Kiek­vie­nas maz­ge­lis – lyg už­kal­bė­ji­mas: dar­nos, svei­ka­tos, skal­sos, tai­kos (175)

Li­na Ža­liaus­kie­nė
Li­na Ža­liaus­kie­nė: „So­dą vi­sa­da ri­šu su pa­čiom ge­riau­siom min­tim. Net jei pra­de­dant dar­bą min­tys gal­vo­je ne­ra­mios, be­dir­bant vis­kas pa­ma­žu sto­ja į sa­vo vie­tas, nu­rims­ta, aiš­kė­ja.“ Zitos Stankevičienės nuotr.
Šiau­di­nių so­dų ri­šė­jos Li­nos Ža­liaus­kie­nės na­muo­se be­veik nuo­lat ka­bo pra­dė­tas so­das Laz­di­jų ra­jo­ne gy­ve­nan­ti Li­na Ža­liaus­kie­nė – ži­no­ma kaip so­dų meist­rė. Jau ne vie­nus me­tus sėk­min­gai da­ly­vau­ja liau­dies me­no pa­ro­do­se-kon­kur­suo­se „Auk­so vai­ni­kas“, pel­no pri­zi­nes vie­tas jų res­pub­li­ki­nia­me eta­pe. Vis­gi di­džiau­siu pa­sie­ki­mu Li­na įvar­di­ja ne­ma­žą bū­rį mo­ki­nių, su­si­do­mė­ju­sių se­no­sio­mis tra­di­ci­jo­mis ir pa­mi­lu­sių liau­dies me­ną. „Aš dir­bu su ru­gi­niais šiau­dais. Jie man ma­giš­kai gra­žūs: su sau­lės gel­to­nu­mu ir va­sa­ros ža­lu­mu, tu­rin­tys tam tik­ro bliz­ge­sio ir skaid­ru­mo, be to, nuo­sta­biai kve­pia duo­na“, – sa­ko šiau­di­nių so­dų ri­šė­ja. L.Ža­liaus­kie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Pir­miau­sia pra­šy­čiau pa­aiš­kin­ti, kas yra tie šiau­di­niai so­dai, ku­riais vie­ni žmo­nės džiaugs­min­gai gė­ri­si, o ki­ti pra­ei­na jų ne­ma­ty­da­mi? Ko­dėl ne vi­siems jie vir­pi­na šir­dis?

– Šiau­di­niai so­dai – tai prie tai­ko­mo­sios dai­lės sri­ties pri­ski­ria­mi kū­ri­niai, dar tiks­liau – tai apei­gi­nio ar­ba sak­ra­lio­jo me­no rū­šis, kaip ir mar­gu­čiai, ver­bos.

Dėl sa­vo tra­pu­mo so­dai mū­sų die­nas iš ikik­rikš­čio­niš­kų lai­kų pa­sie­kė tik iš­lik­da­mi gy­va tra­di­ci­ja. Jei tra­di­ci­ja iš­li­ko gy­va tiek am­žių, ji tik­rai reikš­min­ga ir svar­bi.

– Šiau­di­niai so­dai – ap­skri­tų me­tų Jū­sų po­mė­gis?

– Tai ma­no vi­sų me­tų veik­la. Ma­no na­muo­se be­veik nuo­lat ka­bo pra­dė­tas so­das.

– Ka­da su­si­do­mė­jo­te šiau­di­nių so­dų ri­ši­mu? Kas su­tei­kė pa­grin­dus?

– So­dais rim­tai su­si­do­mė­jau pa­ly­gin­ti ne­se­niai, prieš maž­daug aš­tuo­ne­rius me­tus. Nu­vy­kau į Vil­niaus et­ni­nės kul­tū­ros cen­trą pas so­dų tra­di­ci­jos puo­se­lė­to­ją Ma­ri­ją Liu­gie­nę, ku­ri iš­mo­kė su­riš­ti pa­grin­di­nį so­do ele­men­tą.

