Los An­dže­le gy­ve­nan­tis me­ni­nin­kas ne­už­mir­šo ir Aly­taus vai­kų glo­bos na­mų

Ri­ta KRU­ŠINS­KAI­TĖ
2018 Rugsėjis 4
R.Dabrukas
Spal­vi­ni­mo-edu­ka­ci­nė­mis kny­ge­lė­mis Ro­lan­das Dab­ru­kas pra­džiu­gi­no ir Aly­taus vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­nius. As­me­ni­nio al­bu­mo ir Zi­tos STAN­KE­VI­ČIE­NĖS nuotr
„Pir­mas ir pa­grin­di­nis ma­no su­grį­ži­mo į Lie­tu­vą tiks­las – ap­lan­ky­ti tė­ve­lius, se­su­tes su šei­mo­mis, pas­kui – me­ni­niai pro­jek­tai“, – apie sa­vo ap­si­lan­ky­mą Lie­tu­vo­je šią va­sa­rą kal­bė­jo Los An­dže­le (JAV) gy­ve­nan­tis ir ku­rian­tis iš Dzū­ki­jos ki­lęs me­ni­nin­kas Ro­lan­das Dab­ru­kas. Jo do­va­nų su­lau­kė ir Aly­taus vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­niai.

Nuo 2001 me­tų JAV gy­ve­nan­tis R.Dab­ru­kas į gim­tą­ją ša­lį kas­kart su­grįž­ta ne tik il­ge­sio jai ir ar­ti­mie­siems šau­kia­mas, ener­gi­ja ir mei­le gy­ve­ni­mui trykš­tan­tis me­ni­nin­kas į Lie­tu­vą at­ve­ža vis nau­jų me­ni­nių pro­jek­tų – ren­gia pa­ro­das, ku­ria spek­tak­liu­kus ir edu­ka­ci­nes pro­gra­mė­les, lan­ko vai­kų glo­bos na­mus ar­ba tie­siog ben­drau­ja, ap­link skleis­da­mas ge­rą nuo­tai­ką ir op­ti­miz­mą.

Anot R.Dab­ru­ko, sa­vo veik­la jis no­ri pa­sa­ky­ti, ko­kia bran­gi jam yra Lie­tu­va ir kad sa­vo tė­vy­nės nie­ka­da ne­pa­mirš­ta.

„Gy­ven­da­mas Los An­dže­le esu lai­min­gas, gal to­dėl, kad aš op­ti­mis­tas ir man vi­sur pa­tin­ka, o gal to­dėl, kad my­liu žmo­nes ir mo­ku džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Jau­čiu, kad kur­da­mas me­ną JAV, ame­ri­kie­čiams per sa­vo kū­ry­bą tu­riu skleis­ti ži­nią apie Lie­tu­vą ir jos žmo­nes“, – sa­kė me­ni­nin­kas.

R.Dab­ru­ko dar­bai ir mei­lė Lie­tu­vai ne­li­ko ne­pa­ste­bė­ta JAV lie­tu­vių ben­druo­me­nės. Už lie­tu­vy­bės puo­se­lė­ji­mą JAV jis kar­tu su dar ke­liais tau­tie­čiais bu­vo ap­do­va­no­tas.

Įver­ti­ni­mas me­ni­nin­ką nu­ste­bi­no ir su­jau­di­no, ta­čiau nu­veik­ti dar­bai – kny­gų ra­šy­mas, dar­bas lie­tu­viš­ko­je mo­kyk­lo­je, pro­jek­tų kū­ri­mas ir jų par­ve­ži­mas į Lie­tu­vą, ke­lia­vi­mas po lie­tu­viš­kas pa­ra­pi­jas, pri­sta­tant spek­tak­liu­kus, ro­do, jog ap­do­va­no­ji­mas įteik­tas jo nu­si­pel­niu­siam žmo­gui. 

1000 kny­ge­lių vai­kams

„Šį kar­tą su­gal­vo­jau pra­links­min­ti vai­kų na­muo­se gy­ve­nan­čius li­ki­mo nu­skriaus­tus vai­ku­čius ir ant Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­ros kli­ni­kų sie­nų nu­pieš­ti fres­kas. Juk spal­vin­gi pie­ši­niai ke­lia nuo­tai­ką, o me­nas gy­do“, – pa­sa­ko­jo R.Dab­ru­kas.

Vai­kams me­ni­nin­kas do­va­no­jo dvi pa­ties su­kur­tas spal­vi­ni­mo ir edu­ka­ci­jos kny­ge­les, baig­tas iliust­ruo­ti prieš pat ke­lio­nę į Lie­tu­vą. Abi kny­ge­lės – „Gan­dry­tė Ora“ ir „Var­liu­kas Tu­tis“ – tar­si tę­si­nys prieš po­rą me­tų iš­leis­tos jo kny­gos „Aš ki­toks“, skir­tos vai­kams ir ne tik vai­kams. 

