Jo­nas Si­da­ra­vi­čius: „Gam­tos ar­tu­mas ir pa­ži­ni­mas man su­tei­kia gy­ve­ni­mo pras­mę ir džiaugs­mą”

– Pa­pa­sa­ko­ki­te trum­pai apie sa­ve, kaip Jūs su­si­jęs su Vei­sie­jais?

– Ma­no di­džio­ji gy­ve­ni­mo da­lis su­si­ju­si su Vei­sie­jais. Ša­lia Vei­sie­jų esan­čia­me Pa­te­rų kai­me yra tė­viš­kė, ku­rio­je aš ūki­nin­kau­ju ir šiuo me­tu pra­lei­džiu di­dži­ą­ją lai­ko da­lį. Esu bai­gęs Vei­sie­jų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, 15 me­tų mo­kiau­si ir dir­bau tuo­me­ti­nė­je Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je. Įgi­jau miš­kų in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę. Dir­bau moks­li­nį dar­bą, vė­liau su šei­ma grį­žau at­gal į Vei­sie­jus. Čia dir­bau miš­kų in­ži­nie­riu­mi, eko­lo­gu, dės­ty­to­ju, se­niū­nu ir ki­tus dar­bus. Pas­ta­ruo­sius de­šimt me­tų ūki­nin­kau­ju ir kon­sul­tuo­ju miš­ko ir že­mės sa­vi­nin­kus.

– Kaip ma­no­te, ko­kių pri­va­lu­mų su­tei­kia gy­ve­ni­mas ir veik­la šia­me mies­te­ly­je?

– Tai pui­ki gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka, kur gam­ta ir jo­je vyks­tan­tys pro­ce­sai yra vi­siš­kai ša­lia na­mų, čia ga­li­ma pa­si­mė­gau­ti gam­tos gro­žiu vi­sais me­tų lai­kais, at­ras­ti ma­žai žmo­gaus pa­lies­tų gam­tos kam­pe­lių, ku­riuo­se gy­ve­na re­ti ir sau­go­mi gy­vū­nai, paukš­čiai, au­ga au­ga­lai. Sa­vait­ga­liais su šei­ma lei­džia­me lai­ką gam­to­je, ste­bi­me lau­ki­nius gy­vū­nus, paukš­čius, rop­lius, gro­ži­mės gra­žiais kraš­to­vaiz­džiais.

– Mi­nė­jo­te sie­kį gy­ven­ti gra­žio­je ir svei­ko­je ap­lin­ko­je. Bu­vo­te net iš­rink­tas ap­lin­kai drau­giš­kiau­siu ūki­nin­ku? Už ką?

– Nuo mo­kyk­los lai­kų kas­met so­di­nu me­džius ir krū­mus, tad tė­viš­kė­je su­si­kau­pė ne­ma­ža įvai­rių me­džių ir krū­mų ko­lek­ci­ja, ku­ri džiu­gi­na. Ūki­nin­kau­da­mas ne­nau­do­ju che­mi­ka­lų ir trą­šų, o dir­vo­že­mį tur­ti­nu nau­do­da­mas skir­tin­gas sė­jo­mai­nas, dir­ba­mus lau­kus pa­vers­da­mas ga­nyk­lo­mis ar­ba ap­so­din­da­mas miš­ku. Kiek­vie­nais me­tais miš­ke ir so­dy­bo­je iš­ke­liu vis nau­jų in­ki­lų įvai­rių rū­šių paukš­čiams, vie­no pro­jek­to me­tu įren­gė­me žie­ma­vie­tę šikš­nos­par­niams, da­bar jie ten kas­met žie­mo­ja. Taip pat esa­me įren­gę mo­li­nių na­me­lių lau­ki­nėms mo­lio dir­vo­že­my­je gy­ve­nan­čioms bi­tėms, ku­rias ga­li­ma pa­ma­ty­ti Vai­ne­že­rio dva­ro par­ke. Vie­no gam­to­sau­gi­nio pro­jek­to me­tu ūky­je au­gi­nau med­var­les, taip gau­si­no­me jų po­pu­lia­ci­ją. Taip pat ste­bė­jo­me vėž­lių mig­ra­ci­jos ke­lius ir žie­ma­vie­tes, siek­da­mi ne­su­nai­kin­ti jų gy­ve­na­mų­jų vie­tų ir ap­sau­go­ti kiau­ši­nių dė­ji­mo vie­tas. Džiu­gu, kad šie pro­jek­tai bu­vo tę­sia­mi ir da­vė nau­dos, med­var­lės pa­pli­to di­des­nė­je te­ri­to­ri­jo­je, ir da­bar pa­va­sa­rį Vei­sie­jų apy­lin­kė­se ga­li­ma klau­sy­tis jų kon­cer­tų.

