Ke­lio­nė mo­to­cik­lu į Nor­ve­gi­ją me­rą Ne­ri­jų Ce­siu­lį su­vi­lio­jo iš­šū­kiais (211)

Rita KRUŠINSKAITĖ
 Ne­ri­jus Ce­siu­lis
BMW mar­kės mo­to­cik­lu Ne­ri­jus Ce­siu­lis įvei­kė tūks­tan­čius ki­lo­met­rų.
Aukš­tas Aly­taus mies­to me­ro pos­tas Ne­ri­jui Ce­siu­liui ne­ta­po kliū­ti­mi at­si­sa­ky­ti tra­di­ci­nių ke­lio­nių mo­to­cik­lu. Šią va­sa­rą su ben­dra­min­čiais jis įvei­kė be­veik pus­ket­vir­to tūks­tan­čio ki­lo­met­rų ir ap­lan­kė Skan­di­na­vi­ją.

Tai jau ket­vir­to­ji N.Ce­siu­lio ke­lio­nė BMW mar­kės mo­to­cik­lu po sve­čias ša­lis. „Šie­met nu­spren­dė­me ne­va­žiuo­ti į šil­tus kraš­tus, o pa­suk­ti šiau­riau. Nor­ve­gi­ja bu­vo dar ne­at­ras­tas kraš­tas, ten bu­vau lan­kę­sis tik vie­ną kar­tą, o Šve­di­jo­je te­ko pa­bu­vo­ti apie de­šimt“, – pa­sa­ko­jo N.Ce­siu­lis.

Pir­mo­ji šios mo­to­cik­li­nin­kų kom­pa­ni­jos ke­lio­nė bu­vo į Cen­tri­nę Eu­ro­pą – Veng­ri­ją, Slo­va­ki­ją, Bul­ga­ri­ją, ant­ro­ji – į Vo­kie­ti­ją, Olan­di­ją, Bel­gi­ją. Tre­čio­sios ke­lio­nės marš­ru­tai nu­si­drie­kė per  Uk­rai­ną.

„Iš vi­sų ke­tu­rių ke­lio­nių šio­je la­biau­siai pa­var­gau fi­ziš­kai, ta­čiau gal­va pail­sė­jo kaip nie­ka­da ge­rai“, – sa­kė apie pa­tir­tą nuo­var­gį ir kaip at­pil­dą gau­tą at­si­pa­lai­da­vi­mą Aly­taus mies­to me­ras. 

Lie­tu­vių ke­lio­nė tru­ko de­vy­nias su pu­se die­nos. N.Ce­siu­liui tiek lai­ko po­il­siui pa­vy­ko skir­ti prie  ke­tu­rių atos­to­gų die­nų pri­si­dė­jus tėvadienį ir du sa­vait­ga­lius.

 No­rė­jo­si iš­šū­kių

„No­rė­jo­me ki­taip pra­leis­ti atos­to­gas, to­dėl nu­spren­dė­me gy­ven­ti as­ke­tiš­kai, mie­go­ti pa­la­pi­nė­je ar  mieg­mai­šiuo­se po at­vi­ru dan­gu­mi kal­nuo­se“, – pa­sa­ko­jo N.Ce­siu­lis.

Mo­to­cik­li­nin­kai iš anks­to bu­vo nu­spren­dę kuo ma­žiau mais­to pirk­ti par­duo­tu­vė­se, o mai­tin­tis tuo, ką pa­si­gaus gam­to­je. Pir­mas dvi die­nas ne­pa­vy­ko su­gau­ti nė vie­nos žu­vies, tad te­ko val­gy­ti  deš­rą. Lai­mė, vis la­biau tols­tant į šiau­rę si­tu­a­ci­ja pra­dė­jo keis­tis.

Ke­liau­to­jai ga­lė­jo mė­gau­tis pa­čių suž­ve­jo­to­mis skumb­rė­mis, sai­do­mis, men­kė­mis, vė­ja­žu­vė­mis ir ki­to­kio­mis žu­vi­mis, ku­rių net pa­va­di­ni­mų ne­ži­no­jo. Pa­vy­ko net­gi vie­ną di­de­lę la­ši­šą su­gau­ti.

Be­ne di­džiau­sias šios ke­lio­nės iš­šū­kis mo­to­cik­li­nin­kams bu­vo gy­ven­ti be pa­to­gu­mų. Su­dė­tin­ga bu­vo va­žiuo­ti ir ser­pen­ti­nų ke­liais. No­rė­da­mas įveik­ti 200 ki­lo­met­rų ser­pan­ti­nų ke­lią ga­li už­truk­ti de­šimt va­lan­dų, kai ku­riuos ruo­žus įveik­da­mas vos ne pa­gul­dęs mo­to­cik­lą ant šo­no.

