Dzūkijos maestro

Renginyje dalyvavo ir dukra

Mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rė prof. dr. Al­do­na Vil­ke­lie­nė pa­dė­ko­jo ren­gi­nio sve­čiams – Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­jai Va­lei Gi­bie­nei, Švie­ti­mo ir kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­kei Ni­jo­lei Makš­tu­tie­nei, Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jai Vil­mai Liau­ku­vie­nei, Švie­ti­mo ir spor­to sky­riaus vy­riau­sia­jai spe­cia­lis­tei Dai­vai Pa­sa­ra­vi­čie­nei.

Taip pat pa­mi­nė­jo, kad J.Kar­pa­vi­čius Aly­taus kul­tū­rai ati­da­vė 50 sa­vo bran­džiau­sių gy­ve­ni­mo me­tų, to­dėl bū­ti­na pri­si­min­ti kom­po­zi­to­riaus nu­veik­tus dar­bus, puo­se­lė­ti jo at­mi­ni­mą bei įam­žin­ti nuo­pel­nus, ver­tus Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­čio var­do.

Klau­sy­to­jus džiu­gi­no Mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ki­nių at­lie­ka­ma J.Kar­pa­vi­čiaus mu­zi­ka: „Per pu­šy­nė­lį“, ku­rį at­li­ko 6 kl. mo­ki­nys Ar­nas Kras­nic­kas (mo­ky­to­jas Ri­man­tas Jo­čys, pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų mo­ky­to­jas eks­per­tas; akom­pa­na­vo mo­ky­to­ja So­na­ta Ba­ze­vi­čie­nė, vy­res­nio­ji for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja), sty­gi­nių in­stru­men­tų  kvar­te­tas – Vil­tė Ma­sels­kai­tė, 7 kl., Ger­da Bra­zai­tė, 7 kl., Go­da Gu­de­liaus­kai­tė, 7 kl., Ka­mi­lė Dvi­lins­kai­tė, 7 kl. – at­li­ko „Kal­bin mus ber­ne­liai“ (kvar­te­to mo­ky­to­ja Ri­ta Fren­dze­lie­nė, smui­ko mo­ky­to­ja eks­per­tė), liau­dies in­stru­men­tų or­kest­ro gru­pė at­li­ko du kū­ri­nius – „Sil­gio­niu­kė“ ir „Mar­šas“ (or­kest­ro mo­ky­to­jai – Vio­le­ta Pra­ka­pa­vi­čie­nė, kan­klių mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė,  Edi­ta Rad­vi­la­vi­čie­nė, kan­klių mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė, Dai­nius Ste­pa­na­vi­čius, vy­res­ny­sis bir­by­nės mo­ky­to­jas).

Mu­zi­kos mo­kyk­los te­ori­nių dis­cip­li­nų mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Aly­tė Vit­kaus­kie­nė ap­žvel­gė ryš­kiau­sius J.Kar­pa­vi­čiaus gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos eta­pus, o skaid­rė­mis pa­sa­ko­ji­mus iliust­ra­vo kan­klių mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė V.Pra­ka­pa­vi­čie­nė.

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo ir J.Kar­pa­vi­čiaus duk­ra Ma­ri­ja Kar­pa­vi­čiū­tė-Bag­da­na­vi­čie­nė. Ji su aša­ro­mis aky­se dė­ko­jo mo­kyk­los ben­druo­me­nei už ren­gi­nį, skir­tą jos tė­ve­lio 90-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms pa­mi­nė­ti, pri­si­mi­nė šei­mos šven­tes, pa­sa­ko­jo apie mu­zi­ki­nį auk­lė­ji­mą šei­mo­je, apie gro­ji­mą ka­pe­lo­je.

Aly­taus kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo švie­su­lys

J.Kar­pa­vi­čius bu­vo ne­pa­pras­tai ener­gin­gas bei pa­si­šven­tęs Aly­taus kul­tū­ros vei­kė­jas. Nuo pat  grį­ži­mo iš trem­ties 1957 me­tais jis įsi­lie­jo į mies­to kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą – su­bū­rė kan­kli­nin­kių an­sam­blį, sku­du­ti­nin­kų gru­pę, va­do­va­vo pir­ma­jai liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­lai „Dzū­ki­ja“, gar­si­nu­siai Aly­taus ir Lie­tu­vos var­dą sve­čio­se ša­ly­se: Ru­si­jo­je, Len­ki­jo­je, Če­kos­lo­va­ki­jo­je, Veng­ri­jo­je, Viet­na­me, Mol­da­vi­jo­je.

Nuo pat sa­vo mu­zi­ki­nės veik­los pra­džios ka­pe­la da­ly­va­vo vi­so­se dai­nų šven­tė­se, ra­jo­nų šven­tė­se bei ki­tuo­se ren­gi­niuo­se. Ne vel­tui J.Kar­pa­vi­čius  Lie­tu­vos kul­tū­ros ir me­no dar­buo­to­jų bu­vo va­di­na­mas „Dzū­ki­jos ma­est­ro“ ar­ba „Dzū­ki­jos ka­pe­lų tė­vu“.

Ak­ty­via kon­cer­ti­ne veik­la J.Kar­pa­vi­čius už­si­im­da­vo ne­pai­sy­da­mas to, kad už kon­cer­tą gau­da­vo vos vie­ną rub­lį! Jis bu­vo ir vie­nas iš 1972 me­tais su­si­kū­ru­sio Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to dai­nų ir šo­kių an­sam­blio, vė­liau ga­vu­sio „Var­sos“ var­dą, stei­gė­jų bei už­ėmė pir­mo­jo me­no va­do­vo pa­rei­gas.

Tu­rė­da­mas di­de­lį au­to­ri­te­tą tarp kul­tū­ros dar­buo­to­jų, sa­vi­veik­li­nin­kų, mo­ky­to­jų, J.Kar­pa­vi­čius tais pa­čiais me­tais suor­ga­ni­za­vo pir­mą­jį Aly­taus, Va­rė­nos, Laz­di­jų ra­jo­nų liau­dies dai­nų ir in­stru­men­ti­nės mu­zi­kos kon­kur­są „Dzū­kų go­dos“. Šis kon­kur­sas iš­si­plė­tė iki tarp­tau­ti­nio, vie­nu me­tu ja­me da­ly­va­vo per 400 da­ly­vių.

Kon­kur­so dva­sią bei tiks­lus ge­riau­siai nu­sa­ko pa­ties J.Kar­pa­vi­čiaus žo­džiai: „No­rė­tų­si, kad da­ly­vau­tų dau­giau moks­lei­vių, bū­tų ma­žiau mo­der­niz­mo, kuo dau­giau au­ten­tiš­ku­mo, kad žmo­nės, ku­rie tu­ri se­no­viš­kų rū­bų, pa­si­puoš­tų jais kon­kur­se.“

„Dzū­kų go­dos“ bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos dėl kom­po­zi­to­riaus pa­trio­tiz­mo ir dva­sios už­si­de­gi­mo. De­ja, vė­liau ne­at­si­ra­do en­tu­zias­tų, no­rin­čių tęs­ti šią kil­nią kul­tū­ri­nę mi­si­ją, sti­go ir fi­nan­si­nės pa­ra­mos. Li­ko tik J.Kar­pa­vi­čiaus su­kur­tas in­stru­men­ti­nis kū­ri­nys „Dzū­kų go­dos“, į ku­rį au­to­rius įpy­nė ty­liu prie­kaiš­tu dvel­kian­tį mo­ty­vą „Ko nu­ti­lo dai­nos“.

Uo­lus pe­da­go­gas, dva­si­nių ver­ty­bių puo­se­lė­to­jas

Dar 1962 me­tais kom­po­zi­to­rius bu­vo pa­kvies­tas dirb­ti į Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lą. Čia at­si­sklei­dė kaip ga­bus, su­ma­nus pe­da­go­gas, sa­vo darbš­tu­mu už­de­gan­tis mo­ki­nius, ku­rių iš­ug­dė ne vie­ną de­šim­tį.

Po­žiū­rį į mo­ky­to­jo dar­bą ge­riau­siai nu­sa­ko jo pa­ties žo­džiai: „Vi­sais am­žiais žmo­nės mo­kė vai­kus to, ką jie pa­tys mo­kė­jo: dar­bo, kul­tū­rin­go el­ge­sio, tau­ti­nių tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mo, pa­gar­bos vi­sa kam, kas ge­ra ir do­ra. Mes tu­ri­me pa­vyz­džiais pra­dė­ti auk­lė­ti vai­kus tau­ti­ne dva­sia, kad tra­di­ci­jos, pa­pro­čiai ir kul­tū­ra tap­tų jiems gy­ve­ni­mo po­rei­kiu ir pa­rei­ga.“

J.Kar­pa­vi­čiaus ini­cia­ty­va mo­kyk­lo­je įsteig­tas pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų sky­rius, jis su­bū­rė ir liau­dies in­stru­men­tų or­kest­rą, mo­kė vai­kus gro­ti bir­by­ne. Pe­da­go­gas taip pat dir­bo ir 2-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar­ti­nė Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ja), kur va­do­va­vo pu­čia­mų­jų or­kest­rui bei pa­sta­tė sa­vo su­kur­tą ope­rą-žai­di­mą „Pi­lis – pi­lai­tė“.

Dau­ge­lis da­bar­ti­nių Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­jų me­na J.Kar­pa­vi­čių kaip ne­pa­pras­tai šil­tą, in­te­li­gen­tiš­ką, san­tū­rų, pa­pras­tą ir at­si­da­vu­sį sa­vo dar­bui pe­da­go­gą bei su di­de­le pa­gar­ba mi­ni nuo­šir­dų jo cha­rak­te­rį. Jo šir­dies ši­lu­ma dar il­gam liks jį pa­ži­no­ju­sių­jų at­min­ty­je.

Mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė V.Pra­ka­pa­vi­čie­nė pri­si­me­na: „Su J.Kar­pa­vi­čiu­mi dir­bo­me rink­da­mi tau­to­sa­ką. Ma­čiau, kaip jis nuo­šir­džiai su kiek­vie­nu žmo­gu­mi šne­ka, at­ro­do, vi­si sa­vi, vi­si čia jį pa­žįs­ta. Nors aš at­vy­ku­si dirb­ti į Aly­tų bu­vau dar vi­sai jau­nu­tė, J.Kar­pa­vi­čius su ma­ni­mi ben­dra­vo kaip su ben­dra­am­že – nie­kad ne­pa­že­min­da­vo, ne­pa­si­juok­da­vo. Ei­da­vau pas jį kaip pas tė­vą, bro­lį. Bet ka­da gau­da­vau pa­ta­ri­mą.“ Jo do­ra, mo­ra­lė, mei­lė Tė­vy­nei ta­po pui­kiu pa­vyz­džiu mu­zi­kos aukš­tu­mų sie­kian­čiam Aly­taus jau­ni­mui.

Mu­zi­ka al­suo­ja lie­tu­viš­ka dva­sia

J.Kar­pa­vi­čius daug pri­si­dė­jo puo­se­lė­jant tau­ti­nes ver­ty­bes, o sun­kūs trem­ties me­tai įkvė­pė siek­ti tau­tiš­ku­mo ir mu­zi­ko­je. Lie­tu­viš­ki mo­ty­vai už­ima ypa­tin­gą vie­tą kom­po­zi­to­riaus kū­ry­bo­je.

„Kai pa­vargs­tu, įsi­klau­sau į se­ną­sias lie­tu­vių liau­dies dai­nas, už­ra­šy­tas iš ži­la­gal­vių kai­mo dai­ni­nin­kų lū­pų. Jos ma­ne nu­ra­mi­na, pa­ke­lia dva­sią“, – kal­bė­jo J.Kar­pa­vi­čius.

Nuo 1965 me­tų jis bu­vo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pa­min­klų ap­sau­gos ir kraš­to­ty­ros drau­gi­jos na­rys, už­ra­šęs 345 liau­dies dai­nas, ku­rias per­da­vė Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tui.

Aly­tų gar­si­na ir J.Kar­pa­vi­čiaus dai­nų rin­ki­niai – „Tė­vy­nės au­ku­ras“, ku­ria­me kū­ri­niai skir­ti ka­riui Ar­tū­rui Sa­ka­laus­kui, ku­ni­gui Juo­zui Zdebs­kiui bei žu­vu­sie­siems trem­ty­je at­min­ti, o dai­nų žo­džiams nau­do­ta aly­tiš­kių po­ečių Iza­be­lės Bal­čiū­nie­nės ir Mil­dos Za­vec­kie­nės po­ezi­ja, bei „Tau, Aly­tau“, ku­ria­me kom­po­zi­to­riaus har­mo­ni­zuo­tos lie­tu­vių liau­dies dai­nos, in­stru­men­ti­niai kū­ri­niai, ori­gi­na­lios dai­nos pa­gal dzū­kų kraš­to au­to­rių An­ta­no Sau­ly­no, An­zel­mo Ma­tu­čio, Iza­be­lės Bal­čiū­nie­nės ei­les. Taip kom­po­zi­to­rius pri­si­dė­jo ir prie dzū­kiš­ko­sios po­ezi­jos sklai­dos mu­zi­ki­nia­me pa­sau­ly­je.

Už kū­ry­bą ir pe­da­go­gi­nę veik­lą 1994 me­tais J.Kar­pa­vi­čiui pa­skir­ta Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros pre­mi­ja, o jo as­mens fon­das Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je pra­dė­tas for­muo­ti dar 1980 me­tais, kai mu­zie­jui bu­vo per­duo­ti pir­mie­ji jo, kaip ka­pe­los va­do­vo, pel­ny­ti di­plo­mai, gar­bės ir svei­ki­ni­mo raš­tai. Fon­duo­se sau­go­ma per 2,5 tūkst. eks­po­na­tų: fo­to­gra­fi­jų, laiš­kų, kon­cer­tų pro­gra­mų, afi­šų, su­ve­ny­rų, kom­po­zi­to­riaus kū­ri­nių.

Ne­pri­klau­so­my­bės link

Su mu­zi­ka dar so­viet­me­čiu J.Kar­pa­vi­čius su­ge­bė­jo iš­sau­go­ti mū­sų tau­ti­nį ir kul­tū­ri­nį iden­ti­te­tą. Jis ska­ti­no mu­zi­kuo­ti liau­dies in­stru­men­tais, ka­pe­lų pro­gra­mas pa­pil­dy­da­vo lie­tu­vių liau­dies dai­no­mis, ku­rios bu­vo at­lie­ka­mos ke­liais bal­sais, prieš so­vie­ti­nės val­džios va­lią ra­gi­no pri­si­min­ti sme­to­niš­kas dai­nas, o sa­vo kū­ri­nių pa­va­di­ni­mus daž­nai su­sie­da­vo su vie­to­var­džiais ar tau­ti­niais sim­bo­liais (ju­bi­lie­ji­nio gim­ta­die­nio ren­gi­ny­je skam­bė­ju­si „Sil­gio­niu­kė“ ki­lu­si iš kom­po­zi­to­riaus gim­to­jo Sil­gio­nių kai­mo pa­va­di­ni­mo).

Są­jū­džio me­tais J.Kar­pa­vi­čiui bu­vo pa­ti­kė­ta iš­kel­ti tri­spal­vę Aly­taus šau­lių na­muo­se. Tai bu­vo ne­pa­pras­ta gar­bė kiek­vie­nam pat­rio­tui ir liu­di­jo apie J.Kar­pa­vi­čiaus iš­ti­ki­my­bę sa­vo įsi­ti­ki­ni­mams bei be­bai­mį ti­kė­ji­mą lais­vos Lie­tu­vos at­ei­ti­mi.

Ki­ti ren­gi­niai kom­po­zi­to­riaus at­mi­ni­mui

Ren­gi­niai J.Kar­pa­vi­čiaus 90-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms at­min­ti tę­sis vi­sus me­tus. Nu­ma­to­mi pri­si­mi­ni­mų va­ka­rai, in­te­rak­ty­vi pa­ro­da Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je, ka­pe­lų šven­tė. Kvie­čia­me sek­ti Mu­zi­kos mo­kyk­los nau­jie­nas ir pla­čiau su­si­pa­žin­ti su šia ne­ei­li­ne as­me­ny­be, iš­ug­džiu­sia ke­lias mu­zi­kos my­lė­to­jų kar­tas bei įkvė­pu­sia ne vie­ną mu­zi­kos pro­fe­sio­na­lą. Ti­ki­mės, jog J.Kar­pa­vi­čiaus bran­di 50 (1957–2007) me­tų kū­ry­bi­nė veik­la Aly­tu­je ir Dzū­ki­jos re­gio­ne bus de­ra­mai įver­tin­ta bei su­lauks už­tar­nau­to pri­pa­ži­ni­mo.