Sei­mo na­rys Robertas Šar­knic­kas: „30 me­tų – vie­nos ša­lies vie­no kie­mo vai­kai” (194)

nuotraka
Robertas Šarknickas: „Nuo­šir­džiai pra­šau Bir­žų ir Žiež­ma­rių ben­druo­me­nių iš­drįs­ti my­lė­ti, ne­bi­jo­ti. Pri­si­min­ki­te šven­tas sek­ma­die­nių mi­šias šven­tuo­se na­muo­se apie nuo­lan­ku­mą – jūs tik­rai tai ga­li­te, ti­kiu.“
Prieš be­veik tris­de­šimt me­tų bu­vo sun­ku pa­gal­vo­ti apie ga­li­my­bę vėl bū­ti pa­sau­lio že­mė­la­piuo­se. Ži­no­ma, kai kas dar ty­liai vy­lė­si, kad tik­rai at­eis lai­kas, kai ant Ge­di­mi­no kal­no vėl ple­vė­suos Lie­tu­vos tri­spal­vė. Ta­da su­au­gė­liš­kai at­vi­rai, su žmo­giš­ku nai­vu­mu ne­bi­jo­jo­me net gin­klo. Bra­vo! Taip, mums pa­vy­ko: tu­ri­me Tri­spal­vę, Vy­tį, Lais­vę, Ti­kė­ji­mą.

 

Ei­da­mi per be­veik tris­de­šim­ties lais­vės me­tų jaus­mus, pie­vas, žvyr­ke­lius, as­fal­tus, at­sta­ty­tas aikš­tes, nau­jų dau­gia­bu­čių dan­go­rai­žių ke­lius, ga­li­me pa­ban­dy­ti kiek­vie­nas įsi­ver­tin­ti, kaip jais ėjo­me ir ką pa­sie­kė­me, ko­dėl dar vis esa­me lais­vi ir ko ne­iš­mo­ko­me ar vis ne­iš­moks­ta­me, gy­ven­da­mi go­džia­me ka­pi­ta­lis­ti­nia­me am­žiu­je.

Šia te­ma bū­tų ga­li­ma kal­bė­ti daug, be pa­bai­gos. Tad iš šios te­mos, ku­rio­je tel­pa ke­li šim­tai tūks­tan­čių te­me­lių, šį kar­tą iš­si­rink­siu tai, kas man la­biau­siai yra pa­ste­bi­ma gy­ve­na­mo­jo­je ap­lin­ko­je – el­ge­sys tarp ben­druo­me­nių, žmo­nių ar­ba, pa­pras­čiau kal­bant, tarp dau­gia­bu­čių laip­ti­nių kai­my­nų, ku­rių pa­čių vai­kai laks­to vie­nos ša­lies vie­na­me kie­me.

Ta­čiau apie pa­tar­lę kai­my­nas kai­my­nui ne­ra­šy­siu, tai jau iš­sem­ta te­ma, ga­lų ga­le, ba­na­lu, at­gy­ven­ta. Nors tai ir sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma, kad ši te­ma ka­da nors ims ir baig­sis, kad kai­my­nas su kai­my­nu vi­sa­da su­tars. Bet ma­ža ką.

Pri­si­pa­žin­siu, nė­ra la­bai leng­va ma­ty­ti ir klau­sy­ti keis­to reiš­ki­nio, kai ta­vo li­ki­mo bro­liai ir se­se­rys yra at­stu­mia­mi ben­druo­me­nių – tų pa­čių, ku­rie sto­vė­jo Bal­ti­jos ke­ly­je ir ant ku­rių iš lėk­tu­vė­lio bu­vo me­ta­mos gė­lės kar­de­liai.

Tuo me­tu jie kri­to vie­no­dai ant vi­sų lai­min­gų ir ne­lai­min­gų vai­kų, svei­kų ir ne­įga­lių žmo­nių. Su­ėjus be­veik tris­de­šimt me­tų kaž­kas nu­ti­ko, kad ki­to­kio li­ki­mo vai­kai yra ant­ra­rū­šiai.

Bir­žų, Žiež­ma­rių pa­va­di­ni­mai skam­ba iki šiol dėl to­kio at­sai­naus el­ge­sio. Na, ra­mi­na tik tiek, kad ir tuo­se pa­čiuo­se mi­nė­tuo­se mies­te­liuo­se yra ku­rie ki­taip gal­vo­ja. Ta­čiau toks at­ve­jis, ju­bi­lie­ji­nis Bal­ti­jos ke­lio at­ve­jis, pri­bloš­kė ko­ne vi­są vals­ty­bę.

