Rašytojo dienoraščiai. Dainuojantys beržai ()

Petras NARAŠKEVIČIUS
Petras Naraškevičius. Zitos Stankevičienės nuotr.
Petras Naraškevičius
Dabar seniui Adoliui kirba klausimas: kodėl išrovė? Sūnui Albertui viskas aišku: negeroje vietoje, kur visi skersvėjai praūžia, išaugo. Kiti gali tuo netikėti, bet jis įsitikinęs: net mieste netinkamoje vietoje nedera ilgai stovėti. Ošia vėjas rudenėjančių beržų šakose. Gražiai, tyliai ošia. Pro šalį važiuoja ir eina žmonės, bet nesustoja prie beržų jų tylaus dainavimo paklausyti. Jiems ir taip nusibodo klausyti iš automobiliuose įtaisytų, ant kaklo pakabintų radijo aparatų į ausis be sutikimo besibraunančios muzikos. Daugelis dainų panašios į nežinomų paukščių kvykavimą. Lengva dainuoti, kai reikia kartoti ir kartoti keletą žodžių. Tuos pačius žodžius, nors ir pusę valandos.

                            

                           

 Jei nebuvo pradžios, tai nebūna ir pabaigos. Be pavasario nebūtų rudens, be vaikystės ir jaunystės nebūna senatvės. Taigi ir galingas beržas, kurį rudenį išrovė audra, kažkada buvo mažas daigelis, o paskui vėjo lankstomas liaunas medelis.

Senis Adolis tokios muzikos neklauso. Vakare kartais įjungia radiją, bet greitai išjungia. Jis prisimena seniai pamėgtas dainas, kurių klausydavosi lyg apmiręs, o kartais ir ašarą nubraukdavo. Kai neranda, kas galėtų priminti jaunystę, darbus, keliones, koncertus, tai ir aptingsta.

Albertas įsijungia, bet neišjungia. Užmiega su kvykaujančiu radijo aparatėliu. Jam patinka, kad nėra daugybės žodžių, kurie galėtų sujaudinti, priversti mąstyti, kažko norėti ar neapkęsti.

Buvau sustojęs prie pakelės beržų grįždamas iš ligoninės, kur teko pakliūti po insulto.

Žinojau daugelio žmonių, patyrusių išeminį ar hemoraginį insultą, likimą. Vieni greitai iškeliavo amžinojo poilsio, kiti liko visam laikui gulėti lovoje, negalėdami savarankiškai pavalgyti, treti po truputį trepsi savo kiemuose. O kai kurie vėl ėmėsi darbų. Šitų gyvenimo vėtra neišrovė kaip to galingo beržo, kuris, anot Alberto, užaugo netinkamoje vietoje.

Taigi išlipau iš automobilio ir išgirdau tylų beržų dainavimą. Lyg toli toli muzikantas savo gryčioje išbandytų senos armonikos balsus tylumoje, taip, kad nepažadintų vaikų.

Vėjas nebuvo toks stiprus, kad galėtų išbandyti beržų galybę, jis tik švilpavo, ūžavo jų šakose. Palyginau save su beržais, rasdamas kažko artimo, kai beržai būna vėjo siūbuojami.

Tądien labai norėjosi nepasiduoti. Ir prisiminus išrautą beržą, nesinorėjo galvoti apie tai, ar išaugau tinkamoje vietoje. Niekada neliūdėjau dėl to, kad gimiau miške, o paskui likau vienas kaip pirštas. Gyvenimas kaip stiprus vėjas ne tik taršė plaukus. Reikėjo pačiam galvoti už tuos, kurie turėjo auginti ir mokyti. Reikėjo aušinti galvą, stiprinti kojas.

Pasiklausau šiandienos gyvenimo vėjų ir girdžiu daug aimanų, piktų balsų, melagingo dainavimo ir maršų, grojamų, kaip pasakytų Albertas, visai ne toje vietoje. Tačiau visais laikais ūžavo tokia balsų ir garsų mišrainė. Tikras pakelės beržų dainavimas.

Kodėl žmonės panašūs į beržus? Todėl, kad jų kamienuose įrašyta visa gyvenimo istorija. Todėl, kad beržų šakos lanksčios, pritaikytos vėjo galybei. Ir pavasarį prieš saulę jos tiesiog sužydinčios, lyg žmonės jaunystėje. Jaunystės negali nugalėti visi pikčiausi gyvenimo vėjai.

Ir beržų dainavimas pavasarį panašus į žmonių jaunystę.

Gražiai per Lietuvą vingiuoja mūsų keliai. Ir daug pakelės beržų gaudo pavasario, vasaros, rudens ir žiemos vėjus. Einame ir einame, lekiame automobiliais.

Tik kai sustojame, tada ir pasiklausome.

Kai išlipame iš automobilių, kur radijas žeria dainas su keturiais žodžiais, dundina kažkieno užsakytus maršus.

Daug kam patinka visiška tyla. Tačiau beržų dainavimo be vėjo neišgirsime.

Kiti straipsniai