Kiek­vie­nas maz­ge­lis – lyg už­kal­bė­ji­mas: dar­nos, svei­ka­tos, skal­sos, tai­kos

Li­na Ža­liaus­kie­nė
Li­na Ža­liaus­kie­nė: „So­dą vi­sa­da ri­šu su pa­čiom ge­riau­siom min­tim. Net jei pra­de­dant dar­bą min­tys gal­vo­je ne­ra­mios, be­dir­bant vis­kas pa­ma­žu sto­ja į sa­vo vie­tas, nu­rims­ta, aiš­kė­ja.“ Zitos Stankevičienės nuotr.
Šiau­di­nių so­dų ri­šė­jos Li­nos Ža­liaus­kie­nės na­muo­se be­veik nuo­lat ka­bo pra­dė­tas so­das Laz­di­jų ra­jo­ne gy­ve­nan­ti Li­na Ža­liaus­kie­nė – ži­no­ma kaip so­dų meist­rė. Jau ne vie­nus me­tus sėk­min­gai da­ly­vau­ja liau­dies me­no pa­ro­do­se-kon­kur­suo­se „Auk­so vai­ni­kas“, pel­no pri­zi­nes vie­tas jų res­pub­li­ki­nia­me eta­pe. Vis­gi di­džiau­siu pa­sie­ki­mu Li­na įvar­di­ja ne­ma­žą bū­rį mo­ki­nių, su­si­do­mė­ju­sių se­no­sio­mis tra­di­ci­jo­mis ir pa­mi­lu­sių liau­dies me­ną. „Aš dir­bu su ru­gi­niais šiau­dais. Jie man ma­giš­kai gra­žūs: su sau­lės gel­to­nu­mu ir va­sa­ros ža­lu­mu, tu­rin­tys tam tik­ro bliz­ge­sio ir skaid­ru­mo, be to, nuo­sta­biai kve­pia duo­na“, – sa­ko šiau­di­nių so­dų ri­šė­ja. L.Ža­liaus­kie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Pir­miau­sia pra­šy­čiau pa­aiš­kin­ti, kas yra tie šiau­di­niai so­dai, ku­riais vie­ni žmo­nės džiaugs­min­gai gė­ri­si, o ki­ti pra­ei­na jų ne­ma­ty­da­mi? Ko­dėl ne vi­siems jie vir­pi­na šir­dis?

– Šiau­di­niai so­dai – tai prie tai­ko­mo­sios dai­lės sri­ties pri­ski­ria­mi kū­ri­niai, dar tiks­liau – tai apei­gi­nio ar­ba sak­ra­lio­jo me­no rū­šis, kaip ir mar­gu­čiai, ver­bos.

Dėl sa­vo tra­pu­mo so­dai mū­sų die­nas iš ikik­rikš­čio­niš­kų lai­kų pa­sie­kė tik iš­lik­da­mi gy­va tra­di­ci­ja. Jei tra­di­ci­ja iš­li­ko gy­va tiek am­žių, ji tik­rai reikš­min­ga ir svar­bi.

– Šiau­di­niai so­dai – ap­skri­tų me­tų Jū­sų po­mė­gis?

– Tai ma­no vi­sų me­tų veik­la. Ma­no na­muo­se be­veik nuo­lat ka­bo pra­dė­tas so­das.

– Ka­da su­si­do­mė­jo­te šiau­di­nių so­dų ri­ši­mu? Kas su­tei­kė pa­grin­dus?

– So­dais rim­tai su­si­do­mė­jau pa­ly­gin­ti ne­se­niai, prieš maž­daug aš­tuo­ne­rius me­tus. Nu­vy­kau į Vil­niaus et­ni­nės kul­tū­ros cen­trą pas so­dų tra­di­ci­jos puo­se­lė­to­ją Ma­ri­ją Liu­gie­nę, ku­ri iš­mo­kė su­riš­ti pa­grin­di­nį so­do ele­men­tą.

