Ine­sa Pil­ve­ly­tė: „Ma­no šei­mi­nin­kas – te­at­ras”

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (2)
2020 Birželis 30
Inesa Pilvelyte.
Inesa Pilvelytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Be ga­lo in­ten­sy­vūs pen­ke­ri me­tai – toks šis lai­kas bu­vo Aly­taus mies­to te­at­ro (AMT) ir jo di­rek­to­rės I.Pil­ve­ly­tės gy­ve­ni­me. Ne­tru­kus bus skel­bia­mas nau­jas va­do­vo kon­kur­sas, ką tik nu­šur­mu­lia­vo jau ant­ro­ji mies­to die­na, ku­rios or­ga­ni­za­to­rių ko­man­dai va­do­va­vo Ine­sa, o prieš akis – ju­bi­lie­ji­nio 30-ojo te­at­ro se­zo­no pa­bai­ga ir nau­jas, ku­riam jau nu­ma­ty­tos net sep­ty­nios prem­je­ros. I.Pil­ve­ly­tė šie­met taip pat yra vie­na kan­di­da­tų kul­tū­ros pre­mi­jai gau­ti už įvai­ria­ly­pę kul­tū­ri­nę veik­lą.

– Ine­sa, jei mū­sų mies­to te­at­ro is­to­ri­ją įsi­vaiz­duo­tu­me kaip že­mė­la­pį, su kū­ry­bos vir­šu­kal­nė­mis ir slė­niais, emo­ci­jo­mis, kul­tū­ros (ir ne­la­bai) po­li­ti­ko­mis, Aly­taus is­to­ri­ja ir da­bar­ti­mi, pa­ga­liau te­at­ri­niu kon­teks­tu pla­či­ą­ja pras­me – ko­kios bū­tų te­at­ro ko­or­di­na­tės šian­dien?

– La­bai no­rė­čiau ti­kė­ti, kad esa­me įkal­nė­je – pa­ke­liui į vir­šu­kal­nę. Ži­no­ma, mū­sų kal­nas nė­ra ap­juos­tas ža­liuo­jan­čiais slė­niais. Gal net prie­šin­gai, prieš tris­de­šimt me­tų čia bu­vo dyk­vie­tė su vos vie­na ki­ta oaze. Bet kli­ma­tas, kaip ir vi­so­je pla­ne­to­je, kei­čia­si. Taip ir mū­sų kal­no pa­pė­dės – per tuos me­tus lais­ty­tos, pu­ren­tos, pri­žiū­rė­tos pa­laips­niui ta­po der­lin­gos. Tik kal­nai ne­bū­tų kal­nais, čia yra ir srau­nių ak­me­nuo­tų upių, ir ne­ti­kė­tų nuo­šliau­žų. Yra ir vi­sus tuos me­tus apie sa­ve pri­me­nan­ti grės­mė iš vir­šaus – kal­nuo­se aud­ros to­kios ne­prog­no­zuo­ja­mos.

– Te­at­ro is­to­ri­jo­je ryš­kus pas­ta­rų­jų pen­ke­rių me­tų pe­ri­odas, su­si­jęs su Ta­vo, kaip te­at­ro di­rek­to­rės, dar­bu, at­si­neš­ta vi­zi­ja. Ar vi­si po­ky­čiai bu­vo su­pla­nuo­ti, ar bū­ta ir tam tik­ros… avan­tiū­ros mo­men­tų, spon­ta­niš­kų spren­di­mų?

