Kai vis­kas ta­po is­to­ri­ja: pri­si­me­na, kad sun­kiau­sia bu­vo ras­ti žo­džius ma­mai

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (0)
2019 Lapkritis 28
Arvydas Po­cius
Arvydo Po­ciaus kny­ga įdo­mi tuo, kad jo­je vie­no žmo­gaus biog­ra­fi­niai gy­ve­ni­mo įvy­kiai, as­me­ni­niai pa­ty­ri­mai pi­na­si su is­to­ri­niais vir­smais ir pa­pil­do ofi­cia­lios in­for­ma­ci­jos dė­lio­nę.
„Kal­bant apie Lie­tu­vos ge­o­po­li­ti­nę si­tu­a­ci­ją šian­dien ir ly­gi­nant ją su prieš­ka­rio, kai Eu­ro­po­je ne­bu­vo ko­lek­ty­vi­nio sau­gu­mo sis­te­mos, tik di­džių­jų vals­ty­bių žai­di­mai, ga­li­me sa­ky­ti: dar nie­ka­da ne­bu­vo­me to­kie sau­gūs. Na­rys­tė NA­TO mus pa­kė­lė į ki­tą sau­gu­mo ly­gą, ta­čiau tra­di­ci­nės grės­mės ne­din­go“, – sa­kė Aly­tu­je su Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (TAU) ben­druo­me­ne su­si­ti­kęs Sei­mo na­rys Lau­ry­nas Kas­čiū­nas. To­kia­me kon­teks­te Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je pri­sta­ty­ta bu­vu­sio Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do, di­mi­si­jos ge­ne­ro­lo lei­te­nan­to Ar­vy­do Po­ciaus pri­si­mi­ni­mų kny­ga „Ne­ma­to­muo­se ap­ka­suo­se“.

„No­rė­jau bū­ti Lie­tu­vos ka­riu“

Tik­rų ir in­ter­ne­ti­nių kny­gy­nų len­ty­nas pa­sie­kė bu­vu­sio Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do, di­mi­si­jos ge­ne­ro­lo lei­te­nan­to Ar­vy­do Po­ciaus pri­si­mi­ni­mų kny­ga „Ne­ma­to­muo­se ap­ka­suo­se“. Ją au­to­riaus lė­šo­mis iš­lei­do lei­dyk­la „Ver­sus Au­reus“.

Lei­di­nys ver­tas dė­me­sio, nes tai – pir­mo­ji lie­tu­viš­ka kny­ga, pa­sa­ko­jan­ti ne tik apie vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mą, bet ir pri­si­lie­čian­ti prie Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­ri­mo is­to­ri­jos.

Ko­kiais ke­liais Kū­no kul­tū­ros ir spor­to ko­mi­te­to prie LTSR Mi­nist­rų Ta­ry­bos dziu­do ir sa­vi­gy­nos im­ty­nių vy­riau­sia­sis tre­ne­ris at­ėjo į ka­rių sa­va­no­rių gre­tas? Apie tai jis pa­sa­ko­jo TAU stu­den­tams Aly­tu­je.

„Aš no­rė­jau bū­ti Lie­tu­vos ka­riu. No­rė­jau to­dėl, kad ma­no gi­mi­nėj bu­vo ne­ma­žai par­ti­za­nų. Ma­no te­ta su dė­de yra žu­vę kaip par­ti­za­nai, ma­no ma­mos vy­riau­sias bro­lis bu­vo tarp par­ti­za­nų (nu­teis­tas, iš­trem­tas į Ka­ra­gan­dos la­ge­rį, ku­ria­me iš­bu­vo daug me­tų). Pas­kui Kras­no­jars­kio trem­ty­je bu­vo ma­mos se­se­rys su vy­rais, su šei­mo­mis. Mū­sų šei­mo­je, gi­mi­nė­je vi­sa­da bu­vo ma­no­ma, ti­ki­ma, kad Lie­tu­va vis tiek bus lais­va. Ma­no dė­dė, ku­ris po 20 me­tų grį­žo iš la­ge­rio, man, pa­aug­liui, pa­sa­kė, kad, kai tik bus pro­ga Lie­tu­vai at­gau­ti ne­pri­klau­so­my­bę, aš pri­va­lau ei­ti gin­ti Lie­tu­vos. Ir kai at­ėjo tas me­tas, aš su­pra­tau, kad rei­kia, nes at­ėjo mū­sų ei­lė“, – sa­ko A.Po­cius.

Ap­si­spręs­ti te­ko per 15 mi­nu­čių

A.Po­ciaus kny­ga įdo­mi tuo, kad jo­je vie­no žmo­gaus biog­ra­fi­niai gy­ve­ni­mo įvy­kiai, as­me­ni­niai pa­ty­ri­mai pi­na­si su is­to­ri­niais vir­smais ir pa­pil­do ofi­cia­lios in­for­ma­ci­jos dė­lio­nę. Au­to­rius ne­sle­pia: jam te­ko gir­dė­ti sar­kas­tiš­kų pa­sta­bų, kad tra­giš­ki Sau­sio 13-osios įvy­kiai tru­ko tik ke­lias va­lan­das, esą „ant mai­šų pa­gu­lė­jot“, o ap­do­va­no­ji­mai pro­gi­niu me­da­liu vis dar tę­sia­si.

„Tai tie­siog rei­kė­jo pa­jaus­ti“, – la­ko­niš­kai sa­ko dra­ma­tiš­kų įvy­kių liu­di­nin­kas, apie juos pa­sa­ko­jan­tis ir sa­vo kny­go­je.

A.Po­ciaus me­mu­a­rai pa­ra­šy­ti da­ly­ki­niu sti­liu­mi, in­for­ma­ci­niu po­žiū­riu jie ver­tin­gi – au­ten­tiš­ki, ga­li bū­ti su­sie­ti su ofi­cia­liais do­ku­men­tais. Ta­čiau emo­ci­nių de­ta­lių ir­gi ne­trūks­ta. Ir vie­nin­te­lę kny­gos iš­trau­ką, ku­ri nu­skam­bė­jo su­si­ti­ki­mo Aly­tu­je me­tu, – apie skam­bu­tį ma­mai le­mia­mą nak­tį – au­to­rius pa­pra­šė per­skai­ty­ti drau­ge at­vy­ku­sio L.Kas­čiū­no.

Šio­je iš­trau­ko­je pa­sa­ko­ja­ma apie te­le­fo­ni­nį po­kal­bį su ma­ma Sau­sio 13-osios nak­tį, ku­riam sū­nus ypač sun­kiai rin­ko žo­džius. Ma­ma jam pa­sa­kė: „Esi su­au­gęs, ži­nai, ką da­rai.“

Ži­no­ma, A.Po­ciaus ar­ti­mie­siems jo spren­di­mas pri­im­ti ka­ri­nę prie­sai­ką ne­bu­vo ne­ti­kė­tas, vis­kas pra­si­dė­jo Są­jū­džio tvark­da­rių gre­to­se – jis bu­vo ža­lia­raiš­tis, o vė­liau Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko ap­sau­gi­nin­kas. „Tą nak­tį ma­ma akių ne­su­mer­kė, man ir­gi bu­vo la­bai ne­leng­va“, – pri­si­me­na par­la­men­to gy­nė­jas.

„Bu­vo pa­sa­ky­ta, kad di­dė­jant grės­mei vi­si, ku­rie tuo me­tu bu­vo­me Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rū­muo­se, ir ku­rie no­ri­me, ga­lė­si­me tap­ti ka­riais sa­va­no­riais po duo­tos prie­sai­kos. Pen­kio­li­ka mi­nu­čių bu­vo duo­ta ap­si­spręs­ti. At­si­ra­do vy­rų, ku­rie iš­ėjo, ki­ti li­ko vie­nin­gi. Kai vis­kas jau ta­po is­to­ri­ja, kar­tais pa­gal­vo­ju, kaip jiems ne­leng­va da­bar – tiems, pa­si­trau­ku­siems, kad pa­li­ko drau­gus. Bet mes jų ta­da tik­rai ne­smer­kė­me“, – pri­si­me­na kny­gos au­to­rius.

Vis dėl­to tą bai­sią nak­tį skam­bin­da­mas ma­mai A.Po­cius, kaip ir jo ben­dra­žy­giai par­la­men­to gy­nė­jai, sa­ko pui­kiai su­pra­tęs, kad da­ly­kai vyks­ta rim­ti, kad pra­si­dė­jo ka­ri­nė ag­re­si­ja ir vi­sai ne­aiš­ku, kuo tai ga­li jiems baig­tis.

„Įtam­pa bu­vo mil­ži­niš­ka, vi­si gal­vo­jo­me, kad pra­si­dės par­la­men­to štur­mas. Iki šiol pri­si­me­nu, kaip tuo mo­men­tu svar­bu mus, už­si­ba­ri­ka­da­vu­siems vi­du­je, bu­vo jaus­ti tūks­tan­ti­nę mi­nią ša­lia pa­sta­to. Ir iki šiol man kaž­ko­dėl ypa­tin­gai įstri­go at­min­tin pla­ka­tai su Aly­taus var­du, ten sto­vė­jo iš Dzū­ki­jos sos­ti­nės at­va­žia­vę žmo­nės, ir ne­si­trau­kė“, – pri­si­me­na A.Po­cius.

Kai sau­le tam­pa mė­nu­lis

Ki­tas lem­tin­gas mo­men­tas ap­ra­šy­tas A.Po­ciaus kny­go­je – 1991 me­tų rug­pjū­čio pu­čo Mask­vo­je at­gar­siai Lie­tu­vo­je. Žlu­gus maiš­ti­nin­kų pu­čui, po Bo­ri­so Jel­ci­no per­ga­lės Mask­vo­je, ga­lu­ti­nai su­by­rė­jo SSSR. Ta­čiau 1991-ųjų va­sa­ra bu­vo įtemp­tas lai­kas, nes so­vie­tų ka­ri­niai da­li­niai te­be­vei­kė vi­so­je Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je.

A.Po­cius ra­šo, kaip bu­vo ruo­šia­ma­si blo­giau­siam – rim­tam ka­ri­niam kon­flik­tui. Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos gy­ny­ba bu­vo nu­ma­ty­ta kiek ki­to­kia, at­vež­ta sprog­me­nų, da­lis jų bu­vo iš­neš­ta ap­link rū­mus, o da­lis – pa­lik­ta vi­du­je ir pa­ruoš­ta su­sprog­din­ti.

„Štur­muo­jant par­la­men­tą po to­kių sprog­di­ni­mų nuos­to­liai bū­tų bu­vę di­de­li abiem pu­sėms“, – pri­si­me­na au­to­rius.

A.Po­cius sa­ko: jo kny­ga ne­bu­vo aki­mir­kos idė­ja, jis ras­da­vo lai­ko trum­pai pa­si­žy­mė­ti svar­biau­sius sa­vo tar­ny­bos įvy­kius ir min­tis. Tad at­ėjus lai­kui vi­sus už­ra­šus te­rei­kė­jo su­rink­ti, su­si­ste­min­ti ir su­dė­ti į kny­gą. Taip gi­mė pir­mo­ji kregž­dė – at­kur­tos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­dų me­mu­a­ris­ti­ka. „Kny­gą „Ne­ma­to­muo­se ap­ka­suo­se“ de­di­kuo­ju tiems, ku­rie Lie­tu­vos lais­vės die­nos ne­su­lau­kė. Te­gul ji bū­na pa­gar­bi at­sva­ra vi­sam tam gai­va­liš­kam triukš­mui, ku­ris pas­ta­ruo­ju me­tu šėls­ta Lie­tu­vos in­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je“, – sa­ko au­to­rius.

Ta­pęs uni­ka­lių is­to­ri­nių įvy­kių liu­di­nin­ku, ne­kart sto­vė­jęs ka­ri­nės grės­mės aki­vaiz­duo­je ir pa­klaus­tas, ką Lie­tu­va tu­rė­tų pa­da­ry­ti šian­dien, kad nie­kas ir nie­ka­da jos ne­už­pul­tų, A.Po­cius sa­ko: „To­kia sau­gi Lie­tu­va bu­vo ne­bent Vy­tau­to Di­džio­jo lai­kais ir ne­įma­no­ma už­im­ti vals­ty­bės te­ri­to­ri­jos, ku­rio­je gy­ve­na šimt­me­čiais lais­vę gy­nu­si tau­ta.“

Au­to­rius pri­klau­so tai žmo­nių ka­te­go­ri­jai, ku­rie nė aki­mir­kos ne­abe­jo­ja, kad, at­si­ra­dus nau­joms grės­mėms, Lie­tu­vo­je at­si­ras­tų nė kiek ne ma­žiau jos gy­nė­jų nei iki šiol. Kaip ne­ge­rą lie­tu­viš­ką bruo­žą jis įvar­di­ja po­mė­gį „pa­bur­bu­liuo­ti“, o kaip at­sva­rą jam – ge­bė­ji­mą aki­mirks­niu su­si­telk­ti svar­biam tiks­lui.

Kaip to­ta­li­nės gy­ny­bos pa­vyz­dį A.Po­cius mi­ni suo­mių pa­si­prie­ši­ni­mą Žie­mos ka­ro me­tu, ta­čiau Lie­tu­vos po­ka­rio re­zis­ten­ci­ja taip pat ži­no dau­gy­bę fak­tų, apie ku­rius rei­kia gar­siau kal­bė­ti. 

„Pas­ku­ti­nis par­ti­za­nas žu­vo 1965 me­tais, ta­čiau Čin­či­kų kai­mas Šven­čio­nių ra­jo­ne me­na ne­įti­kė­ti­ną ko­vo­to­jo už Lie­tu­vos lais­vę Sta­sio Gui­gos, pa­si­va­di­nu­sio Tar­za­nu, is­to­ri­ją. Pas­ku­ti­nis ne­pa­si­da­vęs par­ti­za­nas, ku­rio so­vie­tų rep­re­si­nės struk­tū­ros taip ir ne­įsten­gė su­sek­ti bei su­im­ti, Onu­tės Čin­či­kai­tės so­dy­bo­je slaps­tė­si 34 me­tus – iki pat sa­vo mir­ties 1986 me­tais. Iki At­gi­mi­mo ir Są­jū­džio bu­vo li­kę vos ke­le­tas me­tų. Sun­ku net įsi­vaiz­duo­ti, kad tuo me­tu vis dar me­džio­ja­mas, bet lais­vas, gy­ve­no tik­ras miš­ko bro­lis, ak­ty­viai par­ti­za­na­vęs 1944–1952 me­tais. Ant­ka­pi­nia­me pa­min­klo ak­me­ny­je iš­kal­ti Sta­sio Gui­gos-Tar­za­no žo­džiai: „Ma­no sau­lė bu­vo mė­nu­lis“, – šiuo fak­tus A.Po­cius mi­ni sa­vo kny­go­je, apie juos pla­čiau pa­sa­ko­jo ir su­si­ti­ki­me Aly­tu­je.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.