Vie­na­me iš TV pa­ro­dy­ta­me re­por­ta­že vie­nas ben­druo­me­nės at­sto­vas ar­šiai kal­bė­jo: mes ne­si­prie­ši­na­me, bet kas mums ga­ran­tuos, kad tas „ne­svei­ko pro­to“ ne­įga­lu­sis mums ne­pa­kenks po me­tų?

Ar­ba ki­tas: kam rei­kia tų na­mų aš­tuo­niems li­ki­mo nu­skriaus­tiems naš­lai­čiams? Kas ga­ran­tuos, kad jie ne­iš­krės šu­ny­bių?

Ne­ži­nau, kaip jums at­sa­ky­ti, tik ži­nau, kad dar rei­kia stip­riai pa­dir­bė­ti ir for­muo­ti są­mo­nin­gu­mą, kas yra žmo­gus ir kas ga­li nu­tik­ti, jei tas ma­žas žmo­gu­tis gims ki­toks ta­vo pa­ties šei­mo­je, gi­mi­nė­je ar drau­gų ra­te. Ne­gi tuos pa­čius žo­džius iš­drįs­tum taip pat sa­ky­ti? Abe­jo­ju.

Taip, pra­bė­go be­veik tris­de­šimt Bal­ti­jos ke­lio me­tų, pa­si­ro­do, šia te­ma švie­ti­mo sis­te­mo­je ma­žai bu­vo ir yra kal­ba­ma.

Tai grės­mė dar de­šim­čiai ar dau­giau me­tų gy­ven­ti su to­kiu są­mo­nin­gu­mu, kol už­augs nau­ja kar­ta, o tai jau yra grės­mė bū­si­miems ne­nu­ma­ty­tiems at­ve­jams, gims­tan­tiems vai­kams, ku­rie į že­mę at­eis su sa­vo ga­li­ma ne­ga­lia. Ne­no­riu taip sa­ky­ti, bet toks mū­sų tas su­dė­tin­gas pa­sau­lis yra, tie­siog nie­kas ne­sa­me ap­draus­ti nuo li­gų ar ne­sėk­mių.

De­ja, ten­ka ap­gai­les­tau­ti dėl griū­nan­čio til­to į žmo­giš­ką po­žiū­rį pa­dė­ti jiems.

Nuo­šir­džiai pra­šau Bir­žų ir Žiež­ma­rių ben­druo­me­nių iš­drįs­ti my­lė­ti, ne­bi­jo­ti. Pri­si­min­ki­te šven­tas sek­ma­die­nių mi­šias šven­tuo­se na­muo­se apie nuo­lan­ku­mą – jūs tik­rai tai ga­li­te, ti­kiu.

Leis­ki­te jiems, ku­rie nie­ka­da ne­nu­skriau­dė mū­sų svei­kų žmo­nių, jaus­tis sau­giai ir ra­miai gy­ven­ti. Ne­pri­ešin­ki­te vai­kų ar ne­įga­lių­jų glo­bos na­mų įkur­di­ni­mui sa­vo kai­my­nys­tė­je.

Ir ti­kiu, kad Bal­ti­jos ke­lią vi­sa­da yra ga­li­my­bė pa­tai­sy­ti, juo­lab kad ar­tė­ja gra­žus ju­bi­lie­jus, kai da­lin­si­me vie­ni ki­tiems kar­de­lius, ne­svar­bu, koks tu esi ir koks ta­vo li­ki­mas.

O vai­kai yra šau­nuo­liai. Vai­kai yra ne pras­tes­ni gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jai už mus, ku­rie mums at­vi­rai ro­do, koks ga­lė­tų bū­ti su­au­gu­sių žmo­nių gy­ve­ni­mas su­gy­ve­nant tar­pu­sa­vy­je. 

Vis­gi džiu­gi­na tai, kad yra da­lis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ku­rie be iš­kil­min­gų da­tų šven­čia Lie­tu­vos gim­ta­die­nius kiek­vie­ną die­ną, jai do­va­no­da­mi sa­vo ge­rus dar­bus ir pa­gar­bą žmo­nėms. Jų yra, tik­rai yra. Su šven­tė­mis kiek­vie­ną die­ną, Lie­tu­va!

Užs. Nr. 0193

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai