Šešios de­šim­tys nuo­šir­daus dar­bo me­tų – dėl di­džio­jo ek­ra­no

Vil­man­tė Pet­ru­se­vi­čie­nė, mu­zie­ji­nin­kė
Komentarai (4)
2020 Spalis 20
Si­mo­na But­ri­mie­nė
Nuo 2019 me­tų sau­sio „Dainavai“ va­do­vau­jan­ti Si­mo­na But­ri­mie­nė sa­ko, kad pan­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo ir fil­mų re­per­tu­a­rą. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Šian­die­ną pri­si­min­si­me vie­nin­te­lio Aly­taus ap­skri­ty­je pa­gal pa­skir­tį te­be­vei­kian­čio so­viet­me­čiu pa­sta­ty­to ki­no te­at­ro is­to­ri­ją. Tai Ro­tu­šės aikš­tės pa­kraš­ty­je 60 me­tų sto­vin­tis pa­sta­tas su aukš­tai virš fa­sa­do iš­kel­tu ir tiek pat me­tų iš­sau­go­tu už­ra­šu „Dai­na­va“. Apie vi­sus ki­tus Aly­taus ki­no te­at­rus – tar­pu­ka­riu vei­ku­sius „Pa­las“ ir „Ka­pi­tol“, Pir­mo­jo Aly­taus „Dzū­ki­ją“, so­viet­me­čiu kles­tė­ju­sią „Jau­nys­tę“ – li­kę tik įra­šai mies­to is­to­ri­jo­je, o jų pa­sta­tai se­niai pra­ra­dę bu­vu­sią pa­skir­tį ir gro­žį.

Ki­no te­at­rų au­gi­mas Lie­tu­vo­je

Ki­no te­at­ras „Dai­na­va“ Aly­tu­je at­si­ra­do XX a. sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je, kai vi­so­je Lie­tu­vo­je bu­vo spar­čiai ple­čia­mas ki­no te­at­rų tin­klas. Ki­nas so­viet­me­čiu lai­ky­tas stip­riau­siu pro­pa­gan­dos įran­kiu. Įvar­di­ja­mas kaip me­nų me­nas, ku­ris bu­vo sie­ja­mas su dva­si­niu žmo­nių ug­dy­mu, švie­ti­mo sis­te­ma. Nuo 1946 me­tų dar­bui pa­ge­rin­ti bei su­stip­rin­ti va­do­va­vi­mą ki­nui įsteig­ta LTSR ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos mi­nis­te­ri­ja. Taip at­si­ra­do vi­siš­ka vals­ty­bės kon­tro­lė ki­no te­at­rų tin­klui ir ki­no rin­kai.

Pro­pa­gan­di­nio ki­no me­no svar­ba ins­pi­ra­vo spar­tų ki­no te­at­ro pa­sta­tų au­gi­mą Lie­tu­vo­je, at­si­ra­do ti­pi­nių pro­jek­tų tai­ky­mas. Šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Lie­tu­vo­je bu­vo sta­to­mi so­cia­lis­ti­nio re­a­liz­mo sti­liaus ki­no te­at­rai. Šio sti­liaus ar­chi­tek­tū­ra mū­sų mies­tuo­se, skir­tin­gai nuo ki­tų Ta­ry­bų Są­jun­gos res­pub­li­kų, ne­įga­vo ypač puoš­nių ir ne­sai­kin­gų for­mų, bet iš­lai­kė mo­nu­men­ta­lu­mą, ma­sy­vu­mą, tiks­lią si­met­ri­ją, kla­si­ki­nį or­de­rį.

Ti­pi­niais šio pe­ri­odo sti­lis­ti­kos pa­vyz­džiais ta­po ki­no te­at­rai Vil­niu­je – „Tė­vy­nė“ (1954 m.) ir „Drau­gys­tė“ (1956 m.), Kau­ne – „Tai­ka“ (1953 m., su­griau­ta), Klai­pė­do­je – „Au­ro­ra“ (1953 m.), Uk­mer­gė­je – „Drau­gys­tė“ (1957 m.).

Sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je pra­si­dė­jo es­mi­nis ki­no te­at­rų ar­chi­tek­tū­ros at­nau­ji­ni­mas, at­si­sa­ky­ta pom­pas­tiš­kų soc­re­a­liz­mo for­mų. Sa­vus po­ky­čius dik­ta­vo ir 1959 me­tais Ta­ry­bų Są­jun­go­je pra­dė­tas dieg­ti pla­čia­for­ma­tis ki­nas. Pla­čiam ek­ra­nui pri­tai­ky­ti ki­no te­at­rai ta­po iš­skir­ti­niais mo­der­nio­sios ar­chi­tek­tū­ros pa­vyz­džiais. Pir­mie­ji kar­to­ti­niai 300 ir 400 vie­tų ki­no te­at­rų pro­jek­tai bu­vo pa­reng­ti Mies­tų ir kai­mų sta­ty­bos pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­to Kau­no fi­lia­le. Di­des­ni ki­no te­at­rai tu­rė­jo bū­ti sta­to­mi pa­gal Mask­vo­je pa­reng­tą pla­čia­ek­ra­nio ste­re­o­fo­ni­nio 800 vie­tų ki­no te­at­ro pro­jek­tą.

Pro­jek­tuo­jant są­mo­nin­gai siek­ta uni­ver­sa­lu­mo, kad pa­sta­tus bū­tų ga­li­ma sta­ty­ti prie gat­vių, aikš­čių ar­ba ža­liuo­se ma­sy­vuo­se. Ki­no te­at­rai tu­rė­jo ne tik at­liep­ti ki­no me­no po­rei­kius, bet ir tap­ti so­vie­ti­nio mies­to es­te­ti­nė­mis do­mi­nan­tė­mis. In­ter­je­ro pro­jek­ta­vi­mą lė­mė pa­sta­tų pa­skir­ties spe­ci­fi­ka – lan­ky­to­jų ju­dė­ji­mas vyk­da­vo vie­na kryp­ti­mi. Žiū­ro­vai į pa­sta­tą įei­da­vo per pa­grin­di­nį fa­sa­di­nį įė­ji­mą, pra­ėję ves­ti­biu­lį pa­tek­da­vo į žiū­ro­vų sa­lę, o iš­ei­da­vo pro šo­ni­nes ar­ba ga­li­nes, daž­nai dve­jas, du­ris. To­dėl ki­no te­at­ro vi­daus ar­chi­tek­tū­ra tu­rė­jo kom­po­zi­ci­nį aiš­ku­mą, la­ko­niš­ku­mą ir pa­pras­tu­mą.

„Dai­na­vos“ ki­no te­at­ro pa­sta­tas

Aly­taus ki­no te­at­ras „Dai­na­va“ bu­vo pa­sta­ty­tas 1960 me­tais pa­gal ti­pi­nį pro­jek­tą – to­kį pa­tį kaip ir „Ne­rin­ga“ Kau­ne (Til­žės g. 20). Pas­ta­ra­sis bu­vo ati­da­ry­tas tais pa­čiais me­tais šiek tiek anks­čiau (pro­jek­tas pa­reng­tas 1958 m., arch. R.Di­čius, pro­jek­to va­do­vas arch. J.Put­na). Bu­vu­sio ki­no te­at­ro „Ne­rin­ga“ pa­sta­tas šiuo me­tu ne­be­nau­do­ja­mas, ap­leis­tas, pra­ra­dęs pir­mi­nę iš­vaiz­dą.

Tai bu­vo pir­mie­ji mo­der­nios dva­sios, pla­čiam ek­ra­nui pri­tai­ky­ti ki­no te­at­rai, pri­ski­ria­mi anks­ty­vo­jo so­vie­ti­nio mo­der­niz­mo sti­liui. Pa­sta­to pla­nas ti­pi­nis, 400 vie­tų, tū­ris kvad­ra­ti­nis. Dėl sto­ge­lio, ku­ris įsi­ter­pęs cen­tri­nė­je pa­sta­to da­ly­je, iš­ryš­kin­tas pa­grin­di­nis fa­sa­das ir laip­tai, įkom­po­nuo­ti ties pa­sta­to cen­tru. Pa­sta­to si­met­riš­ka kom­po­zi­ci­ja, tin­kuo­tas fa­sa­das bei si­met­riš­kas sto­ge­lio pa­nau­do­ji­mas bū­din­gas per­ei­na­mo­jo lai­ko­tar­pio ar­chi­tek­tū­rai. Pa­grin­di­nia­me fa­sa­de iš­ryš­kė­ja kon­tras­tas tarp vien­ti­sų lan­gų ei­lių ir ak­li­nos sie­nos. Šo­ni­niuo­se fa­sa­duo­se esan­tys lan­ge­liai pri­me­na, kad tai tik užuo­mi­na į mo­der­niz­mą. Da­bar­ti­nė ki­no te­at­ro iš­vaiz­da ne­ati­tin­ka pa­sta­to ar­chi­tek­tū­ri­nės kon­cep­ci­jos – su­ma­žin­ti lan­gai nu­try­nė es­mi­nį mo­der­niz­mo žen­klą. Pa­sta­tas la­biau pri­me­na dė­žu­tę.

