At­si­kraus­ty­ti gy­ven­ti į Aly­tų jau­ną gy­dy­to­ją pa­ska­ti­no ga­li­my­bės

– De­vy­ne­rius stu­di­jų Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te me­tus gy­ve­no­te Kau­ne, Kau­no kli­ni­ko­se bai­gė­te re­zi­den­tū­rą. Tad ko­dėl šią va­sa­rą ta­pu­si li­cen­ci­juo­ta gy­dy­to­ja pa­si­rin­ko­te dirb­ti re­gio­ne, Aly­tu­je?

– Dir­bant did­mies­ty­je, dėl di­de­lės kon­ku­ren­ci­jos, kad su­bur­tum sa­vo pa­cien­tų ra­tą, jie at­ras­tų ta­ve kaip gy­dy­to­ją, rei­kia la­bai daug įdir­bio. Ma­nau, kad re­gio­nuo­se bū­na šiek tiek pa­pras­čiau. Be to, la­bai no­rė­jau ope­ruo­ti, ta­čiau bent jau Kau­ne to­kios dar­bo vie­tos ne­ra­dau.

Dar­bas Aly­tu­je ma­ne su­do­mi­no, nes čia ga­liu dirb­ti tiek Kon­sul­ta­ci­jų po­li­kli­ni­ko­je, tiek Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je, tiek at­lik­ti ope­ra­ci­jas sta­cio­na­re. Šiuo me­tu ma­no dar­bo krū­vis ap­ima šiek tiek dau­giau nei vie­ną eta­tą.

– Dau­gy­bė jau­nų gy­dy­to­jų daž­nai re­gio­nų li­go­ni­nes ren­ka­si tar­si tram­pli­ną sa­vo kar­je­ros pra­džiai. Vė­liau, įga­vę dau­giau pa­tir­ties, už­si­re­ko­men­da­vę ir ga­vę ge­res­nį dar­bo pa­siū­ly­mą, per­ei­na dirb­ti į did­mies­čius, kai ku­rie net iš­va­žiuo­ja į už­sie­nį. Ar apie tai gal­vo­ja­te ir Jūs?

– Ne­ži­nau, kol kas apie tai ne­gal­vo­ju. Jei tiks ir pa­tiks, pla­nuo­ju čia įsi­kur­ti il­ges­niam lai­kui. Ap­mąs­ty­mų apie už­sie­nį tik­riau­siai bu­vo kaip ir dau­gu­mai, ta­čiau rim­tų ke­ti­ni­mų ne­tu­riu.

– Ko­kį pir­mą įspū­dį Jums pa­li­ko Aly­tus? Ar jau spė­jo­te leis­tis į pir­mą­ją pa­žin­tį su juo?

– Dar apie jį ži­nau la­bai ma­žai. Tie­są sa­kant, tą die­ną, kai at­va­žia­vau į po­kal­bį dėl dar­bo, tai ir bu­vo ma­no pir­mo­ji pa­žin­tis. Bet kiek te­ko ma­ty­ti va­žiuo­jant į dar­bą, tai tvar­kin­gas, jau­kus mies­tas. Pa­ti esu gi­mu­si ir au­gu­si dar ma­žes­nia­me mies­te­ly­je, tai Aly­tus at­ro­do pa­kan­ka­mai di­de­lis. Tik­rai yra vie­tų, kur ga­li­ma iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, ska­niai pa­val­gy­ti. Yra ir eže­ras, ir upė, ir dvi­ra­čių ta­kai, tad sa­vo lais­va­lai­kio po­rei­kius kol kas ga­liu pa­ten­kin­ti. Da­bar dar ieš­kau, kur ga­lė­čiau lan­ky­ti pra­mo­gi­nių šo­kių pa­mo­kas, ba­sei­ną.

– Pla­nuo­ja­te per­si­kel­ti gy­ven­ti į Aly­tų. No­ri­si ra­mes­nio gy­ve­ni­mo tem­po? Ar ne­pa­si­ilg­si­te did­mies­čio šur­mu­lio?