– Esa­te avių ūkio sa­vi­nin­kas, ja­me tai­ko­te ap­lin­kai tva­rius me­to­dus – ko­kius? Kuo ap­skri­tai yra iš­skir­ti­nis Jū­sų ūkis?

– Jau ne­au­gi­nu avių, nes ma­ža­me plo­te lai­ko­mos avys nu­a­li­na ap­lin­ką ir su­ma­ži­na bio­lo­gi­nę įvai­ro­vę. Ūkis įkur­tas eže­ro pa­kran­tė­je, kur daug kal­ve­lių, šlai­tų, jaut­rių ero­zi­jai dir­vo­že­mių, to­dėl sten­gia­mės jų ne­ar­dy­ti, iš­lai­ky­ti dau­gia­me­tes pie­vas su ten au­gan­čia gau­sy­be vais­ta­žo­li­nių au­ga­lų. Da­lį že­mių ap­so­di­nau miš­ku, gy­va­tvorėmis, sau­gan­čio­mis nuo vė­jo ir van­dens ero­zi­jos. Kar­tu tai pui­ki vie­ta įsi­kur­ti įvai­riau­sių rū­šių paukš­čiams, ku­rie sėk­min­gai iš­pe­ri jau­nik­lius. Sten­gia­mės vi­sas or­ga­ni­nes at­lie­kas kom­pos­tuo­ti, pas­kui jas nau­do­ja­me so­dui ir dar­žui tręš­ti. Nu­pjau­tą žo­lę par­duo­da­me kai­my­nams, au­gi­nan­tiems gal­vi­jus. Tu­ri­me so­dą, ja­me au­ga obe­lys, kriau­šės, sly­vos, vyš­nios, saus­me­džiai, treš­nės, ši­lau­o­gės, laz­dy­nai, grai­ki­niai rie­šut­me­džiai. Da­lį der­liaus par­duo­da­me. Jau ke­le­rius me­tus už­au­gi­na­me daug ar­bū­zų, už­ten­ka ir sau, ir kai­my­nams.

– Kaip su­pran­tu, ne tik ūki­nin­kau­ja­te gam­tos ap­sup­ty­je ir ją tau­so­jan­čiais me­to­dais, bet ir esa­te pri­sie­kęs gam­tos my­lė­to­jas. Jū­sų so­dy­bo­je gy­ve­na dau­gy­bė paukš­čių, įren­gė­te net­gi šikš­nos­par­nių bu­vei­nę, au­gi­na­te įvai­rius au­ga­lus, tvar­ko­te ap­lin­ką. Ką Jums su­tei­kia gam­tos ar­tu­mas ir pa­ži­ni­mas?

– Gam­tos ar­tu­mas ir pa­ži­ni­mas man su­tei­kia gy­ve­ni­mo pras­mę ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mą.

– Kaip ma­no­te, ar šiuo­lai­ki­nis žmo­gus su gam­ta gy­ve­na har­mo­nin­gai?

– Daž­niau­siai taip, jei­gu ne­sie­kia gam­tos są­skai­ta gau­ti kuo grei­tes­nės nau­dos. Mū­sų apy­lin­kių dir­vo­že­miai nė­ra der­lin­gi, o gau­siai nau­do­ja­mos trą­šos ir che­mi­ka­lai, ypač nuo­mo­ja­mo­se že­mė­se, vi­siš­kai nu­a­li­na dir­vą.

