Ne­pri­klau­so­my­bė skar­di­nė­je sau­sai­nių dė­žu­tė­je

Robertas Šarknickas
Robertas Šarknickas: „Mū­sų tau­rie­ji me­ta­lai – krau­jy­je. Kai ky­la pa­vo­jus, tam­pa­me vie­nin­gi, gal dėl to esa­me iš­skir­ti­nai įdo­mi ir iš­skir­ti­nė vals­ty­bė Eu­ro­po­je ar net pa­sau­ly­je.“
Daž­nai vals­ty­bei per ne vie­ną šimt­me­tį te­ko pa­tir­ti sa­vus sun­ku­mus, pra­ra­di­mus ir šlo­vin­gas per­ga­les, ki­toms, de­ja, bu­vo lem­ta iš­nyk­ti. Mū­sų vals­ty­bė, ku­ri taip pat yra vis­ko ma­čiu­si, bu­vo ant iš­ny­ki­mo ri­bos, ta­čiau su­si­klos­čiu­sios ge­o­po­li­ti­nės su­dė­tin­gos si­tu­a­ci­jos leis­da­vo Lie­tu­vai vėl pri­si­kel­ti. Ir taip ne kar­tą.

Prie įdo­maus pa­ra­dok­so pri­si­dė­jo ir pa­tys lie­tu­viai, tiek prie ca­ro, tiek ta­ry­bi­nių lai­kų, ne­leis­da­mi vyks­tant po­li­ti­nėms tarp­tau­ti­nėms peš­ty­nėms ty­lė­ti. Bū­ria­vo­si, vie­ni­jo­si ir kar­tu ko­vo­jo. Kas sly­pi mū­sų tau­to­je, koks yra ko­das, kad net bū­da­mi ma­ži, esa­me di­din­ga tau­ta. Pri­pa­žin­siu, vy­rau­ja tar­pu­sa­vio ne­san­tai­ka, bet kai rei­kia, su­si­vie­ni­ja­me ir įvyks­ta ste­buk­las.

An­tai, per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, kai An­gli­ją val­dė ka­ra­lius Jur­gis VI (Elž­bie­tos II tė­vas), pa­tys bran­giau­si sa­fy­rai, ru­bi­nai iš ka­rū­nos bu­vo iš­im­ti, su­dė­ti į skar­di­nę sau­sai­nių dė­žu­tę ir už­kas­ti Vin­dzo­ro pi­lies te­ri­to­ri­jo­je, kad jų ne­pa­si­sa­vin­tų na­ciai.

Ka­ro me­tu dau­gu­ma vals­ty­bių taip el­gė­si, pa­slėp­da­mos sa­vo su­kaup­tus tur­tus. Ne vi­soms pa­vy­ko, ta­čiau veiks­mas bu­vo da­ro­mas sie­kiant ap­sau­go­ti tau­tos tur­tą.

O ką mes nuo ka­ra­liaus Min­dau­go lai­kų slė­pė­me, kad iš­sau­go­tu­mė­me tau­tiš­ku­mą? Ką mes kaip tau­ta tu­ri­me, ko­kius tur­tus? Ka­ra­liaus Min­dau­go žū­ties vie­ta nė­ra ži­no­ma, juo­lab, kur ka­rū­na ir kaip ji at­ro­dė, taip pat nie­kas ne­ga­li at­sa­ky­ti, ir ko­kiais bran­gak­me­niais ji bu­vo pa­da­bin­ta.

Spė­lio­nės spė­lio­nė­mis, šiuo me­tu mes ga­li­me pa­žiū­rė­ti gi­liau ir ką ga­li­me iš to pa­si­mo­ky­ti ir su­pras­ti iš An­gli­jos Jur­gio VI, ku­ris nu­ė­mė nuo ka­rū­nos bran­gak­me­nius ir su­dė­jo į skar­di­nę sau­sai­nių dė­žu­tę.

Mū­sų si­tu­a­ci­ja yra ki­to­kia, ka­ra­lių di­nas­ti­ja nu­trū­ko net ne­pra­si­dė­ju­si, bet vals­ty­bė li­ko su­vie­ny­ta. Taip, ji bu­vo kaip mo­lis, ta­čiau, gy­ve­nant to­kio­je su­dė­tin­go­je de­mo­gra­fijos že­mė­je, Lie­tu­va su­ge­bė­jo krau­ju ir per­ga­lių sko­niu iš­sau­go­ti vals­ty­bę. Taip, ji da­bar yra ma­ža ša­lis, bet jos šir­dis – di­de­lė. Štai kur mū­sų tau­rie­ji me­ta­lai – krau­jy­je. Kai ky­la pa­vo­jus, tam­pa­me vie­nin­gi, gal dėl to esa­me iš­skir­ti­nai įdo­mi ir iš­skir­ti­nė vals­ty­bė Eu­ro­po­je ar net pa­sau­ly­je.