Ap­žiū­rė­ju­si ten ka­ban­čius so­dus, nu­spren­džiau, kad ir aš taip ga­liu. Taip ne­ju­čio­mis vis­kas ir įsi­bė­gė­jo.

– Ar vai­kys­tė­je Jums kur nors te­ko ma­ty­ti šiau­di­nį so­dą?

– Vai­kys­tė­je te­ko ma­ty­ti tai mu­zie­ju­je, tai ko­kia­me ren­gi­ny­je, bet anuo­met so­dų tra­di­ci­ja bu­vo ge­ro­kai pri­mirš­ta. Pri­si­me­nu net ne­la­bai sėk­min­gų ban­dy­mų su­riš­ti kaž­ką pa­na­šaus į ma­ty­tą so­dą.

– Šiau­di­niai so­dai Jus iš­gar­si­no. Ko­kiais pa­sie­ki­mais ypač džiau­gia­tės?

– Tik­rai, esu ži­no­ma kaip so­dų meist­rė. Jau ne vie­nus me­tus sėk­min­gai da­ly­vau­ju „Auk­so vai­ni­ko“ kon­kur­se, už­imu pri­zi­nes vie­tas res­pub­li­ki­nia­me eta­pe.

Vis­gi di­džiau­siu pa­sie­ki­mu lai­kau ne­ma­žą bū­rį mo­ki­nių, su­si­do­mė­ju­sių se­no­sio­mis tra­di­ci­jo­mis ir pa­mi­lu­sių liau­dies me­ną.

Tu­riu vi­są bū­rį so­dų kū­rė­jų, mar­gu­čių mar­gin­to­jų, ku­rie da­ly­vau­ja kon­kur­suo­se, po­pu­lia­ri­na liau­dies tra­di­ci­jas sa­vo šei­mo­se ir mo­kyk­lo­se, pa­de­da ves­ti edu­ka­ci­jas ir net sa­va­ran­kiš­kai tai da­ro.

– Tur­būt apie šią tra­di­ci­ją esa­te daug li­te­ra­tū­ros skai­čiu­si? Ar anks­čiau so­dus ri­šo vi­sa Lie­tu­va? O kai­my­ni­nės tau­tos tu­rė­jo kaž­ką pa­na­šaus?

– Daž­nai klau­sia, ar so­dai – tai tik lie­tu­viš­ka tra­di­ci­ja? Tik­rai ne. To­kius ar pa­na­šius kū­ri­nius tu­ri ar tu­rė­jo lat­viai, len­kai, suo­miai, bal­ta­ru­siai, uk­rai­nie­čiai ir ki­tos tau­tos. Ne­nuos­ta­bu, nes so­do pa­skir­tis – pri­šauk­ti lai­mę ir dar­ną, tai ak­tu­a­lu vi­siems, vi­sais lai­kais.

Lie­tu­vo­je aukš­tai­čiai il­giau­siai iš­lai­kė ves­tu­vi­nio so­do tra­di­ci­ją. Ren­gi­niuo­se, edu­ka­ci­jo­se įvai­riuo­se mies­tuo­se pa­si­šne­ku su žmo­nė­mis ir ga­liu drą­siai teig­ti, kad so­dai gy­va­vo ir gy­vuo­ja vi­so­je Lie­tu­vo­je.

– Da­ro­te brė­ži­nius, es­ki­zus ar ap­si­ei­na­te be jų, nes vi­sa ma­to­te vaiz­duo­tė­je? Kiek lai­ko už­ima so­do ga­mi­ni­mas?

– Kar­tais so­do vi­zi­ja bū­na vaiz­duo­tė­je, kar­tais vaiz­di­nys at­si­ran­da be­dir­bant, kar­tais pa­si­da­rau pa­grin­di­nę di­džiau­sią de­ta­lę ir ku­rį lai­ką gal­vo­ju, kas dar prie jos tik­tų.