Vie­ta nau­jam ki­no te­at­rui bu­vo pa­rink­ta cen­tri­nės mies­to aikš­tės pa­kraš­ty­je, ša­lia Ku­ror­to par­ko pu­šy­no. Kaip pa­me­na se­nie­ji aly­tiš­kiai, sta­tyb­vie­tė bu­vo ak­li­nai ap­tver­ta me­di­nių len­tų tvo­ra. Sta­ty­bos dar­bus vyk­dė kas ry­tą iš įka­li­ni­mo vie­tos au­to­mo­bi­liais at­ve­ža­mi nu­teis­tie­ji.

Ir štai – 1960 me­tų spa­lio 22 die­nos laik­raš­ty­je „Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus“ pa­si­ro­dė trum­pa, ma­žai in­for­ma­ci­jos apie pa­tį ob­jek­tą pa­tei­kian­ti, bet džiu­gi ži­nu­tė: „Šio­mis die­no­mis pui­kią do­va­ną ga­vo Aly­taus dar­bo žmo­nės. Čia ati­da­ry­tas nau­jas pla­čia­ek­ra­ni­nis ki­no te­at­ras. Į nau­ją ki­no te­at­ro sa­lę su­si­rin­ko mies­to įmo­nių ir or­ga­ni­za­ci­jų, ra­jo­no ta­ry­bi­nių ūkių ir ko­lū­kių at­sto­vai.“

Iš­var­dy­ti vi­si svei­ki­ni­mo kal­bas sa­kę ofi­cia­lūs as­me­nys. „Ra­jo­no vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas drg. J.Gi­bas per­ker­pa juos­te­lę. At­si­sklei­džia ek­ra­no už­dan­ga. Nau­jas kul­tū­ros ži­di­nys sto­ja į ri­kiuo­tę.“

Aly­taus ki­nų di­rek­ci­ja pra­de­da veik­lą

Aly­tu­je vei­kę du se­ni ki­no te­at­rai „Tai­ka“ ir „Dzū­ki­ja“ jau ne­be­ten­ki­no ki­no pa­slau­gų pa­klau­sos. Nau­jas mo­der­nus ki­no te­at­ras at­vė­rė ga­li­my­bes reng­ti įvai­rius ki­no me­nui skir­tus ren­gi­nius, pa­gy­vi­no aly­tiš­kių do­mė­ji­mą­si ki­nu. Pra­džio­je Aly­taus ki­no tin­klų įmo­nė vei­kė Kul­tū­ros sky­riaus ži­nio­je, o 1963 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį bu­vo įsteig­ta Aly­taus ki­nų di­rek­ci­ja. Jai va­do­vau­ti pa­skir­tas bu­vęs Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas Vy­tau­tas Ra­da­vi­čius.

De­ja, ne vi­sa­da dar­bas vy­ko sklan­džiai. Štai 1969 me­tais laik­raš­ty­je „Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus“ skel­bia­mas Šal­dy­tu­vų ga­myk­los dar­buo­to­jos S. Ma­čio­ny­tės skun­das: „Pas­ku­ti­niuo­ju lai­ku „Dai­na­vos“ ki­no te­at­re la­bai blo­gai de­monst­ruo­ja­mi fil­mai. Taip ir ži­nok, kad ei­ni ne pail­sė­ti, bet ner­vų ga­dint, nes jei­gu yra gar­sas, tai nė­ra vaiz­do, jei yra vaiz­das, tai nė­ra gar­so, o jei yra ir gar­sas, ir vaiz­das, tai ro­do per pu­sę ek­ra­no ir dar su per­trau­kom.“ Pra­ne­ši­mo au­to­rė klau­sia: „Ko­dėl taip skriau­džia­mi žiū­ro­vai?“

Ta­ry­bų Są­jun­gos vy­riau­sy­bė ir ko­mu­nis­tų par­ti­ja ki­no me­nui dėl jo ma­siš­ku­mo su­tei­kė ypa­tin­gą reikš­mę ir jį nau­do­jo „žmo­nių auk­lė­ji­mui ko­mu­nis­ti­nių ide­a­lų dva­sia, nau­jos vi­suo­me­nės kū­rė­jų ug­dy­mui, ta­ry­bų val­džios pa­sie­ki­mų ir tau­tų drau­gys­tės pro­pa­ga­vi­mui.“ Ne­pai­sant pri­mes­tos vals­ty­bi­nės pro­pa­gan­di­nės pro­gra­mos, ki­no me­nas ta­po vie­na svar­biau­sių kul­tū­ros sri­čių.