Vis dar trūks­ta švie­ti­mo ap­lin­kos sau­go­ji­mo, puo­se­lė­ji­mo, pa­ži­ni­mo te­mo­mis. Tik­rin­da­mas paukš­čių liz­dus pa­ste­bė­jau, kad kar­tais net treč­da­lį liz­do su­da­ro ne na­tū­ra­lios, o žmo­gaus pa­lik­tos sin­te­ti­nės me­džia­gos. Tai ro­do, kad ne tik jū­ros ir van­de­ny­nai, bet ir mū­sų ap­lin­ka tam­pa vis la­biau ir la­biau už­terš­ta at­lie­ko­mis.

– Taip pat esa­te miš­ko sa­vi­nin­kas. Lie­tu­vo­je daug kal­ba­ma apie miš­kų iš­sau­go­ji­mą. Kas Jums yra miš­kas?

– Miš­kas tai yra žmo­gaus gy­ve­ni­mo har­mo­ni­ja. Į miš­kus žmo­nės va­žiuo­ja nu­si­ra­min­ti, pail­sė­ti, su­ras­ti at­sa­ky­mus į iš­ki­lu­sius klau­si­mus, pa­kvė­puo­ti svei­ku miš­ko oru, pa­sig­ro­žė­ti įvai­riais me­tų lai­kais be­si­kei­čian­čio­mis spal­vo­mis, gar­sais, pa­si­gė­rė­ti ten esan­čia bio­į­vai­ro­ve. No­rė­čiau, kad miš­kai Lie­tu­vo­je už­im­tų bent pu­sę ša­lies te­ri­to­ri­jos: ne­tur­tin­giems mū­sų kraš­to dir­vo­že­miams tai bū­tų sta­bi­lu­mo, ap­lin­kos tva­ru­mo, van­dens šva­ru­mo ga­ran­tas. Au­gin­ti miš­ką – sun­kus ir at­sa­kin­gas dar­bas, to­dėl pri­žiū­rė­ti ir tvar­ky­ti miš­kus tu­rė­tų nu­si­ma­nan­tys spe­cia­lis­tai.

– Ko­kių nau­jų idė­jų, sva­jo­nių tu­ri­te šiuo me­tu, ku­rias no­rė­tu­mė­te re­a­li­zuo­ti at­ei­ty­je?

– Tu­riu min­čių sen­gi­rė­je įreng­ti na­tū­ra­lius pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kus su įdo­miais kraš­to­vaiz­džio ob­jek­tais, kad lan­ky­to­jai su gi­do pa­gal­ba ga­lė­tų pa­ma­ty­ti skir­tin­go am­žiaus bei rū­ši­nės su­dė­ties me­dy­nus, vi­są jų gy­ve­ni­mo cik­lą. Pa­ruoš­ti vie­tų, kur bū­tų ga­li­ma at­si­sės­ti, pa­bū­ti, iš­girs­ti miš­ko oši­mą, paukš­čių gar­sus, tie­sio­giai pa­jus­ti gy­dan­tį miš­ko po­vei­kį. No­rė­tų­si, kad žmo­nės bū­da­mi miš­ke iš­jung­tų sa­vo te­le­fo­nus, pa­nir­tų į miš­ką vi­so­mis jus­lė­mis.

– Kas pa­ska­ti­no da­ly­vau­ti kon­kur­se „Aš – sa­vo kraš­to am­ba­sa­do­rius“? Ar ne­ti­kė­tas bu­vo lai­mė­ji­mas?

– Tai įvy­ko ne ma­no ini­cia­ty­va. Ne­ti­kė­tas bu­vo ir da­ly­va­vi­mas, ir lai­mė­ji­mas. Ne­bu­vau in­for­muo­tas, kad esu no­mi­nuo­tas to­kia­me kon­kur­se. Apie jį su­ži­no­jau tik jam pa­si­bai­gus, ta­čiau bu­vau ma­lo­niai nu­ste­bin­tas. Dėkoju visiems, kurie mane palaikė balsavime.

Užs. Nr. 162