Spręs­ki­te apie sa­vo svei­ka­tą iš to, kaip jus džiu­gi­na ry­tas ir pa­va­sa­ris

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (2)
2020 Balandis 16
Aldona Kudziene
Se­no­lių iš­min­tis by­lo­ja, kad trys ba­lan­džio lie­tūs ir vie­nas ge­gu­žės – tūks­tan­čio va­sa­ros lie­tų ver­ti. Tai­gi po­ve­ly­ki­nis lie­tus – di­de­lis džiaugs­mas žem­dir­biui. Nors vi­si lau­kia­me to ža­lio­jo pa­va­sa­rio, ka­da vi­sa gam­ta ima keis­tis, ve­ge­tuo­ti. Kli­ma­to­lo­gai vis pri­me­na, jog ba­lan­dis vi­sa­da pa­si­žy­mi tuo, kad orai dar bū­na per­mai­nin­gi. Ir snie­gas ba­lan­dį nė­ra re­tas reiš­ki­nys. „Šį mė­ne­sį la­bai en­tu­zias­tin­gai bur­kuo­ja ba­lan­džiai. Jie tar­si no­ri pa­tei­sin­ti sa­vo var­dą“, – pa­ste­bi vie­ciū­niš­kė Onu­tė. Et­no­lo­gai tei­gia, kad mė­ne­sių pa­va­di­ni­mai ne kar­tą kei­tė­si ir pai­nio­jo­si, bet ba­lan­dis jau pir­muo­siuo­se lie­tu­viš­kuo­se raš­tuo­se tu­rė­jo šį pa­va­di­ni­mą. Mar­ty­no Maž­vy­do „Ka­te­kiz­me“ (1547 me­tai) mi­nė­tas kaip „ba­lan­dza“. Ba­lan­dį jau įpu­sė­jo­me. Ant­ro­sios mė­ne­sio pu­sės lau­kia­me vil­tin­ges­nės, ži­nia, kad Lie­tu­vo­je pa­vy­ko su­kon­tro­liuo­ti nau­jo­jo ko­ro­na­vi­ru­so pli­ti­mą, tik­rai džiu­gi­na.

Pir­kė­jai lau­kia lai­ko, kai tur­gūs, ro­dos, sprogs nuo gė­lių ir dar­žo­vių dai­gų

„Už­da­ry­ti la­bai grei­tai ga­li­ma, o vėl su­grą­žin­ti vis­ką į sa­vo vie­tas – sun­ku“, – iš sa­vo prak­ti­kos da­ro iš­va­dą pa­žįs­ta­ma mik­lu­sė­niš­kė. Į tur­gų ji at­vy­ko ap­si­žval­gy­ti, gal jau kas ieš­ko gė­lių dai­gų ka­pams ar sa­vo gė­ly­nams.

Ka­dan­gi vi­sa­me Jot­vin­gių tur­gu­je – tik vie­na pre­kiau­to­ja ir mes abi, vie­na nuo ki­tos nu­to­lu­sios per ke­lis met­rus, il­giau pa­si­šne­ku­čiuo­ja­me. Mo­te­ris šie­met pir­ku­si ir už­au­gi­nu­si re­tes­nių veis­lių pa­va­sa­ri­nių gė­lių, naš­lai­tės jau pum­pu­rė­tos, sau­lu­tės tuoj per­augs. Tik nuos­to­lis iš pla­nuo­to pel­no.

„Kaip nors iš­tver­si­me. Ma­no už­au­gin­ti dai­gai šim­tais skai­čiuo­ja­mi, liūd­niau tiems, ku­rie tūks­tan­čius jų už­au­gi­no. Sten­giuo­si ne­si­sie­lo­ti, vi­ru­sas dar ne­pa­li­ko Lie­tu­vos, nors ma­lo­nu gir­dė­ti, kad pa­dė­tis val­do­ma. Bet aš pri­ta­riu epi­de­mio­lo­gams, ku­rie pa­žy­mi, kad iš­va­das bus ga­li­ma da­ry­ti tik po de­šim­ties die­nų nuo Ve­ly­kų. Ne vi­si su­ge­bė­jo na­muo­se lai­ką leis­ti, at­si­ra­do gud­ruo­lių, ku­rie su­ra­do lan­dų sa­vo tiks­lams pa­siek­ti“, – žvilg­te­lė­ju­si į sa­vo laik­ro­du­ką, mo­te­ris dar pa­juo­kau­ja, kad po­kal­biams skir­tas lai­kas jau iš­se­ko, tu­ri­me skirs­ty­tis, kol bud­rios akys mū­sų ben­drau­jan­čių ne­su­se­kė. Nors iš tie­sų kal­bė­jo­mės tik pu­sę leis­ti­no lai­ko, – 7 mi­nu­tes.

