Ko­kią mo­kyk­lą kur­si­me ir į ko­kią mo­kyk­lą su­grį­ši­me po ka­ran­ti­no?

Ko­vą Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­ja už­bai­gė jau tra­di­ci­ne ta­pu­sia na­cio­na­li­ne kon­fe­ren­ci­ja „No­riu į mo­kyk­lą!“ Šiais me­tais vis­kas kiek ki­taip – be­veik 500 da­ly­vių iš vi­sos Lie­tu­vos su­bū­ru­si kon­fe­ren­ci­ja, ku­rios or­ga­ni­za­to­rė – Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Lo­re­ta Šer­nie­nė, vy­ko nuo­to­li­niu bū­du. Ta­čiau, pa­sak ren­gi­nio ve­dė­jų, mo­ky­to­jų Mo­des­to Rau­do­nio ir Ilo­nos Šu­lins­kės, nė­ra to blo­go, kas ne­iš­ei­tų į ge­ra, – to­kį gau­sų bū­rį da­ly­vių iš vi­sos Lie­tu­vos – nuo Nau­jo­sios Ak­me­nės iki Va­rė­nos ir Drus­ki­nin­kų, nuo Klai­pė­dos iki Ig­na­li­nos – bū­tų sun­ku su­tal­pin­ti mo­kyk­lo­je.

Kon­fe­ren­ci­ja pra­si­dė­jo da­ly­vių – mo­ki­nių, jų tė­vų, mo­ky­to­jų ir gar­bin­gų sve­čių – vir­tu­a­lia eks­kur­si­ja po Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­ją. Di­rek­to­rės L.Šer­nie­nės tei­gi­mu, „į tą mo­kyk­lą, iš ku­rios iš­ėjo­me į nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si, jau ne­be­grį­ši­me. Vis­kas pa­sau­ly­je kin­ta, tu­ri­me keis­tis ir keis­ti. Ge­riau da­ry­ti ne­to­bu­lai, nei nie­ko ne­da­ry­ti. Mū­sų kon­fe­ren­ci­jos tiks­las – ženg­ti pir­mą­jį žings­nį link ži­no­ji­mo, link su­si­ta­ri­mo, ko­kią mo­kyk­lą kur­si­me.“

Va­do­vei ant­ri­no ir kon­fe­ren­ci­jos vieš­nia, Aly­taus mies­to me­ro pa­va­duo­to­ja Jur­gi­ta Šu­ke­vi­čie­nė: „Ko­ro­na­vi­ru­sas vie­ną die­ną pa­si­baigs, ta­čiau ar ug­dy­mo pro­ce­sas iš­liks toks pats, koks bu­vo prieš pan­de­mi­ją? Ko ge­ro, jau ne­be. Vi­siems lin­kiu sėk­min­gai kur­ti ki­to­kią mo­kyk­lą, ku­rio­je bū­tų ge­ra kiek­vie­nam.“

Na­cio­na­li­nės švie­ti­mo agen­tū­ros (NŠA) di­rek­to­rės Rū­tos Kra­saus­kie­nės tei­gi­mu, „šian­dien no­rin­čių­jų su­grįž­ti į mo­kyk­lą yra iš­ties la­bai daug. Mo­kyk­lą, į ku­rią no­ri at­ei­ti mo­ki­nys, ku­ria­me kiek­vie­nas iš mū­sų, to­dėl la­bai svar­bu, kad su­si­ta­ri­mai vyk­tų tarp tų žmo­nių, ku­rie ži­no, kas yra mo­kyk­la.“

Tar­si pa­pil­dy­da­mas NŠA di­rek­to­rės R.Kra­saus­kie­nės min­tis, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo ir spor­to sky­riaus ve­dė­jas Vy­tuo­lis Va­lū­nas sa­kė, jog vie­na iš švie­ti­mo pa­slap­čių yra klau­si­mas, ko­dėl vai­kai no­ri į mo­kyk­lą. Ve­dė­jo ti­ki­ni­mu, „ban­dant įmin­ti šią pa­slap­tį, pir­miau­sia rei­kia gal­vo­ti apie pa­čius mo­ki­nius“.