Aly­tu­je bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mi įvai­rių tau­tų fil­mų sa­vai­tės: lat­vių, es­tų, ru­sų, bal­ta­ru­sių, tur­kmė­nų ir ki­tų. Į Aly­tų at­vyks­tan­čius sve­čius prie ra­jo­no ri­bos su duo­na ir drus­ka su­tik­da­vo LKP Aly­taus ra­jo­no ko­mi­te­to sek­re­to­rė Ha­li­na Stan­ke­vi­čiū­tė, ra­jo­no Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to va­do­vai, ki­nų di­rek­ci­jos va­do­vas V.Ra­da­vi­čius. Vi­są sa­vai­tę mies­te ir ra­jo­ne vyk­da­vo ki­ne­ma­tog­ra­fi­nin­kų su­si­ti­ki­mai su vi­suo­me­ne, ro­do­mi tų ša­lių me­ni­niai, do­ku­men­ti­niai ir mul­tip­li­ka­ci­niai fil­mai.

1972 me­tais ki­nų di­rek­ci­ja mies­te ir ra­jo­ne su­ren­gė lie­tu­viš­kų ki­no fil­mų fes­ti­va­lį, skir­tą TSRS 50-me­čiui. „Dai­na­vos“ ki­no te­at­ro žiū­ro­vai su­si­pa­ži­no su lie­tu­viš­kais ki­no fil­mais „Tas pra­keik­tas nuo­lan­ku­mas“, „Jaus­mai“, „Ak­muo ant ak­mens“. Ki­no te­at­ruo­se bu­vo ren­gia­mi ki­no lek­to­riu­mai, ki­no pa­no­ra­mos, kū­ry­bi­niai su­si­ti­ki­mai, pa­šne­ke­siai apie ki­no ak­to­rius, pa­ro­dos, ki­no vik­to­ri­nos moks­lei­viams. Dau­ge­ly­je mies­to įmo­nių, ku­rios tu­rė­jo sa­les, sa­vus ki­no įren­gi­mus, taip pat daž­nai bu­vo de­monst­ruo­ja­mi do­ku­men­ti­niai fil­mai, vy­ko te­mi­nių fil­mų sa­vai­tės.

Ki­no fes­ti­va­liai Aly­tu­je

Su­si­tik­ti su vi­suo­me­ne ir pri­sta­ty­ti nau­jau­sių fil­mų į Aly­tų at­vyk­da­vo Lie­tu­vos ki­no kū­rė­jai. Kaip pa­me­na bu­vu­si ki­nų di­rek­ci­jos ad­mi­nist­ra­to­rė Al­do­na Ja­ciuns­kie­nė, Aly­tu­je vie­šė­jo be­maž vi­si gar­siau­si Lie­tu­vos ak­to­riai. Su­si­ti­ki­mai su žiū­ro­vais, ne­for­ma­lus ben­dra­vi­mas pa­lik­da­vo ne­iš­dil­do­mus įspū­džius. 1979 me­tų lap­kri­čio mė­ne­sį Aly­taus ki­no mė­gė­jus pra­džiu­gi­no pir­mas to­kios di­de­lės ap­im­ties ki­no fes­ti­va­lis „Ek­ra­nas. Lai­kas. Žmo­gus.“ Fes­ti­va­lio da­ly­vius ir sve­čius pa­si­ti­ko Aly­taus ra­jo­no ir mies­to val­džios at­sto­vai su dzū­kiš­ku py­ra­gu ir sū­riu. Gau­sio­je sve­čių de­le­ga­ci­jo­je bu­vo Vals­ty­bi­nio ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ko­mi­te­to at­sto­vai, re­ži­sie­riai, ki­no ak­to­riai. Su­si­ti­ki­muo­se su žiū­ro­vais da­ly­va­vo ki­no ak­to­riai: Vai­va Mai­ne­ly­tė, El­vy­ra Že­ber­ta­vi­čiū­tė, Re­gi­na Var­nai­tė, Vla­das Bag­do­nas, Al­gi­man­tas Ma­siu­lis, In­gri­da Kil­šaus­kai­tė. Aly­tiš­kiai bu­vo pa­ma­lo­nin­ti nau­jais Lie­tu­vos ki­no stu­di­jos fil­mais: „Ne­sė­tų ru­gių žy­dė­ji­mas“, su­kur­tu pa­gal Vy­tau­to Bub­nio ro­ma­ną, ir me­lod­ra­ma „Mar­ki­zas ir pie­me­nai­tė“, su­kur­ta re­mian­tis tik­ra is­to­ri­ja, įvy­ku­sia Aly­tu­je 1944 me­tais. Ki­ne­ma­tog­ra­fi­nin­kai pa­bu­vo­jo mies­to pra­mo­nės įmo­nė­se, ra­jo­no ta­ry­bi­niuo­se ūkiuo­se, su­si­ti­ko su jau­ni­mu, moks­lei­vi­ja. Per tris fe­si­va­lio die­nas ren­gi­niuo­se ap­si­lan­kė 30 tūkst. aly­tiš­kių, pa­ro­dy­ta dau­gy­bė me­ni­nių ir do­ku­men­ti­nių fil­mų, ki­no žur­na­las „Ta­ry­bų Lie­tu­va“ apie Aly­tų. Iš­kil­min­gas fes­ti­va­lio už­da­ry­mas įvy­ko Spor­to rū­muo­se.