Iš tie­sų ka­ran­ti­no me­tu tur­gūs pra­ra­do sa­vo trau­ką. Ta vie­nin­te­lė pre­kiau­to­ja sa­ko, kad ir pa­ti ne­sku­bė­ju­si, nes tur­gaus var­tai daug vė­liau da­bar ati­da­ro­mi.

Ko bu­vo ga­li­ma va­kar Jot­vin­gių tur­gu­je nu­si­pirk­ti? Per­nykš­čio ru­dens bul­vių, ku­rių ki­log­ra­mas – 40 eu­ro cen­tų, me­daus, jo kai­na – 4 eu­rai, žie­mi­nių čes­na­kų, ki­log­ra­mas – 6 eu­rai, va­sa­ri­nių gal­vu­tė – 1 eu­ras.

Jau lai­kas so­din­ti va­sa­ri­nius čes­na­kus, nes jų ve­ge­ta­ci­ja il­ga. Iš sa­vo prak­ti­kos ga­liu pa­tar­ti, kad pa­ban­dy­mui ga­li­te šiuo me­tu į lys­vę įkiš­ti ir žie­mi­nių čes­na­kų. Kiek ban­džiau, jie už­au­go svei­ki ir gra­žūs, tik nuim­ti rei­kė­jo ne lie­pą, kaip įpras­ta, o bai­gian­tis ru­de­niui.

Viš­tų kiau­ši­nių pre­kiau­to­ja ne­tu­rė­jo, pre­kia­vo an­ti­niais, švel­niai žals­vais. Už de­šim­tį pra­šė 2,8 eu­ro.

Iš skai­ty­to­jų su­lau­kia­mų skam­bu­čių jau­čia­si, kad ne vie­nas šie­met pla­na­vo pa­pil­dy­ti sa­vo so­dus vais­me­džiais, gė­ly­nus – de­ko­ra­ty­vi­niais krū­mais. Pir­kė­jai lau­kia lai­ko, kai tur­gūs, ro­dos, sprogs nuo gė­lių ir dar­žo­vių dai­gų. Pa­pras­tai tai bū­na ge­gu­žę.

Vis­gi dar­ži­nin­kai kal­ba, kad šie­met pa­va­sa­ris dai­gams au­gin­ti yra kaip už­keik­tas. Jei jau iš­dy­go dai­ge­lis, tai sto­vės vie­to­je, ne­si­la­pos, ar­ba iš­tįs ir lenks vir­šū­nę link že­mės.

„Tik­rai šie­met po­mi­do­rams aug­ti su­tei­kiau to­kias pat są­ly­gas kaip ir kas­met, bet pa­si­gir­ti gra­žiais dai­gais ne­ga­liu. Ap­skri­tai, tik laiš­ki­niai svo­gū­nai džiu­gi­na, vi­sa ki­ta tie­siog nyks­ta.

Du pa­ke­lius bran­giau­sių sa­lo­tų į šilt­na­my­je pa­si­da­ry­tą šilt­lys­vę pa­sė­jau, jau mė­nuo, bet nė vie­na sa­lo­tė­lė ne­iš­dy­go, nors jų sėk­le­lės bu­vo ap­mu­tu­riuo­tos, tu­rė­jo pa­kan­ka­mai drėg­mės ir ši­lu­mos. Net žir­niai, pa­sė­ti sa­lo­toms gar­din­ti, ne­iš­dy­go. Gal kas iš pa­tir­ties tu­rin­čių­jų ga­li pa­aiš­kin­ti, ko­dėl taip yra?“ – do­mi­si pra­de­dan­čio­ji dar­ži­nin­kė Do­vi­lė. Mo­te­ris ne­ri­mau­ja, kad teks pirk­ti dai­gų tur­gu­je, ko­kios bus jų kai­nos, ne­aiš­ku.

Pra­de­dan­tiems dar­ži­nin­kams no­ri­si pri­min­ti: kad dar­žo­vės nor­ma­liai aug­tų, svar­biau­sią įta­ką tu­ri pa­grin­di­niai veiks­niai: tem­pe­ra­tū­ra, drėg­mė, švie­sa, oras ir mais­to me­džia­gos.