Ap­žiū­rė­ju­si ten ka­ban­čius so­dus, nu­spren­džiau, kad ir aš taip ga­liu. Taip ne­ju­čio­mis vis­kas ir įsi­bė­gė­jo.

– Ar vai­kys­tė­je Jums kur nors te­ko ma­ty­ti šiau­di­nį so­dą?

– Vai­kys­tė­je te­ko ma­ty­ti tai mu­zie­ju­je, tai ko­kia­me ren­gi­ny­je, bet anuo­met so­dų tra­di­ci­ja bu­vo ge­ro­kai pri­mirš­ta. Pri­si­me­nu net ne­la­bai sėk­min­gų ban­dy­mų su­riš­ti kaž­ką pa­na­šaus į ma­ty­tą so­dą.

– Šiau­di­niai so­dai Jus iš­gar­si­no. Ko­kiais pa­sie­ki­mais ypač džiau­gia­tės?

– Tik­rai, esu ži­no­ma kaip so­dų meist­rė. Jau ne vie­nus me­tus sėk­min­gai da­ly­vau­ju „Auk­so vai­ni­ko“ kon­kur­se, už­imu pri­zi­nes vie­tas res­pub­li­ki­nia­me eta­pe.

Vis­gi di­džiau­siu pa­sie­ki­mu lai­kau ne­ma­žą bū­rį mo­ki­nių, su­si­do­mė­ju­sių se­no­sio­mis tra­di­ci­jo­mis ir pa­mi­lu­sių liau­dies me­ną.

Tu­riu vi­są bū­rį so­dų kū­rė­jų, mar­gu­čių mar­gin­to­jų, ku­rie da­ly­vau­ja kon­kur­suo­se, po­pu­lia­ri­na liau­dies tra­di­ci­jas sa­vo šei­mo­se ir mo­kyk­lo­se, pa­de­da ves­ti edu­ka­ci­jas ir net sa­va­ran­kiš­kai tai da­ro.

– Tur­būt apie šią tra­di­ci­ją esa­te daug li­te­ra­tū­ros skai­čiu­si? Ar anks­čiau so­dus ri­šo vi­sa Lie­tu­va? O kai­my­ni­nės tau­tos tu­rė­jo kaž­ką pa­na­šaus?

– Daž­nai klau­sia, ar so­dai – tai tik lie­tu­viš­ka tra­di­ci­ja? Tik­rai ne. To­kius ar pa­na­šius kū­ri­nius tu­ri ar tu­rė­jo lat­viai, len­kai, suo­miai, bal­ta­ru­siai, uk­rai­nie­čiai ir ki­tos tau­tos. Ne­nuos­ta­bu, nes so­do pa­skir­tis – pri­šauk­ti lai­mę ir dar­ną, tai ak­tu­a­lu vi­siems, vi­sais lai­kais.

Lie­tu­vo­je aukš­tai­čiai il­giau­siai iš­lai­kė ves­tu­vi­nio so­do tra­di­ci­ją. Ren­gi­niuo­se, edu­ka­ci­jo­se įvai­riuo­se mies­tuo­se pa­si­šne­ku su žmo­nė­mis ir ga­liu drą­siai teig­ti, kad so­dai gy­va­vo ir gy­vuo­ja vi­so­je Lie­tu­vo­je.

– Da­ro­te brė­ži­nius, es­ki­zus ar ap­si­ei­na­te be jų, nes vi­sa ma­to­te vaiz­duo­tė­je? Kiek lai­ko už­ima so­do ga­mi­ni­mas?

– Kar­tais so­do vi­zi­ja bū­na vaiz­duo­tė­je, kar­tais vaiz­di­nys at­si­ran­da be­dir­bant, kar­tais pa­si­da­rau pa­grin­di­nę di­džiau­sią de­ta­lę ir ku­rį lai­ką gal­vo­ju, kas dar prie jos tik­tų.