Pa­ti so­do ri­ši­mo tech­ni­ka dik­tuo­ja tai­syk­lin­gas si­met­riš­kas for­mas, o to­liau nuo nuo­tai­kos pri­klau­so, ar bus daug puoš­nių de­ko­ra­ty­vi­nių de­ta­lių, o gal tik aiš­ki griež­ta for­ma.

Ga­mi­ni­mo lai­kas la­bai pri­klau­so nuo dy­džio, su­dė­tin­gu­mo, de­ta­lių gau­sos, ar tai sku­bus už­sa­ky­mas, ar kū­ry­bos džiaugs­mas.

– Ar ka­da nors pa­skai­čia­vo­te, kiek šiau­di­nių so­dų esa­te su­ri­šu­si?

– Ne­skai­čiuo­ju, kiek esu pa­da­riu­si. Var­ty­da­ma pa­ro­dų ka­ta­lo­gus ga­lė­čiau maž­daug su­skai­čiuo­ti di­de­lės ap­im­ties pa­ro­di­nius dar­bus.

– Iš ko­kių šiau­dų Jums so­dai yra gra­žiau­si? Tur­būt ne­trum­pas ir pa­si­ruo­ši­mas, rei­kia už­si­au­gin­tus šiau­dus nu­reng­ti, su­si­pjaus­ty­ti?

– Aš dir­bu su ru­gi­niais šiau­dais. Jie man ma­giš­kai gra­žūs: su sau­lės gel­to­nu­mu ir va­sa­ros ža­lu­mu, tu­rin­tys tam tik­ro bliz­ge­sio ir skaid­ru­mo, be to, nuo­sta­biai kve­pia duo­na.

Se­niau žmo­nės sto­gus den­gė ru­gi­nių šiau­dų kū­le­liais, tai­gi ži­no­jo, kad ru­gi­niai šiau­dai at­spa­riau­si.

Pats so­do ri­ši­mas, kai imu iš in­de­lio pa­ruoš­tus šiau­de­lius, yra ma­lo­nu­mas. Iki to rei­kia įdėt daug dar­bo ruo­šiant ža­lia­vą: tin­ka­mu lai­ku karš­tą va­sa­ros die­ną nu­pjaut ja­vus, su­rišt į pė­de­lius, prieš dar­bą su­kar­pyt ir iš­rū­šiuot.

– So­dai su­si­de­da iš įvai­riau­sių rom­be­lių, kvad­ra­tė­lių, tri­kam­pių, sta­čia­kam­pių, bet pa­ti so­dų for­ma iš es­mės ne­kin­ta?

– So­dų for­ma ga­li bū­ti įvai­ri, bet reikš­mė ne­kin­ta jau dau­gy­bę am­žių. Kvad­ra­tas – ma­te­ri­jos sim­bo­lis, tri­kam­pis – dva­sios, tai­gi so­das – dva­sios ir ma­te­ri­jos der­mė.

Pa­ti pa­grin­di­nė so­do for­ma – dvi pi­ra­mi­dės, su­jung­tos pa­grin­dais, tai yra to­bu­los vi­sa­tos mo­de­lis.

So­do vir­šus – dan­gus, vir­šu­ti­nis smai­lu­mas nu­kreip­tas į dau­sas, apa­čia – že­mė, su į po­že­mį nu­kreip­tu smai­ga­liu, o tarp dan­gaus ir že­mės yra žmo­gaus gy­ve­ni­mas, su dar­bais, džiaugs­mais, sva­jo­nė­mis, var­gais.

– Kaip sa­vo so­dus trans­por­tuo­ja­te į pa­ro­das?

– So­dai ke­liau­ja di­de­lė­se kar­to­ni­nė­se dė­žė­se. Tin­ka­mu lai­ku nu­pjo­vus ru­gius ir kruopš­čiai at­rin­kus šiau­dus, so­das nė­ra toks jau tra­pus.

– Esa­te tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja. Mo­ki­nius mo­ko­te pin­ti šiau­di­nius so­dus?