Iš­gir­dus pa­gal­bos šauks­mą, ne vi­sa­da rei­kia pul­ti kaip su ki­bi­ru van­dens į ug­nį

Pa­gy­ve­nę žmo­nės, ypač prieš­ven­ti­niu lai­ko­tar­piu, yra jaut­res­ni ki­to bė­dai. Tik pa­gir­ti­na, kai pa­de­da­ma tiems, ku­riems pa­gal­ba tik­rai rei­ka­lin­ga, bet pa­si­tai­ko, kad iš se­ne­lių jaut­riai iš­dės­ty­to­mis ap­ga­vi­kiš­ko­mis min­ti­mis pi­ni­gų iš­vi­lio­ja ir pik­ta­va­liš­ki žmo­nės.

Prieš ka­ran­ti­ni­nes Ve­ly­kas vie­na aly­tiš­kė pa­pa­sa­ko­jo pa­rei­gū­nų dė­me­sio ver­tą is­to­ri­ją, ku­rios he­ro­jus jau­nas žmo­gus. Pa­šne­ko­vė svars­to, kad jos ge­rai pa­žįs­ta­mas vai­ki­nas tik iš pir­mo žvilgs­nio nie­ko blo­go ne­da­ro, tie­siog su­pa­žin­di­na su ne­vy­ku­siu sa­vo gy­ve­ni­mu, ku­ris jam toks ta­po dėl ša­lia bu­vu­sių ne vi­sai at­sa­kin­gų žmo­nių. Tas verks­min­gų is­to­ri­jų pa­sa­ko­ji­mas grau­di­na jų be­si­klau­san­čius, jie nuo sa­vęs nu­trauk­da­mi tai, ko pa­tiems la­bai rei­kia, ati­duo­da tam, ku­ris to sa­vo „is­to­ri­jo­mis“ ir sie­kia.

„Tos ge­ro­sios au­ko­to­jos džiau­gia­si, kad pa­dė­jo ne­lai­min­gam žmo­gui, o iš tie­sų jos pa­dė­jo tin­gi­niui ir la­bai ne­dė­kin­gam žmo­gui. Juk ar ga­li bū­ti niek­šiš­kiau, ga­vus au­ką, gir­tis sa­vo bi­čiu­liams, kiek ap­link, vos tik pa­de­ja­vus, dur­ne­lių at­si­ran­da“, – gir­dė­tus žo­džius per­sa­ko pa­šne­ko­vė.

Gar­baus am­žiaus žmo­gui iš tie­sų sun­ku at­si­rink­ti, nu­ma­ty­ti jau­ni­mo suk­čia­vi­mo bū­dus, bet yra vie­nas es­mi­nis pa­ta­ri­mas: iš­gir­dus pa­gal­bos šauks­mą, ne­pul­ti kaip su ki­bi­ru van­dens į ug­nį. Pa­si­tar­ti su sa­vo ar­ti­mai­siais, jau­nes­niais kai­my­nais, dva­si­nin­ku, ga­lų ga­le pa­skam­bin­ti į po­li­ci­ją, re­dak­ci­ją. Juk ir liau­dies iš­min­tis mo­ko, kad de­vy­nis kar­tus pa­ma­tuok, o de­šim­tą kirpk.

Ku­ror­ti­nė­je mies­to da­ly­je gy­ve­nan­ti mo­te­ris ste­bi­si žmo­nė­mis, ku­rie įsi­kū­rę gra­žio­je vie­to­je, Že­mai­tės gat­vė­je esan­čia­me na­me. Pa­sak mo­ters, nors na­mas skir­tas dau­ge­liui šei­mų, da­bar ten gy­ve­na tik ke­lios, bet ir tos ne­ga­li šva­riai už­lai­ky­ti sa­vo lau­ko tu­a­le­tų.

„Ko­dėl to­kių vie­tų nie­kas ne­kon­tro­liuo­ja? Ne­tvar­kin­gi tu­a­le­tai ne tik sklei­džia blo­gą kva­pą, bet yra ir li­gų pla­tin­to­jai. Vis­gi pir­miau­sia to­kio­mis vie­te­lė­mis tu­ri pa­si­rū­pin­ti jas kas­dien lan­kan­tie­ji, o ne lauk­ti ma­lo­nės iš val­džios“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris.

Ka­ran­ti­nas, pa­sak skai­ty­to­jos Vai­dos, ap­ri­bo­jo žmo­nių ju­dė­ji­mą mies­te, bet ne­ga­lė­ji­mas iš­va­žiuo­ti pas tė­vus į už­mies­tį, kai ku­riuo­se dau­gia­bu­čiuo­se, ypač bu­vu­siuo­se ben­dra­bu­čiuo­se, links­my­bė­mis vi­rė.