Įmin­ti Švie­ti­mo ir spor­to sky­riaus ve­dė­jo V.Va­lū­no įvar­dy­tą švie­ti­mo pa­slap­tį, ap­svars­ty­ti, ko­kią mo­kyk­lą kur­si­me, kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viai skirs­tė­si į at­ski­ras gru­pes. Mo­ki­nių gru­pės dis­ku­si­ją ve­dė so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė, edu­ko­lo­gė, ver­sli­nin­kė Aus­tė­ja Land­sber­gie­nė. Su tė­vais dis­ku­ta­vo psi­cho­lo­gė, edu­ko­lo­gė, kva­li­fi­ka­ci­jos to­bu­li­ni­mo pro­gra­mų ren­gė­ja ir eks­per­tė As­ta Blan­dė. Apie at­ei­ties mo­kyk­los vi­zi­jas su mo­ky­to­jais kal­bė­jo ak­to­rius, šo­kė­jas, šiuo­lai­ki­nio šo­kio at­li­kė­jas, Vil­niaus li­cė­jaus ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo mo­ky­to­jas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos te­at­ro ak­to­rius Pau­lius Ta­mo­lė.

Po at­ski­rų dis­ku­si­jų su­grį­žę drau­gėn, mo­ki­niai, tė­vai ir mo­ky­to­jai įvar­di­jo, ko­kią mo­kyk­lą įsi­vaiz­duo­ja, ko­kios mo­kyk­los no­rė­tų ir į ko­kią mo­kyk­lą grįš po ka­ran­ti­no.

Mo­ky­to­jų gru­pė įvar­di­jo, kad nuo­to­li­nio mo­ky­mo(si) me­tu su­stip­rė­jo pro­jek­ti­nė veik­la, iš­au­go mo­ki­nių ini­cia­ty­vu­mas ir tė­vų įsi­trau­ki­mas į ug­dy­mo pro­ce­są. Mo­ky­to­jai tei­gia, jog iš­mo­ko ge­riau pla­nuo­tis sa­vo dar­bus, ta­po kū­ry­biš­kes­ni, dau­giau dė­me­sio ski­ria emo­ci­niam ry­šiui su mo­ki­niais.

Pa­sak mo­ky­to­jų, jie pa­tys ne­si­ti­kė­jo, kad tiek vis­ko iš­moks per ka­ran­ti­ni­nius me­tus. Su­grį­žus į mo­kyk­lą bus ska­ti­na­mas ug­dy­ti­nių sa­va­ran­kiš­ku­mas, la­biau ak­cen­tuo­ja­mos ir stip­ri­na­mos ver­ty­bės, dau­giau dė­me­sio ski­ria­ma pa­pras­tam žmo­giš­ka­jam ry­šiui pa­lai­ky­ti. Vis dėl­to, ti­kė­ti­na, pe­da­go­gų ma­ny­mu, kad po ka­ran­ti­no į mo­kyk­lą grį­ši­me ma­žiau raš­tin­gi, sto­ko­si­me aka­de­mi­nio są­ži­nin­gu­mo, tu­rė­si­me ki­to­kias už­duo­tis.

Mo­ky­to­jos Vio­le­tos tei­gi­mu, dis­ku­si­ja su pe­da­go­gais iš vi­sos res­pub­li­kos, pa­sau­li­niai duo­me­nys šiek tiek nu­ra­mi­no, kad ne tik mums šiuo me­tu nė­ra leng­va, kad tai iš­gy­ve­na vi­sas pa­sau­lis.

