Ku­ror­to re­a­ly­bė: kai dug­nas gu­la ant dug­no ()

Ge­no­vai­tė Žiu­rins­kie­nė, Ku­ror­to se­niū­nai­tė
Kurortas
Pirmojo susirinkimo dalyviai. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Ak­ty­viau­si Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos gy­ven­to­jai rug­pjū­čio 22 die­ną rin­ko­si į pir­mą­jį su­si­rin­ki­mą. Mat Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus 2018 me­tų bir­že­lio 20 die­nos įsa­ky­mu Nr. DV-801 pa­tvir­tin­tas se­niū­nai­čių, iš­rink­tų 2018–2021 me­tų ka­den­ci­jai, są­ra­šas, ir Ku­ror­tas ta­po at­ski­ra se­niū­nai­ti­ja.

Va­sa­ra – atos­to­gų me­tas, to­dėl mū­sų se­niū­nai­ti­jos gy­ven­to­jai nu­spren­dė su­si­rink­ti dar ne­iš­skri­dus­ gan­drams, ku­rie iš­si­ne­ša pa­va­ka­rius ant spar­nų… Be­lauk­da­mos sve­čių se­niū­nai­tė kar­tu su kai­my­ne Ag­ne pa­ruo­šė pa­va­ka­rius… ant dug­nų. Ko­dėl ne ant lėkš­čių?

Ogi to­dėl, kad, pa­sak Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­ko Vil­man­to Dun­de­rio, „XVI a. in­ven­to­riuo­se da­bar­ti­nė Le­li­jų gat­vė nė­ra mi­ni­ma. O štai XVI­II a. pa­bai­go­je su­da­ry­tuo­se mies­to že­mė­la­piuo­se ji jau yra pa­žy­mė­ta, tik ne­ži­no­mas tuo­me­ti­nis pa­va­di­ni­mas. XIX a. pab.–XX a. pra­džio­je jau ran­da­mas pa­va­di­ni­mas Dug­nų gat­vė.“

Pa­gal Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­ną, dug­nas–že­mės įdu­bi­mo, in­do, pa­dar­go ar ko­kio daik­to apa­čia, ga­las. Tur­būt dėl ge­og­ra­fi­nės vie­to­vės, Ne­mu­no ir pu­šy­no bei klam­paus pa­grin­do, ku­ria­me klimp­da­vo ve­ži­mų ra­tai, da­bar­ti­nė Ku­ror­to te­ri­to­ri­ja pra­dė­ta va­din­ti Dug­nais.

Pa­ska­na­vę pa­va­ka­rių nuo dug­nų d­rą­siau dis­ku­ta­vo­me. O kal­bė­tis bu­vo tik­rai apie ką. Nors­ su­si­rin­ku­sių­jų ne­bu­vo daug, vil­čių, džiaugs­mų, pa­gei­da­vi­mų gau­sa at­spin­dė­jo bent da­lį 19 Ku­ror­to gat­vių gy­ven­to­jų nuo­mo­nių ir pa­mąs­ty­mų.

Pir­miau­sia džiau­gia­mės, kad nuo­lat tvar­ko­mas ir gra­ži­na­mas Aly­taus mies­tas, at­si­ran­da daug pi­lie­ti­nių ini­cia­ty­vų, pra­de­da­ma įsi­klau­sy­ti į gy­ven­to­jų nuo­mo­nes.

Iš­girs­tas ku­ror­tie­čių pra­šy­mas­ dėl svei­ka­tos įstai­gų pri­ei­na­mu­mo, tad ir to­liau Le­li­jų gat­vė­je dar­buo­ja­si pui­kus Aly­taus po­li­kli­ni­kos me­di­kių ko­lek­ty­vas.

