„Iš­mo­kos – ma­žos, jos ne­ten­ki­na po­rei­kių, ta­čiau ne­įga­lus žmo­gus la­bai ge­rai su­pran­ta, kad tai, ko jam la­biau­sia rei­kia, už pi­ni­gus ne­nu­pirk­si”

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (0)
2019 Gruodis 10
Dai­va Latvytė
Alytaus miesto neįgaliųjų draugijos vadovė Daiva Latvytė: „Veiklos netrūksta, kiekvienas gali rasti užsiėmimą pagal savo norus ir pomėgius. Svarbiausia – norėti.“ Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Aly­taus mies­to ne­įga­lių­jų drau­gi­ja mi­ni veik­los 30-me­tį. Apie or­ga­ni­za­ci­jos na­rių be­si­kei­čian­čius po­rei­kius ir lū­kes­čius, ga­li­my­bes įsi­trauk­ti į šian­die­nos dar­bo rin­ką, vie­šų­jų erd­vių pri­tai­ky­mą spe­ci­fi­nių po­rei­kių tu­rin­tie­siems, bi­čiu­lius ir rė­mė­jus bei ki­tus da­ly­kus kal­ba­mės su drau­gi­jos va­do­ve Dai­va LAT­VY­TE.

– So­li­džią veik­los su­kak­tį mi­ni­te. Po­zi­ty­vūs po­ky­čiai – aki­vaiz­dūs. Kas per pas­ta­ruo­sius me­tus ypač svar­baus at­lik­ta ne­ga­lios pa­lies­tų žmo­nių la­bui, ko­kiems dar di­des­niems dar­bams ruo­šia­tės?

– Per tris­de­šimt me­tų iš tik­rų­jų daug kas pa­si­kei­tė. La­biau­siai drau­gi­jos na­rių skai­čius au­go ta­da, kai tik per drau­gi­ją bu­vo ga­li­ma gau­ti ta­lo­ną vie­nai ar ki­tai de­fi­ci­ti­nei pre­kei nu­si­pirk­ti.

Vė­liau na­rių skai­čius pra­dė­jo ma­žė­ti, ta­čiau žmo­nės ta­po reik­les­ni, do­mė­jo­si sa­vo tei­sė­mis, pa­si­kei­tė jų  po­rei­kiai ir lū­kes­čiai.

2006-ai­siais Niu­jor­ke pri­im­ta Ne­ga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­ja, ku­rią 2010 me­tais ra­ti­fi­ka­vo Lie­tu­vos Sei­mas. Kon­ven­ci­jo­je įtvir­tin­ti ne­įga­lių as­me­nų ly­gy­bės prieš įsta­ty­mą, lais­vės, sau­gu­mo, as­mens ne­lie­čia­mu­mo rei­ka­la­vi­mai, lais­vo ju­dė­ji­mo, pi­lie­ty­bės ir sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo tei­sės, tei­sės į svei­ka­tą ir dar­bą, už­im­tu­mą, iš­si­la­vi­ni­mą, ga­li­my­bę da­ly­vau­ti po­li­ti­nia­me ir kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me.

Drau­gi­jos, ne­įga­lių­jų die­nos už­im­tu­mo cen­tro veik­lo­je sten­gia­mės plės­ti so­cia­li­nių pa­slau­gų spek­trą  įvai­rią ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms.

Pra­dė­ta teik­ti nau­ja pa­slau­ga: so­cia­li­nių įgū­džių ug­dy­mas ir pa­lai­ky­mas – tai ben­dra­vi­mo ge­bė­ji­mų (ge­bė­ji­mo ieš­ko­ti pa­gal­bos, pri­si­tai­ky­ti prie nau­jų si­tu­a­ci­jų, ry­šio su ar­ti­ma ap­lin­ka už­mez­gi­mas ir pa­lai­ky­mas) stip­ri­ni­mas in­di­vi­du­a­liai ir sa­vi­pa­gal­bos gru­pė­se, įga­li­nant ne­įga­liuo­sius sa­va­ran­kiš­kai spręs­ti kas­die­nes pro­ble­mas.