Pa­sak mo­ky­to­jų gru­pės dis­ku­si­jos ve­dė­jo P.Ta­mo­lės, pa­dis­ku­ta­vus su pe­da­go­gais, iš­ryš­kė­jo ten­den­ci­ja, kad mo­ki­niai tam­pa sa­va­ran­kiš­kes­ni, ir ši sa­vy­bė bus dar la­biau ska­ti­na­ma at­ei­ty­je. Mo­ky­to­jai suor­ga­ni­zuos pla­ną, pa­da­rys tar­si kran­tus, kur tu­rė­tų te­kė­ti van­duo, o kaip ir kur jis te­kės, spręs pa­tys mo­ki­niai.

Pas­ta­rų­jų tė­vai dis­ku­si­jo­je su psi­cho­lo­ge A.Blan­de įvar­di­jo, kad šis lai­ko­tar­pis, ku­rį vi­si iš­gy­ve­na­me, pa­ska­ti­no kur kas stip­riau ir ati­džiau pa­si­do­mė­ti, kaip se­ka­si vai­kui, at­si­ra­do stip­res­nis ry­šys su vai­kais. Psi­cho­lo­gės pa­ste­bė­ji­mu, tė­vai ne tik la­biau įsi­trau­kė į ug­dy­mo pro­ce­są, bet ir dau­giau dė­me­sio pra­dė­jo skir­ti sa­vo vai­kams, jų emo­ci­niai bū­se­nai, iš­au­go pa­gar­ba ir em­pa­ti­ja mo­ky­to­jams.

Tė­vai pa­si­ruo­šę ben­drau­ti ir ben­dra­dar­biau­ti su mo­ky­to­jais, keis­tis ir da­ly­tis in­for­ma­ci­ja, spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas čia ir da­bar. Tė­vų pa­ste­bė­ji­mu, mo­ky­to­jams ir tė­vams nuo­lat dir­bant vie­na kryp­ti­mi, ge­riau su­pra­si­me vai­kus ir su­kur­si­me mo­kyk­lą, į ku­rią vi­si no­rė­si­me at­ei­ti.

Su mo­ki­niais dis­ku­ta­vu­si dr. A.Land­sber­gie­nė tei­gia ne­la­bai nu­ste­bu­si, kai da­lis mo­ki­nių, pa­klaus­tų, ar no­rė­tų grįž­ti į mo­kyk­lą, ar rink­tų­si nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si, jei­gu tu­rė­tų pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bę, at­sa­kė, jog jiems yra vi­sai ge­rai mo­ky­tis nuo­to­li­niu bū­du.

Pa­sak edu­ko­lo­gės, mo­ki­nių ar­gu­men­tai, ko­dėl jie rink­tų­si nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si, yra uni­ver­sa­lūs, t. y. vi­sa­me pa­sau­ly­je su­re­zo­nuo­ti: su­si­tau­po dau­giau lai­ko; dau­giau dė­me­sio ski­ria­ma pa­tin­kan­čioms veik­loms; ge­riau pa­vyks­ta su­si­pla­nuo­ti die­ną; ma­žiau di­strak­ci­jų, to­dėl leng­viau mo­ky­tis.

Vis dėl­to, A.Land­sber­gie­nės pa­ste­bė­ji­mu, vi­si mo­ki­niai la­bai pa­si­gen­da tie­sio­gi­nio ben­dra­vi­mo su kla­sio­kais, su ki­tais mo­ki­niais ir vi­sa mo­kyk­los ben­druo­me­ne.

Po dis­ku­si­jų, pa­kal­bi­nus pa­čius mo­ki­nius, šie sa­kė, kad ren­gi­niai, ku­riuo­se da­ly­vau­ja vi­sa mo­kyk­los ben­druo­me­nė, yra rei­ka­lin­gi ir nau­din­gi. „Man la­bai pa­ti­ko kon­fe­ren­ci­ja „No­riu į mo­kyk­lą!“ Įga­vau nau­jų ži­nių, in­for­ma­ty­viai ir įdo­miai pa­si­kal­bė­jo­me su A.Land­sber­gie­ne apie nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si ir šiaip apie gy­ve­ni­mą ka­ran­ti­no lai­ko­tar­piu. Bu­vo ma­lo­nu bū­ti kar­tu ir ap­tar­ti šių die­nų mo­kyk­los vi­zi­ją su vi­sa di­de­le ko­man­da“, – tei­gia Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos mo­ki­nys Ar­mi­nas.

Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos Ic kla­sės mo­ki­nės Ago­tos Gai­liū­tės ti­ki­ni­mu, ne tik įdo­mu, bet ir svar­bu dis­ku­tuo­ti, iš­girs­ti ki­tų nuo­mo­nę ir bū­ti iš­klau­sy­tam.

Ago­tos ben­dra­moks­liui Do­vy­dui Lu­ka­še­vi­čiui „įstri­go A.Land­sber­gie­nės min­tys apie no­rą ei­ti į mo­kyk­lą, apie tai, kad mo­kyk­la yra toks da­ly­kas, kad ir kiek kar­tų „nu­kren­ti“, vis tiek rei­kia ir ver­ta į ją ei­ti“.

Do­vy­dui ant­ri­na bend­ra­klasė Ei­no­ra But­ke­vi­čiū­tė: „Man la­bai pa­ti­ko kon­fe­ren­ci­ja ir iš­girs­ta A.Land­sber­gie­nės min­tis apie tai, ko­dėl svar­bu no­rė­ti į mo­kyk­lą ir kaip ras­ti tą no­rą.“

Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos mo­ki­nių ta­ry­bos pir­mi­nin­kė Au­gus­tė Ani­si­mo­va at­vi­rau­ja: „Ka­ran­ti­nas – lai­ko­tar­pis, ku­rio me­tu dau­ge­lis at­si­du­ria sa­vo­tiš­ka­me juo­da­me tu­ne­ly­je. Be abe­jo­nės, kiek­vie­no tu­ne­lio ga­le lau­kia švie­sa. Moks­lei­vių gru­pė, ku­rią mo­de­ra­vo A.Land­sber­gie­nė, ban­dė dis­ku­tuo­ti apie juo­do­jo tu­ne­lio sle­gian­čią tam­są ir ieš­ko­jo švie­sos to­lu­mo­je. Ar pa­vy­ko? Tik­rai taip! O kaip­gi taip? Moks­lei­viai dis­ku­ta­vo apie nuo­var­gį, stre­są, su­tri­ku­sį mie­go rit­mą, pa­blo­gė­ju­sią fi­zi­nę svei­ka­tą, bet ne­pa­mir­šo pa­si­džiaug­ti ir di­des­niu tė­vų įsi­trau­ki­mu į mo­ky­mo­si pro­ce­są, at­si­ra­du­sį pa­pil­do­mą lai­ką už­kla­si­nėms veik­loms, nes vis­kas čia ir da­bar – kiek­vie­no mū­sų na­muo­se. Taip pat pa­ste­bė­ta, kad mo­ky­tis leng­viau, o at­sa­kin­gu­mo jaus­mas pro­gre­sa­vo.

Moks­lei­viai džiau­gia­si šia kon­fe­ren­ci­ja ir ti­ki, kad tik ko­mu­ni­kuo­da­mi ir ben­dra­dar­biau­da­mi ga­li­me pa­siek­ti švie­są tu­ne­lio ga­le. Tik kar­tu ga­li­me kur­ti ir siek­ti ge­res­nio ry­to­jaus.“

Na­cio­na­li­nės kon­fe­ren­ci­jos „No­riu į mo­kyk­lą!“ da­ly­viai pri­ėjo ben­drą iš­va­dą, jog vis­kas pri­klau­so tik nuo mū­sų pa­čių, mū­sų ben­dra­vi­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo ku­riant mo­kyk­lą, į ku­rią su di­de­liu džiaugs­mu at­ei­tų vi­si: mo­ky­to­jai, mo­ki­niai ir jų tė­vai.

Jo­nė Va­si­liaus­kai­tė