Pa­ti so­do ri­ši­mo tech­ni­ka dik­tuo­ja tai­syk­lin­gas si­met­riš­kas for­mas, o to­liau nuo nuo­tai­kos pri­klau­so, ar bus daug puoš­nių de­ko­ra­ty­vi­nių de­ta­lių, o gal tik aiš­ki griež­ta for­ma.

Ga­mi­ni­mo lai­kas la­bai pri­klau­so nuo dy­džio, su­dė­tin­gu­mo, de­ta­lių gau­sos, ar tai sku­bus už­sa­ky­mas, ar kū­ry­bos džiaugs­mas.

– Ar ka­da nors pa­skai­čia­vo­te, kiek šiau­di­nių so­dų esa­te su­ri­šu­si?

– Ne­skai­čiuo­ju, kiek esu pa­da­riu­si. Var­ty­da­ma pa­ro­dų ka­ta­lo­gus ga­lė­čiau maž­daug su­skai­čiuo­ti di­de­lės ap­im­ties pa­ro­di­nius dar­bus.

– Iš ko­kių šiau­dų Jums so­dai yra gra­žiau­si? Tur­būt ne­trum­pas ir pa­si­ruo­ši­mas, rei­kia už­si­au­gin­tus šiau­dus nu­reng­ti, su­si­pjaus­ty­ti?

– Aš dir­bu su ru­gi­niais šiau­dais. Jie man ma­giš­kai gra­žūs: su sau­lės gel­to­nu­mu ir va­sa­ros ža­lu­mu, tu­rin­tys tam tik­ro bliz­ge­sio ir skaid­ru­mo, be to, nuo­sta­biai kve­pia duo­na.

Se­niau žmo­nės sto­gus den­gė ru­gi­nių šiau­dų kū­le­liais, tai­gi ži­no­jo, kad ru­gi­niai šiau­dai at­spa­riau­si.

Pats so­do ri­ši­mas, kai imu iš in­de­lio pa­ruoš­tus šiau­de­lius, yra ma­lo­nu­mas. Iki to rei­kia įdėt daug dar­bo ruo­šiant ža­lia­vą: tin­ka­mu lai­ku karš­tą va­sa­ros die­ną nu­pjaut ja­vus, su­rišt į pė­de­lius, prieš dar­bą su­kar­pyt ir iš­rū­šiuot.

– So­dai su­si­de­da iš įvai­riau­sių rom­be­lių, kvad­ra­tė­lių, tri­kam­pių, sta­čia­kam­pių, bet pa­ti so­dų for­ma iš es­mės ne­kin­ta?

– So­dų for­ma ga­li bū­ti įvai­ri, bet reikš­mė ne­kin­ta jau dau­gy­bę am­žių. Kvad­ra­tas – ma­te­ri­jos sim­bo­lis, tri­kam­pis – dva­sios, tai­gi so­das – dva­sios ir ma­te­ri­jos der­mė.

Pa­ti pa­grin­di­nė so­do for­ma – dvi pi­ra­mi­dės, su­jung­tos pa­grin­dais, tai yra to­bu­los vi­sa­tos mo­de­lis.

So­do vir­šus – dan­gus, vir­šu­ti­nis smai­lu­mas nu­kreip­tas į dau­sas, apa­čia – že­mė, su į po­že­mį nu­kreip­tu smai­ga­liu, o tarp dan­gaus ir že­mės yra žmo­gaus gy­ve­ni­mas, su dar­bais, džiaugs­mais, sva­jo­nė­mis, var­gais.

– Kaip sa­vo so­dus trans­por­tuo­ja­te į pa­ro­das?

– So­dai ke­liau­ja di­de­lė­se kar­to­ni­nė­se dė­žė­se. Tin­ka­mu lai­ku nu­pjo­vus ru­gius ir kruopš­čiai at­rin­kus šiau­dus, so­das nė­ra toks jau tra­pus.

– Esa­te tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja. Mo­ki­nius mo­ko­te pin­ti šiau­di­nius so­dus?

– La­bai džiau­giuo­si ne­ma­žu bū­riu so­dų meist­re­lių, taip pat mar­gu­čių mar­gin­to­jų ir ki­tų ama­tų puo­se­lė­to­jų.

