Rim­vy­das Ta­ma­šaus­kas: „Ma­no no­ras gy­ven­ti yra di­des­nis už no­rą pa­tir­ti ad­re­na­li­ną”

Laura BALIUKONIENĖ, laura@ana.lt
2018 Lapkritis 15
Rimvydas Tamašauskas
Kaip sakė Rimvydas Tamašauskas, atsitiesti po avarijos jam padėjo sportas. Tai  veikla, kuri  alytiškiui leido užsimiršti, neprisileisti slogių minčių ir nesunykti, nesubliūkšti jo fiziniam kūnui bei jam kaip asmeniui.  Zitos Stankevičienės nuotr.
Aly­tiš­kis Rim­vy­das Ta­ma­šaus­kas (29 m.) yra vie­nas tų re­tų­jų pa­vyz­džių, kai su­duo­tas skau­dus li­ki­mo smū­gis ne­su­gniuž­do, o su­vei­kia tar­si spy­ris į sė­di­mą­ją ir pri­ver­čia per­dė­lio­ti sa­vo min­tis, pri­ori­te­tus, iš vi­sų esy­bės ker­te­lių su­rink­ti to­kias sa­vy­bes kaip už­si­spy­ri­mas, op­ti­miz­mas, kan­try­bė, no­ras gy­ven­ti bei siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų. Prieš dau­giau nei de­vy­ne­rius me­tus no­ras po sa­va­ran­kiš­ko mo­to­cik­lo ge­di­mo pa­ša­li­ni­mo iš­ban­dy­ti nau­ją­jį sa­vo pir­ki­nį tą­kart jau­nuo­lio vos ne­pra­žu­dė. Su­traiš­ky­ta ko­ja, be­veik dve­ji me­tai pra­leis­ti lo­vo­je, ke­lios ope­ra­ci­jos ir pe­si­mis­tiš­kos gy­dy­to­jų prog­no­zės, kad ko­ją rei­kės nu­pjau­ti. O kur dar ko­va su į gal­vą len­dan­čio­mis niū­rio­mis min­ti­mis? Ta­čiau ti­kė­ji­mas, kad ne­ga­li vis­kas bū­ti taip blo­gai, Rim­vy­do ne­ap­lei­do. Ir šian­dien jis ne tik pa­ki­lo iš ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­lio, spor­to klu­be dir­ba sa­vo iš­sva­jo­tą tre­ne­rio dar­bą, bet ir nuo­sta­bą ke­lia jo lai­mė­ji­mai kul­tū­riz­mo var­žy­bų sce­no­je.

Iš­ko­vo­jo tre­čią vie­tą

Spa­lio mė­ne­sį Rim­vy­das kaip da­ly­vis de­biu­ta­vo kul­tū­riz­mo var­žy­bų sce­no­je. Pir­mo­sios var­žy­bos, ku­rio­se šį ru­de­nį da­ly­va­vo, bu­vo Lie­tu­vos tau­rei lai­mė­ti. Ten jis už­ėmė aš­tun­tą vie­tą, o po sa­vai­tės Vil­niaus tau­rės var­žy­bo­se „Vy­rų fi­gū­ros“ dau­giau nei 1,82 m ūgio ka­te­go­ri­jo­je pel­nė tre­čią vie­tą. 

„Tas žmo­gus, ku­ris Lie­tu­vos tau­rės var­žy­bo­se ma­ne ap­len­kė per dvi vie­tas, Vil­niaus tau­rė­je bu­vo vie­na vie­ta že­miau ne­gu aš. Ne­ga­lė­čiau sa­ky­ti nei kad ti­kė­jau­si, nei kad ne­si­ti­kė­jau. Ne­gal­vo­jau apie tai, kiek pa­vyks pa­siek­ti, tie­siog no­rė­jau pra­dė­ti da­ly­vau­ti var­žy­bo­se, ir tiek. Ir da­bar jau ži­nau, kad (ne­si­liau­siu to da­ręs) ne­baig­siu to da­ry­ti“, – ti­ki­no R.Ta­ma­šaus­kas.