Vie­nu ryš­kiau­sių tra­di­ci­niu ren­gi­niu ta­po 1981 me­tais su­reng­tas ki­no fes­ti­va­lis „Žy­dėk, jau­nys­te“. Dvi die­nas Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne vy­ku­sio fes­ti­va­lio me­tu su žiū­ro­vais su­si­ti­ko po­pu­lia­rūs ki­no kū­rė­jai. Tarp jų ir re­ži­sie­rius Gy­tis Luk­šas, Va­len­ti­nas Ma­sals­kis, Eg­lė Gab­rė­nai­tė. Pa­ro­dy­tas nau­jas Lie­tu­vos ki­no stu­di­jos fil­mas „Ke­lio­nė į ro­jų“.

Dar­buo­to­jai ir jų pa­sie­ki­mai

Aly­taus ki­no ūkio ro­dik­liai bu­vo vie­ni ge­riau­sių ša­ly­je. Sep­tin­ta­ja­me ir aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­čiuo­se laik­raš­tis „Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus“ nuo­lat skelb­da­vo apie vir­šy­tus pla­ni­nius su­ren­ka­mų pa­ja­mų ir ki­no te­at­rų lan­ko­mu­mo ro­dik­lius. Daž­nai per mė­ne­sį Aly­taus ki­no te­at­rus ap­lan­ky­da­vo 40–50 tūks­tan­čių žmo­nių. Vie­nas Aly­taus mies­to gy­ven­to­jas per 1980 me­tus vi­du­ti­niš­kai ki­ne ap­si­lan­kė 13,2 kar­to. Ne kar­tą mies­to ki­nų di­rek­ci­jos ko­lek­ty­vas ta­po res­pub­li­ki­nio so­cia­lis­ti­nio lenk­ty­nia­vi­mo nu­ga­lė­to­ju ir bu­vo ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos TSR vals­ty­bi­nio ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ko­mi­te­to bei kul­tū­ros dar­buo­to­jų prof­są­jun­gos Lie­tu­vos res­pub­li­ki­nio ko­mi­te­to per­ei­na­mą­ja Rau­do­ną­ja vė­lia­va. To­kio­mis pro­go­mis Aly­taus ki­no dar­buo­to­jus svei­kin­da­vo Vals­ty­bi­nio ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ko­mi­te­to, LKP Aly­taus sky­riaus bei Aly­taus mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to va­do­vai. Ge­riau­sio res­pub­li­kos ki­no me­cha­ni­ko pa­žy­mė­ji­mai bu­vo įteik­ti J.Jur­ge­lio­niui ir J.Ba­ra­vy­kui. Di­rek­to­riaus V.Ra­da­vi­čiaus pub­li­kuo­tuo­se straips­niuo­se pa­žy­mi­ma, kad ge­rai dir­bo Ona An­driuš­ke­vi­čie­nė, Ka­zys An­driuš­ke­vi­čius, Ma­ri­jo­na Bra­žins­kie­nė, Re­gi­na Nor­ku­vie­nė, An­ta­nas Mar­cin­ke­vi­čius, J.Pil­ve­lis, Jo­nas Ulo­za, ve­te­ra­nai Ka­zi­mie­ras Man­ke­vi­čius, Ka­zi­mie­ra Tu­mi­naus­kie­nė, Ka­zi­mie­ra Džiau­gie­nė, Pet­ro­nė Sau­le­vi­čie­nė. Nuo­šrdžiai sa­vo dar­bą at­li­ko ir ki­ti dar­buo­to­jai: Ma­ry­tė Ali­šaus­kie­nė, Ona Glu­šaus­kie­nė, Ja­ni­na Gra­žu­ly­tė, Jo­nas ir Mo­ni­ka Greč­nai, El­vy­ra Jau­nei­kie­nė, Fe­lik­sas Je­ge­le­vi­čius, Ona Ka­len­daus­kie­nė, An­ta­ni­na Ka­te­ly­nie­nė, Le­o­ka­di­ja Ly­čie­nė, Ge­ma Ma­loš­kie­nė, An­ge­lė Mi­lie­nė, An­ta­nas Pan­go­nis, Ma­ri­ja Pet­ke­vi­čie­nė, So­fi­ja Pet­ke­vi­čie­nė, Ona Rai­nie­nė, Kęs­tu­tis Re­peč­ka, Bi­ru­tė Rin­ke­vi­čie­nė, Ste­fa Ši­vo­kie­nė, Le­o­no­ra Ulo­zie­nė, Vy­tau­tas Že­mai­tis, Aud­ro­nė Ži­lins­kie­nė.

Iki 1986 me­tų kon­tro­lie­re dir­bu­sios A.Ka­te­ly­nie­nės duk­ra Ro­ma Sa­ka­laus­kie­nė pri­si­me­na tuos me­tus, kai ki­no te­at­ras Aly­tu­je bu­vo ne­pa­pras­tai po­pu­lia­ri ir vi­siems pri­ei­na­ma lais­va­lai­kio lei­di­mo vie­ta. Be­veik kas sa­vai­tę su šei­ma ei­da­vo žiū­rė­ti nau­jų fil­mų. Vai­kams taip pat pa­tik­da­vo ei­ti į ki­ną, nors ma­ža­sis se­an­so me­tu daž­nai už­mig­da­vo. Il­ga­me­tės „Dai­na­vos“ ki­no te­at­ro kon­tro­lie­rės Pet­ro­nės Sau­le­vi­čie­nės anū­kė Vi­ta Baub­lie­nė sa­ko, kad ji, ga­li­ma sa­ky­ti, už­au­go „Dai­na­vos“ ki­ne. Mo­čiu­tės dar­bo lai­kas pa­pras­tai pra­si­dė­da­vo po pie­tų ir tęs­da­vo­si iki nak­ties kol baig­da­vo­si va­ka­ri­niai se­an­sai, to­dėl ir šei­mos na­riai daug lai­ko pra­leis­da­vo ki­no te­at­re. P.Sau­le­vi­čie­nė daž­nai pa­gai­lė­da­vo vai­kų na­mų auk­lė­ti­nių ir ki­tų žiū­ro­vų, ku­riems pri­trūk­da­vo bi­lie­tų ar pi­ni­gų bi­lie­tams nu­si­pirk­ti. Ge­ro­ji kon­tro­lie­rė Pet­ro­nė­lė, pra­si­dė­jus ki­no se­an­sui ir sa­lė­je už­ge­sus švie­soms, jiems at­ka­bin­da­vo šo­ni­nes iš­ėji­mo du­ris ir leis­da­vo su­sė­dus ant laip­tų pa­žiū­rė­ti fil­mą.

Aly­taus ki­nas po 1990-ųjų

At­kū­rus vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bę, ki­nui Aly­tu­je kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo iš­ban­dy­mų me­tas. 1992 me­tais už ne­di­de­lę kai­ną bu­vo pri­va­ti­zuo­tas di­džiau­sias Aly­taus ki­no te­at­ras „Jau­nys­tė“. Iš pa­rei­gų pa­si­trau­kė Aly­taus ki­nų di­rek­ci­jos va­do­vas V.Ra­da­vi­čius.

De­šim­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je du kar­tus bu­vo skelb­tas ir „Dai­na­vos“ pa­sta­to par­da­vi­mas, bet, ne­at­si­ra­dus pir­kė­jų, čia įkur­din­ta Vals­ty­bi­nė te­le­vi­zi­jos ir ki­no įmo­nė, ku­rios di­rek­to­riu­mi dir­bo Sau­lius Bart­kus, in­ži­nie­riu­mi K.Re­peč­ka. Šią įmo­nę re­or­ga­ni­za­vus, 1993 me­tais mies­to ta­ry­ba įstei­gė sa­vi­val­dy­bės įmo­nę „Aly­taus te­le­ki­nas“. 1995 me­tais įmo­nės di­rek­to­riu­mi ta­po di­de­lę pa­tir­tį ki­no įmo­nė­se su­kau­pęs K.Re­peč­ka.

Pa­sta­tas bu­vo ne­šil­do­mas, sto­gas kiau­ras, fil­mai bu­vo de­monst­ruo­ja­mi ta­ry­bi­ne ki­no tech­ni­ka. Iš bu­vu­sio „Jau­nys­tės“ ki­no te­at­ro įsi­gi­jus be­veik nau­ją ki­no pro­jek­ci­nę apa­ra­tū­rą, pra­dė­jus nuo­mo­tis fil­mus iš UAB „Ci­ne­mark“ ir įmo­nės „Lie­tu­vos ki­nas“, at­si­ra­do ga­li­my­bė ro­dy­ti gar­sių JAV ki­no kom­pa­ni­jų pro­duk­ci­ją. Pa­ge­rė­jo de­monst­ruo­ja­mų fil­mų ko­ky­bė, pa­dau­gė­jo lan­ky­to­jų. Vie­nin­te­lis Aly­taus ki­no te­at­ras vėl pra­dė­tas šil­dy­ti, su­lo­py­tas sto­gas.

Įmo­nės di­rek­to­rius K.Re­peč­ka tuo­met sa­kė: „Mes, ki­no dar­buo­to­jai, sten­gia­mės pa­da­ry­ti vis­ką, kad Dzū­ki­jos gy­ven­to­jai ne­lik­tų be ki­no di­džia­ja­me ek­ra­ne.“

„Dai­na­vo­je“ nuo 1988 me­tų vei­kė vie­na pir­mų­jų mies­to vi­de­o­te­kų – įreng­ti fil­mų de­monst­ra­vi­mo kam­ba­riai, su­kaup­ta ne­ma­ža vaiz­do juos­tų ko­lek­ci­ja. 1996 me­tais ki­no te­at­re vei­ku­si vi­de­o­te­ka pir­mo­ji mies­te pra­dė­jo nuo­mo­ti li­cen­ci­juo­tas vaiz­do juos­tas. Žmo­nės vi­de­o­te­ką ėmė lan­ky­ti ak­ty­viau ne­gu ki­no sa­lę.

Nors 1997 me­tais įmo­nė „Aly­taus te­le­ki­nas“ dar dir­bo nuos­to­lin­gai, „Dai­na­vo­je“ bu­vo įreng­ta ste­reo gar­so sis­te­ma, o 1998-ie­ji ta­po per­mai­nų me­tais. Įmo­nė už ban­ko pa­sko­lą ir sa­vi­val­dy­bės lė­šas ins­ta­lia­vo mo­der­nią ana­lo­gi­nę pen­kių ka­na­lų gar­so at­ga­mi­ni­mo sis­te­mą „Dol­by sur­round“. Bu­vo su­re­mon­tuo­ta ki­no sa­lė, at­lik­tas pa­sta­to iš­orės, sto­go ir fo­jė re­mon­tas, vė­liau –at­nau­jin­tos kė­dės. Žiū­ro­vų pa­dau­gė­jo 2,6 kar­to. Tam pa­si­tar­na­vo pa­sau­ly­je po­pu­lia­ru­mą pel­nę ki­no fil­mai. Ge­riau­siai lan­ko­mu fil­mu Aly­tu­je pri­pa­žin­tas „Ti­ta­ni­kas“, de­monst­ruo­tas 1998 me­tų ge­gu­žę, per 3 sa­vai­tes už par­duo­tus bi­lie­tus su­rin­kęs 83 tūkst. li­tų. Prie ka­sų bu­vo nu­si­drie­kę ne­ma­ty­tos ei­lės, į pir­muo­sius fil­mo se­an­sus ne vi­siems pa­ka­ko bi­lie­tų.

„Dai­na­vos“ ki­nas šian­dien

Ki­no te­at­ras dir­ba pel­nin­gai nuo 2012 me­tų, kuo­met bu­vo in­ves­tuo­ta į dar vie­ną svar­bų ko­ky­bi­nį at­si­nau­ji­ni­mą – įreng­ta nau­ja skait­me­ni­nio ki­no ro­dy­mo sis­te­ma, su ga­li­my­be ro­dy­ti fil­mus ir 3D for­ma­tu. Ro­do­mi po­pu­lia­rūs fil­mai pri­trau­kė dau­gy­bę ki­no mė­gė­jų. 2012 me­tų lie­pos mė­ne­sį bu­vo pa­siek­tas re­kor­di­nis – 5 tūkst. 700 žiū­ro­vų skai­čius.

Šian­dien yra ga­li­my­bė „Dai­na­vos“ ki­ne ro­dy­ti vi­sas pa­sau­li­nių fil­mų prem­je­ras, kai jos tik pa­sie­kia Lie­tu­vą. Bet fil­mų įvai­ro­vė to­kia di­de­lė, kad per sa­vai­tę ne­įma­no­ma jų pa­ro­dy­ti vie­no­je ki­no sa­lė­je. Kar­tais ir vie­tų ne­be­už­ten­ka sa­lė­je, ku­ri tal­pi­na 170 žiū­ro­vų. Ki­no te­at­rą lan­ko ne tik mies­tie­čiai, at­vyks­ta Aly­taus ra­jo­no, ap­lin­ki­nių ra­jo­nų gy­ven­to­jai.

