Ne­pri­klau­so­my­bė skar­di­nė­je sau­sai­nių dė­žu­tė­je

Prie įdo­maus pa­ra­dok­so pri­si­dė­jo ir pa­tys lie­tu­viai, tiek prie ca­ro, tiek ta­ry­bi­nių lai­kų, ne­leis­da­mi vyks­tant po­li­ti­nėms tarp­tau­ti­nėms peš­ty­nėms ty­lė­ti. Bū­ria­vo­si, vie­ni­jo­si ir kar­tu ko­vo­jo. Kas sly­pi mū­sų tau­to­je, koks yra ko­das, kad net bū­da­mi ma­ži, esa­me di­din­ga tau­ta. Pri­pa­žin­siu, vy­rau­ja tar­pu­sa­vio ne­san­tai­ka, bet kai rei­kia, su­si­vie­ni­ja­me ir įvyks­ta ste­buk­las.

An­tai, per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, kai An­gli­ją val­dė ka­ra­lius Jur­gis VI (Elž­bie­tos II tė­vas), pa­tys bran­giau­si sa­fy­rai, ru­bi­nai iš ka­rū­nos bu­vo iš­im­ti, su­dė­ti į skar­di­nę sau­sai­nių dė­žu­tę ir už­kas­ti Vin­dzo­ro pi­lies te­ri­to­ri­jo­je, kad jų ne­pa­si­sa­vin­tų na­ciai.

Ka­ro me­tu dau­gu­ma vals­ty­bių taip el­gė­si, pa­slėp­da­mos sa­vo su­kaup­tus tur­tus. Ne vi­soms pa­vy­ko, ta­čiau veiks­mas bu­vo da­ro­mas sie­kiant ap­sau­go­ti tau­tos tur­tą.

O ką mes nuo ka­ra­liaus Min­dau­go lai­kų slė­pė­me, kad iš­sau­go­tu­mė­me tau­tiš­ku­mą? Ką mes kaip tau­ta tu­ri­me, ko­kius tur­tus? Ka­ra­liaus Min­dau­go žū­ties vie­ta nė­ra ži­no­ma, juo­lab, kur ka­rū­na ir kaip ji at­ro­dė, taip pat nie­kas ne­ga­li at­sa­ky­ti, ir ko­kiais bran­gak­me­niais ji bu­vo pa­da­bin­ta.

Spė­lio­nės spė­lio­nė­mis, šiuo me­tu mes ga­li­me pa­žiū­rė­ti gi­liau ir ką ga­li­me iš to pa­si­mo­ky­ti ir su­pras­ti iš An­gli­jos Jur­gio VI, ku­ris nu­ė­mė nuo ka­rū­nos bran­gak­me­nius ir su­dė­jo į skar­di­nę sau­sai­nių dė­žu­tę.

Mū­sų si­tu­a­ci­ja yra ki­to­kia, ka­ra­lių di­nas­ti­ja nu­trū­ko net ne­pra­si­dė­ju­si, bet vals­ty­bė li­ko su­vie­ny­ta. Taip, ji bu­vo kaip mo­lis, ta­čiau, gy­ve­nant to­kio­je su­dė­tin­go­je de­mo­gra­fijos že­mė­je, Lie­tu­va su­ge­bė­jo krau­ju ir per­ga­lių sko­niu iš­sau­go­ti vals­ty­bę. Taip, ji da­bar yra ma­ža ša­lis, bet jos šir­dis – di­de­lė. Štai kur mū­sų tau­rie­ji me­ta­lai – krau­jy­je. Kai ky­la pa­vo­jus, tam­pa­me vie­nin­gi, gal dėl to esa­me iš­skir­ti­nai įdo­mi ir iš­skir­ti­nė vals­ty­bė Eu­ro­po­je ar net pa­sau­ly­je.

Skar­di­nė­je sau­sai­nių dė­žu­tė­je ga­li tilp­ti An­gli­jos gar­bė, sim­bo­lis, ka­ra­lys­tė, o mū­sų lie­tu­vių dė­žu­tė, ko ge­ro, yra kiek­vie­no lie­tu­vio šir­dy­je. Tik tar­pu­sa­vio vai­dai, ne­su­ta­ri­mai daž­nai ir ri­zi­kin­gai ke­lia pa­vo­jų, tad mąs­ty­ti ir bū­ti bud­riems bū­ti­na, nes grės­mė vi­sa­da iš­lie­ka ir pa­tiems sau.

Svar­bu, kad ne­su­nai­kin­tu­mė­me pa­tys sa­vęs be prie­šo, o tai jau yra kiek­vie­no mū­sų dar­bas. Ti­kė­ti­na, kad iki ka­ra­liaus ti­tu­lo ce­re­mo­ni­jos Min­dau­gas, pats bū­da­mas ku­ni­gaikš­čiu, ne kar­tą kvie­tė kai­my­nus ku­ni­gaikš­čius vie­ny­tis, nes tar­pu­sa­vio nuo­la­ti­niai vi­di­niai kon­flik­tai ali­no vi­sus. Rei­kė­jo da­ry­ti spren­di­mą čia ir da­bar.

Da­bar mums taip pat rei­kia da­ry­ti spren­di­mus čia ir da­bar, ypač ne­gai­les­tin­ga­me XXI am­žiu­je, kai žmo­gus ne­be­spė­ja bėg­ti pas­kui nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, o bėg­da­mas pa­mirš­ta net pa­bū­ti su sa­vi­mi. Pyk­tis au­ga dėl to, kad nuo­lat pra­lai­mi ko­vo­je su lai­ku, o nau­jau­si šio am­žiaus ga­mi­niai mus vis la­biau įtrau­kia į sa­vo pa­ties spąs­tus.

Mums vis la­biau pra­de­da vis­ko trūk­ti, ne­ga­na, no­ri­si dar ir dar. Tad yra su­dė­tin­giau ir ša­lia esan­čiam žmo­gui, ku­riam yra rei­ka­lin­ga pa­gal­ba. Mes po tru­pu­tį pa­me­ta­me sa­ve, lie­tu­vis lie­tu­vį pa­lie­ka kryž­ke­lė­je. To­kie da­ly­kai ma­žo­je tau­to­je yra la­bai ri­zi­kin­gi.

Stip­ri tau­ta yra ta, ku­ri kaip kumš­tis ser­ga vie­nas už ki­tą. Tad ne­pri­klau­so­my­bė, kad ir skar­di­nė­je sau­sai­nių dė­žu­tė­je, ga­li bū­ti ne­pa­ma­tuo­ja­mai la­bai bran­gi, ir jei ją ras­tų Lie­tu­vos at­žvil­giu prie­šin­gai nu­si­sta­čiu­si vals­ty­bė, ga­li bū­ti, kad net ne­pa­ju­si­me, kai bū­si­me val­go­mi per sa­vo kon­flik­tus. Tai tik pa­mąs­ty­mui, bet rei­kia... Nors tu ką, rei­kia.

Ir pa­bai­gai. Tur­būt rei­kia dė­ko­ti ka­ra­liui Min­dau­gui už su­kur­tą Lie­tu­vos is­to­ri­ją, ku­ri yra ne­leng­va, tra­pi, su­dė­tin­ga, bet di­di. Pras­min­gų mums vi­siems ap­mąs­ty­mų.

LR Sei­mo na­rys

Ro­ber­tas Šar­knic­kas

Užs. Nr. 0057.

Bus ap­mo­kė­ta iš R.Šar­knic­ko parla­men­ti­nės veik­los vie­ši­ni­mo są­skai­tos