„Per pus­ry­čius, pie­tus ir va­ka­rie­nę val­go­ma žu­vis ke­lio­nei su­tei­kė sa­vo­tiš­ką at­spal­vį, ta­čiau ne­si­skun­dė­me. No­rė­jo­me sa­ve pa­tik­rin­ti, ar ga­li­me ke­liau­ti taip, kaip ke­liau­da­vo­me prieš dvi­de­šimt me­tų. Ne­gy­ve­no­me kem­pin­guo­se, tad te­ko mau­dy­tis kal­nų upė­se, kai van­dens tem­pe­ra­tū­ra sie­kė vos še­šis laips­nius ši­lu­mos. Pir­mą an­trą die­ną bu­vo šal­ta, o pas­kui pri­pra­tom“, – apie ke­lio­nės iš­ban­dy­mus kal­bė­jo N.Ce­siu­lis.

Avys ke­liuo­se tu­ri pri­vi­le­gi­jų

Apie Nor­ve­gi­jos gro­žį vi­sa ke­liau­to­jų kom­pa­ni­ja bu­vo gir­dė­ju­si, ta­čiau jį iš­vy­dus sa­vo­mis aki­mis įspū­dis bu­vo ne­pa­kar­to­ja­mas. „Po ku­rio lai­ko akis pri­pran­ta prie Nor­ve­gi­jos gro­žio, at­ro­do, kad taip ir tu­ri bū­ti. Ta­čiau kai įva­žiuo­ji į Šve­di­ją, ku­ri ga­na pa­na­ši į Lie­tu­vą, su­pran­ti, jog šios ša­lies gro­žis iš­skir­ti­nis“, – ti­ki­no N.Ce­siu­lis. 

Me­ras sa­ko ži­no­jęs, kad tai bran­gi ša­lis, ta­čiau aukš­tos kai­nos vis­gi ste­bi­no. Di­dži­ą­ją da­lį pi­ni­gų ke­liau­to­jai iš­lei­do ku­rui, skir­tin­gai nei lan­kan­tis ki­to­se ša­ly­se, kur dau­giau­sia pi­ni­gų iš­leis­da­vo pra­gy­ve­ni­mui ir pra­mo­goms.

Nor­ve­gi­jo­je N.Ce­siu­lis gė­rė van­de­nį tie­siai iš upės, toks jis šva­rus ir ty­ras. „Gė­riau ir vis­kas ge­rai, bė­gan­tis van­duo ten šva­rus“, – sa­kė iš­ban­dy­mų ne­ven­gian­tis vy­ras. Mo­to­cik­li­nin­kas ne­slė­pė, kad var­gu ar ga­lė­tų tą pa­da­ry­ti Lie­tu­vo­je.

N.Ce­siu­lį ma­lo­niai nu­ste­bi­no sau­gus va­žia­vi­mas, la­bai ge­ri ke­liai. Jei yra grei­čio ap­ri­bo­ji­mas, tai nor­ve­gai tvar­kin­gai jo ir lai­ko­si. Vai­ruo­to­jai la­bai draus­min­gai, ypač dė­me­sin­gi jie pės­tie­siems, su­sto­ja, kai net ne­aiš­ku, ar šie eis per per­ėją. Už grei­čio vir­ši­ji­mą bau­dos pra­si­de­da nuo ke­lių šim­tų eu­rų ir ga­li siek­ti ke­lis tūks­tan­čius, be to, dar kon­fis­kuo­ja­mas au­to­mo­bi­lis ir su­tei­kia­mas pri­vers­ti­nis mė­ne­sio „po­il­sis“ ka­lė­ji­me.

„Žmo­nės pri­va­lo griež­tai lai­ky­tis ke­lių eis­mo tai­syk­lių, o gy­vu­liams tai ne­ga­lio­ja. Avys ke­liuo­se vaikš­čio­ja lais­vai, jei rei­kia ap­va­žiuo­ti ant ke­lio gu­lin­čią kar­vę ar avį, tai vai­ruo­to­jo pro­ble­ma“, – pa­sa­ko­jo N.Ce­siu­lis.

Aly­taus mies­to va­do­vą nu­ste­bi­no tai, kad nor­ve­gai šiukš­lių dar ne­rū­šiuo­ja. „Ten šva­ru, tvar­kin­ga, bet šiukš­lės nė­ra rū­šiuo­ja­mos“, – ste­bė­jo­si me­ras.