– Taip, jau iš­si­nuo­mo­jau bu­tą ir ar­ti­miau­siu me­tu kar­tu su drau­gu per­si­kraus­ty­si­me gy­ven­ti Aly­tu­je. Tie­sa, jam kas­dien teks va­ži­nė­ti į dar­bą Kau­ne. O ap­si­gy­ven­ti Aly­tu­je, ma­nau, ra­cio­na­lus spren­di­mas, nes di­dži­ą­ją da­lį die­nos ten­ka pra­leis­ti dar­be. Jei­gu pa­si­ilg­siu did­mies­čio, vi­sa­da ga­lė­siu į jį nu­va­žiuo­ti, juo­lab kad at­stu­mai iki jų nė­ra di­de­li.

– Kaip Jū­sų šir­dies drau­gas re­a­ga­vo į spren­di­mą kel­tis gy­ven­ti į Aly­tų?

– Ma­no drau­gas ne­kan­trau­da­mas to lau­kia ir la­bai džiau­gia­si to­kiu spren­di­mu. Be­je, jis – ru­mu­nas.

– Kaip Jums pa­vy­ko ru­mu­ną at­si­vi­lio­ti gy­ven­ti į sa­vo ša­lį? Ko­kia Jū­sų pa­žin­ties is­to­ri­ja?

– Prieš dau­giau nei še­še­rius me­tus va­sa­rą abu dir­bo­me Kip­re ir ten su­si­pa­ži­no­me. Į Lie­tu­vą jis at­va­žia­vo prieš dve­jus su pu­se me­tų. Ga­na leng­vai su­si­ra­do dar­bą lo­gis­ti­kos sri­ty­je. O ki­tų me­tų rug­sė­jį va­žiuo­si­me į jo gim­tą­ją ša­lį Ru­mu­ni­ją, kur švę­si­me sa­vo ves­tu­ves. Tai sa­vo­tiš­kas kom­pro­mi­sas, kad jis at­va­žia­vo gy­ven­ti į ma­no ša­lį, tai jo ša­ly­je su­si­tuok­si­me.

– Ar Aly­taus li­go­ni­nė kaip Jū­sų dar­bo­vie­tė ati­tin­ka Jū­sų lū­kes­čius?

– Vi­si ko­lek­ty­ve la­bai pa­slau­gūs, drau­giš­ki, ge­ra­no­riš­ki. Įspū­džiai – tik pa­tys ge­riau­si. Kol kas dėl dar­bo įran­kių ten­ka pa­si­vaikš­čio­ti po ka­bi­ne­tus, į sky­rių, ta­čiau ar­ti­miau­siu me­tu lauk­siu jų pa­pil­dy­mo. Iki šiol gal­būt ne­bu­vo po­rei­kio kai ku­rios apa­ra­tū­ros, to­dėl jos nė­ra. Ta­čiau pa­grin­dą tu­riu.

– Esa­te jau­na gy­dy­to­ja. Ar ne­su­si­du­ria­te su pa­cien­tų bai­mė­mis dėl pa­si­ti­kė­ji­mo jau­nais, ma­žiau pa­tir­ties tu­rin­čiais spe­cia­lis­tais?

– Tie, ku­rie bi­jo, tai ir ne­at­ei­na, nes kai pa­cien­tai re­gist­ruo­ja­si pas gy­dy­to­jus, jų klau­sia­ma, pas ką no­rė­tų pa­tek­ti, iš­var­di­ja­mi esa­mi spe­cia­lis­tai. Kiek ži­nau, re­gist­ra­to­rės, pri­sta­ty­da­mos ma­ne, pa­sa­ko, kad esu nau­ja ir jau­na gy­dy­to­ja. Kai ku­rie pa­cien­tai iš smal­su­mo pas ma­ne re­gist­ruo­ja­si.

– Ko­kio am­žiaus Jū­sų pa­cien­tai?

– Įvai­raus – nuo kū­di­kių iki se­ny­vo am­žiaus žmo­nių, ku­rie ser­ga au­sų, no­sies ir ger­klės li­go­mis. Tik­riau­siai ma­ne tai ir su­ža­vė­jo, kad ga­liu dirb­ti su įvai­rių am­žiaus gru­pių žmo­nė­mis. Pa­pras­čiau dirb­ti, ži­no­ma, su su­au­gu­siais žmo­nė­mis, ku­rie ga­li aiš­kiai pa­pa­sa­ko­ti simp­to­mus, tiks­lin­gai at­sa­ky­ti į klau­si­mus, vyk­do pa­lie­pi­mus. Su vai­kais kar­tais bū­na su­dė­tin­giau, ta­čiau su jais rei­kia žais­min­gu­mo.

– Ko­kios po­pu­lia­riau­sios li­gos Jū­sų sri­ty­je?

– Tai pri­klau­so nuo se­zo­no. Va­sa­rą dau­giau pa­cien­tų at­ei­na tu­rė­da­mi iš­ori­nių au­sies už­de­gi­mų nu­si­skun­di­mų. Taip pat va­sa­ros se­zo­no me­tu dau­giau su­lau­kia­me pa­cien­tų su sie­ros kamš­čiais au­sy­se. Ru­de­nį, žie­mą, pa­va­sa­rį pa­ū­mė­ja si­nu­si­tai, an­gi­nos, li­gos, ku­rias su­ke­lia per­ša­li­mai.

– Su ko­kiais po­pu­lia­riau­siais mi­tais Jū­sų dar­be vis dar su­si­du­ria­te?

– Vie­nas daž­niau­sių – kad no­sies krau­ja­vi­mo pro­ble­mas iš­spren­džia pri­de­gi­ni­mas. At­ei­na daug pa­cien­tų ir pra­šo pri­de­gin­ti krau­ja­vi­mus iš no­sies. Tai mi­tas. Jei­gu yra ga­li­my­bė, sten­giuo­si ne­de­gin­ti, nes tai ga­li su­kel­ti dau­giau pro­ble­mų nei duo­ti nau­dos.

Žmo­nės ma­no, kad au­sies skaus­mo ne­vei­kia įpras­ti vais­tai nuo skaus­mo. Kai ku­rie pa­cien­tai net nu­stem­ba, kai pa­klau­siu, ar jų gė­rė. Ta­da jie klau­sia: „O tai pa­de­da?“

Taip pat mi­tas, kad, iš­ope­ra­vus an­gi­ną, in­fek­ci­ja lei­sis že­myn ir žmo­nės daž­niau sirgs plau­čių už­de­gi­mais. Svei­ko or­ga­no nie­ka­da ne­ope­ruo­ja­me. Tie­sa, kad svei­kos ton­zi­lės vyk­do ap­sau­gi­nę funk­ci­ją, ta­čiau jei­gu jos ser­ga, su­ke­lia dau­giau pro­ble­mų. Jas iš­ope­ra­vus, in­fek­ci­ja tik­rai ne­si­leis že­myn, prie­šin­gai, in­fek­ci­jų bus ma­žiau.

Pa­ste­bė­jau, kad vi­suo­me­nė­je vis dar yra stig­ma dėl klau­sos apa­ra­tų. Kaž­ka­da pa­na­ši si­tu­a­ci­ja bu­vo su aki­niais, ku­rių nie­kas ne­no­rė­da­vo ne­šio­ti, o da­bar tai ta­po net svar­bia sti­liaus de­ta­le. Kai pa­cien­tams pa­siū­lo­me ne­šio­ti klau­sos apa­ra­tus, jų re­ak­ci­ja bū­na: „Jau tik ne klau­sos apa­ra­tas, aš dar pa­kan­ka­mai gir­džiu, ga­liu su­si­kal­bė­ti.“

– Ko­kias ope­ra­ci­jas da­ro­te pa­cien­tams ir ko­kias ap­žiū­ras at­lie­ka­te Kon­sul­ta­ci­jų po­li­kli­ni­ko­je?

– No­sies per­tva­ros, ton­zi­lių, ade­noi­dų, ša­li­nu odos da­ri­nius (ate­ro­mas au­sų sri­ty­je), de­du tim­pa­nos­to­mi­nius vamz­de­lius į au­sų būg­ne­lius. At­ei­ty­je yra pla­nų pra­dė­ti da­ry­ti funk­ci­nes si­nu­sų ope­ra­ci­jas, ta­čiau kol kas rei­kia apa­ra­tū­ros.

Kon­sul­ta­ci­jų po­li­kli­ni­ko­je at­lie­ku au­sų iš­ty­ri­mą mik­ro­sko­pu, en­dos­ko­pi­nes no­sies, ryk­lės, ger­klų mik­ro­ap­žiū­ras, klau­sos iš­ty­ri­mą (au­diog­ra­mą), tim­pa­nog­ra­mą.

– Ar Jums kaip jau­nai gy­dy­to­jai ne­bai­su sa­va­ran­kiš­kai sto­ti prie ope­ra­ci­nio sta­lo?

– Kiek­vie­na ope­ra­ci­ja yra di­de­lė at­sa­ko­my­bė, ta­čiau pa­si­ti­kiu sa­vi­mi, be to, yra ir ki­tų chi­rur­gų, ku­riuos ga­liu pa­si­kvies­ti į pa­gal­bą, jei­gu tik pri­reik­tų. Vi­sas ope­ra­ci­jas, ku­rias ga­liu da­ry­ti, jau da­riau dau­gy­bę kar­tų dar dirb­da­ma Kau­no kli­ni­ko­se. Gal­būt, kol ma­no įgū­džiai for­muo­ja­si, ope­ra­ci­jas at­lie­ku šiek tiek lė­čiau, nes vi­suo­met la­bai sten­giuo­si vis­ką pa­da­ry­ti skru­pu­lin­gai, įsi­ti­kin­ti, kad tik­rai pa­da­riau vis­ką.

– Ką žmo­nės da­ro ne taip, kad au­sy­se su­si­da­ro sie­ros kamš­čiai? Ar tai daž­na pro­ble­ma?

– Sie­ros kamš­čiai daž­niau­siai su­si­da­ro nuo per daž­no ir ne­tin­ka­mo au­sų va­ly­mo kos­me­ti­niais krapš­tu­kais. Vi­suo­met pa­cien­tams pa­aiš­ki­nu, kad jie yra skir­ti tu­šui po aki­mis pa­va­ly­ti. Au­sies lan­da nė­ra tie­si, tu­ri su­siau­rė­ji­mą, kamš­tis yra pri­trom­buo­ja­mas. Kai ku­riems žmo­nėms au­sy­je ga­mi­na­si per­tek­li­nis vaš­ko kie­kis, ar­ba jo iš­si­va­ly­mo pro­ce­sas yra su­tri­kęs, to prie­žas­tis daž­nai yra vy­res­nis am­žius. Au­sys yra pa­kan­ka­mai pro­tin­gas or­ga­nas, kad pa­čios iš­si­va­ly­tų sa­vo sie­rą, at­lie­kan­čią ap­sau­gi­nę funk­ci­ją, sie­ra iš klau­so­mo­sios lan­dos pa­si­ša­li­na sa­vai­me, pa­ma­žu iš­kris­da­ma. Au­sų va­ly­mui už­ten­ka pirš­to su rank­šluosčiu, ir tai da­ry­ti re­ko­men­duo­ja­ma po prau­si­mo­si. Ne­rei­kia į au­sį kaž­ko kiš­ti gi­liau nei tel­pa pirš­tas.

– Kaip daž­nai ten­ka su­si­dur­ti su pa­cien­tais, ku­rie su­ne­ga­la­vę sa­vo nuo­žiū­ra grie­bia­si vais­tų, o kai šie ne­pa­de­da, tik ta­da krei­pia­si į gy­dy­to­jus?

– Pa­kan­ka­mai daž­nai. Pa­ste­bė­jau, kad žmo­nės, esant slo­gai, pik­tnau­džiau­ja no­sies glei­vi­nės pa­bur­ki­mą ma­ži­nan­čiais vais­tais. Juos ga­li­ma var­to­ti ne il­giau kaip pen­kias die­nas. De­ja, kai ku­rie pa­cien­tai juos nau­do­ja iš­ti­sus mė­ne­sius ar net me­tus. Tai tam­pa pri­klau­so­my­be, reiš­ki­niu, va­di­na­mu no­sies nar­ko­ma­ni­ja.

Dar vie­na klai­da, ku­rią daž­niau­siai da­ro pa­cien­tai, – si­nu­si­tą gy­do tik an­ti­bio­ti­kais. Pir­mo pa­si­rin­ki­mo vais­tai yra in­tra­na­za­li­niai ste­roi­dai, no­sies glei­vi­nės pa­bur­ki­mą ma­ži­nan­tys vais­tai, no­sies hi­gie­na jū­ros van­de­niu ir tik kai ku­riais at­ve­jais, esant karš­čia­vi­mui, pa­pil­do­moms kom­pli­ka­ci­joms ar ne­sant pa­kan­ka­mo efek­to, prie gy­dy­mo pri­de­da­mas an­ti­bio­ti­kas.

De­ja, dar yra šei­mos gy­dy­to­jų, ski­rian­čių an­ti­bio­ti­kų bū­tent si­nu­si­tui gy­dy­ti.