Nedraugiško gamtai žmogaus poelgis pernelyg žiauriu būdu patikrino Arčio veislės savybes

Dvi paros – kilpoje, miške
Moteris pasakoja, kad rytais, kol vyras nuvalo nuo takų sniegą ir paruošia automobilį važiavimui, šuneliui Arčiui, kuriam gegužę sukaks treji metai, leidžiama padūkti kiemo valdose. Vokiečių jegdterjerai, kaip nurodoma jų charakteristikoje, turi įgimtų medžioklinių savybių, tad vyras, pamatęs šalimais sodybos atėjusią stirną, sukluso, kad jos nepastebėtų sniege šėliojantis šuo. Bet šis turbūt užuodė žvėrelį ir nuskuodė paskui jį į laukus.
Šeimininkai sunerimo, kad Arčis vis negrįžta. Šeima tuomet išgyveno artimo žmogaus netektį, rengėsi laidotuvėms, tad paieškų laikas buvo minimalus, jomis daugiau rūpinosi draugai, kaimynai.
„Nuo savo sodybos Butkūnų kaime, kuris čia pat užu elektros pastotės, kiek suspėjome Arčio ieškojome ir Ūdrijos, ir Kauno kryptimi, ką sutikę klausinėjome, niekas mūsų šunelio nebuvo matęs. Trečią dieną sugrįžę po laidotuvių nusprendėme paieškoti augintinio tolėliau esančiame Sabališkėnų miške, tikrinome kiekvieną įvažiavimą. Ten vyras ir rado Arčį kilpoje, įstrigusį ties krūtine, tad gyvą. Šunelis buvo sušalęs, praradęs balsą, šoko būsenos, su didžiule baime priėmė šeimininko pagalbą, net striukę šiam suplėšė. Šiaip žaismingo Arčio vaizdas, ištraukus jį iš brakonierių kilpos, kėlė nerimą. Kiek pasirgęs šuniukas atsigavo, vėl daug džiaugsmo teikia mums visiems, ypač aštuonmetei dukrai“, – šiandien laiminga baigtimi džiaugiasi Loreta.
Ji savo augintinio istoriją pagarsina, kad kitiems primintų, kokių nejautrių gamtos atžvilgiu žmonių esama ir kokie atsargūs turėtume būti, kad ir išėję pasivaikščioti į miškelį šalia savo sodybų.
Kilpų statytojas jas tikrina tik savaitgaliais?
Sabališkėnų miškas – Ūdrijos medžiotojų būrelio valdos. Jo pirmininkas Virgilijus Pranskevičius pasakoja, kad šiame gana tvarkingame miške, kurio plotas – du kilometrai ir pusantro, pastaruoju metu kilpų medžiotojai beveik neranda.
„Mes specialiai kartą per mėnesį kilpų ieškome, ne vienas einame, nes aktyviai šeriame žvėris. Nemuno krantuose padėtis kitokia. Mes, medžiotojai, esame susitarę, pranešame vieni kitiems, kad medžiojame, tad lengviau susekti brakonierius. Tenka juos išsivaikyti, ypač kurie į mišką atvyksta su palaidais šunimis, o toks medžioklės būdas yra uždraustas“, – kalbėjo būrelio pirmininkas.
Jis kvietė gyventojus pranešti apie rastas kilpas. Iš jų lengva nuspręsti, kas ją pastatė – jau žinomo brakonieriaus braižas ar atsiradęs naujas.
V.Pranskevičius, paprašytas patikslinti, ar galima tvirtinti, kad kilpos, į kurią įstrigo Arčis, savininku galima priskirti miestietį, kuris turi galimybę savo juodo darbo vaisiais pasidžiaugti tik savaitgaliais, kitaip šuo būtų tiek nesikankinęs, teigė: „Vietiniai turi galimybių jas apžiūrėti kasdien. Neturintieji tokios galimybės jas apeina savaitgaliais. Dabar šalta, žvėriena nesugenda.“
Žvėriena gal ir nesugenda, bet kodėl taip darantis žmogus nepagalvoja, kiek kančių patiria žvėris, kol įsiraizgęs į kilpą nusigaluoja.
Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Jonas Jarmalavičius informavo, kad kilpų statytojų laukia baudos. Draudžiamų medžioklės būdų ir įrankių naudojimas, prie jų priskiriamos ir kilpos, gali užtraukti baudą nuo 600 iki 1,7 tūkst. eurų.
J.Jarmalavičiaus pastebėjimu, kasmet savomis pajėgomis jie sulaiko 2–3 kilpininkus. Apie gamtoje rastas kilpas praneša medžiotojai, gyventojai.
Aplinkosaugininkai tvirtina, kad jegdterjerui Arčiui pasisekė, jog kilpa užsiveržė per jo veislei būdingą šiek tiek ištęsto kūno vidurį. Jei į ją būtų pakliuvęs tik kaklas, žūtis neišvengiama.
Komentuoti