– La­bai džiau­giuo­si ne­ma­žu bū­riu so­dų meist­re­lių, taip pat mar­gu­čių mar­gin­to­jų ir ki­tų ama­tų puo­se­lė­to­jų.

Sėk­min­gai įpi­nu į sa­vo pa­mo­kas ka­len­do­ri­nių šven­čių tra­di­ci­jas, ama­tus. Ne vi­si su­si­do­mė­ję vai­kai tam­pa kon­kur­sų da­ly­viais bei lau­re­a­tais, bet se­no­sios liau­dies tra­di­ci­jos tam­pa jų gy­ve­ni­mo da­li­mi.

Laz­di­jų ra­jo­ne vyks­ta ne vie­na et­no­kul­tū­ri­nė moks­lei­vių šven­tė, va­sa­ros sto­vyk­la, kur ma­no mo­ki­niai da­ly­vau­ja kaip edu­ka­to­riai.

Dai­nų šven­tės me­tu su ke­le­tu mo­ki­nių mo­kėm riš­ti so­dus mo­ki­nių ama­tų mies­te­ly­je.

– Ve­da­te edu­ka­ci­nius už­si­ė­mi­mus. Ar kiek­vie­nas už­si­gei­dęs ga­lė­tų iš­mok­ti riš­ti šiau­di­nius so­dus?

– Tik­rai ga­li kiek­vie­nas. Kaip ir dau­ge­lis nuo­sta­bių da­ly­kų, so­dų ri­ši­mas ge­nia­liai pa­pras­tas – te­rei­kia šiau­dų ir kan­try­bės.

– So­dų ri­ši­mas – pro­ce­sas, tu­rin­tis fi­lo­so­fi­jos. Kas Jū­sų min­ty­se juos pi­nant?

– So­do ri­ši­mas – tam tik­ras ma­giš­kas veiks­mas. Do­va­no­ti so­dą – lin­kė­ti har­mo­ni­jos, sklan­daus gy­ve­ni­mo, dar­nos. Kiek­vie­nas maz­ge­lis – lyg už­kal­bė­ji­mas: dar­nos, svei­ka­tos, skal­sos, tai­kos.

So­dą vi­sa­da ri­šu su pa­čiom ge­riau­siom min­tim. Net jei pra­de­dant dar­bą min­tys gal­vo­je ne­ra­mios, be­dir­bant vis­kas pa­ma­žu sto­ja į sa­vo vie­tas, nu­rims­ta, aiš­kė­ja.

– Esa­te kal­bė­ju­si, kad se­no­vė­je žmo­gus nie­ko ne­da­rė šiaip sau. Vi­si daik­tai tu­rė­jo prak­ti­nę ar­ba apei­gi­nę sak­ra­li­nę pras­mę. Ko­kią ži­nu­tę ne­ša šiau­di­niai so­dai?

– Pats so­das – dar­nos ir har­mo­ni­jos šei­mo­je, leng­vo ir sklan­daus gy­ve­ni­mo lin­kė­ji­mas. So­do vie­ta na­muo­se – virš sta­lo, prie ku­rio su­si­ren­ka vi­sa šei­ma. Taip su­ku­ria­ma sak­ra­li na­mų erd­vė.

Taip pat so­das ri­ša­mas, do­va­no­ja­mas, kai svar­bu nu­lem­ti sėk­min­gą pra­džią – ves­tu­vėms, kū­di­kio be­lau­kiant, krikš­ty­noms, per ad­ven­tą.

Man la­bai gra­žus merg­va­ka­rio so­do pa­pro­tys, kai su­si­ren­ka drau­gės, gi­mi­nės mo­te­rys ir kar­tu su jau­ną­ja su­ri­ša so­dą lin­kė­da­mos nau­jai šei­mai kuo gra­žiau­sios klo­ties. Esu ne kar­tą pa­dė­ju­si ruoš­ti to­kį merg­va­ka­rį.

– Ar vai­kui, su­au­gu­siam, krikš­ty­noms, ves­tu­vėms ri­ša­te skir­tin­gus so­dus? Ar Jū­sų šei­mos na­riai pri­si­de­da prie šio dar­bo? Gal kaž­kas ir pats jau ri­ša?

–So­de­lis kū­di­kiui pa­pras­tai bū­na ma­žes­nis, smul­kes­nis, bū­ti­nai pa­ka­bi­nu paukš­tu­ką, kad gy­ve­ni­mas bū­tų sklan­dus kaip paukš­čio skry­dis. Ves­tu­vi­nis di­des­nis, su dau­giau de­ta­lių, tur­tin­ges­nis. Ži­no­ma, daug pri­klau­so ir nuo už­sa­ko­vo pa­gei­da­vi­mų.

Abi ma­no duk­ros mo­ka riš­ti so­dus. Jau­nes­nio­ji dvy­li­ka­me­tė Mor­ta yra ta­pu­si moks­lei­vių liau­dies dai­lės kon­kur­so „Si­dab­ro vai­ni­kė­lis“ lau­re­a­te 2018 me­tais už šiau­di­nių so­dų ko­lek­ci­ją, tai­gi yra vie­na ge­riau­sių jau­nų­jų tau­to­dai­li­nin­kių. Ji ir ne­pa­mai­no­ma ma­no pa­gal­bi­nin­kė.

– Sa­vo na­muo­se esa­te pa­si­ka­bi­nu­si so­dą? Ar jį bū­ti­na pa­ka­bin­ti taip, kad ju­dė­tų?

– Tai ga­na keb­lus klau­si­mas. So­dų skai­čius na­muo­se yra la­bai kin­tan­tis da­ly­kas. Virš sta­lo daž­niau­siai ka­bo tuo me­tu ku­ria­mas so­das. Nuo­lat ka­bo duk­ters so­dai. O vi­si ki­ti ar­ba bū­na na­muo­se, ar­ba pa­ro­do­se, ap­ke­lia­vę ke­le­tą pa­ro­dų ran­da nuo­la­ti­nę vie­tą Laz­di­jų mu­zie­ju­je, bi­čiu­lių dar­bo­vie­tė­se.

Kad so­das ga­lė­tų lais­vai suk­tis, rei­kia ka­bin­ti ant ne­sto­ro siū­lo. Ži­nau, kad se­niau ka­bin­da­vo ant ar­klio uo­de­gos ašu­to, bet, nors tu­ri­me žir­gą, to kaž­kaip ne­iš­ban­džiau.

– Ar Jums te­ko ma­ty­ti šiau­di­nį so­dą mo­der­naus in­ter­je­ro na­muo­se? Kaip ma­no­te, ar šiau­di­niai so­dai ga­lė­tų grįž­ti į mū­sų bui­tį?

– So­das tin­ka vi­so­kiam in­ter­je­rui. Juk na­mus ku­ria­me ne kaip mu­zie­ji­nę tam tik­ro sti­liaus erd­vę, o gy­ve­na­me juo­se su da­ly­kais, ku­rie mums svar­būs. Esu da­riu­si ne vie­ną so­dą mo­der­niam in­ter­je­rui.

So­do tra­di­ci­ja jau tik­rai grį­žu­si į mū­sų bui­tį. Ge­ro­kai pa­si­dai­rę po pa­sau­lį, pa­si­džiau­gę jo įvai­ro­ve ir ga­li­my­bė­mis, vis tiek esa­me lie­tu­viai ir mums ar­ti­miau­sios sa­vos tra­di­ci­jos.

– Ka­lė­dų eg­lu­tei šiau­di­nius žais­lus ga­mi­na­te? Ne­ki­lo min­čių ir pa­čią eg­lu­tę su­riš­ti iš šiau­dų?