– Dau­gu­ma po­ky­čių bu­vo su­pla­nuo­ti, ki­ti – su­sva­jo­ti. Tu­riu ypa­tin­gą do­va­ną, nes ma­no sva­jo­nės pil­do­si. Jei pa­skai­ty­tu­mė­te ma­no, kaip kan­di­da­tės į te­at­ro di­rek­to­rės pa­rei­gas, prieš pen­ke­rius me­tus ra­šy­tą kū­ry­bi­nę pro­gra­mą, nu­steb­tu­mėt, nes ji iš­pil­dy­ta ko­ne 99 pro­cen­tų tiks­lu­mu. Joks po­li­ti­kas su tuo ne­pa­kon­ku­ruo­tų (juo­kiuo­si). Gal per drą­siai kal­bu, bet kal­bu iš pa­tir­ties. Kar­tais apie tas, ki­tą­kart kiek be­pro­tiš­kas idė­jas ar no­rus, su­si­ju­sius su kū­ry­ba, pro­jek­tais, struk­tū­ros pa­kei­ti­mais, pra­si­tar­da­vau ar­ti­miems ko­le­goms. O po ku­rio lai­ko jie ma­ne va­din­da­vo ra­ga­na, nes vis­kas, žiū­rėk, ėmė ir iš­si­pil­dė – at­ro­dy­tų, kaž­kas ten, vir­šu­je, iš­gir­do ir pa­su­ko ta kryp­ti­mi, ku­rios pra­šiau... Bet ša­lia šių, kiek ma­kab­riš­kų nu­ti­ki­mų, bū­ta ir daug sun­kiai pri­im­tų spren­di­mų, pa­rei­ka­la­vu­sių ryž­to ir va­lios pa­stan­gų. La­bai sun­kiai iš­gy­ve­nu kiek­vie­ną žmo­gaus at­lei­di­mą iš pa­rei­gų, kiek­vie­ną dar­buo­to­jo iš­ėji­mą. Pa­ti­kė­ki­te, ko­kias tris die­nas bū­nu ne­sa­va, vis gal­vo­ju, gal ne­įver­ti­nau jo, gal sa­vo spren­di­mu nu­lė­miau jo li­ki­mą. Daž­niau­siai daug vė­liau gau­nu at­sa­ky­mą, – bu­vau tei­si, tas žmo­gus kur kas lai­min­ges­nis (sėk­min­ges­nis) ki­to­je vie­to­je... Kal­bant apie te­at­ro veik­lą, tai dau­gu­ma idė­jų yra avan­tiū­riš­kos. Juk tuo­met, kai ku­ri ki­tų me­tų kū­ry­bi­nę pro­gra­mą, sva­jo­ji apie ge­rus re­ži­sie­rius, ko­ky­biš­kus pa­sta­ty­mus – ži­nai, kad są­skai­to­je šių su­ma­ny­mų įgy­ven­di­ni­mui yra ap­skri­tas nu­lis. Te­at­ro kū­ry­bi­nei veik­lai mes be­veik ne­gau­na­me fi­nan­sa­vi­mo, jį tu­ri­me su­si­ras­ti pa­tys. Var­gais ne­ga­lais su­ta­ri, kad į mū­sų te­at­rą at­vyk­tų ge­ras re­ži­sie­rius su sa­vo bran­giai kai­nuo­jan­čia kū­ry­bi­ne spek­tak­lio gru­pe, o ar gau­si Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos pro­jek­ti­nį fi­nan­sa­vi­mą, ar pa­vyks pri­kal­bin­ti fi­nan­siš­kai pri­si­dė­ti pri­va­tų rė­mė­ją, dar ne­ži­nai. Ar ne avan­tiū­ra? Jei ne­ti­kė­tum tuo, ką da­rai, nie­ko ne­bū­tų.

– Ak­to­rė ir te­at­ro di­rek­to­rė – kaip pa­vyks­ta su­de­rin­ti šias dvi veik­las, ką ak­to­rė pa­šnibž­da te­at­ro va­do­vei ir ar vi­sa­da su­ta­ria­te?