Šie­met dėl CO­VID-19 pan­de­mi­jos ki­no te­at­ras, kaip ir ki­tos kul­tū­ros įstai­gos, su­si­dū­rė su iš­šū­kiais: pa­va­sa­rį bu­vo už­da­ry­tas dėl ka­ran­ti­no, ne­įvy­ko dau­ge­lis fil­mų prem­je­rų, šiuo me­tu sa­lė­je ap­ri­bo­tas žiū­ro­vų skai­čius iki 100.

Nuo 2019 me­tų sau­sio įstai­gai va­do­vau­jan­ti Si­mo­na But­ri­mie­nė sa­ko, kad pan­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo ir fil­mų re­per­tu­a­rą. Su­ma­žė­jus nau­jų fil­mų pa­siū­lai, įstai­gos dar­buo­to­jai iš­ren­ka tik pa­čius ge­riau­sius, pra­tę­sia jų ro­dy­mo lai­ką ir lau­kia su­grįž­tan­čių sa­vo žiū­ro­vų.

Sie­kiant pa­ten­kin­ti šiuo­lai­ki­nio žiū­ro­vo po­rei­kius, 60-ties me­tų ki­no te­at­rui šian­dien rei­ka­lin­gos di­de­lės in­ves­ti­ci­jos: se­no­jo pa­sta­to at­nau­ji­ni­mui bei iš­ka­bos res­tau­ra­vi­mui, nau­jos apa­ra­tū­tos, bal­dų įsi­gi­ji­mui, se­nos sva­jo­nės įgy­ven­di­ni­mui – ma­žo­sios sa­lės įren­gi­mui.

Ana­li­zuo­jant so­viet­me­čiu sta­ty­tų ki­no te­at­rų li­ki­mą di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se (2010 m.), pa­aiš­kė­jo, kad dau­giau nei pu­sė šių pa­sta­tų pri­tai­ky­ti ko­mer­ci­nei veik­lai (par­duo­tu­vės, ka­vi­nės ir pan.), virš treč­da­lio pa­sta­tų ne­nau­do­ja­mi ar­ba nu­griau­ti ir tik apie 12 proc. ki­no te­at­rų vis dar at­lie­ka sa­vo funk­ci­ją – tei­kia ki­no pa­slau­gas. „Dai­na­vos“ ki­no te­at­ras – vie­nas iš jų. Per še­šias­de­šimt gy­va­vi­mo me­tų „Dai­na­va“ įsi­lie­jo į Aly­taus ur­ba­nis­ti­nį vei­dą, ta­po svar­biu kul­tū­ri­niu mies­to sim­bo­liu.

Ju­bi­lie­jaus pro­ga įstai­gos ko­lek­ty­vui no­ri­si pa­lin­kė­ti įveik­ti vi­sus laik­me­čio siun­čia­mus iš­ban­dy­mus ir to­liau džiu­gin­ti ki­no me­no mė­gė­jus.

Spa­lio 22 die­ną 17 va­lan­dą „Dai­na­vos“ ki­no fo­je bus ati­da­ry­ta pa­ro­da, skir­ta įstai­gos 60-me­čiui pa­mi­nė­ti.

 

Šal­ti­niai:

1. Vai­das Pet­ru­lis. Ki­no te­at­ro pa­sta­tas So­vie­ti­nė­jė Lie­tu­vo­je: ar­chi­tek­tū­ra, skir­ta su­vok­ti grei­tai. http://www.ndg.lt/me­dia/83618/teks­tu_ka­ta­lo­gas-web.pdf

2. Vai­das Pet­ru­lis. „Pla­ne­tos“ ki­no te­at­ras Kau­ne (Iš­li­kęs)

http://www.autc.lt/lt/ar­chi­tek­tu­ros-ob­jek­tai/1046

3. Li­na Baub­lie­nė. So­viet­me­čiu Lie­tu­vo­je sta­ty­tų ki­no te­at­ro pa­sta­tų ana­li­zė. Ma­gist­ro bai­gia­ma­si­si dar­bas. VDU. Kau­nas. 2010

https://vb.vdu.lt/ob­ject/ela­ba:1882680/

4. Vy­tau­tas Ra­da­vi­čius. „Iš vi­sų me­nų mums svar­biau­sias...“//Ko­mu­nis­ti­nis ry­to­jus. 1981-08-27

5. Al­ma Mos­tei­kai­tė. Dau­giau kaip 30 me­tų eg­zis­tuo­jan­tis ki­no te­at­ras „Dai­na­va“ vis dar kvie­čia fil­mų mė­gė­jus// Aly­taus nau­jie­nos. 1995-03-09

6. Hen­ri­kas Rim­kus. Vy­tau­tas Ra­da­vi­čius – mū­sų kul­tū­ros uo­la.// Aly­taus nau­jie­nos. 2003-11-14

 

 

 

 

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.