– Eg­lu­tės puo­ši­mas šiau­di­nu­kais tik­rai grį­žo į ma­dą. Dir­bu ne vie­no­je mo­kyk­lo­je, su mo­ki­niais pa­puo­šia­me eg­lu­tes mo­kyk­lo­se, Laz­di­jų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je.

Dau­ge­lį me­tų Laz­di­jų ra­jo­ne vy­ko ka­lė­di­nių kom­po­zi­ci­jų kon­kur­sas „Žie­mos puokš­tė“, iš ko tik nė­ra ma­no mo­ki­niai kū­rę eg­lu­čių – iš šiau­dų, šie­no, sa­ma­nų, ša­kų.

– Vi­sa tu­ri pra­džią ir pa­bai­gą. Šiau­di­niai so­dai taip pat. Esu gir­dė­ju­si, kad iš­li­ku­siam se­niau­siam 50 me­tų. Ar pra­ra­du­sius sa­vo iš­vaiz­dą so­dus ga­li­ma im­ti ir pa­pras­čiau­siai iš­mes­ti?

– Kaip vi­sų sak­ra­lių da­ly­kų so­do ne­va­lia iš­mest, rei­kė­tų su­de­gint, kaip ir se­nas ver­bas, per­nykš­tes Žo­li­nės puokš­te­les, se­nas mal­dak­ny­ges.

Se­niau prieš Ka­lė­das se­ną so­dą su­de­gin­da­vo ir pa­ka­bin­da­vo nau­ją­jį.

– Pa­si­do­mė­ju­si su­ži­no­jau, kad šiau­di­nio so­do pa­va­di­ni­mas nie­ko ben­dro ne­tu­ri su vais­me­džių so­du. Šiau­di­nio so­do pa­va­di­ni­mas kil­di­na­mas nuo būd­var­džio sod­nus, ku­ris šian­die­ną jau ne­be­var­to­ja­mas. Jis tu­rė­jo ke­lias pras­mes: tas, ku­ris leng­vai su­si­spau­džia, skaid­rus ir švel­nus bei ro­mus. Vi­sos jos šiau­di­niams so­dams ir tin­ka. Kaip sa­vo tva­ri­nių kil­mę Jūs pa­aiš­ki­na­te tiems, ku­rie ima ieš­ko­ti ati­tik­mens že­miš­kiems so­dams?

– Vie­nas iš aiš­ki­ni­mų sie­ja­si ir su pa­pras­tu že­miš­ku so­du – har­mo­nin­gas, griež­tą tvar­ką tu­rin­tis, žmo­gaus ran­ko­mis su­tvar­ky­tas ir iš­puo­se­lė­tas že­mės plo­tas.

Nors man la­bai pa­tin­ka dau­ge­lio ki­tų tau­tų pa­va­di­ni­mas so­dui – dan­gus. Taip va­di­na suo­miai, es­tai. Tai ir vie­nas lie­tu­viš­kų pa­va­di­ni­mo va­rian­tų.

Dar dan­gu­mi va­di­na­mas so­do vir­šus. O ties­mu­kie­ji že­mai­čiai va­di­na dar ir „mu­sių dan­gu­mi“, nes mu­sės iš­ties mėgs­ta ant so­do pa­tu­pė­ti...

– Šie me­tai – Tau­to­dai­lės me­tai. Gal tu­ri­te iš­skir­ti­nių pla­nų, sva­jo­nių jiems įpras­min­ti?

– Man kiek­vie­ni me­tai – Tau­to­dai­lės. Jau dė­lio­ja­si šių me­tų veik­lų ka­len­do­rius. Tai už­sie­nio lie­tu­vių ben­druo­me­nių kvie­ti­mai, tarp­tau­ti­niai ir vie­ti­niai ren­gi­niai, pa­ro­dos, se­nų­jų ama­tų šven­tės, sto­vyk­los, ma­no mo­ki­nių lau­kian­tis „Si­dab­ro vai­ni­kė­lio“ kon­kur­sas. Pla­nų ir veik­los daug. Kaip kas­met.

Kiti straipsniai