– Pa­žįs­tu ne­ma­žai ko­le­gų ak­to­rių, ku­rie sėk­min­gai va­do­vau­ja te­at­rams. Pa­ma­čiu­si jų pa­var­des spek­tak­lių pro­gra­mė­lė­se, kiek­vie­ną­kart at­si­dūs­tu, nes ži­nau, kaip be­pro­tiš­kai sun­ku yra su­de­rin­ti šias veik­las. Ki­ta ver­tus, ži­nau, kaip la­bai iš­si­ilgs­ti sce­nos, žiū­ro­vų, kū­ry­bi­nio jau­du­lio. Di­rek­to­rė Ine­sa la­bai pa­vy­di Ine­sai ak­to­rei. Nes ak­to­rė Ine­sa at­si­sė­da gri­me­ri­nė­je prieš veid­ro­dį, ir jai rū­pi tik, tar­kim, Blan­šos vaid­muo. Jai ne­skau­da gal­vos dėl ne­iš­ge­ne­ruo­tos pro­jek­to idė­jos, ne­pa­baig­tos ata­skai­tos, de­ry­bų su re­ži­sie­riais, trūks­ta­mo fi­nan­sa­vi­mo fes­ti­va­liui ar pra­kiu­ru­sio ka­na­li­za­ci­jos vamz­džio. Bet tik­riau­siai nie­ka­da ne­bū­čiau pri­ėmu­si spren­di­mo bū­ti te­at­ro va­do­ve, jei­gu ne­bū­čiau šia­me dar­be ma­čiu­si ga­li­my­bių pa­dė­ti mū­sų te­at­rui. Esu Šuo pa­gal ho­ros­ko­pą, o šuo tu­ri vie­ną šei­mi­nin­ką, ku­riam iš­ti­ki­mai tar­nau­ja. Ma­no šei­mi­nin­kas – te­at­ras. Ne te­at­ro di­rek­to­rius, ne me­no va­do­vas – jie dir­ba, ve­da­mi skir­tin­gų tiks­lų, me­to­dų, kei­čia­si. Ne jiems iš­ti­ki­mai tu­ri tar­nau­ti, o Mel­po­me­nei. Gal skam­ba pa­to­siš­kai, bet tie, kas ma­ne pa­žįs­ta, – su­pras. Ver­ti­nu ne at­si­da­vi­mą, juo­lab pa­tai­ka­vi­mą, va­do­vui, o po­žiū­rį į dar­bą. Tad ma­no as­me­ni­nis san­ty­kis su te­at­ru, ku­rį, ga­li­ma sa­ky­ti, pa­žįs­tu nuo pat jo su­si­kū­ri­mo, yra lyg to šuns į šei­mi­nin­ką: my­lė­ti, tar­nau­ti, jei pri­reiks – gin­ti. Ne­svar­bu, ko­kio­je po­zi­ci­jo­je bū­čiau – ak­to­rės, di­rek­to­rės, pro­jek­tų va­do­vės – ži­nau, jog vis­ką da­ry­siu iš šir­dies, kad mū­sų te­at­ras gy­vuo­tų ir skam­bė­tų pa­čiais gra­žiau­siais są­skam­biais.

– Kal­bant apie aki­vaiz­džiau­sias per­mai­nas, te­at­ri­nis gy­ve­ni­mas Aly­tu­je ta­po ypač in­ten­sy­vus, per me­tus su­lau­kia­me 5–6 prem­je­rų. Kaip pa­vyks­ta ras­ti kie­ky­bės ir ko­ky­bės ba­lan­są?

– Taip jau nu­ti­ko, kad prieš tuos pen­ke­rius me­tus, kai pra­dė­jau va­do­vau­ti te­at­rui, jo re­per­tu­a­ras dėl įvai­rių prie­žas­čių iš­gy­ve­no vi­siš­ką kri­zę. Rei­kė­jo jį kuo sku­biau­siai pa­pil­dy­ti – kvie­tė­me kur­ti re­ži­sie­rius, ak­to­rius, at­jau­ni­no­me tru­pę. Pa­si­rink­to tem­po ne­at­si­sa­ko­me iki da­bar. Ži­nau, kad la­bai ne­leng­va dirb­ti to­kiu rit­mu, ir nuo­lat iš­girs­tu prie­kaiš­tų ir pa­bum­bė­ji­mų iš ko­le­gų ak­to­rių ar vie­no ki­to re­ži­sie­riaus. Bet, mie­lie­ji, už lan­go – 21 am­žius, vi­si laik­ro­džiai su­ka­si grei­čiau, o pa­sau­ly­je įpras­ta prak­ti­ka, kad spek­tak­lis ku­ria­mas per pen­kias še­šias sa­vai­tes. Ži­no­ma, vi­si no­rė­tu­me pra­ban­gos: il­gos kū­ri­nio ana­li­zės, spek­tak­lio eks­pli­ka­ci­jos pri­sta­ty­mo, lai­ko eks­pe­ri­men­tuo­ti, klys­ti, tai­sy­tis. Re­a­ly­bė ki­to­kia – su­ma­ny­mų daug, krū­viai di­de­li, tad ir dar­bo in­ten­sy­vu­mas tu­ri bū­ti ki­tas.

– Kaip for­muo­ja­mas AMT re­per­tu­a­ras? Ne vie­nus me­tus bu­vo kal­ba­ma apie tai, kad trūks­ta ori­gi­na­lios dra­ma­tur­gi­jos, o da­bar sėk­min­gai vyks­ta net­gi dra­ma­tur­gi­jos fes­ti­va­lis po fes­ti­va­lio COM•ME­DIA spar­nu – kal­nas ra­do ke­lią pas Ma­ho­me­tą?

– Kiek­vie­nas te­at­ras sva­jo­ja apie sa­vo Šeks­py­rą. Bet ne kiek­vie­nas sau ga­li leis­ti net li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ją. Tik­rai ti­kiu, jog ka­da nors toks bus ir mū­sų te­at­re, o da­bar be­lie­ka pa­si­džiaug­ti, kad per tuos pen­ke­rius me­tus spe­cia­liai mū­sų te­at­rui bu­vo pa­ra­šy­ti sep­ty­ni ori­gi­na­lūs sce­ni­niai kū­ri­niai. Ypač džiau­giuo­si drau­gys­te su dra­ma­tur­gu Her­ku­mi Kun­čiu­mi, ku­ris yra ir dra­ma­tur­gų kon­kur­so ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas bei vie­nas iš Te­at­ro stip­ri­ni­mo (pa­ra­mos) fon­do (TSF) stei­gė­jų. Pa­gal jo, gro­tes­ko vir­tuo­zo, kū­ry­bą mū­sų te­at­re su­kur­ti trys so­cia­liai ašt­rūs spek­tak­liai (vi­sų re­ži­sie­rius Al­ber­tas Vi­džiū­nas). Vie­nas jų – „(Ne)vai­kų žai­di­mai“ – pats my­li­miau­sias ir, ma­no nuo­mo­ne, pats ge­riau­sias mū­sų te­at­ro spek­tak­lis. Ki­tu dra­ma­tur­gi­niu in­dė­liu iš­ties la­bai di­džiuo­juo­si, nes tai mū­sų te­at­ro me­no va­do­vės An­dros Ka­va­liaus­kai­tės pje­sės. Tri­lo­gi­ja, ku­rios pas­ku­ti­nę da­lį (mo­nos­pek­tak­lį „9/18“) pa­ma­tė dar tik te­at­ro Me­no ta­ry­ba bei ke­le­tas ko­le­gų, ke­lia į pa­vir­šių skaus­min­gas jau­ni­mo pro­ble­mas: pa­ty­čias, kū­no kul­tą, ne­mei­lę sau, anks­ty­vą nėš­tu­mą, prie­var­tą. Dar vie­na ori­gi­na­li, spe­cia­liai mū­sų te­at­rui pa­ra­šy­ta pje­sė – Min­dau­go Va­liu­ko „Pa­ma­tai iš Min­dau­go pi­lies. Ne­tik­ras ak­muo“. Pa­gal ją Ar­vy­do Le­be­liū­no re­ži­suo­tas spek­tak­lis – iki šiol vie­nas žiū­ro­vų mė­gia­miau­sių.