„Tik­rai sun­ku psi­cho­lo­giš­kai iš­tver­ti gau­sios šei­mos gy­ve­ni­mą tarp ke­tu­rių sie­nų. La­bai pa­dė­tų ne bet kaip su­mes­tos in­ter­ne­to var­to­to­jų min­tys, o spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mai, gal ga­li­te jų pa­teik­ti daž­niau“, – pra­šo Vai­da.

Spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mų bū­ti­nai pa­teik­si­me. Kvie­čia­me ir skai­ty­to­jus pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­tir­ti­mi, kaip jie lei­džia ka­ran­ti­no lai­ką su sa­vo šei­mo­mis. Dar no­ri­me pri­min­ti, kad skelb­tos ak­ci­jos „Lie­ka­me na­mie“ ne­rei­kė­jo pri­im­ti taip tie­sio­giai, kad tą lai­ką tu­ri­me pra­bū­ti tik sa­vo bu­te. Nie­ko ne­at­si­tin­ka, jei tin­ka­mai pa­si­ruo­šę, kau­kė­ti ir pirš­ti­niuo­ti, iš­ei­na­te pa­si­vaikš­čio­ti į ato­kes­nes par­kų ar pu­šy­nų vie­tas. Svar­bu ne­lan­ky­ti gar­baus am­žiaus gi­mi­nai­čių, ne­sig­le­bės­čiuo­ti, veng­ti pa­si­žval­gy­mų po par­duo­tu­ves.

Svar­biau­sia me­tų šven­tė, Ve­ly­kos, jau pra­ėjo. Iš­klau­sė­me ke­lis pa­šne­ko­vus, ku­rie pa­si­džiau­gė, kad ži­niask­lai­dos ben­druo­me­nė jiems lei­do pa­si­mė­gau­ti ir švie­ses­nių spal­vų lai­do­mis, pub­li­ka­ci­jo­mis, ne­gąs­di­no ko­ro­na­vi­ru­so sta­tis­ti­ka, lei­do pa­jus­ti kiek ga­li­ma gi­les­nį ir šven­tės jaus­mą.

O „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jos pa­gy­rė už re­cep­tus, to­kios jų gau­sos, tei­gė, ne­si­ti­kė­ju­sios. Ne vie­na džiau­gė­si Ire­nos Šu­lins­kie­nės pa­siū­ly­tu bul­vių vy­nio­ti­niu, įda­ry­tu mė­sa ir dil­gė­lė­mis. „Vis ieš­ko­jau re­cep­to, kaip įdo­mes­nia­me pa­tie­ka­le pa­nau­do­ti dil­gė­les. Dė­ko­ju au­to­rei, vi­sai šei­mai ti­ko“, – trum­pai pa­ra­šė Vio­le­ta.

Li­na dar ir sa­va pa­tir­ti­mi pa­si­džiau­gė, ku­ria no­riai da­li­ja­si, kad vir­tu­vės džiaugs­mą pa­tir­tų ir ki­tos šei­mi­nin­kės.

„Ne vie­ną kar­tą į ša­lį ati­dė­da­vau re­cep­tą, kaip iš ke­fy­ro ar rūg­pie­nio pa­si­ga­min­ti la­bai ska­nios varš­kės. Šį kar­tą su­ma­niau pa­si­ga­min­ti, nes ra­šo­ma, kad ta varš­kė la­bai tin­ka la­ši­šos sa­lo­toms su avo­ka­du. Tai­gi vi­są nak­tį šal­dy­mo ka­me­ro­je šal­džiau lit­rą šal­ti­barš­čiams ga­min­ti skir­to ke­fy­ro.

Ry­te nu­lu­pau pa­kuo­tę, o su­ša­lu­sį ke­fy­rą sūr­mai­šy­je pa­ka­bi­nau virš puo­do. Per die­ną at­ši­lo ir nu­la­šė­jo pa­su­kos, o sūr­mai­šy­je li­ko minkš­ta ir iš tie­sų la­bai ska­ni varš­kė. Be­li­ko įdė­ti drus­kos. Ka­dan­gi varš­kę ruo­šiau prie sū­dy­tos la­ši­šos ir avo­ka­do, da­lį jos dar švie­žiais kra­pais pa­gar­di­nau. Vi­sa šei­ma džiau­gė­si nau­ju at­ra­di­mu. Tik­rai nė vie­nas ne­nu­si­vil­si­te, pa­ban­dy­ki­te“, – pa­tir­ti­mi nuo­tai­kin­gai da­li­jo­si aly­tiš­kė Li­na.