Džiau­gia­mės, kad, at­vė­rus Ne­mu­no va­gą, įren­gus dvi­ra­čių ta­kus, Ne­mu­nas at­si­vė­rė vi­su gro­žiu, jo tėk­mės ra­mi­nan­ti ener­gi­ja ta­po pri­ei­na­ma mies­tie­čiams ir sve­čiams. Ta­čiau po­il­sio vie­tos su suo­le­liais įreng­tos Plia­žo gat­vė­je ar­ti gy­ve­na­mų­jų na­mų – ne vie­to­je, jau­ni­mas čia nak­ti­nė­ja, triukš­mau­ja ir trik­do gy­ven­to­jų nak­ties ra­my­bę. Dau­giau po­il­sio vie­tų ir suo­le­lių rei­kė­tų dvi­ra­čių ta­ke, ant py­li­mo, kur nie­kas ne­gy­ve­na.

Taip pat dvi­ra­čių ta­kai ir Ku­ror­to vie­tos tin­ka­mos ir pa­trauk­lios šu­nų my­lė­to­jams, ku­rie jau tam­pa kul­tū­rin­ges­ni, su­si­ren­ka šu­nų eks­kre­men­tus, ta­čiau ne­pa­to­gu, jei­gu tu­ri juos ne­šio­tis su sa­vi­mi, to­dėl, kaip ir ki­tuo­se mies­tuo­se, rei­kė­tų įreng­ti spe­cia­lias šiukš­lių dė­žes.

Ma­lo­nu, kad Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės spren­di­mai ska­ti­na­ se­niū­nai­ti­jų at­si­ra­di­mą ir ra­gi­na mies­tie­čius kur­ti mies­to sa­vas­tį.

Ku­ror­tie­čiai ne­liks abe­jin­gi, no­ri­me at­kur­ti / su­kur­ti sa­vo re­gio­no –Ku­ror­to se­nū­nai­ti­jos– vė­lia­vą, puo­se­lė­ti ku­ror­to kul­tū­rą, sau­go­ti ir tau­so­ti gam­tą bei kiek­vie­no pi­lie­čio po­il­sį ir ra­my­bę bei pri­si­dė­ti prie Aly­taus mies­to įvaiz­džio ir gy­ve­ni­mo ge­ri­ni­mo.

Le­li­jų gat­vė – vi­so Ku­ror­to gy­ven­to­jų pa­grin­di­nė eis­mo ar­te­ri­ja, ta­čiau čia ne­si­lai­ko­ma­ Ke­lių eis­mo tai­syk­lių (KET): nei grei­čio ri­bo­ji­mo, nei au­to­mo­bi­lių sta­ty­mo. Be to, dau­ge­lis Ku­ror­to gat­vių ne­tu­ri ša­li­gat­vių, o prie kai ku­rių na­mų vie­to­je ša­li­gat­vių už­so­din­ti krū­mai, me­džiai, ku­rie ne­pri­žiū­ri­mi, už­ima ša­li­gat­vio vie­tą, ir pės­tie­ji stu­mia­mi į ne­sau­gią gat­vę.

Gy­ven­to­jams ke­lia ne­ri­mą ir nau­ja­ku­riai, ku­rie, pra­dė­ję grio­vi­mo dar­bus, iš­ka­sę gi­lias duo­bes, ne­ap­tve­ria sta­tyb­vie­čių, taip su­kel­da­mi pa­vo­jų ir ma­žiems, ir di­de­liems.

Ku­ror­tie­čiai ne­pa­si­ten­ki­ni­mą iš­sa­kė bu­vu­sioms Aly­tus mies­to val­džioms: bu­vo pra­dė­tas elek­tros stul­pų kei­ti­mas po­že­mi­niais ka­be­liais, bet ne­įpu­sė­jus Le­li­jų gat­vės kaž­ko­dėl su­sto­jo. Dėl elek­tros tie­ki­mo trik­džių, esant stip­res­niam vė­jui, ken­čia Že­mai­tės ir ki­tų pu­šy­ne esan­čių gat­vių gy­ven­to­jai.

Vi­soms iš­sa­ky­toms pro­ble­moms spręs­ti kreip­si­mės į sa­vi­val­dy­bę, bet daug kas pri­klau­so ir nuo mū­sų pa­čių, mie­li aly­tiš­kiai. Daug kam su­tvar­ky­ti ne­rei­kia jo­kių in­ves­ti­ci­jų, o pa­tį di­džiau­sią tur­tą mums do­va­no­jo GAM­TA.