– Kiek­vie­nas esa­me gy­vy­biš­kai svar­bi Aly­taus vi­suo­me­nės da­lis. Bent taip tu­rė­tų bū­ti. Ar jau­čia­si oriais aly­tiš­kiais Jū­sų or­ga­ni­za­ci­jos na­riai?

– Žmo­gaus oru­mo ter­mi­ną ga­li­ma var­to­ti dviem as­pek­tais: kaip žmo­gaus tei­sių sis­te­mą pa­grin­džian­tį prin­ci­pą ir kaip sa­va­ran­kiš­kos tei­sės ob­jek­tą. Abiem šiais at­ve­jais jis įvar­di­ja­mas kaip ver­tin­gu­mas – kaip bio­lo­gi­nis ir kaip so­cia­li­nis.

Kiek­vie­ną drau­gi­jos na­rį ver­ti­na­me, ger­bia­me ir lai­ko­me ne­at­sie­ja­ma or­gani­za­ci­jos da­li­mi.

– Jū­sų or­ga­ni­za­ci­jo­je daug įvai­rios veik­los. Sma­gu žmo­nėms iš­ei­ti, pa­ben­drau­ti, kas šir­dį skau­di­na iš­lie­ti, pa­si­tar­ti, iš­min­ties iš lek­to­rių ir ki­tų spe­cia­lis­tų pa­si­sem­ti. Bet yra ne­įga­lių­jų, ku­riems be­veik ne­įma­no­ma iš­ei­ti iš sa­vo na­mų. Ar kaip nors yra spren­džia­ma vie­ni­šu­mo pro­ble­ma?

– Ši pro­ble­ma yra itin ak­tu­a­li vy­res­nio am­žiaus ne­įga­lie­siems, ta­čiau ne­ap­len­kia ir dar­bin­go am­žiaus ne­įga­lių­jų. Ją ban­do­me spręs­ti įvai­riais bū­dais.

Vyk­do­me so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pro­jek­tą, ku­rį fi­nan­suo­ja Ne­įga­lių­jų rei­ka­lų de­par­ta­men­tas prie So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos.

Mū­sų dar­buo­to­ja Zi­ta Ry­liš­kė pa­de­da sun­kią ir vi­du­ti­nę ne­ga­lią tu­rin­tiems vie­ni­šiems ne­įga­lie­siems ap­si­lan­ky­ti gy­dy­mo, re­a­bi­li­ta­ci­jos įstai­go­se, pa­de­da ap­si­pirk­ti, nu­per­ka vais­tų, pa­ly­di pas gy­dy­to­ją.

Jei­gu tik žmo­gus no­ri, suor­ga­ni­zuo­ja­me jo at­si­ve­ži­mą į ren­gi­nį. Vyks­ta už­im­tu­mo bū­re­lio už­si­ė­mi­mai, va­do­vė As­ta Za­ta­vec­kie­nė, jų me­tu ne­įga­lūs žmo­nės ne tik mo­ko­si at­lik­ti vie­nus ar ki­tus dar­be­lius, bet ir ben­drau­ja, su­si­ran­da drau­gų.

Kiek­vie­ną va­sa­rą mū­sų žmo­nės tu­ri ga­li­my­bę iš­va­žiuo­ti į Šven­tą­ją prie jū­ros, to­kią ga­li­my­bę jiems su­tei­kia Lie­tu­vos ne­įga­lių­jų drau­gi­ja. Po­il­sio na­muo­se tu­ri­me pri­tai­ky­tus kam­ba­rius sun­kiai vaikš­tan­tiems ar ve­ži­mė­ly­je sė­din­tiems as­me­nims.

Ne­įga­lių­jų drau­gi­jos au­to­bu­sas taip pat yra pri­tai­ky­tas ve­žio­ti žmo­nes su ne­ga­lia. Svar­bu, kad žmo­gus ne­už­si­da­ry­tų na­muo­se, tu­rė­tų no­ro iš­ei­ti, o ga­li­my­bę pa­dė­ti vi­sa­da sten­gia­mės ras­ti.

Ta­čiau la­bai daug kas pri­klau­so nuo pa­ties žmo­gaus. Ir pats jis tu­ri ieš­ko­ti pa­gal­bos, kreip­tis, skam­bin­ti. Mes ne vi­sa­da ga­li­me ži­no­ti, ko­kios pa­gal­bos vie­nam ar ki­tam žmo­gui rei­kia.