Nak­tys be tam­sos

Lie­tu­vius ypač ža­vė­jo Nor­ve­gi­jos kon­tras­tai. „Pa­ti­ri ne­pa­kar­to­ja­mą įspū­dį, kai per de­šimt mi­nu­čių ga­li pa­jus­ti ke­lio­li­kos laips­nių tem­pe­ra­tū­ros svy­ra­vi­mus. Kal­no pa­pė­dė­je mė­gau­jie­si virš dvi­de­šim­ties laips­nių ši­lu­ma, o pa­ki­lęs į kal­nus, at­si­du­ri ant snie­go ir no­ri­si ap­si­reng­ti kuo šil­čiau. Ar­ba – tris mi­nu­tes ly­ja lie­tus, po jo iš kar­to pra­de­da švies­ti sau­lė ir po ke­lių mi­nu­čių vėl vis­kas kar­to­ja­si iš nau­jo“, – apie Nor­ve­gi­ją pa­sa­ko­jo N.Ce­siu­lis.

Šio­je Skan­di­na­vi­jos ša­ly­je ga­li pa­tir­ti ir Lie­tu­vai ne­įpras­tų žve­jy­bos ypa­tu­mų. Šiuo me­tu Nor­ve­gi­jo­je su­tems­ta vos ge­rai va­lan­dai ir ta tam­sa nė­ra mums įpras­ta nak­ties tam­sa, tad ga­li­ma žve­jo­ti ir pir­mą va­lan­dą nak­ties. Van­duo toks skaid­rus, kad ke­lių met­rų gy­ly­je ga­li ma­ty­ti ant dug­no esan­čius ak­me­nu­kus ir plau­kio­jan­čias žu­vis.

Ap­lan­kė emig­ran­tus

Ant­ro­je ke­lio­nės pu­sė­je mo­to­cik­li­nin­kai ap­lan­kė lie­tu­vių emig­ran­tus. „No­rė­jo­si pa­ma­ty­ti, kaip jie ten gy­ve­na, dir­ba. Pa­ben­dra­vęs su­pra­tau, kad ro­man­ti­kos nė­ra la­bai daug – dir­ba po 12 va­lan­dų per pa­rą, tu­ri lais­vus tik šeš­ta­die­nius, o mė­ne­sio ga­le lie­ka be­veik tiek, kiek ga­li­ma ir Lie­tu­vo­je už­dirb­ti“, – da­li­jo­si įspū­džiais su tri­mis aly­tiš­kiais ben­dra­vęs N.Ce­siu­lis.

Aly­taus mies­to me­ras ti­ki­no pa­ma­tęs jų no­rą grįž­ti į Lie­tu­vą, į sa­vo mies­tą. Nor­ve­gi­jo­je gy­ve­nan­tys aly­tiš­kiai kal­ba apie grį­ži­mą, kai tik įgy­ven­dins sa­vo tiks­lus. Jie se­ka Lie­tu­vos nau­jie­nas. Kai ku­rie tvir­ti­no, jog jei tik ras­tų ge­rai ap­mo­ka­mą dar­bą, iš kar­to su­grįž­tų.

„Ma­lo­nu bu­vo gir­dė­ti, kad dau­ge­lis ruo­šia­si su­grįž­ti į Lie­tu­vą“, – sa­kė N.Ce­siu­lis.  

Pla­nuo­ja nau­ją ke­lio­nę

Dar ne­iš­blė­so šios va­sa­ros ke­lio­nės įspū­džiai, o mo­to­cik­li­nin­kai jau gal­vo­ja, kur ga­lė­tų ke­liau­ti ki­tą va­sa­rą.

„No­rim į ki­tą že­my­ną, gal­būt Af­ri­ką. Ta­čiau no­rint ten vyk­ti, rei­kia daug lei­di­mų, rei­kia įver­tin­ti at­stu­mus tarp de­ga­lų ko­lo­nė­lių, nes mo­to­cik­lų ba­kai nė­ra to­kie tal­pūs kaip au­to­mo­bi­lių. No­ri­si vi­sa­da va­žiuo­ti ten, kur dar ne­bu­vai. Pa­sau­lis di­de­lis, yra daug kraš­tų, ku­riuos no­rė­tų­si pa­ma­ty­ti“, – apie bū­si­mas ke­lio­nes kal­bė­jo Aly­taus mies­to me­ras.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai