaugusiam žiūrovui?

Komentarai

Palikite savo komentarą

„Mamytė – mano pirmoji teatro mokytoja: be diplomų, be akademijų, bet iš Dievo malonės“

Komentarai

Palikite savo komentarą

Komentaras

Komentaras

Komentaras

Per Mamos dieną Birštone koncertuos R.Ščiogolevaitė: dovanos galimybę gyvai išgirsti Whitney Houston dainas

Komentarai

Palikite savo komentarą

Komentaras

Komentaras

Komentaras

Susipažinkime: į gimtojo Alytaus gimtadienį antrus metus kviečia mama Evelina su dukryte Guste

Odeta Petraitienė: „Gerus darbus reikia daryti garsiai”

Pernai pasodinta 160 pušų, o kiek jų bus šiemet?

Nemokamai koncertą stebėti kviečiami visi norintieji

Kodas – žalia spalva

Profesorius Liudas Mažylis: „Rusijos karą Ukrainoje priėmiau kaip karą prieš save”