Sėk­min­gai įpi­nu į sa­vo pa­mo­kas ka­len­do­ri­nių šven­čių tra­di­ci­jas, ama­tus. Ne vi­si su­si­do­mė­ję vai­kai tam­pa kon­kur­sų da­ly­viais bei lau­re­a­tais, bet se­no­sios liau­dies tra­di­ci­jos tam­pa jų gy­ve­ni­mo da­li­mi.

Laz­di­jų ra­jo­ne vyks­ta ne vie­na et­no­kul­tū­ri­nė moks­lei­vių šven­tė, va­sa­ros sto­vyk­la, kur ma­no mo­ki­niai da­ly­vau­ja kaip edu­ka­to­riai.

Dai­nų šven­tės me­tu su ke­le­tu mo­ki­nių mo­kėm riš­ti so­dus mo­ki­nių ama­tų mies­te­ly­je.

– Ve­da­te edu­ka­ci­nius už­si­ė­mi­mus. Ar kiek­vie­nas už­si­gei­dęs ga­lė­tų iš­mok­ti riš­ti šiau­di­nius so­dus?

– Tik­rai ga­li kiek­vie­nas. Kaip ir dau­ge­lis nuo­sta­bių da­ly­kų, so­dų ri­ši­mas ge­nia­liai pa­pras­tas – te­rei­kia šiau­dų ir kan­try­bės.

– So­dų ri­ši­mas – pro­ce­sas, tu­rin­tis fi­lo­so­fi­jos. Kas Jū­sų min­ty­se juos pi­nant?

– So­do ri­ši­mas – tam tik­ras ma­giš­kas veiks­mas. Do­va­no­ti so­dą – lin­kė­ti har­mo­ni­jos, sklan­daus gy­ve­ni­mo, dar­nos. Kiek­vie­nas maz­ge­lis – lyg už­kal­bė­ji­mas: dar­nos, svei­ka­tos, skal­sos, tai­kos.

So­dą vi­sa­da ri­šu su pa­čiom ge­riau­siom min­tim. Net jei pra­de­dant dar­bą min­tys gal­vo­je ne­ra­mios, be­dir­bant vis­kas pa­ma­žu sto­ja į sa­vo vie­tas, nu­rims­ta, aiš­kė­ja.

– Esa­te kal­bė­ju­si, kad se­no­vė­je žmo­gus nie­ko ne­da­rė šiaip sau. Vi­si daik­tai tu­rė­jo prak­ti­nę ar­ba apei­gi­nę sak­ra­li­nę pras­mę. Ko­kią ži­nu­tę ne­ša šiau­di­niai so­dai?

– Pats so­das – dar­nos ir har­mo­ni­jos šei­mo­je, leng­vo ir sklan­daus gy­ve­ni­mo lin­kė­ji­mas. So­do vie­ta na­muo­se – virš sta­lo, prie ku­rio su­si­ren­ka vi­sa šei­ma. Taip su­ku­ria­ma sak­ra­li na­mų erd­vė.

Taip pat so­das ri­ša­mas, do­va­no­ja­mas, kai svar­bu nu­lem­ti sėk­min­gą pra­džią – ves­tu­vėms, kū­di­kio be­lau­kiant, krikš­ty­noms, per ad­ven­tą.

Man la­bai gra­žus merg­va­ka­rio so­do pa­pro­tys, kai su­si­ren­ka drau­gės, gi­mi­nės mo­te­rys ir kar­tu su jau­ną­ja su­ri­ša so­dą lin­kė­da­mos nau­jai šei­mai kuo gra­žiau­sios klo­ties. Esu ne kar­tą pa­dė­ju­si ruoš­ti to­kį merg­va­ka­rį.

– Ar vai­kui, su­au­gu­siam, krikš­ty­noms, ves­tu­vėms ri­ša­te skir­tin­gus so­dus? Ar Jū­sų šei­mos na­riai pri­si­de­da prie šio dar­bo? Gal kaž­kas ir pats jau ri­ša?