Aiš­ku, no­rė­tu­me pa­dė­ti žmo­nėms dau­giau, ypač vie­ni­šiems, bet sto­ko­ja­me ga­li­my­bių, kad nu­va­žiuo­tu­me į na­mus ir skir­tu­me tam daug lai­ko. Ne­tu­ri­me tiek dar­buo­to­jų, aiš­ku, vis­ką ri­bo­ja fi­nan­sai, bet, kiek įma­no­ma, sten­gia­mės pa­dė­ti.

– Vie­šo­jo­je erd­vė­je skel­bia­ma to­kia in­for­ma­ci­ja, kad 2020 me­tais ko­kios nors rū­šies ne­ga­lią tu­rės penk­ta­da­lis Eu­ro­pos Są­jun­gos gy­ven­to­jų. Lie­tu­va – ne iš­im­tis. Kaip ma­no­te, ko­kį pro­cen­tą mies­to ne­įga­lių­jų vie­ni­ja Jū­sų or­ga­ni­za­ci­ja, ar įtrauk­tis di­dė­ja?

– Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, 2018 me­tais nuo­la­ti­nių gy­ven­to­jų skai­čius Aly­taus mies­te bu­vo 25 tūkst. 457, iš jų ne­įga­lių­jų – 2 tūkst. 262, tai­gi, iš vi­so ne­įga­lie­ji su­da­ro 8,89 proc. vi­sų Aly­taus mies­to gy­ven­to­jų.

Mū­sų or­ga­ni­za­ci­ja vie­ni­ja 381 ne­įga­lų­jį as­me­nį, tai su­da­ro 16,84  proc. Aly­taus mies­to ne­įga­lių­jų.

 Nors ir ne­žy­miai, ta­čiau kas­met na­rių dau­gė­ja, ki­ti pa­si­ren­ka na­rys­tę ki­to­se or­ga­ni­za­ci­jo­se, vie­ni­jan­čio­se tam tik­ros  rū­šies ne­ga­lią tu­rin­čius ar ser­gan­čius vie­no­mis ar ki­to­mis li­go­mis.

– Ar Aly­taus mies­to ne­įga­lių­jų drau­gi­ja – už­da­ra ben­druo­me­nė? Daug bi­čiu­lių tu­ri­te? O rė­mė­jų, sa­va­no­rių?

 – Aly­taus mies­to ne­įga­lių­jų drau­gi­ja nė­ra už­da­ra ben­druo­me­nė, lau­kia­mi vi­si, tiek drau­gi­jos na­riai, tiek sen­jo­rai, bei vi­si no­rin­tys pri­si­dė­ti prie drau­gi­jos veik­los.

 Ne pel­no or­ga­ni­za­ci­ja var­gu ar ga­lė­tų iš­si­vers­ti be sa­va­no­rių ir rė­mė­jų. Ga­li­me tik pa­si­džiaug­ti, jog Aly­taus mies­te yra iš tie­sų daug ne­abe­jin­gų ne­įga­lie­siems ir jas vie­ni­jan­čioms or­ga­ni­za­ci­joms žmo­nių ir įstai­gų.

No­rė­tu­me dar kar­tą pa­dė­ko­ti drau­gi­jos sa­va­no­riui Lion­gi­nui Ry­liš­kiui, ta­ry­bos na­rei Ri­mu­tei Adž­gaus­kie­nei, ku­rių in­dė­lis į drau­gi­jos veik­lą yra ne­iš­ma­tuo­ja­mas. 

Taip pat rė­mė­jams: Ro­ta­ry klu­bui, įmo­nėms „Kau­no grū­dai“, „Vi­ta Bal­tic In­ter­na­tio­nal“, „Aly­taus gelž­be­to­nis“, „Dzū­kų ai­niai“, „Lan­ka­va“, „Al­vis­ta“, Aly­taus bal­dai, V. Va­si­liaus­ko I.Į. Šaš­ly­ki­nė, dau­gia­me­čiui drau­gi­jos rė­mė­jui „Šven­tė Jums“, Sei­mo na­riui Ju­liui Sa­ba­taus­kui, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jai.

Vi­siems jiems la­bai ačiū.

– Su­ras­ti dar­bą – tur­būt ne­re­to ne­ga­lią tu­rin­čio žmo­gaus sva­jo­nė. Kuo ga­li­te pa­si­džiaug­ti šio­je sri­ty­je?

– Dar­bas žmo­gui ne tik pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, dirb­da­mas žmo­gus jau­čia­si rei­ka­lin­gas, įver­tin­tas. De­ja, ne­dar­bas – di­de­lė pro­ble­ma ir svei­kie­siems, ką jau kal­bė­ti apie ne­ga­lią tu­rin­čius žmo­nes, ku­riuos ri­bo­ja ne tik tu­ri­mos svei­ka­tos pro­ble­mos, bet ir darb­da­vių po­žiū­ris: jei­gu jau tu ne­įga­lus, dirb­si ne taip na­šiai ir efek­ty­viai kaip svei­kas žmo­gus. O dar ir ne­dar­bin­gu­mo lai­ko­tar­piai.

Aiš­ku, ga­li­ma su­pras­ti ir darb­da­vius, ta­čiau tam ski­ria­mos įvai­rios Už­im­tu­mo tar­ny­bos pro­gra­mos, pa­vyz­džiui, sub­si­di­juo­jant dar­bo vie­tas, pri­tai­ky­tas ne­įga­lie­siems ir ne­įga­lių­jų įdar­bi­ni­mą.

Džiu­gu, kad yra so­cia­liai at­sa­kin­gų įmo­nių, ku­rios ir pa­čios į mus krei­pia­si, siū­lo dar­bą ne­įga­lie­siems. Apie lais­vas dar­bo vie­tas ne­įga­lie­siems skel­bia­ma ir Lie­tu­vos ne­įga­lių­jų drau­gi­jos in­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je.  

Vie­šo­jo­je įstai­go­je Aly­taus ne­įga­lių­jų die­nos už­im­tu­mo cen­tre, ku­rios vie­nin­te­lis da­li­nin­kas yra Aly­taus mies­to ne­įga­lių­jų drau­gi­ja, dir­ba dau­giau kaip 80 proc. tu­rin­čių ne­ga­lią as­me­nų. Dau­ge­lis jų dir­ba dau­giau kaip 3 me­tus. Esa­mus dar­buo­to­jus ver­ti­na­me už jų at­si­da­vi­mą dar­bui, nuo­šir­du­mą, to­le­ran­ci­ją.

Ta­čiau yra ir ki­ta me­da­lio pu­sė. Kar­tais ne­įga­lie­ji pa­tys at­si­sa­ko siū­lo­mo dar­bo, ar­gu­men­tuo­da­mi tuo, jog jie tuo­met ne­teks kom­pen­sa­ci­jų už ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius, re­no­va­ci­jos iš­lai­dos ne­bus den­gia­mos, ne­gaus pa­šal­pų.

– Ar vi­suo­me­nės lan­ky­ti­no­se vie­to­se ne­įga­lie­ji ga­li jaus­tis sau­giai, ku­riuo­se ob­jek­tuo­se trūks­ta jiems pri­tai­ky­tos in­fra­struk­tū­ros?

– De­ja, dar ne vi­sur yra pri­tai­ky­ta vie­šo­ji erd­vė ne­įga­lie­siems, ar tai bū­tų žmo­gus, ju­dan­tis ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je, ar re­gos ne­ga­lią tu­rin­tis as­muo.

Dar ne vi­sur tin­ka­mai nu­ties­ti ša­li­gat­viai, kai ku­riuo­se di­džiuo­siuo­se pre­ky­bos cen­truo­se žmo­gui, ju­dan­čiam ve­ži­mė­liu, ne­įma­no­ma pa­tek­ti į an­trą aukš­tą, re­gos ne­ga­lią tu­rin­tys ne­įga­lie­ji su­si­du­ria su pro­ble­ma, kai nė­ra tin­ka­mai pa­žy­mė­tos per­ėjos, nė­ra gar­si­nių švie­so­fo­ro sig­na­lų, ne­pa­žy­mė­tos gel­to­na žy­ma du­rys.