Mo­te­ris iš tie­sų kal­bė­jo la­bai svei­kai ir džiaugs­min­gai, tad drį­sau pa­klaus­ti, iš kur šiuo me­tu ji to se­mia­si. „Vi­siems lin­kiu – spręs­ki­te apie sa­vo svei­ka­tą iš to, kaip jus džiu­gi­na ry­tas ir pa­va­sa­ris. Man la­bai pa­tin­ka ši is­to­ri­ko ir fi­lo­so­fo Hen­ry‘io Da­vi­do Tho­re­au‘o min­tis“, – pa­aiš­ki­no.

Da­bar sun­kiai be­pri­si­min­siu, ku­rio di­džio­jo pla­ne­tos pro­to bu­vo pa­da­ry­ta iš­va­da, kad sun­kiu pa­sau­liui me­tu žmo­ni­ja dva­siš­kai bū­na svei­kes­nė.

Duok Die­ve, mums vi­siems šiuo me­tu dva­si­nės stip­ry­bės.

Dar Hi­pok­ra­tas pa­ste­bė­jo, kad dar­bas bū­ti­nas svei­ka­tai

„Kai žmo­gaus gy­ve­ni­mo krei­vė spar­čiai pa­kryps­ta se­nyn, jo svei­ka­tos krei­vė krin­ta že­myn. Taip jau su­rė­dy­tas gy­ve­ni­mas. Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad ir man, kaip ta­me se­no­vės po­sa­ky­je, jau at­ėjo lai­kas ke­liau­ti į tė­vy­nę, bet šau­ki­mo Die­vu­lis vis dar ne­pa­si­ra­šo. Ar­tė­da­ma prie de­vy­nias­de­šimt­me­čio vis daž­niau pri­si­me­nu sa­vo vai­kys­tę. Iš tie­sų ji bu­vo ba­sa­ko­jė. Tik­rai jau to­kiu me­tu ba­si laks­ty­da­vo­me. Daž­niau­siai pir­mas iš­bė­gi­mas ba­so­mis bu­vo Ve­ly­kų po­pie­tė.

Anuo­met nė vie­nas kai­mo vai­kas tur­būt ne­iš­ven­gė pė­dų įsi­pjo­vi­mų, blauz­dų ap­si­dras­ky­mų, įvai­riau­sio di­du­mo pū­li­nių, ran­kų su­ai­žė­ji­mo. Skau­džiau­sios šun­vo­tės įsi­tai­sy­da­vo ant pa­dų. Kai jas pri­suk­da­vo, pra­dė­da­vo tvink­čio­ti, tė­ve­lis barz­dai skus­ti skir­ta brit­va jas per­pjau­da­vo, iš­spaus­da­vo tu­ri­nį ir už­dė­da­vo pa­trin­tais jau­nais krau­ja­žo­lių la­pe­liais. Kad šie nuo žaiz­dos ne­nu­by­rė­tų, dar ir gys­lo­čio la­pu pri­spaus­da­vo.

Ne vi­si mo­kė­jo ir ga­mi­no­si va­di­na­mą­jį „jo­dą“. Ma­no ma­ma jį da­rė pa­pras­tai, na­mi­nu­ke už­pil­da­vo su­pjaus­ty­tas jo­na­žo­les. Dar la­bai grei­tai žaiz­dos už­si­trauk­da­vo nuo tuo­pų pum­pu­rų už­pi­lo, ku­riuo vi­sa­da kve­pė­jo ma­mos vais­tų stal­čius.

Ką dau­giau at­si­me­nu iš sa­vo ma­mos, Ve­ro­ni­kos Lau­ni­ko­nie­nės, ku­ri sa­vo su­rink­to­mis žo­le­lė­mis gy­dė Mer­ki­nės apy­lin­kių žmo­nes? Iš­si­ve­du­si mus žo­liau­ti, aiš­kin­da­vo, kad vais­tus rei­kia rink­ti pa­kal­nė­se, o ne ant kal­no, šie ge­riau gy­do. Jau gar­bin­go am­žiaus su­lau­ku­si iš­gir­dau iš moks­li­nin­kų, kad pa­kal­nė­je au­gan­tys žo­ly­nai iš tie­sų su­kau­pia dau­giau veik­lių­jų me­džia­gų. Anuo­met nie­kas ne­ty­rė au­ga­lų, bet žo­li­nin­kai tur­būt iš sa­vo prak­ti­kos tą pa­ste­bė­da­vo.