–So­de­lis kū­di­kiui pa­pras­tai bū­na ma­žes­nis, smul­kes­nis, bū­ti­nai pa­ka­bi­nu paukš­tu­ką, kad gy­ve­ni­mas bū­tų sklan­dus kaip paukš­čio skry­dis. Ves­tu­vi­nis di­des­nis, su dau­giau de­ta­lių, tur­tin­ges­nis. Ži­no­ma, daug pri­klau­so ir nuo už­sa­ko­vo pa­gei­da­vi­mų.

Abi ma­no duk­ros mo­ka riš­ti so­dus. Jau­nes­nio­ji dvy­li­ka­me­tė Mor­ta yra ta­pu­si moks­lei­vių liau­dies dai­lės kon­kur­so „Si­dab­ro vai­ni­kė­lis“ lau­re­a­te 2018 me­tais už šiau­di­nių so­dų ko­lek­ci­ją, tai­gi yra vie­na ge­riau­sių jau­nų­jų tau­to­dai­li­nin­kių. Ji ir ne­pa­mai­no­ma ma­no pa­gal­bi­nin­kė.

– Sa­vo na­muo­se esa­te pa­si­ka­bi­nu­si so­dą? Ar jį bū­ti­na pa­ka­bin­ti taip, kad ju­dė­tų?

– Tai ga­na keb­lus klau­si­mas. So­dų skai­čius na­muo­se yra la­bai kin­tan­tis da­ly­kas. Virš sta­lo daž­niau­siai ka­bo tuo me­tu ku­ria­mas so­das. Nuo­lat ka­bo duk­ters so­dai. O vi­si ki­ti ar­ba bū­na na­muo­se, ar­ba pa­ro­do­se, ap­ke­lia­vę ke­le­tą pa­ro­dų ran­da nuo­la­ti­nę vie­tą Laz­di­jų mu­zie­ju­je, bi­čiu­lių dar­bo­vie­tė­se.

Kad so­das ga­lė­tų lais­vai suk­tis, rei­kia ka­bin­ti ant ne­sto­ro siū­lo. Ži­nau, kad se­niau ka­bin­da­vo ant ar­klio uo­de­gos ašu­to, bet, nors tu­ri­me žir­gą, to kaž­kaip ne­iš­ban­džiau.

– Ar Jums te­ko ma­ty­ti šiau­di­nį so­dą mo­der­naus in­ter­je­ro na­muo­se? Kaip ma­no­te, ar šiau­di­niai so­dai ga­lė­tų grįž­ti į mū­sų bui­tį?

– So­das tin­ka vi­so­kiam in­ter­je­rui. Juk na­mus ku­ria­me ne kaip mu­zie­ji­nę tam tik­ro sti­liaus erd­vę, o gy­ve­na­me juo­se su da­ly­kais, ku­rie mums svar­būs. Esu da­riu­si ne vie­ną so­dą mo­der­niam in­ter­je­rui.

So­do tra­di­ci­ja jau tik­rai grį­žu­si į mū­sų bui­tį. Ge­ro­kai pa­si­dai­rę po pa­sau­lį, pa­si­džiau­gę jo įvai­ro­ve ir ga­li­my­bė­mis, vis tiek esa­me lie­tu­viai ir mums ar­ti­miau­sios sa­vos tra­di­ci­jos.

– Ka­lė­dų eg­lu­tei šiau­di­nius žais­lus ga­mi­na­te? Ne­ki­lo min­čių ir pa­čią eg­lu­tę su­riš­ti iš šiau­dų?

– Eg­lu­tės puo­ši­mas šiau­di­nu­kais tik­rai grį­žo į ma­dą. Dir­bu ne vie­no­je mo­kyk­lo­je, su mo­ki­niais pa­puo­šia­me eg­lu­tes mo­kyk­lo­se, Laz­di­jų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je.