– Vie­šo­jo trans­por­to že­mag­rin­džiais mik­ro­au­to­bu­sais tur­būt vi­si ne­įga­lie­ji yra pa­ten­kin­ti?

 – Tai la­bai di­de­lis pa­leng­vi­ni­mas ne tik ne­įga­lie­siems, pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms, ma­nau, kad tuo pa­ten­kin­tos ir ma­mos, au­gi­nan­čios ma­žus vai­kus. Tai lie­čia di­de­lį ra­tą žmo­nių.

Mū­sų drau­gi­jos na­riai ypač pa­ten­kin­ti tuo, kad ga­li at­va­žiuo­ti iki pat Ne­įga­lių­jų die­nos už­im­tu­mo cen­tro be­veik iš vi­sų Aly­taus mies­to mik­ro­ra­jo­nų, to anks­čiau ne­bu­vo.

– Mes daž­nai kal­ba­me apie ne­įga­lie­siems pri­tai­ky­tas vie­šą­sias erd­ves, bet ar vi­si šian­dien ga­li džiaug­tis leng­ves­ne, pa­gal tu­ri­mą ne­įga­lu­mą pri­si­tai­ky­ta na­mų erd­ve, pa­te­ki­mu į sa­vo bu­tą?

– De­ja, dar ne vi­sur yra pri­tai­ky­tos vie­šo­sios erd­vės, dar daug ko trūks­ta.

Kal­bant apie sa­vo na­mų, gy­ve­na­mo­sios ap­lin­kos pri­tai­ky­mą, vyk­do­ma pro­gra­ma būs­to pri­tai­ky­mui.

Tam rei­kia kreip­tis į So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių, už­pil­dy­ti pra­šy­mą, spe­cia­lis­tai įver­tins pra­šy­mo pa­grįs­tu­mą, ir ap­lin­ka, ar tai bū­tų vo­nios kam­ba­rio pri­tai­ky­mas, du­rų pra­pla­ti­ni­mas, ar nuo­va­žos, kel­tu­vo įren­gi­mas, bus pri­tai­ky­ta.

Aiš­ku, ne iš kar­to, ne vos tik pa­ra­šius pra­šy­mą, rei­kia pa­lauk­ti. Kiek il­gai – pa­sa­kys do­ku­men­tus pri­ėmę spe­cia­lis­tai. Ka­da būs­to pri­tai­ky­mo dar­bai bus at­lie­ka­mi, spren­džia su­da­ry­ta Būs­to pri­tai­ky­mo ko­mi­si­ja.

– Vis daž­niau pra­by­la­ma apie ne­įga­lie­siems žmo­nėms pa­de­dan­čius as­me­ni­nius asis­ten­tus. Ar mū­sų mies­to žmo­nėms to­kios pa­slau­gos jau tei­kia­mos? Ap­skri­tai kal­bant, ko ne­įga­liems žmo­nėms trūks­ta Aly­tu­je? Ir ko­kios pa­slau­gos jų no­rus vi­siš­kai ten­ki­na?

– As­me­ni­nio asis­ten­to pa­slau­gą tei­kė­me 2018 me­tais. Tai bu­vo ban­do­ma­sis pro­jek­tas, ma­nau, kad jis pa­si­tei­si­no.

Pa­slau­gų bu­vo su­teik­ta 10 žmo­nių. Kai ku­riems ne­įga­lie­siems vie­niems la­bai sun­ku iš­ei­ti iš na­mų, iš sa­vo sau­gios ap­lin­kos, ne to­dėl, kad ne­ga­lė­tų fi­ziš­kai, o dėl psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų, ki­tiems at­virkš­čiai, rei­ka­lin­ga pa­gal­ba ju­dant ve­ži­mė­ly­je ar su vaikš­ty­ne.

Skir­tin­giems žmo­nėms rei­ka­lin­gos ir skir­tin­gos pa­slau­gos. Vie­niems rei­kia pa­gal­bos na­muo­se, ki­tiems nu­vyk­ti į gy­dy­mo įstai­gą ar ap­si­pirk­ti, dar ki­tiems trūks­ta ben­dra­vi­mo, už­im­tu­mo.

 Įstai­ga, nuo­lat įgy­ven­din­da­ma „So­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gų ne­įga­lie­siems ben­druo­me­nė­je“ pro­jek­tus, tei­rau­ja­si  pa­slau­gų ga­vė­jų, ko­kios so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gos jiems rei­ka­lin­gos, ar tei­kia­mos jiems yra ak­tu­a­lios, ar pa­de­da spręs­ti so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pro­ble­mas.

 Dau­gu­mos nuo­mo­nė yra vie­nin­ga, kad įstai­gos tei­kia­mos pa­slau­gos yra itin ak­tu­a­lios ir rei­ka­lin­gos, ka­dan­gi vi­suo­me­nės po­žiū­ris į dar­bin­go am­žiaus ne­įga­lų as­me­nį dar yra pa­kan­ka­mai skep­tiš­kas, jiems ri­bo­ja­mos ga­li­my­bės gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Ma­nau, nors ir ne iš kar­to, ta­čiau šios pro­ble­mos spren­džia­mos.

– Vėl grįž­ki­me prie Jū­sų šven­tės. Į mies­to te­at­rą kvie­čia­te drau­gi­jos na­rius, mies­to gy­ven­to­jus, sve­čius. Ką jų ma­lo­niam pa­si­sė­dė­ji­mui esa­te pa­ruo­šę?

– Kon­cer­tuos drau­gi­jos an­sam­blis „Dzū­ki­jos at­gai­va“, va­do­vas Kęs­tu­tis Ba­ra­naus­kas. An­sam­blis  šiais, kaip ir pra­ei­tais me­tais, res­pub­li­ki­nia­me ne­įga­lių­jų me­no ko­lek­ty­vų kon­kur­se už­ėmė an­trą vie­tą.

Lau­kia­me ir sve­čių, ta­čiau te­gul tai bū­na in­tri­ga. Ti­kiuo­si, at­ėju­sie­ji ne­nu­si­vils. Dar kar­tą no­riu pa­dė­ko­ti mi­nė­tiems rė­mė­jams, be ku­rių šis ren­gi­nys ne­bū­tų įvy­kęs.

– O ko­kių do­va­nų lau­kia­te iš sve­čių?

– Di­džiau­sia do­va­na –  pa­tys sve­čiai, juk vi­sa­da į sve­čius kvie­ti tuos, ku­riuos no­ri ma­ty­ti, su ku­riais ir to­liau no­ri ben­drau­ti. Taip pat pil­na sa­lė žiū­ro­vų, juk tam ir or­ga­ni­zuo­ja­mas ren­gi­nys, kad žmo­nės ga­lė­tų pa­bū­ti kar­tu, pa­ben­drau­ti, pa­si­sem­tų ge­rų emo­ci­jų.

– Dar vie­nas pa­ste­bė­ji­mas: strei­kuo­ja žem­dir­biai, mo­ky­to­jai, ren­gia­si tą da­ry­ti ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, niur­na pen­si­nin­kai, jau­nos ma­mos, tik ne­įga­lie­ji ty­li. Ko­dėl? Ne­gi juos ten­ki­na gau­na­mos iš­mo­kos?

– Aiš­ku, kaip ir vi­siems, pi­ni­gų trūks­ta, tu­ri­me ri­bo­ti sa­vo po­rei­kius. Kaip ži­no­te, žmo­gus ne vien duo­na so­tus, o čia dar ir vais­tų ne­ma­žai rei­kia, jie, nors ir kom­pen­suo­ja­mi, ta­čiau taip pat ne­ma­žai kai­nuo­ja, trūks­ta eu­rų pra­mo­goms, ke­lio­nėms.

Esa­me la­bai dė­kin­gi Aly­taus kul­tū­ros cen­trui, ypač Rū­tai Ka­vo­ly­nie­nei, už su­teik­tas ga­li­my­bes ne­mo­ka­mai ap­si­lan­ky­ti kon­cer­tuo­se.

Kau­no mu­zi­ki­nis te­at­ras su­tei­kė ga­li­my­bę mū­sų žmo­nėms už mi­ni­ma­lią kai­ną ap­si­lan­ky­ti miu­zik­le „Dže­ki­las ir Hai­das“, ope­re­tė­je „Sil­va“, su pen­kias­de­šimt pro­cen­tų nuo­lai­da ga­vo­me bi­lie­tus į kon­cer­tą „Ty­ras bal­sas“.

