Pir­ma­sis šuo­lis pa­ra­šiu­tu: di­dy­bės po­jū­tis ir su­si­lie­ji­mas su gam­ta

Ur­tė Ba­ri­se­vi­čiū­tė
Komentarai (1)
2019 Rugpjūtis 6
Ug­nė
Ug­nė Bal­ku­tė po šuo­lio pa­ra­šiu­tu.
Šuo­lis pa­ra­šiu­tu. Tur­būt dau­ge­lis no­rė­tų bent kar­tą ne­pa­klus­ti gra­vi­ta­ci­jos jė­gai ir tap­ti paukš­čiu be­ri­bė­se dan­gaus pla­ty­bė­se. Bai­mė, nuo­sta­ba, į kū­ną plūs­tan­tis ad­re­na­li­nas, sun­kiai api­bū­di­na­ma eu­fo­ri­ja, su­si­mai­šiu­si su lais­vės ir per­ga­lės jaus­mu – tai tik žiups­ne­lis to, ką pa­ti­ria kiek­vie­nas, pa­si­ry­žęs pa­si­leis­ti į be­sro­vę erd­vę. Apie emo­ci­jas, bai­mes ir ki­tus po­jū­čius kal­ba­mės su aly­tiš­ke Ug­ne Bal­ku­te, ku­ri dvi­de­šimt pir­mo­jo gim­ta­die­nio pro­ga nu­spren­dė iš­pil­dy­ti vie­ną iš sa­vo sva­jo­nių – šuo­lį pa­ra­šiu­tu. „Daž­nai gir­džiu žmo­nes, ku­rie tie­siog nu­stu­mia sa­vo sva­jo­nes dėl ne­tin­ka­mo lai­ko, vie­tos ar, ga­lų ga­le, oro. 20 me­tų to­kia bu­vau ir aš. Ta­čiau vie­ną die­ną pa­sa­kiau sau: ga­na tei­sin­tis! Ir štai, šian­dien ga­liu džiaug­tis, jog įra­šiau šią sva­jo­nę į „ne­gal­vo­jau, jog iš­drį­siu“ są­ra­šą“, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na.

– Ug­ne, kaip Tau ki­lo min­tis iš­mė­gin­ti šuo­lį pa­ra­šiu­tu?

– Vi­siš­kai ne­ti­kė­tai. Va­ka­rie­nės me­tu drau­go bro­lis, ku­ris yra pa­ra­šiu­ti­nin­kas, pa­siū­lė šuo­lį pa­ra­šiu­tu kaip tam tik­rą sa­vęs iš­ban­dy­mą. Ka­dan­gi iki tol gy­ve­nau tar­si kaž­ko­kiuo­se sa­vo su­kur­tuo­se rė­muo­se ir gy­ve­ni­me ne­ban­džiau nie­ko nau­jo, pa­gal­vo­jau, jog bū­tent šuo­lis pa­ra­šiu­tu bū­tų ne tik pui­ki pa­tir­tis, bet ir pri­mi­ni­mas sau, jog rei­kia džiaug­tis gy­ve­ni­mu.

– Šuo­lis pa­ra­šiu­tu, sa­ky­čiau, tik­rai eks­tre­ma­li pa­tir­tis. Ar prieš tai te­ko įveik­ti ko­kias nors bai­mes? Ar prie­šin­gai – jau­tei­si sa­vi­mi pa­si­ti­kin­ti?

– Ži­no­ma, kad te­ko! Dvi di­džiau­sios fo­bi­jos – vo­rai ir aukš­tis. Ta­čiau kai esi tarp že­mės ir dan­gaus, sme­ge­nys ne­su­vo­kia, kaip aukš­tai yra kū­nas, ir taip dings­ta bai­mė. Be to, šo­kant iš lėk­tu­vo fi­zi­nis dis­kom­for­tas (pa­vyz­džiui, ne­ga­lė­ji­mas įkvėp­ti oro) sme­ge­nims rū­pi la­biau ne­gu tai, jog esi la­bai aukš­tai. Taip pat aš ti­kiu, jog kiek­vie­ną bai­mę, blo­gą emo­ci­ją ir min­tis ga­li­ma kon­tro­liuo­ti, o bū­tent eks­tre­ma­lios si­tu­a­ci­jos ir yra pats tin­ka­miau­sias mo­men­tas, ka­da ga­li­ma iš­mok­ti tai da­ry­ti – nes ži­nai, kad ki­taip ne­bus ir nie­kur pa­si­trauk­ti ne­ga­li. To­dėl ten­ka kon­tro­liuo­ti sa­vo min­tis. Po to­kių pa­tir­čių kas­die­nės si­tu­a­ci­jos, ku­rios kaž­ka­da at­ro­dė la­bai įtemp­tos bei gąs­di­nan­čios, pra­de­da at­ro­dy­ti pa­pras­tes­nės.

– Ar eks­tre­ma­lu­mas, ri­zi­ka, ad­re­na­li­nas – svar­būs po­jū­čiai Ta­vo gy­ve­ni­me?

– Taip, man jie be­pro­tiš­kai svar­būs. Aš gy­ve­nu dėl emo­ci­jų ir įvai­riau­sių pa­tir­čių. Tai­gi vi­sos ri­zi­kin­gos, eks­tre­ma­lios si­tu­a­ci­jos, su­ke­lian­čios ad­re­na­li­no pliūps­nį, pri­va­lo ret­kar­čiais su­pur­ty­ti ru­ti­nos su­kur­tą kom­for­tą.

– Pa­pa­sa­kok, kaip se­kė­si emo­ciš­kai pa­si­ruoš­ti pir­ma­jam šuo­liui?

– Ma­nau, jog pa­si­ruo­ši­mas vy­ko vi­są gy­ve­ni­mą – kuo dau­giau iš­gy­ve­nau si­tu­a­ci­jų, ku­rio­se sun­ku sa­ve kon­tro­liuo­ti, tuo stip­res­nė ta­pau. O pir­ma­sis šuo­lis bu­vo tie­siog nau­jas iš­ban­dy­mas, ku­ria­me rei­kė­jo pri­tai­ky­ti pra­ėju­sias pa­tir­tis. Aiš­ku, šis iš­ban­dy­mas bu­vo „aukš­tes­nio ly­gio“ – gy­va ga­lė­jau že­mės ir ne­pa­siek­ti. Drau­gas ra­mi­no, kad mir­ti šo­kant pa­ra­šiu­tu bū­tų la­bai iš­skir­ti­nis at­ve­jis. Tuo me­tu pa­si­juo­kėm, ta­čiau sė­dė­da­ma lėk­tu­ve bū­tent šiuos žo­džius sau ir kar­to­jau.

– Ko­kios min­tys už­plū­do, kai sė­dė­jai lėk­tu­ve ir ži­no­jai, kad ne­tru­kus teks iš jo iš­šok­ti?

– Vis kar­to­jau sau, kad vis­kas bus ge­rai, iš­drį­siu ir pri­si­min­siu šią pa­tir­tį vi­są gy­ve­ni­mą. Be abe­jo, kar­to­jau sau ir in­struk­to­riaus žo­džius – kur ir ka­da iš­ties­ti ran­kas ar su­lenk­ti ko­jas. Iro­niš­ka, bet bū­tent tai, ką la­biau­siai sten­giau­si pri­si­min­ti, pa­mir­šau vos iš­šo­ku­si – taip jau bū­na.

– Te­ko gir­dė­ti, kad daž­nas iš­šo­kęs iš lėk­tu­vo pir­miau­sia su­si­mąs­to, kas at­si­tik­tų, jei­gu pa­ra­šiu­tas neiš­si­skleis­tų. Ko­kie bu­vo Ta­vo pir­mie­ji po­jū­čiai?

– Kai tik iš­šo­kau, at­si­me­nu, la­biau­siai no­rė­jau įkvėp­ti oro, ta­čiau ne­pa­vy­ko. Tai bu­vo vie­nas bai­ses­nių fi­zi­nių po­jū­čių. Dėl to, kad neiš­si­skleis pa­ra­šiu­tas, vi­siš­kai ne­si­jau­di­nau. Ži­nau, kad to­kie at­ve­jai itin re­ti, o ir šo­kau kar­tu su in­struk­to­riu­mi. Kai tik iš­si­sklei­dė pa­ra­šiu­tas, be­pro­tiš­kai no­rė­jau rėk­ti – čia tur­būt įsi­min­ti­niau­sia ma­no emo­ci­ja. Net in­struk­to­rius ke­lis kar­tus pa­klau­sė, ar man vis­kas ge­rai. Tuo­met rė­ki­mas man at­ro­dė ge­riau­sias bū­das pa­jus­ti di­dy­bę ir su­si­lie­ji­mą su gam­ta.

– Ar šuo­lio me­tu te­ko su­si­dur­ti su ko­kiais nors ne­sklan­du­mais?

– Ži­no­ma. Tik iš­šo­ku­si pa­mir­šau su­lenk­ti ko­jas ir iš­lenk­ti nu­ga­rą – lais­vo kri­ti­mo me­tu kū­nas tu­ri bū­ti leng­vas, o ne su­kaus­ty­tas. Vė­liau, jau iš­sklei­dus pa­ra­šiu­tą, sklan­dant ir su­ki­nė­jan­tis ore, jau­čiau, kaip vi­daus or­ga­nai kei­čia­si vie­to­mis ir, ga­li­ma sa­ky­ti, mal­da­vau, kad in­struk­to­rius per daug ne­su­kio­tų pa­ra­šiu­to. Nors ir ži­no­jau, kad su­kio­ji­ma­sis yra bū­ti­nas tam, jog ne­nu­si­leis­tu­me ant me­džių ar as­fal­to. Api­ben­dri­nus – nors sun­ku­mų ir bu­vo, ta­čiau svar­biau­sia, kad ant že­mės nu­si­lei­do­me sėk­min­gai.

– Ar tai – eks­tre­ma­liau­sia, ką te­ko pa­tir­ti?

– Šuo­lis  pa­ra­šiu­tu tik­rai yra eks­tre­ma­liau­sias da­ly­kas, ku­rį iš­ban­džiau. Ne­ži­nau, kiek šiais lai­kais eks­tre­ma­lu eks­pe­ri­men­tuo­ti su plau­kų spal­vo­mis ar aus­ka­rų vė­ri­mu, ta­čiau vie­nos iš eks­tre­ma­liau­sių pa­tir­čių, iki šios, man bu­vo na­mų są­ly­go­mis įver­tas aus­ka­ras po lū­pa ir rau­do­nai da­žy­ti plau­kai.

– Ar at­ei­ty­je pla­nuo­ji šuo­lį pa­ra­šiu­tu iš­mė­gin­ti dar­kart?

– Šios pa­tir­ties dau­giau ne­kar­to­siu, nes pir­ma­sis šuo­lis pa­ra­šiu­tu ir vi­si po­jū­čiai, ku­riuos pa­ti­ri pir­mą kar­tą, yra pa­tys įsi­min­ti­niau­si.

Instruktorius Vi­dman­tas Zu­bė: „Yra ke­le­tą kar­tų neiš­si­sklei­dęs pa­grin­di­nis pa­ra­šiu­tas, bet net ne­ži­nau, ar tai ga­li­ma pa­va­din­ti pa­vo­jin­ga si­tu­a­ci­ja“

 Kau­no pa­ra­šiu­ti­nin­kų klu­bo in­struk­to­rius Vid­man­tas Zu­bė  šo­ki­nė­ti pa­ra­šiu­tu pra­dė­jo dau­giau nei prieš 30 me­tų.

Kal­bė­da­mas apie lais­vo kri­ti­mo grei­tį vy­ras tei­gia, kad įpras­ta pa­ra­šiu­ti­nin­ko po­za „ant pil­vo“ per 12–13 se­kun­džių pa­sie­kia­mas apy­tiks­liai 50 m/s (180 km/val.) grei­tis. Ta­da oro pa­si­prie­ši­ni­mo jė­ga su­si­ly­gi­na su sun­kio jė­ga ir grei­tis sta­bi­li­zuo­ja­si. Krin­tant že­myn gal­va pa­sie­kia­mas 80–100 m/s ir di­des­nis grei­tis.

Kri­ti­mo grei­tis pri­klau­so ir nuo oro tan­kio. Di­de­lia­me aukš­ty­je, kur oras iš­re­tė­jęs, ga­li­ma pa­siek­ti ir žy­miai di­des­nį kri­ti­mo grei­tį.

Pa­vyz­džiui, pa­sau­lio re­kor­di­nin­kas Fe­li­xas Baum­gart­ne­ris, iš­šo­kęs iš 30 km aukš­čio, su­ge­bė­jo vir­šy­ti net gar­so grei­čio ri­bą.

Pa­klaus­tas, ar per vi­sus 30 me­tų šo­ki­nė­ji­mo pa­ra­šiu­tu in­struk­to­rius yra su­si­dū­ręs su pa­vo­jin­go­mis si­tu­a­ci­jo­mis, V.Zu­bė pa­sa­ko­ja: „Yra ke­le­tą kar­tų neiš­si­sklei­dęs pa­grin­di­nis pa­ra­šiu­tas, bet net ne­ži­nau, ar tai ga­li­ma pa­va­din­ti pa­vo­jin­ga si­tu­a­ci­ja. Tam yra at­sar­gi­nis pa­ra­šiu­tas, ir kiek­vie­nas pa­ra­šiu­ti­nin­kas ge­rai ži­no, kaip juo pa­si­nau­do­ti. Kur kas pa­vo­jin­ges­nės si­tu­a­ci­jos yra su­si­dū­ri­mai ore ar ne­at­sar­gus el­ge­sys lei­džian­tis.“

Šok­da­mas iš lėk­tu­vo kaip in­struk­to­rius jis vi­sa­da gal­vo­ja tik apie vie­ną – kaip pa­dė­ti pra­de­dan­čia­jam sėk­min­gai įvyk­dy­ti nu­sta­ty­tą už­duo­tį, ste­bė­ti jo klai­das, kad bū­tų ga­li­ma šuo­lį ap­tar­ti nu­si­lei­dus.

Anot V.Zu­bės, stre­so šo­kant pa­ra­šiu­tu bū­na tik at­lie­kant pir­muo­sius šuo­lius, vė­liau jis po tru­pu­tį ma­žė­ja. Na, o kai šuo­liai jau skai­čiuo­ja­mi ne­be vie­ne­tais, o tūks­tan­čiais – stre­sas vi­sai iš­nyks­ta.

„Ma­nau, ko­vo­ti su stre­su vi­sai ne­rei­kia. Ypač, kai tai – pir­ma­sis šuo­lis. Jo at­lik­ti daž­niau­siai at­vyks­ta no­rin­tie­ji pa­tir­ti ašt­rių įspū­džių, to­dėl jiems bū­tent stre­sas ir yra rei­ka­lin­gas. Ne kar­tą te­ko iš­girs­ti lyg ir nu­si­vy­li­mo gai­de­lę pir­mą kar­tą pa­ra­šiu­tu nu­si­lei­du­sio­jo bal­se: „Ti­kė­jau­si, kad bus bai­siau...“, – sa­ko in­struk­to­rius.

Suolis

 

 

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.