Tar­pu­ka­riu Aly­tus ta­po Dzū­ki­jos cen­tru. 1931 me­tais jis p­ri­pa­žin­tas pir­mos ei­lės mies­tu, o 1932-ai­siais – ku­ror­tu. Se­ni aly­tiš­kiai pa­sa­ko­jo, kad ku­ror­to kul­tū­ra grei­tai su­si­for­ma­vo, čia at­vyk­da­vo po­il­sio ir ra­my­bės ieš­ko­ti in­te­li­gen­ti­ja iš Kau­no ir ki­tų mies­tų. So­viet­me­čiu Dai­nų slė­nis bu­vo be­veik vi­sų šven­čių cen­tras, į jas žy­giuo­da­vo­me pės­čio­mis iš ato­kiau­sių mies­to ra­jo­nų. Eis­mas bu­vo ri­bo­ja­mas ir gam­ta sau­go­ma.

Da­bar pa­si­žiū­rė­ti dvi­ra­čių ir pės­čių­jų til­to va­žiuo­ja­me au­to­mo­bi­liais. Dai­nų slė­nis ta­po ne mies­tie­čių po­il­sio ir kul­tū­rin­go lais­va­lai­kio vie­ta, o jau­ni­mo su­si­bū­ri­mo, tū­sų au­to­mo­bi­liuo­se vie­ta. Jie ne­spor­tuo­ja, ne­vaikš­to, ne­iš­li­pa iš au­to­mo­bi­lių, triukš­mau­ja, pa­dan­go­mis bjau­ro­ja as­fal­tą, ren­gia ne­le­ga­lias lenk­ty­nes, au­to­mo­bi­lių iš­me­ta­mo­sios du­jos ža­lo­ja au­ga­li­ją, jų su­ke­lia­mas triukš­mas gąs­di­na paukš­čius ir gy­vū­nus, trik­do gy­ven­to­jų ra­my­bę ir die­ną, ir nak­tį. Ar bū­ti­na jau­ni­mui, pa­mė­gu­siam to­kį lais­va­lai­kį, va­žiuo­ti į Dai­nų slė­nį, gal jie taip ga­li tū­sin­tis po sa­vo tė­vų lan­gais, mik­ro­ra­jo­nuo­se.

Su­pran­ta­me, kad lai­kai ki­ti, gy­ve­na­me XXI am­žiu­je. Ra­mų in­te­li­gen­tų po­il­sį kei­čia ju­dė­ji­mą ska­ti­nan­tis ir svei­ką gy­ven­se­ną puo­se­lė­jan­tis­ gy­ve­ni­mo bū­das. Sma­gu su­tik­ti jau­ni­mą ir sen­jo­rus, šei­mas ir pa­vie­nius as­me­nis vaikš­ti­nė­jant, bė­gio­jant, rie­dant ir ki­taip pra­mo­gau­jant. Tam ir tu­ri bū­ti skir­tas Ku­ror­to ra­jo­nas–mums vi­siems, aly­tiš­kiams ir mies­to sve­čiams, bet ne triukš­ma­da­riams.

Tik sau­go­da­mi di­džiau­sią tur­tą – gam­tą ir kraš­to­vaiz­dį–ga­lė­si­me di­džiuo­tis sa­vo my­li­mu mies­tu, ku­ria­me jau­ku ir ge­ra gy­ven­ti. Juk ne kiek­vie­na­me mies­te ga­li iš­vys­ti ger­ves, Ne­mu­ne brai­dan­čius bal­tuo­sius gar­nius, lau­ki­nius ba­lan­džius, gau­sy­bę pe­rin­čių paukš­čių ir ap­si­lan­kan­čių žvė­re­lių, ku­rių ne­ti­kė­tas pa­si­ro­dy­mas ke­lia nuo­sta­bą ir su­si­ža­vė­ji­mą bei stip­ri­na gam­tos es­te­ti­nės pa­jau­tos jaus­mus kiek­vie­nam.