Aiš­ku, niur­nė­ti leng­va, iš­mo­kos ma­žos, ži­no­ma, kad jos ne­ten­ki­na, ta­čiau ne­įga­lus žmo­gus la­bai ge­rai su­pran­ta, kad tai, ko jam la­biau­siai rei­kia, už pi­ni­gus ne­nu­pirk­si, už­ten­ka pa­žiū­rė­ti į pas mus cen­tre be­si­lan­kan­tį jau­ni­mą, koks jis po­zi­ty­vus, nors pa­ja­mos tik­rai la­bai ma­žos.

– Ko­kio am­žiaus žmo­nes vie­ni­ja Jū­sų drau­gi­ja?

– Am­žiaus cen­zo mū­sų drau­gi­jo­je nė­ra, tu­ri­me ir ne­įga­lių vai­kų, jau­ni­mo ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nių. Di­džiau­sią pro­cen­tą su­da­ro vy­res­nio am­žiaus žmo­nės.

Ne­įga­lus jau­ni­mas gal dau­giau už­im­tas, kai ku­rie dir­ba, ki­ti ne­no­ri, kad apie jų ne­ga­lią kas nors ži­no­tų.

Vy­res­ni – lais­ves­ni, tu­ri dau­giau lais­vo lai­ko, jiems rei­kia dau­giau už­im­tu­mo, kai ku­riems pa­gal­bos, to­dėl ir krei­pia­si į mus.

Aiš­ku, ma­te­ria­liai pa­dė­ti mes ne­ga­li­me, ta­čiau ga­li­me iš­klau­sy­ti, su­teik­ti in­for­ma­ci­jos, pa­dė­ti spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas.

– Ko­kias tra­di­ci­jos puo­se­lė­ja­mos ben­druo­me­nė­je? Ko­kie ren­gi­niai, veik­los su­lau­kia dau­giau­sia su­si­do­mė­ju­sių ne­įga­lių­jų?

 – Sten­gia­mės or­ga­ni­zuo­ti įvai­rias veik­las: su­si­ti­ki­mus su Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro spe­cia­lis­tais, įdo­miais žmo­nė­mis, ke­liau­ti.

 Drau­gi­jo­je sve­čia­vo­si ra­šy­to­ja Ire­na Bui­vy­dai­tė, ak­to­rė Ni­jo­lė Nar­mon­tai­tė, vy­ko­me į Len­ki­ją –  po­pie­žiaus ke­liais.

Lan­kė­mės Kro­ku­vo­je, drus­kų ka­syk­lo­se, plau­kė­me kel­tu į Stok­hol­mą, ap­lan­kė­me Bal­ka­nų kraš­tus, kar­tu su Birš­to­no ne­įga­lių­jų drau­gi­ja pa­bu­vo­jo­me Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je.

Ke­liau­ja­me po Lie­tu­vą: ap­si­lan­kė­me Anykš­čiuo­se, Liš­kia­vo­je, Drus­ki­nin­kuo­se, Čep­ke­lių rais­te, Pla­te­liuo­se, Šal­to­jo ka­ro mu­zie­ju­je, Val­do­vų rū­muo­se Vil­niu­je, su gi­du ke­lia­vo­me po Kau­no se­na­mies­tį ir ki­tur.

Tai­gi, kaip ma­to­te, veik­los ne­trūks­ta, kiek­vie­nas ga­li ras­ti už­si­ė­mi­mą pa­gal sa­vo no­rus ir po­mė­gius. Svar­biau­sia – no­rė­ti.

Apie drau­gi­jo­je or­ga­ni­zuo­ja­mą veik­lą jos na­rius in­for­muo­ja­me trum­po­sio­mis ži­nu­tė­mis. Ta­da jau pats žmo­gus pa­si­ren­ka tai, ko jam la­biau­sia rei­kia, ar at­ei­ti į ren­gi­nį, ke­liau­ti, ap­si­lan­ky­ti kon­cer­te, ar gau­ti pa­slau­gas pa­gal vyk­do­mą so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pro­jek­tą.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.