Vais­ta­žo­les rink­da­vo vos pra­žy­du­sias, teig­da­vo, kad tuo­met jos gy­vy­bin­giau­sios“, – to­kių ži­nių iš sa­vo vai­kys­tės pa­pa­sa­ko­jo da­bar Aly­tu­je gy­ve­nan­ti Al­bi­na.

Ji dar me­na, kad anuo­met jau­nos mo­te­rys ir­gi rū­pi­no­si sa­vo iš­vaiz­da. Bu­vo la­bai pa­pli­tęs gra­ži­ni­ma­sis svo­gū­nu. Jo sul­ti­mis ba­lin­da­vo vei­do straz­da­nas, nai­ki­no pleis­ka­nas, stab­dė plau­kų slin­ki­mą.

Svo­gū­nu gy­dė ir la­bai daž­nus au­sų skaus­mus. Jiems mal­šin­ti ruoš­da­vo to­kią sun­ką: ža­lio svo­gū­no skil­te­les iš­skleis­da­vo, pri­pil­da­vo li­nų sė­me­nų alie­jaus ir iš­kep­da­vo kros­ny­je. Gau­tą skys­tį nu­var­vin­da­vo ir la­šin­da­vo į skau­da­mas au­sis.

Iš ak­ty­viau­sių skai­ty­to­jų skam­bu­čių ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad šiuo me­tu jau ga­li­ma ruoš­ti net ke­lių de­šim­čių vais­ti­nių žo­ly­nų at­sar­gas.

Nors sa­ko­ma, kad žmo­gaus svei­ka­ta – bliū­de, kas reiš­kia, kad rei­kia val­gy­ti sai­kin­gai ir svei­kai, kar­tais, ro­dos, nei iš šio, nei iš to ima­me ir su­ne­ga­luo­ja­me. O leng­vus ne­ga­la­vi­mus ga­li­ma iš­gy­dy­ti ir lau­kų au­ga­lais. Iš­pil­dy­si­me jū­sų pra­šy­mą ir pri­min­si­me, ko­kių vais­tin­gų­jų au­ga­lų ga­lė­tu­mė­me pa­si­žval­gy­ti.

Dar ga­li­ma šiek tiek pa­si­ruoš­ti aje­rų šak­nų, juo­se esan­čios veik­lio­sios me­džia­gos pa­gel­bės din­gus ape­ti­tui. Liau­dies me­di­ci­na aje­rų šak­nias­tie­bių ar­ba­ta gy­do ko­su­lį, su­tri­ku­sį virš­ki­ni­mą, po­dag­rą.

Ažuo­lo žie­vė pa­si­tar­naus vi­du­riuo­jant, už­klu­pus šla­pi­mo pūs­lės ar šla­pin­ta­kių už­de­gi­mui. Ąžuo­lo žie­vės nuo­vi­ru plau­na­mi plau­kai bū­na veš­lūs, pa­tam­sės, o kar­tais su­stab­do­mas ir jų slin­ki­mas.

Jau per sprin­dį šok­te­lė­ju­sios dil­gė­lės tu­rė­tų pir­miau­sia bū­ti įtrauk­tos į val­gia­raš­tį tų žmo­nių, ku­riems pri­pa­žin­ta ma­ža­krau­jys­tė ir ku­riuos ka­muo­ja ate­ro­sklerozė. Veik­lio­sios dil­gė­lių me­džia­gos pa­de­da ga­min­ti he­mog­lo­bi­ną ir erit­ro­ci­tus.

Skai­ty­to­ja Ire­na siū­lo iš jau­nų dil­gė­lių pa­si­ga­min­ti to­kią sriu­bą, prie ku­rios la­bai tin­ka karš­tos bul­vės. Vi­sa ga­mi­na­ma kaip šal­ti­barš­čiai, tik barš­čiai pa­kei­čia­mi dil­gė­lė­mis. Dil­gė­lių ne­bū­ti­na nu­pli­kin­ti, kol bul­vės iš­virs, ke­fy­re pa­plū­du­ria­vę dil­gė­lių la­pe­liai pa­si­da­rys švel­nūs, ne­dir­gins bur­nos glei­vi­nės. Bet bū­ti­na ne­pa­mirš­ti ir kie­tai vir­to kiau­ši­nio. Šiam pa­tie­ka­lui jis la­bai tin­ka.