Krei­pia­mės į vi­sus Aly­taus mies­to gy­ven­to­jus ir sve­čius –džiau­ki­mės­ nuos­ta­bia Ku­ror­to gam­ta, ta­kais, eže­rė­liais, ku­rie tar­nau­ja­mū­sų vi­sų ma­lo­niam ir svei­kam po­il­siui ir gy­ve­ni­mui.

Lai­ky­ki­mės eis­mo tai­syk­lių ir gerb­ki­me čia gy­ve­nan­čių žmo­nių tei­sę į ra­my­bę, po­il­sį. Tur­būt vi­si tu­ri­me steng­tis, kad Aly­tus – šei­mų ir jau­ni­mo mies­tas – ne­pra­ras­tų per dau­ge­lį me­tų su­si­klos­čiu­sio Ku­ror­to var­do, ra­my­bės bei kul­tū­ros, ir šios vie­to­vės gam­tos ir su­kur­tos in­fra­struk­tū­ros tur­tais ga­lė­tu­me nau­do­tis vi­si.

Su­nai­ki­nus šią mies­to ku­ror­ti­nės vie­to­vės sa­vas­tį, kul­tū­rą, ra­my­bę Aly­tus ir aly­tiš­kiai pra­ras­tų­ di­de­lę da­lį mies­to ža­ve­sio ir ver­tės. Tai pro­ble­ma, ku­rią ga­li­ma spręs­ti ne tik pi­ni­gais, in­ves­ti­ci­jo­mis, be­t ir kiek­vie­no iš mū­sų są­mo­nin­gu­mu, pa­do­ru­mu.

Sau­gaus eis­mo ko­mi­si­ja­ nu­ta­rė Ši­lo gat­vė­je pa­sta­ty­ti ke­lio žen­klą „Stop“, o pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų sau­gu­mui už­tik­rin­ti Le­li­jų gat­vė­je pa­klo­ti ša­li­gat­vį. Bet mes ma­no­me, kad to ne­už­ten­ka. Ti­ki­mės, kad į mū­sų nuo­mo­nę at­si­žvelgs esa­mi ir bū­si­mi mies­to va­do­vai, pla­nuo­da­mi mies­to dar­bus ir biu­dže­tą.

Il­gus me­tus čia gy­ven­da­mi ku­ror­tie­čiai su­pran­ta, kad jau re­mia­mės į dug­ną. Lai­ku ne­su­sto­jus, ne­tau­so­jant nuo­sta­baus kraš­to­vaiz­džio ir gam­tos tur­to, is­to­ri­jos ir kul­tū­ros, pra­dės sklis­ti „ne­ma­lo­nūs kva­pai“. Bus sub­jau­ro­ta gam­ta, spar­nuo­čių ir žvė­re­lių pa­lik­tas, li­go­tas pu­šy­nas, ku­rio tei­kia­mos nau­dos ne­at­kur­si­me jo­kio­mis Eu­ro­pos Są­jun­gos ar sa­vo biu­dže­to lė­šo­mis.

Nu­spren­dė­me bū­ti ak­ty­vūs, pi­lie­tiš­ki sa­vo mies­to kū­rė­jai. Ne­nu­olai­džiau­si­me pa­žei­dė­jams, ste­bė­si­me KET bei vie­šo­sios tvar­kos pa­žei­dė­jus, triukš­mau­to­jus ir šiukš­lin­to­jus, fik­suo­si­me ir pra­ne­ši­me at­sa­kin­goms tar­ny­boms.

Įsi­klau­sy­ki­me į Aust­ri­jos gam­to­sau­gos mi­nist­ro Mo­zės Hen­rio iš­sa­ky­tą tie­są: „Mes ne­pa­vel­dė­jo­me že­mės iš sa­vo pro­tė­vių. Mes ją pa­si­sko­li­no­me iš sa­vo vai­kų.“ Tai­gi, tau­so­ki­me ir sau­go­ki­me di­džiau­sią Aly­taus tur­tą – gam­tą, kraš­to­vaiz­dį, Ne­mu­ną, pu­šy­ną– vi­sų aly­tiš­kių di­džiau­sią tur­tą, iš­sau­go­ki­me jį sa­vo vai­kams.

Kiti straipsniai