Spal­vi­ni­mo kny­ge­lė­se gau­su sma­gių mąs­ty­mo la­vi­ni­mo už­duo­čių, pa­ra­šy­tų lie­tu­vių ir an­glų kal­bo­mis, nes kny­ge­lės skir­tos ir Lie­tu­vo­je, ir JAV gy­ve­nan­tiems ma­žie­siems.

„Gan­dry­tę Orą“ ir „Var­liu­ką Tu­tį“ iš­lei­do Lie­tu­vos spaus­tu­vė „Spal­vų krai­tė“, o iš­lei­di­mą fi­nan­sa­vo pats dai­li­nin­kas ir Los An­dže­lo lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­ja „Lie­tu­vos duk­te­rys“.

„Va­ži­nė­jau po vi­sos Lie­tu­vos vai­kų glo­bos na­mus ir do­va­no­jau kny­ge­les. Kiek džiaugs­mo bu­vo vai­ku­čiams. Aš bu­vau la­bai lai­min­gas do­va­no­da­mas jas, o vai­ku­čiai gau­da­mi. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad kai ką nors do­va­no­ji, lai­mės hor­mo­nai iš­si­ski­ria ir tam, ku­ris do­va­no­ja, ir tam, ku­ris do­va­ną gau­na“, – džiau­gė­si R.Dab­ru­kas, pa­do­va­no­jęs vai­kams apie tūks­tan­tį kny­ge­lių.

Dar vi­są šūs­nį kny­gų me­ni­nin­kas pa­li­ko pa­do­va­no­ti Šiau­lių vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­niams ir vai­kams, tu­rin­tiems ne­ga­lią, gy­ve­nan­tiems įvai­riuo­se Lie­tu­vos glo­bos na­muo­se.

R.Dab­ru­kas įsi­ti­ki­nęs, kad do­va­no­ji­mo vi­ru­su jį dar vai­kys­tė­je už­krė­tė tė­vai – Ire­na ir Vy­tau­tas, taip pat mė­gę ir mėgs­tan­tys do­va­no­ti bei da­ly­tis. 

Vai­kai – di­de­lis ste­buk­las

Kny­gos vai­kams, spek­tak­liu­kai, dar­bas su vai­kais R.Dab­ru­ko gy­ve­ni­me nė­ra at­si­tik­ti­niai kū­ry­bi­nio ke­lio vin­giai. 

„Vi­sa­da no­rė­jau kur­ti vai­kams, nes vai­kai yra mū­sų at­ei­tis. No­riu jiems per­duo­ti sa­vo ži­nias ir mei­lę, ku­rią ga­vau iš sa­vo tė­vų ir sa­vo gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jų, iš kny­gų ir gam­tos. 

Kol kas ne­tu­riu sa­vo at­ža­lų, to­dėl ku­riu ki­tiems vai­kams, juk jie to­kie nuo­sta­būs, at­vi­ri, ne­su­ga­din­ti gy­ve­ni­mo“, – su su­si­ža­vė­ji­mu apie vai­kus kal­bė­jo me­ni­nin­kas.

R.Dab­ru­kas yra su­kū­ręs ke­tu­rias kny­ge­les vai­kams. Dvi pa­sa­ko­jan­čias is­to­ri­jas apie gy­vū­nus ir dvi spal­vi­ni­mo-edu­ka­ci­nes. Taip pat yra iš­lei­dęs ben­drų kny­ge­lių su ki­tais au­to­riais, kū­ręs vir­še­lius, iliust­ra­vęs.

Prieš de­šimt­me­tį, be­si­mo­ky­da­mas pas­ku­ti­nia­me ma­gist­ran­tū­ros kur­se Wes­tern Con­nec­ti­cut Sta­te uni­ver­si­te­te, iš­lei­do sa­vo pir­mą­ją kny­ge­lę „Zo­o­li­da­ys“, pa­sa­ko­jan­čią apie tai, kad no­rint bū­ti pri­im­tam ki­tų, rei­kia kaž­kaip pa­si­keis­ti, iš­si­skir­ti. Už ją me­ni­nin­kas ga­vo ap­do­va­no­ji­mą „Wal­den­tas­sy award“.

Ant­ro­ji kny­ge­lė, „Aš ki­toks“ (iš­leis­ta lie­tu­vių ir an­glų kal­bo­mis), pa­sa­ko­ja prie­šin­gą is­to­ri­ją. Oran­ži­nis var­liu­kas gi­mė ki­toks, to­dėl iš pra­džių bu­vo sa­viš­kių at­stum­tas, ta­čiau su­ti­kęs gan­dry­tę Orą, įsi­ti­ki­no, jog ne­rei­kia pa­si­keis­ti, kad bū­tum lai­min­gas ir ki­tų my­li­mas.

„Šią kny­ge­lę ski­riu tiems, ku­riems rei­kia mei­lės, o mei­lės rei­kia vi­siems“, – sa­kė me­ni­nin­kas.

Da­lį lė­šų, gau­tų už kny­gą „Aš ki­toks“, R.Dab­ru­kas pa­sky­rė vė­žiu ser­gan­tiems vai­kams Lie­tu­vo­je ir JAV.