Pats lai­kas ant mū­sų sta­lo ir kiaul­pie­nei. Tai au­ga­las, ku­ris stip­ri­na imu­ni­te­tą, ne­su­ke­lia jo­kio pa­ša­li­nio po­vei­kio. Kiaul­pie­nės tu­rė­tų ne­pa­mirš­ti daug dir­ban­tys ir nu­sil­pę žmo­nės. Sa­lo­toms tin­ka la­pai ir žie­dai, o ar­ba­toms – vi­sas au­ga­las. La­pus prieš de­dant į sa­lo­tas rei­kė­tų pa­mir­ky­ti pa­sū­dy­ta­me van­de­ny­je.

Dar ga­li­ma pa­si­rink­ti pu­šų pum­pu­rų. Jie pui­kiai dez­in­fe­kuo­ja kvė­pa­vi­mo ta­kų glei­vi­nę, nau­do­ja­mi ar­ba­tai, in­ha­lia­ci­joms ar krū­ti­nės ląs­tai įtrin­ti. Pu­šų sklei­džia­mi fi­ton­ci­dai ša­li­na iš oro mik­ro­bus ir dul­kes, to­dėl pu­šy­nuo­se leng­viau jau­čia­si tie, ku­rie ser­ga įvai­rio­mis kvė­pa­vi­mo ta­kų ir plau­čių li­go­mis.

Jau leng­va at­skir­ti ir pri­si­kas­ti vais­ti­nės tau­kės, pa­pras­to­sios trū­ka­žo­lės, di­džio­sios var­na­lė­šos šak­nų. Tie­sa, rei­kia kas­ti jau su­si­for­ma­vu­sias šak­nis, o jos įsi­tai­siu­sios gi­liai. Be ge­ro kas­tu­vo sun­kiai pa­sie­kia­mos. Teks pa­pra­kai­tuo­ti.

Jei kar­tais su­ma­nė­te iš sa­vo dar­žo da­lies iš­si­vy­ti var­pu­tį, jo­kiu bū­du jo šak­nų ne­iš­mes­ki­te. Šios pik­tžo­lės ar­ba­ta gy­do­mi šla­pi­mo ta­kų už­de­gi­mai. Yra nu­sta­ty­ta, kad var­pu­čiai iš­va­ro skys­čius ir gy­do pa­di­dė­ju­sią pro­sta­tą.

Kiek anks­čiau vie­na aly­tiš­kė bu­vo pa­sa­ko­ju­si, kad su var­pu­čiais jos mo­čiu­tės kep­ta duo­na pa­dė­jo iš­tver­ti ka­ro bad­me­tį gau­siai jų šei­mai. Iš tik­rų­jų var­pu­čio šak­nias­tie­biai var­to­ti mais­tui, juo­se yra an­glia­van­de­nių, vi­ta­mi­nų, įvai­rių mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, ypač daug ka­lio.

Jau mė­ly­nuo­ja ma­žo­ji žie­mė. Tai nuo­din­gas au­ga­las, bet iš­oriš­kai pui­kiai gy­do odos li­gas, iš­bė­ri­mus, nie­žu­lį. Ap­skri­tai, jei su­ma­nė­te svei­ka­tin­tis vais­tin­gai­siais au­ga­lais, vi­suo­met pa­si­tar­ki­te su gy­dy­to­ju.

O kad svei­ka­ta ir ge­ra nuo­tai­ka jū­sų ne­ap­leis­tų, dar Hi­pok­ra­tas yra pa­mo­kęs, kuo rei­kia bū­ti už­si­ė­mus. Me­di­ci­nos tė­vu ti­tu­luo­ja­mas an­ti­kos lai­kų gy­dy­to­jas tei­gė: „Dar­bas bū­ti­nas svei­ka­tai.“

Tad apie dar­bą ir pa­bai­gos juo­ke­lis.

Kon­to­ro­je įsi­dar­bi­no nau­ja dar­buo­to­ja, tu­rin­ti ne­re­a­liai di­de­lę krū­ti­nę. Po jos įsi­dar­bi­ni­mo kon­to­ro­je dar­bas ėmė rim­ti: vy­rai žiū­ri tik į nau­ją dar­buo­to­ją, mo­te­rys tik ją ap­ta­ri­nė­ja. Pa­ma­tęs, kad rei­ka­lai blo­gi, nau­ją­ją dar­buo­to­ją iš­si­kvie­tė di­rek­to­rius:

„Ži­no­te, man la­bai gai­la, bet ma­nau, kad teks jus at­leis­ti…“

„Bet ko­dėl? Pa­sa­ky­ki­te at­vi­rai, gal ra­si­me kom­pro­mi­są, man dar­bas čia la­bai pa­tin­ka?“

„Bi­jau, kad ne. Pro­ble­ma ta, kad jūs tu­ri­te la­bai di­de­lę krū­ti­nę“, – pa­ga­liau prie­žas­tį iš­le­me­na di­rek­to­rius.

Mer­gi­na, tai iš­gir­du­si, nu­si­šyp­so ir ta­ria: „Jei tik tiek, tai mes tai pa­tai­sy­si­me da­bar pat!“ Ir pa­si­kė­lu­si megz­ti­nį, iš­si­trau­kė pri­ka­bi­na­mą krū­ti­nę ir, iš­me­tu­si ją į šiukš­lių dė­žę, klau­sia: „Ar vis­kas da­bar ge­rai?“

„Taip, – liūd­nai at­sa­ko di­rek­to­rius, – ga­li­te ei­ti.“

Dar­buo­to­ja iš­di­džiai iš­ei­na, o di­rek­to­rius il­gai žiū­ri į šiukš­li­nę, pas­kui iš­si­trau­kia iš bur­nos dirb­ti­nius dan­tis, me­ta juos į tą pa­čią šiukš­lia­dė­žę ir pik­tai ta­ria: „Da­bar kan­džio­kit, juk taip no­rė­jot!“

    Komentaras

    Gerbdamas jus ir jūsų burtus, privalau visiems pranešti apie šį liudijimą. Aš buvau pas kitus rašytojus, nemačiau jokio rezultato. Aš tik norėjau, kad atvažiuotų pas tave anksčiau, ir aš iš tavęs pasielgiau geriausiai. Mano buvęs vyras dingo metams ir aš visur ėjau į pagalbą pas kitus burtų taksatorius, tačiau jokio rezultato nepateikiau, kol mano draugas mane supažindino su dr. Ilekhojie. Po to, kai buvo sutaikytas Burtas, aš pagaliau sulaukiau iš jo skambučio. Jo burtai padarė stebuklus, o mano vyras vėl su meile. Tai stebuklas! Staiga jis grįžo su gėlėmis sakydamas, kad turėčiau jam atleisti, buvau tikrai sukrėstas, kai mano vyras atsiklaupė maldaudamas atleidimo ir norėdamas priimti jį atgal .. Man tikrai trūksta žodžių ir džiaugsmo, tu esi Dievas, pasiųstas aš ir visa mano šeima. Ir dabar aš vėl esu linksma moteris. Didelis ačiū dr. Ilehojie. Kiekvienas, ieškantis tikro burtininko, turėtų susisiekti su gydytoju Ilehojie el. Paštu gethelp05@gmail.com arba galite susisiekti su juo tiesiogiai jo „Whatsapp“ tinkle +2348147400259

    Komentaras

    Esu labai laiminga, kad dr. Ilekhojie man padėjo sugrąžinti sielos draugę. Esu įsitikinęs, kad yra daug moterų, tokių kaip aš, kurios padarė viską, kas įmanoma, kad susigrąžintų savo vyrus. Aš atėjau čia pasakyti kiekvienai moteriai, kad nežiūrėtų daugiau, nes čia yra atsakymas. Aš visiškai manau, jei būtų buvę kokie penki rašybos raštai, pavyzdžiui, dr. Ilekhojie, pasaulis būtų buvęs geras. Aš ir mano vyras buvome atskirti 4 metams ir aš negalėjau susitvarkyti gyvenimo be jo. Aš pasinaudojau viskuo, kad jį susigrąžintum, bet aš nedirbau, kol perskaičiau daugybę liudijimų apie burtininką, vadinamą dr. Ilekhojie, ir apie tai, kaip jos darbas veiksmingas. yra. Iškart susisiekiau su ja ir ėmiausi žingsnių, kurių ji manęs paprašė, ir po 4 dienų mano buvęs skambino prašydamas atleidimo, kad jis nieko nenori, bet kad mane visam laikui grąžintų. Esu laiminga, kad radau gydytoją Ilekhojie. Tikiuosi, kad jums ji taip pat bus labai naudinga. Reikia pagalbos? „WhatsApp“ dr. Ilekhojie telefonu +2348147400259 ARBA el. Paštas: gethelp05@gmail.com

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.