Dau­ge­lį me­tų Laz­di­jų ra­jo­ne vy­ko ka­lė­di­nių kom­po­zi­ci­jų kon­kur­sas „Žie­mos puokš­tė“, iš ko tik nė­ra ma­no mo­ki­niai kū­rę eg­lu­čių – iš šiau­dų, šie­no, sa­ma­nų, ša­kų.

– Vi­sa tu­ri pra­džią ir pa­bai­gą. Šiau­di­niai so­dai taip pat. Esu gir­dė­ju­si, kad iš­li­ku­siam se­niau­siam 50 me­tų. Ar pra­ra­du­sius sa­vo iš­vaiz­dą so­dus ga­li­ma im­ti ir pa­pras­čiau­siai iš­mes­ti?

– Kaip vi­sų sak­ra­lių da­ly­kų so­do ne­va­lia iš­mest, rei­kė­tų su­de­gint, kaip ir se­nas ver­bas, per­nykš­tes Žo­li­nės puokš­te­les, se­nas mal­dak­ny­ges.

Se­niau prieš Ka­lė­das se­ną so­dą su­de­gin­da­vo ir pa­ka­bin­da­vo nau­ją­jį.

– Pa­si­do­mė­ju­si su­ži­no­jau, kad šiau­di­nio so­do pa­va­di­ni­mas nie­ko ben­dro ne­tu­ri su vais­me­džių so­du. Šiau­di­nio so­do pa­va­di­ni­mas kil­di­na­mas nuo būd­var­džio sod­nus, ku­ris šian­die­ną jau ne­be­var­to­ja­mas. Jis tu­rė­jo ke­lias pras­mes: tas, ku­ris leng­vai su­si­spau­džia, skaid­rus ir švel­nus bei ro­mus. Vi­sos jos šiau­di­niams so­dams ir tin­ka. Kaip sa­vo tva­ri­nių kil­mę Jūs pa­aiš­ki­na­te tiems, ku­rie ima ieš­ko­ti ati­tik­mens že­miš­kiems so­dams?

– Vie­nas iš aiš­ki­ni­mų sie­ja­si ir su pa­pras­tu že­miš­ku so­du – har­mo­nin­gas, griež­tą tvar­ką tu­rin­tis, žmo­gaus ran­ko­mis su­tvar­ky­tas ir iš­puo­se­lė­tas že­mės plo­tas.

Nors man la­bai pa­tin­ka dau­ge­lio ki­tų tau­tų pa­va­di­ni­mas so­dui – dan­gus. Taip va­di­na suo­miai, es­tai. Tai ir vie­nas lie­tu­viš­kų pa­va­di­ni­mo va­rian­tų.

Dar dan­gu­mi va­di­na­mas so­do vir­šus. O ties­mu­kie­ji že­mai­čiai va­di­na dar ir „mu­sių dan­gu­mi“, nes mu­sės iš­ties mėgs­ta ant so­do pa­tu­pė­ti...

– Šie me­tai – Tau­to­dai­lės me­tai. Gal tu­ri­te iš­skir­ti­nių pla­nų, sva­jo­nių jiems įpras­min­ti?

– Man kiek­vie­ni me­tai – Tau­to­dai­lės. Jau dė­lio­ja­si šių me­tų veik­lų ka­len­do­rius. Tai už­sie­nio lie­tu­vių ben­druo­me­nių kvie­ti­mai, tarp­tau­ti­niai ir vie­ti­niai ren­gi­niai, pa­ro­dos, se­nų­jų ama­tų šven­tės, sto­vyk­los, ma­no mo­ki­nių lau­kian­tis „Si­dab­ro vai­ni­kė­lio“ kon­kur­sas. Pla­nų ir veik­los daug. Kaip kas­met.

    Komentaras

    graži moteris ir gražūs jos darbai. šie metai kaip supratau skirti tautodailei, tad kuo daugiau rašykite apie žmones, kurie tuo užsiima. Su įdomumu skaitysime, juk ne vienas iš mūsų kažką drožia, neria, kurpia... bus įdomu.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.