Di­de­lio ma­žų­jų su­si­do­mė­ji­mo tiek Lie­tu­vo­je, tiek JAV su­lau­kė ir me­ni­nin­ko spek­tak­liai – „Sto­ry ti­me ex­tra­va­gan­za“, „Pie­šiu pie­šiu pa­sa­ką“, „Mė­ly­na­sis Brie­džiu­kas“, „Pa­slap­tis O“, “Sec­ret O“ ir ki­ti. Spek­tak­lius R.Dab­ru­kui kur­ti pa­de­da žmo­na Edi­ta Kliu­čins­kai­tė, pro­fe­sio­na­li re­ži­sie­rė.

Di­džiau­sia ver­ty­bė – mei­lė

Bai­gęs stu­di­jas Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te, R.Dab­ru­kas iš kar­to iš­vy­ko į JAV. Ka­dan­gi mo­kyk­lo­je ir uni­ver­si­te­te mo­kė­si vo­kie­čių kal­bos, tad dau­giau­sia dė­me­sio sky­rė an­glų kal­bai.

„Kol ga­lė­jau tęs­ti me­no stu­di­jas, te­ko daug dirb­ti pa­čius įvai­riau­sius dar­bus – pri­žiū­rė­ti vai­kus, pjau­ti žo­lę, da­žy­ti na­mus, ve­džio­ti šu­nis, da­ry­ti mar­mu­ri­nius stal­vir­šius, bū­ti so­di­nin­ku, vai­ruo­to­ju ir dar dau­gy­bę vi­so­kių ki­to­kių dar­bų. Bu­vo sun­ko­ka, ta­čiau gy­ve­ni­mas už­grū­di­no ir džiau­giuo­si, kad tu­rė­jau ga­li­my­bių iš­mok­ti tiek įvai­rių da­ly­kų iš spe­cia­lis­tų. Me­no stu­di­jos ko­le­dže, o vė­liau uni­ver­si­te­te su­tei­kė uni­ka­lią ga­li­my­bę dirb­ti su žy­miais pa­sau­lio me­ni­nin­kais iš JAV ir ki­tų ša­lių“, – apie nu­ei­tą ke­lią tiks­lo link kal­bė­jo R.Dab­ru­kas.

R.Dab­ru­kas dės­ty­to­ja­vo uni­ver­si­te­te, su įvai­riais pro­jek­tais ir spek­tak­liu­kais daug ke­lia­vo JAV. Da­bar Los An­dže­le gy­ve­nan­tis me­ni­nin­kas dir­ba net dvie­juo­se dar­buo­se ir dau­giau­sia lai­ko ski­ria mo­ki­niams. Apie jo veik­lą ne kar­tą ra­šė JAV spau­da.

Kaip jam pa­vy­ko tiek daug pa­siek­ti? Me­ni­nin­kas ne­abe­jo­ja, kad tai at­ėjo iš šei­mos ir auk­lė­ji­mo. „Kai dar bu­vau vai­kas, ma­no ma­my­tė vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad tik per mei­lę ga­li vis­ką pa­siek­ti. Iki šiol va­do­vau­juo­si šiuo pa­sa­ky­mu ir vis­kas kol kas pui­kiai se­ka­si. Klau­sau­si šir­di­mi, klau­sau­si sa­vo sie­los. Ieš­kau ir at­ran­du. Esu lai­min­gas ir ma­no mū­zos tik­riau­siai džiau­gia­si kar­tu su ma­ni­mi. Man vis­kas gy­ve­ni­me yra ste­buk­las! To­dėl ma­no mo­to yra – „Gy­venk taip, lyg ši die­na bū­tų pas­ku­ti­nė“, – kal­bė­jo R.Dab­ru­kas.

„Ma­no šak­nys Lie­tu­vo­je“

R.Dab­ru­kas sa­vo ta­len­tą at­sklei­dė JAV, ten su­lau­kė ame­ri­kie­čių įver­ti­ni­mo ir pri­pa­ži­ni­mo, ta­čiau me­ni­nin­ko šir­dy­je nie­ka­da ne­iš­blė­so mei­lė Lie­tu­vai. Bū­tent to­dėl kas­met jis su­grįž­ta į tė­vy­nę, nes iš jos ir ar­ti­mų­jų mei­lės se­mia­si ener­gi­jos, kū­ry­bi­nių idė­jų.

„Į Lie­tu­vą ža­du su­grįž­ti, tik dar ne­nu­ma­tęs tiks­lios da­tos. Juk čia ma­no šak­nys, ma­no tė­vai, se­se­rys, vi­si drau­gai. Ame­ri­ka ma­ne la­bai gra­žiai pri­ėmė ir su­tei­kė vis­ką, bet jo­je vi­sa­da jau­siuo­si sve­čias, nors ir pui­kiai įsi­kū­riau“, – apie at­ei­ties pla­nus su­grįž­ti į Lie­tu­vą at­vi­ra­vo me­ni­nin­kas.

 

Komentuoti

Ribotas HTML

  • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.