Jis sa­kė ne­san­tis iš tų žmo­nių, ku­rie, iš­ko­vo­ję ko­kių nors pa­sie­ki­mų, sku­ba sau kel­ti aukš­tes­nius rei­ka­la­vi­mus ir siek­ti di­des­nių tiks­lų.

Prie­šin­gai nei ki­to­se spor­to ša­ko­se, kul­tū­riz­me prog­no­zuo­ti sėk­mę ga­li­ma, rei­kia tam ruoš­tis, spor­tuo­ti, nes čia svar­bi iš­vaiz­da ir pa­si­ren­gi­mas. „Šia­me spor­te svar­biau­sias yra po­za­vi­mas, rau­me­nų ryš­ku­mas. Rau­me­nis ga­li­ma už­si­au­gin­ti spor­tuo­jant ir var­to­jant svei­ką, tin­ka­mą mais­tą“, – pa­sa­ko­jo spor­ti­nin­kas.

Ava­ri­ja, gy­ve­ni­mą ap­ver­tu­si aukš­tyn ko­jo­mis

Šią spor­to ša­ką Rim­vy­das at­ra­do dar bū­da­mas ke­tu­rio­li­kos. Ta­čiau prieš de­vy­ne­rius me­tus pa­tir­ta ava­ri­ja pri­ver­tė ją pa­mirš­ti bent jau ku­riam lai­kui. Tai tru­ko maž­daug dve­jus me­tus, per ku­riuos aly­tiš­kiui te­ko pa­tir­ti ne­ma­žai iš­gy­ve­ni­mų.

Ta lem­tin­go­ji die­na bu­vo prieš dau­giau nei de­vy­ne­rius me­tus, Jo­ni­nių iš­va­ka­rė­se. Dvi­de­šim­to­jo gim­ta­die­nio pro­ga jis nu­spren­dė įsi­gy­ti sa­vo iš­sva­jo­tą mo­to­cik­lą. Pats sa­vo ran­ko­mis jį su­re­mon­ta­vo, mat tą­kart ne­si­ve­dė. Sė­dęs ant mo­to­cik­lo, no­rė­jo šį iš­ban­dy­ti.

„Pa­me­nu, net šal­mo ta­da ne­si­dė­jau, bu­vau tik su šor­tais, marš­ki­nė­liais ir šle­pe­tė­mis. Pra­dė­jus va­žiuo­ti ir įsi­bė­gė­jus iki 140 km/h, mo­to­cik­lą ėmė pur­ty­ti, pa­ban­dęs stab­dy­ti su­pra­tau, kad jis ta­po ne­val­do­mas. Šo­nu tren­kiau­si į mik­ro­au­to­bu­są. Vie­na ma­no ko­ja bu­vo su­spaus­ta tarp mo­to­cik­lo ir au­to­mo­bi­lio, tad jos kau­lai su­traiš­ky­ti į ši­pu­lius. Dar su­si­tren­kiau pe­tį ir ki­tą ko­ją. Da­bar kai pa­gal­vo­ju, jei­gu tas au­to­mo­bi­lis ne­bū­tų pa­si­tai­kęs ke­ly­je, gal iš vi­so šian­dien ma­nęs čia ne­bū­tų“, – pri­si­mi­ni­mais apie tra­giš­ką įvy­kį da­li­jo­si vy­ras.

Ava­ri­jos me­tu jam bu­vo su­traiš­ky­tas de­ši­nės ko­jos blauz­di­kau­lis, o kai­rės pu­sės ko­jos ner­vai – už­spaus­ti, de­ši­nia­me pe­ty­je žio­jė­jo plėš­ti­nės žaiz­dos.

Po to aly­tiš­kio lau­kė li­go­ni­nė, vie­na ope­ra­ci­ja, po jos se­kė ki­tos. Pa­sak Rim­vy­do, ir gy­dy­to­jai tą­kart bu­vo nu­si­tei­kę pe­si­mis­tiš­kai, kar­to­jo, kad nie­ko ne­bus, kad rei­kės vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą pra­leis­ti ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je, o ga­liau­siai pa­sa­kė, kad iš vi­so ko­ją rei­kės nu­pjau­ti. Aly­tiš­kis ne­slė­pė, jog me­di­kams da­vė pi­ni­gų, kad šie iš­gel­bė­tų ko­ją, ir, jo įsi­ti­ki­ni­mu, ta­da rei­ka­lai šiek tiek pa­ju­dė­jo.