– Tai, be ko ne­ga­li gy­vuo­ti re­per­tu­a­ri­nis te­at­ras, – tru­pė. Kuo iš­skir­ti­nė da­bar­ti­nė AMT tru­pė?

– Aly­taus tru­pės iš­skir­ti­nu­mas su me­tais kei­tė­si. Kaž­ka­da gar­sė­jo­me sce­nos ju­de­siu, kaip la­bai plas­tiš­ka, ge­rai fi­ziš­kai pa­si­ruo­šu­si tru­pė. Ne kiek­vie­nas dra­mos te­at­ras ga­li pa­si­gir­ti ke­tu­riais ju­de­sio ar šo­kio spek­tak­liais. Ka­dan­gi ne­sa­me gau­si tru­pė, o pri­va­lo­me nuo­lat at­nau­jin­ti re­per­tu­a­rą, nes au­di­to­ri­nė rin­ka re­gio­ne, o ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, nė­ra la­bai di­de­lė, tad pri­va­lo­me bū­ti uni­ver­sa­lūs. Štai, bū­da­vo, su­sė­du su me­no va­do­vu ir pra­de­du dis­ku­tuo­ti, ko­kio am­plua ak­to­riaus šiuo me­tu mū­sų tru­pei la­biau­siai trūks­ta. At­ei­na į at­ran­ką ko­kia nau­jo­jo cir­ko at­sto­vė, – net sil­pna, kaip no­rė­tų­si, kad ji at­si­ras­tų mū­sų te­at­re, bet... rei­kia uni­ver­sa­laus jau­no ak­to­riaus vy­riš­kio. Šiaip ar taip, džiu­gu, kad vis daž­niau jau­ni žmo­nės kū­ry­bi­niams ieš­ko­ji­mams ren­ka­si Aly­taus te­at­ro vai­dy­bi­nę ar re­ži­sū­ri­nę aikš­te­lę.

– Kai An­dra Ka­va­liaus­kai­tė par­ve­žė į Aly­tų ir te­at­rą Auk­si­nį sce­nos kry­žių, ko­le­gos ją pa­si­ti­ko su sim­bo­li­nė­mis švie­se­lė­mis ran­ko­se. Ar kaip te­at­ro va­do­vė, ak­to­rė, su ko­le­go­mis kū­ru­si jį 30 me­tų, šian­dien jau­ti žiū­ro­vų, mies­to ben­druo­me­nės pa­lai­ky­mą ir kiek Tau tai svar­bu?

– Prieš pus­an­trų me­tų su ben­dra­min­čiais, ruoš­da­mie­si to­kiam tik­sin­čiam ir gan greit nu­tik­sian­čiam įvy­kiui kaip „Aly­tus – Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė“ įkū­rė­me AK­VA (Aly­taus kul­tū­ros va­dy­bos aka­de­mi­ją). Kai jos na­riams mo­ky­mų me­tu už­da­vė­me klau­si­mą, „ko­kie da­ly­kai ta­ve ver­čia di­džiuo­tis Aly­tu­mi?“, be­veik 80 pro­cen­tų pa­mi­nė­jo mū­sų te­at­rą... Taip, tas po­zi­ty­vus grįž­ta­ma­sis ry­šys iš žiū­ro­vų, iš mies­to ben­druo­me­nės yra la­bai svar­bus. O aš pa­ti kar­tais pa­gal­vo­ju, kad, ma­tyt, ma­mos „ly­de­rių kal­vėj“ bu­vau taip iš­auk­lė­ta, kad, jei ma­ne pa­gir­si – „dan­gų pa­siek­siu“, jei tik peik­si ir kri­ti­kuo­si – už­si­sklę­siu, pa­si­šiau­šiu, bet į ge­ra tai tik­rai ne­pa­virs. Kiek­vie­nam žmo­gui la­bai svar­bus jo ver­ti­ni­mas, jo į(si)trau­ki­mas – ne­svar­bu, kas tai bū­tų: šei­mos, or­ga­ni­za­ci­jos ar mies­to gy­ve­ni­mas.

– Ta­vo ka­den­ci­jos ir AMT ju­bi­lie­ji­nio se­zo­no pa­bai­gą vi­sai ne­lauk­tai pa­žen­kli­no ka­ran­ti­nas, iš­kė­lęs la­bai daug klau­si­mų taip pat ir pro­fe­sio­na­liems te­at­rams apie jų veik­los for­mas ir ga­li­my­bes. Ko­kią AMT te­at­ro at­ei­tį ma­ty­tum ne tik šios pau­zės kon­teks­te?

– Pan­de­mi­ja tik aki­vaiz­džiai pa­tvir­ti­no liau­dies iš­min­tį – pla­nuo­ji, pla­nuo­ji, o Die­vu­lis iš ta­vo pla­nų ga­li vi­so­kiu bū­du pa­si­šai­py­ti... Ki­ta ver­tus, to­kia eks­tre­ma­li si­tu­a­ci­ja pri­ver­tė kū­ry­biš­kai mo­bi­li­zuo­tis: gal­vo­ti apie ino­va­ty­vius te­at­ri­nius pro­duk­tus, per­mąs­ty­ti per­for­ma­ty­vaus me­no si­tu­a­ci­ją ir ga­li­my­bes. Ku­rį lai­ką net­gi bu­vo apė­mu­si pe­si­mis­ti­nė nuo­tai­ka: ar tik­rai žmo­nėms dar rū­pės me­nas, jei­gu ša­lia – mir­tis, li­gos, ne­pri­tek­lius? Žvilgs­nis iš is­to­ri­nio at­stu­mo da­vė aiš­kų at­sa­ky­mą: sti­chi­jos, ka­ro-ma­ro me­tu tik­rai ne te­at­ras rū­pi, bet po jų žmo­ni­ja iš­gy­ve­na kul­tū­ri­nį pa­ki­li­mą. To­dėl il­ga­lai­kė­je per­spek­ty­vo­je nu­jau­čiu, kad veik­los ne­sto­ko­sim, o įkvė­pi­mą, kū­ry­bą to­kios ne­lai­mės tie­siog mai­ti­na sa­vo dra­ma­tur­gi­ja…

– Kiek re­a­lus AMT sie­kis ir ga­li­my­bės tap­ti vals­ty­bi­niu te­at­ru? Ar tai nuim­tų įtam­pas nuo te­at­ro, kaip sa­vi­val­dy­bės biu­dže­ti­nės įstai­gos, ir po­li­ti­kų san­ty­kių?

– Čia aš la­bai stip­riai su­kry­žiuo­ju pirš­tus... Ži­nau, kad tai – dar tik sva­jo­nė. Bet mes žen­gia­me la­bai re­a­lius žings­nius jos link.

– Ka­ran­ti­nas su­grio­vė daug pla­nų. O ko­kia es­mi­nė ži­nu­tė li­ko ne­iš­siųs­ta ju­bi­lie­ji­nio kū­ry­bi­nio va­ka­ro me­tu ir kam ji­nai tu­rė­jo bū­ti skir­ta?

– Ti­kiu, kad tas ma­no au­to­ri­nis va­ka­ras dar bus, to­dėl pa­slap­čių ne­iš­duo­siu. Leit­mo­ty­vu ir es­mi­ne ži­nu­te pa­si­rin­kau Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus žo­džius „...aš šian­die­ną šir­dį pa­si­vaikš­čio­ti iš­lei­siu“... O ži­not, kaip bū­na, kai šir­dis iš­ei­na vie­na pa­si­vaikš­čio­ti... La­biau­siai bai­su, kad jos kas ne­su­min­džio­tų…

 

 

    Komentaras

    Îmi place să-mi împărtășesc Mărturia mea despre acest mare doctor vrăjitor. Am 34 de ani m-am căsătorit la 25 de ani. Am un copil și trăiam fericit cu familia. timp de 9 luni, am urmărit comportamentul soțului meu devenind atât de ciudat și nu prea înțeleg ce se întâmplă, el a ambalat din casă unei alte femei pe care îl iubesc atât de mult încât niciodată nu visez să-l pierd, încerc Posibil să mă asigur că soțul meu se va întoarce la mine, dar în totalitate, plâng și caut ajutor, am discutat-o ​​cu cel mai bun prieten al meu MARGARET și mi-a promis că mă va ajuta. Mi-a povestit despre un bărbat numit DR AJAYI. Ea mi-a spus că este un om foarte puternic și că poate fi de încredere și nu există nimic în legătură cu problemele de dragoste pe care nu le poate rezolva și ea mi-a spus cum a ajutat un număr nenumărat de oameni în restabilirea relației lor. Am fost într-adevăr convins și am decis să-l încerc, așa că am contactat adresa de e-mail: drajayi1990@gmail.com Îi explic toată problema, mi-a spus că nu ar trebui să-mi fac griji că toate problemele mele vor fi rezolvate imediat. ce să fac pentru a-mi aduce soțul înapoi și am făcut-o, el a spus după 3 zile soțul meu va reveni la mine și va începe să cerșească, și se întâmplă într-adevăr cum a spus el, am fost foarte surprinzător, acest lucru este atât de uimitor. Sunt foarte fericit că relația mea este acum foarte strânsă și amândoi trăim din nou fericiți. Dacă întâmpinați o problemă similară, contactați-l acum (DRAJAYI1990@GMAIL.COM) SAU WhatsApp SAU numărul Viber: +2347084887094 și rezolvați problema pentru dumneavoastră. Sunt o mărturie vie a acesteia.

    Komentaras

    Buna ziua, eu sunt Allison Howarts Dupa ce am fost în rela?ie cu Anderson ani de zile, s-a despar?it de mine, am facut tot posibilul sa-l aduc înapoi, dar totul a fost în zadar, l-am dorit atât de mult din cauza iubirii pe care o am pentru el, L-am implorat cu tot, am facut promisiuni, dar el a refuzat. I-am explicat problema mea prietenului meu ?i ea mi-a sugerat ca ar trebui sa contactez mai degraba o caseta de vraja care m-ar putea ajuta sa arunc o vraja pentru a-l readuce, dar eu sunt tipul care nu a crezut niciodata în vraja, nu am avut de ales decât sa-l încerc, eu i-a trimis caseta vraja ?i mi-a spus ca nu este nicio problema ca totul va fi bine înainte de trei zile, ca fostul meu se va întoarce la mine înainte de trei zile, a aruncat vraja ?i surprinzator în a doua zi, era în jurul orei 16.00. Fostul meu m-a sunat, am fost atât de surprins, am raspuns la apel ?i tot ce a spus a fost ca îi pare atât de rau pentru tot ce s-a întâmplat, încât a vrut sa ma întorc la el, încât ma iube?te atât de mult. Eram atât de fericit ?i m-am dus la el încât a?a am început sa traim din nou ferici?i împreuna. De atunci, mi-am facut promisiune ca oricine ?tiu ca are o problema de rela?ie, a? fi de ajutor unei astfel de persoane, referindu-l la ea singura casa de vraji reala ?i puternica care m-a ajutat cu propria mea problema. e-mail: ogagakunta@gmail.com pute?i sa-i trimite?i un e-mail daca ave?i nevoie de asisten?a sa în rela?ia dvs. sau în orice alt caz sau WhatsApp, la +2348069032895
    1) Vraji de dragoste
    2) Vraji de dragoste pierdute
    3) Vraji de divor?
    4) Vraji de casatorie
    5) Vraja de legare.
    6) Vraji de rupere
    7) Alunga un iubit trecut
    8.) Dori?i sa va promova?i în vraja dvs. de birou / Loterie
    9) dori?i sa va satisface?i iubitul
    Contacta?i acest om grozav daca ave?i vreo problema pentru o solu?ie de durata
    ogagakunta@gmail.com

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.