Skar­di­nė­je sau­sai­nių dė­žu­tė­je ga­li tilp­ti An­gli­jos gar­bė, sim­bo­lis, ka­ra­lys­tė, o mū­sų lie­tu­vių dė­žu­tė, ko ge­ro, yra kiek­vie­no lie­tu­vio šir­dy­je. Tik tar­pu­sa­vio vai­dai, ne­su­ta­ri­mai daž­nai ir ri­zi­kin­gai ke­lia pa­vo­jų, tad mąs­ty­ti ir bū­ti bud­riems bū­ti­na, nes grės­mė vi­sa­da iš­lie­ka ir pa­tiems sau.

Svar­bu, kad ne­su­nai­kin­tu­mė­me pa­tys sa­vęs be prie­šo, o tai jau yra kiek­vie­no mū­sų dar­bas. Ti­kė­ti­na, kad iki ka­ra­liaus ti­tu­lo ce­re­mo­ni­jos Min­dau­gas, pats bū­da­mas ku­ni­gaikš­čiu, ne kar­tą kvie­tė kai­my­nus ku­ni­gaikš­čius vie­ny­tis, nes tar­pu­sa­vio nuo­la­ti­niai vi­di­niai kon­flik­tai ali­no vi­sus. Rei­kė­jo da­ry­ti spren­di­mą čia ir da­bar.

Da­bar mums taip pat rei­kia da­ry­ti spren­di­mus čia ir da­bar, ypač ne­gai­les­tin­ga­me XXI am­žiu­je, kai žmo­gus ne­be­spė­ja bėg­ti pas­kui nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, o bėg­da­mas pa­mirš­ta net pa­bū­ti su sa­vi­mi. Pyk­tis au­ga dėl to, kad nuo­lat pra­lai­mi ko­vo­je su lai­ku, o nau­jau­si šio am­žiaus ga­mi­niai mus vis la­biau įtrau­kia į sa­vo pa­ties spąs­tus.

Mums vis la­biau pra­de­da vis­ko trūk­ti, ne­ga­na, no­ri­si dar ir dar. Tad yra su­dė­tin­giau ir ša­lia esan­čiam žmo­gui, ku­riam yra rei­ka­lin­ga pa­gal­ba. Mes po tru­pu­tį pa­me­ta­me sa­ve, lie­tu­vis lie­tu­vį pa­lie­ka kryž­ke­lė­je. To­kie da­ly­kai ma­žo­je tau­to­je yra la­bai ri­zi­kin­gi.

Stip­ri tau­ta yra ta, ku­ri kaip kumš­tis ser­ga vie­nas už ki­tą. Tad ne­pri­klau­so­my­bė, kad ir skar­di­nė­je sau­sai­nių dė­žu­tė­je, ga­li bū­ti ne­pa­ma­tuo­ja­mai la­bai bran­gi, ir jei ją ras­tų Lie­tu­vos at­žvil­giu prie­šin­gai nu­si­sta­čiu­si vals­ty­bė, ga­li bū­ti, kad net ne­pa­ju­si­me, kai bū­si­me val­go­mi per sa­vo kon­flik­tus. Tai tik pa­mąs­ty­mui, bet rei­kia... Nors tu ką, rei­kia.

Ir pa­bai­gai. Tur­būt rei­kia dė­ko­ti ka­ra­liui Min­dau­gui už su­kur­tą Lie­tu­vos is­to­ri­ją, ku­ri yra ne­leng­va, tra­pi, su­dė­tin­ga, bet di­di. Pras­min­gų mums vi­siems ap­mąs­ty­mų.

 

LR Sei­mo na­rys

Ro­ber­tas Šar­knic­kas

Užs. Nr. 0057.

Bus ap­mo­kė­ta iš R.Šar­knic­ko parla­men­ti­nės veik­los vie­ši­ni­mo są­skai­tos

 

 

    Komentaras

    Kažką iš kaip iš spektaklio monologą spausdina ir...Vienok kaip rinktam į Seimą nuo Alytaus miesto pagal kompetenciją kadencijai baigiantis reikėtų alytiškiams atsiskaityt. Už kas dedas Alytaus miesto valdyme. Kur taryboj ir valstiečių frakcijos nesuprantami sprendimai ir atsakomybė už tai. Lyg išeina iš valdančių, o balsuoja kaip aniems reikia. Vėl kodėl iki šiol institucijos nepaaiškina alytiškiams dėl padangų gaisro ir žemės sklypų skandalų? Kodėl praskolinėjamas miesto biudžetas, vietoj operatyvių pertvarkų darymo ir kaip po kelių mėnesių trumpalaikes paskolas 5 milijonus savivaldybė atidavinės? Kodėl tylu dėl biojėgainės derybų ir neaiškumai dėl atliekų tvarkymo? Kaip sugebėjo ekskomisarams būnant valdžioje nepastebėt, kad nuo 2016 metų padangų perdirbimo įmonėj 9 gaisrai ir įmonė neįtraukta į tikrinamų sarašą? Kas pažeidimai ir institucijos atsakųngos seimui turėjo fiksuot? Nes kur norėjo prieš kelis metus įėjo į vietos firmos teritoriją blusinėt užkastų atliekų ir nėr institucijų paaiškinimų alytiškiams iki šiandien? Tai rodo institucijų išsidirbinėjimą per savivaldą Alytuj ir ko iki pačio atstovavimo Alytuj nebuvo. Visa tai ir seimo nario nuo Alytaus miesto kompetencijoj.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.