Li­go­ni­nė­je te­ko pra­leis­ti iš­ti­sus tris mė­ne­sius, o vė­liau gy­dy­to­jai dėl in­fek­ci­jų ri­zi­kos už­drau­dė bū­ti lau­ke.

Ta­da Rim­vy­das ko­jos ne­ga­lė­jo nei pa­ju­din­ti, nei pri­min­ti. Ma­ža to, ją su­rin­kus, ši bu­vo trum­pes­nė už ki­tą pen­kiais cen­ti­met­rais. Trū­ko kau­lo au­di­nio, o to­je vie­to­je žio­jė­jo duo­bė. Ko­ja nie­kaip ne­gi­jo. 

Vil­čių su­tei­kė Kau­no me­di­kai

Tik po me­tų, pra­leis­tų lo­vo­je, įkal­bė­tas tė­vų, jau­nuo­lis su­ti­ko ap­si­lan­ky­ti pas Kau­no me­di­kus, ku­rie at­li­ko dar vie­ną ope­ra­ci­ją. Jos me­tu pri­tai­ky­tas do­no­ro kau­las. Tai tei­kė vil­čių, kad pa­dė­tis tai­sy­sis.

Pra­ėjus maž­daug pus­me­čiui, gy­dy­to­jai Rim­vy­dui lei­do ope­ruo­ta ko­ja min­ti vos ke­lių ki­log­ra­mų svo­rį, vė­liau pa­ma­žu jį di­din­ti.

„Pa­me­nu, man bu­vo la­bai sun­ku net sė­dė­ti, py­kin­da­vo, nes tiek lai­ko pra­lei­dau lo­vo­je gu­lė­da­mas, o rau­me­nys bu­vo at­ro­fa­vę­si. Rei­kė­jo lai­ko, jė­gų ir kan­try­bės, kad pa­kil­čiau. Mo­kiau­si vaikš­čio­ti su ra­men­tais. Te­ko mes­ti svo­rį. Ta­da svė­riau per 120 ki­log­ra­mų, o per du mė­ne­sius at­si­kra­čiau maž­daug tris­de­šim­ties, nes pra­dė­jau lan­ky­tis spor­to sa­lė­je. Taip pa­ma­žu iš nau­jo iš­mo­kau vis­ko, ko man pri­rei­kė ma­no kas­die­ny­bė­je. Pra­ėjo dve­ji me­tai, kad ga­lė­čiau sa­va­ran­kiš­kai, nors ir šlu­buo­da­mas, vaikš­čio­ti“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

At­si­ties­ti pa­dė­jo spor­tas ir op­ti­miz­mas

Jo ko­jos kau­lai iki šian­dien su­tvir­tin­ti me­ta­lais, o ei­nant pro oro uos­to me­ta­lo de­tek­to­rius, nuo­lat su­ke­lia aliar­mą. Ava­ri­jos pa­da­ri­niai vy­rą, ko ge­ro, ly­dės vi­są gy­ve­ni­mą. Jo čiur­na ne­si­lanks­to taip, kaip tu­rė­tų, ke­liai traš­ka, at­si­sto­ti ga­li tik iš vie­nos pa­dė­ties, ko­ja tirps­ta, tins­ta, o rau­me­nys te­bė­ra minkš­ti.

Ta­čiau ne­pai­sant vis­ko, vai­ki­nas po trau­mos iš­mo­ko vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lį ir ry­žo­si vėl at­si­sės­ti prie mo­to­cik­lo vai­ro. Tik tą­kart pa­ju­to, kad pas­ta­ro­ji trans­por­to prie­mo­nė Rim­vy­do jau ne­be­ža­vi taip, kaip prieš ne­lai­mę, jis tam ne­ju­to nei ad­re­na­li­no, nei ma­lo­nu­mo, nei aist­ros. Mo­to­cik­lą, ku­riuo Rim­vy­das pa­te­ko į ava­ri­ją, par­da­vė, šis bu­vo iš­ar­dy­tas da­li­mis.

„Gal at­si­ra­do dau­giau pro­to, su­pra­tau, kad vi­sa tai ne­ver­ta to­kios ri­zi­kos. Ma­no no­ras gy­ven­ti yra di­des­nis už no­rą pa­tir­ti ad­re­na­li­ną“, – sa­kė vy­ras.

Jis pri­si­me­na, kad per tuos dve­jus me­tus din­go vi­si jo drau­gai. Ta­čiau dep­re­suo­ti ne­bu­vo lin­kęs. Spor­tas bu­vo ta veik­la, ku­ri jam pa­dė­da­vo už­si­mirš­ti, ne­pri­si­leis­ti slo­gių min­čių.

„Šian­dien ži­nau, kad bū­tent spor­tas, ma­no už­si­spy­ri­mas ir tiks­lo sie­ki­mas pa­dė­jo at­si­sto­ti ant sa­vų ko­jų ir ne­su­nyk­ti ma­no fi­zi­niam kū­nui bei man kaip as­me­niui. Ant­raip bū­čiau vi­sas su­ti­žęs. Ir šiaip nie­ka­da ne­bu­vau ir ne­su lin­kęs verkš­len­ti. Ap­skri­tai, man ne­su­pran­ta­ma, kaip žmo­nės ver­kia dėl smul­kme­nų. Gy­ve­ni­mu rei­kia džiaug­tis“, – sa­vo po­žiū­rį dės­tė vy­ras.

Jis sa­kė, kad sa­vo gy­ve­ni­me sten­gia­si nu­si­brėž­ti kon­kre­tų tiks­lą ir jo siek­ti, ant­raip be tiks­lo kaž­ką da­ry­ti yra be­pras­miš­ka.

Taip nu­ti­ko ir su kul­tū­riz­mo var­žy­bo­mis. Vie­ną die­ną Rim­vy­das sa­vo tre­ne­rio Dai­niaus Bar­dzins­ko pa­pra­šė jį tre­ni­ruo­ti ir pa­ruoš­ti var­žy­boms. Ir toks aly­tiš­kio spren­di­mas bu­vo sėk­min­gas. 

Sieks tap­ti pro­fe­sio­na­lu

Šian­dien Rim­vy­das džiau­gia­si sa­vo gy­ve­ni­mu gim­ta­ja­me mies­te, sva­jo­nių tre­ne­rio dar­bu spor­to klu­be, pa­sie­ki­mu kul­tū­riz­mo var­žy­bo­se ir tu­ri nau­jų pla­nų bei sva­jo­nių. „La­biau­siai no­rė­čiau tap­ti pro­fe­sio­na­liu spor­ti­nin­ku“, – sa­kė vy­ras, ir tam jis pa­si­ry­žęs la­bai rim­tai, nes di­dži­ą­ją lai­ko da­lį pra­lei­džia spor­to klu­be, o na­mo su­grįž­ta tik pa­val­gy­ti ir mie­go­ti.

„Leng­viau bū­tų su­skai­čiuo­ti, kiek lai­ko ski­riu ne spor­tui“, – juo­kė­si R.Ta­ma­šaus­kas.

Pa­klau­sė­me, ką Rim­vy­das gal­vo­ja apie mo­te­ris kul­tū­ris­tes, ku­rios už­si­au­gi­na kal­nus rau­me­nų ir at­ro­do vy­riš­kai. Jis ne­slė­pė, kad į to­kias mo­te­ris tie­siog ne­si­no­ri žiū­rė­ti: „Mo­te­rys tu­ri bū­ti mo­te­ri­mis, jų kū­nas tu­ri at­ro­dy­ti ati­tin­ka­mai.“

Dirb­da­mas tre­ne­riu, Rim­vy­das pa­ste­bė­jo, kad Aly­taus jau­ni­mas – la­bai spor­tiš­kas, o spor­to sa­lė­se iš­skir­ti­nai daug jau­nų žmo­nių. Esą to ne­pa­ma­ty­si did­mies­čiuo­se.

Komentuoti

Ribotas HTML

  • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.