Dar vasara karščiu alsuoja, bet dienos eina vis trumpyn ()

Aldona Kudzienė
Skaniosios salotos Jazminų turgavietėje
Skaniosios salotos
Nauji tyrimai atskleidė, kad sodininkyste ir daržininkyste užsiima kas trečia moteris ir kas penktas vyras. Kuo mažesnis miestas, tuo daugiau žmonių laiką leidžia sode ir darže. Šį potraukį lenkia tik knygų skaitymas, aktyvus iškylavimas gamtoje ir naminių gyvūnų priežiūra. Ir posakis, kad senstant traukia prie žemės, turi akivaizdžios tiesos. Taigi nenuostabu, kad kasdien sulaukiame skaitytojų skambučių, žmonės ne tik prašo patarimų, bet ir patys dalijasi sava patirtimi įvairiomis temomis. Skaitytojų pageidavimu tęsiame temą apie rugius ir duoną. Ar iš tiesų tamsi duona – ruginė duona? Ir ar tiesa, kad ateities gamta neleis lietuviams auginti rugių?

Vien iš rugių retai kas šiandien duoną kepa

Sekantys žemdirbiškas naujienas jau žino, kad paskelbta ekstremali situacija liudija, jog ūkininkų padėtis nėra pati geriausia. Žiūrint į tolesnę ateitį gali atsitikti taip, kad dėl klimato kaitos mūsų šalyje teks atsisakyti kai kurių kultūrų. Lietuvos gamta tampa nepalankiausia žieminiams rugiams, o šiltėjantis oras ypač tinka kukurūzams, kurie toje pačioje vietoje puikiai dera ir kelerius metus.

Geri metai tada, kai iš hektaro byra 5 tonos javo. Šiemet vidurkis – 3–3,5 tonos. Guodžia tai, kad atlikus laboratorinius tyrimus konstatuojama, jog grūdų kokybė gera, miltai tiks ir duonai, ir pyragui. Ir dar kepėjai tvirtina, kad jie duonos nekepa iš geriausių grūdų, o iš vidutinių, geriausieji eksportuojami.

Jų manymu, jei duona brangs, tą nulems kitos priežastys, o ne grūdų stygius.

Mažai kas žino, kad mūsų šalyje vykdoma speciali rugių programa, kurioje dalyvauja apie 20 ūkininkų. Jie gauna selekcininkų išvestų naujų rūšių rugių sėklų ir atitinkamai augina. Šiemet teigiama, kad eksperimentiniai rugiai neblogai užderėjo. Taip užauginti žieminių rugių grūdai liks Lietuvoje, nebus eksportuojami.

Kalbant apie ruginę duoną, norisi pagarsinti Lietuvos grūdų augintojų asociacijos tarybos pirmininko Aušrio Macijausko teiginį: „Nebūkite naivūs. Juodos ruginės duonos lietuviai mažai tesuvalgo. Dažniausiai perka kvietinę, nudažytą tamsiai, ir mano, kad ji yra ruginė. Taigi laikas būtų skaityti etiketes ir jose surašytą sudėtį.“

Iš tiesų rugiai naudojami tik žmogaus maistui, pašarų iš jų negaminama. Kelių kombainininkų klausiau, ar jiems teko šiemet vien rugių lauką kirsti. Visi kaip vienas tvirtino, kad ne, bet ne viename lauke su kviečiais buvo įsėta ir rugių.

Taigi mūsų laukuose karaliauja kviečiai, kurie Viduržemio jūros regiono šalyse vadinami Izraelio žole.

Norėdami įsitikinti, ar iš tikrųjų A.Macijauskas sako tiesą, Jazminų turguje pakalbinome ekologine duona prekiaujančią alytiškę Somantą Žaliaduonytę. Jos siūlomas įvairus duonos asortimentas iškeptas ekologinio Prienų rajono, Purvininkų kaimo ūkininkų Račickų ūkio kepykloje „Du medu“, kur Somanta dirba kepėja-pardavėja. Į kepyklą, kuri nuo Alytaus nutolusi maždaug 40 kilometrų, važiuoja iš namų.

„Esu baigusi statybos mokslus. Niekada nė nemaniau, kad duoną kepsiu. Per šešerius metus išmokau šio amato pačioje kepykloje. Iškeptus 7 kilogramų kepalus supjaustome į šešias dalis ir supakuojame“, – pasakoja alytiškė. S.Žaliaduonytės klausiame, ar neteko jai žalios duonytės iškepti? „Turime termometrus, tikrinamas kiekvieno kepaliuko iškepimas“, – atitarė.

Račickų šeimos ūkyje viskas daroma pačių:  auginama, malama gaminama, parduodama. Duona kepama iš natūralaus raugo, joje nėra mielių, dėl to ją iškepti užtrunkama dvi paras.

Geriau susipažinę, domimės, ar vien ruginė duona čia kepama? Pasirodo, nekepama. Net ir perkamiausioje, ekologiškoje, becukrėje ruginėje duonoje „Rugelis“ beriama kvietinių miltų. Dar teiraujamės, ar žieminiai rugiai Račickų ūkyje jau kertami?

„Taip, jau pradėjo ir juos kirsti. Šiemetis derlius krinta geresnis už pernykštį“, – džiaugiasi kepėja.

Salotiniai kopūstai – salotoms ir balandėliams

Jazminų turguje tiesiog staigmena tapo miklusėniškės Gitanos  salotos. Tokiame karštyje ji sugebėjo lauke užauginti traškių, septynių veislių salotų. „Reikia daug lieti ir užauga net karščiausią vasarą. Tik gaila, kad žmonės nevertina, neperka, nevalgo. Nedaug kas vasarą salotas vertina“, – sako Gitana.

Jotvingių turguje naujiena tapo salotiniai kopūstai. Pasirodo, jais jau seniai prekiauja Punios apylinkių ūkininkas Vitas Šaulauskas. Gražiai nuaugusią kopūsto galvelę pirkusi moteris mokėjo pusę euro.

„Salotiniai kopūstai geriausiai tinka balandėliams gaminti, nes yra minkšti, skanūs. Greitam vartojimui jie tinka ir pasiraugti. Dabar žinote, kaip šeimininkės raugia kopūstus, be jokio mušimo, ne taip kaip anksčiau“, – dėsto pirkėja.

Turgaus lankytojams gerai žinomas daržovių augintojas Vitas pasakoja, kad per sezoną salotinių kopūstų, dievaži, kokia penkiolika kartų sėja. Paskutinius daigus ką tik laukuose pasodino. „Paskutiniuosius kartais jau ir aparti tenka, nesuspėja gūžių susukti. Pastaruosius pasodinus saulė labai užkepino, nežinau, kaip bus su augimu“, – svarsto Vitas.

Turguose daržo ir sodo gėrybių yra, kainos, pasak pirkėjų, vidutinės: kilogramas obuolių  – pusė euro, slyvų – euras. Lauko agurkų galima nusipirkti už 40 euro centų, augintojai sako, kad skina paskutinius. Pomidorų įvairiausių – iki euro, morkos – 80, bulvės – iki 60 euro centų. Jau pasirodė kriaušių: prašo nuo 50 iki 80 euro centų už kilogramą.

Šilauogių kaina įstrigusi ties 5 eurais, pasirodžiusių rudeninių aviečių kilogramas – 3 eurai, lazdynų riešutų, nuskintų su keke, – 4 eurai. Kilogramas medaus kainuoja 6 eurus. Voveraičių siūlė tik viena pardavėja, už litrą prašė 3 eurų.

Skaitytoja Birutė buvo klaususi, kaip per žiemą išlaikyti šiemet taip prastai derėjusius žieminius česnakus. Pateikiame alytiškio Roberto praktiką. Jis daug metų česnako skilteles šaldė, dabar jas laiko stiklainyje užpylęs aliejumi. Abu būdai pasiteisino. Gal kas žino dar geresnių patarimų?

Ir dar buvau pažadėjusi skaitytojams parašyti, kaip užaugo žieminiai česnakai, kuriuos mūsų kolega Jurgis Kochanskas sodino šiemet per Tris Karalius. „Užaugo vidutiniai, juos jau beveik suvartojome. Puikiai tiko ir marinuojant pomidorų derlių“, – taip vakar sakė daržininkas Jurgis.

Prie  puodelio arbatos

Mano bičiulė Marijona sekmadienio popietę kaip jau įpratusi pakrūme atskubėjo arbatos gerti. „Marijon, tu kaip laikrodis, nė minutės nevėluoji“, – sakau jai dar lipant į kalvelę. „Taigi, punktuali kaip ir tu vaikystėje buvai. Mes pagal tave, sugrįžtančią iš mokyklos, sustojusius laikrodžius nusistatydavome“, – jau prisėdusi mano punktualumą mena geroji bičiulė.

Pamačiusi, kad ant lauko staliuko padėjau jos mėgstamų varškės keksiukų, moja ranka: „Tik maisto nedėk, prisišveičiau pas anūkes. Jaunėlė gi gimtadienį šventė, dvi dienas po kavines vedžiojo ir mane. Kaip visa skirtinga tose kavinėse. Kai pirmą dieną su savo draugėmis ir mane nusivedė pietauti, tiesiai pasakysiu, parėjau alkana. Atnešė pliką varganą kepsniuką. Rugpjūtis – daržovių pilni Dzūkijos daržai, nors vežimu jas vežki, o prie kepsnelio – tik šaukštas pjaustytų bulvyčių, keli griežinėliai pomidoro, agurkėlis ir kažkoks šakute pakabinamas žalėsis. Dar pasidairiau, gal kur pamatysiu pateiktų salotų pasipildymui, kaip siūlo kaimynai lenkai savo užeigose. Nepamačiau. Patylėjau, dar suvokiu, kad nemandagu viešose vietose komentuoti, bet namie paburbėjau. Anūkė sako, kad toks kavinės stilius, toks lygis, kažkam tai patinka. Pažadėjo kitą dieną pietauti nuvežti į tokią vietelę, kuri net man patiktų. Taigi šiandien ir nuvežė į „Šašlykinę“, prisišveičiau joje. O tik balandėlių užsisakiau. Atnešė du tokius didžiulius ir skanius, dar apkepintų bulvių, padažo nepagailėjo, soti iki dabar. Kas valgė kepsnius, jie buvo apkloti tokia gausa ir įvairove lietuviškų daržovių, kad prisiminus ir sočiai seilė ima tįsti. Tad ir valgančiųjų buvo labai daug“, – dėstė įspūdžius Marijona, gerdama arbatą.

Išliejusi savo pastebėjimus apie maitinimo įstaigų pasiūlas, ji trumpam prityla. Kol sugalvoju, apie ką užvesti kalbą, pasigirsta žemo tono Marijonos niūniavimas: „Dar vasara karščiu alsuoja, bet dienos eina vis trumpyn.“ Paniūniavusi posmą ji pastebi, kad rugpjūtis, nors ir karštas, jo vakarai ne tokie kaip vidurvasarį. Vienas kitas daržininkas jai guodėsi, kad pomidorų maras prasidėjo, kad agurkus lauko lysvėse jau paskutinius nurinko.

„Nepamiršk pas mane užsukti rytoj, praneša labai karštą dieną, atgaivinsiu tave kunigaikščių gėrimu. Ilgai nepamirši, kaip aš tos „Šašlykinės“ virėjų balandėlių skonio. Dar mano močiutė atlaidams darydavo natūralaus raugo burokėlių girą, aš supaprastinau, įdedu mielių. Va, kai parvežė anūkė, išsiroviau darže apie kilogramą burokų, švieži, greitai išvirė, šaltame vandenyje atvėsinau, kad galėčiau supjaustyti. Dar vakar ryte buvau užvirusi didįjį puodą vandens, tai tik pašildžiau, sumečiau burokus, po pusvalandžio nukošiau, įbėriau mielių ir cukraus. Parėjusi rasiu jau putojantį, tai dar kokią saują razinų šliūkštelsiu. Vanilės nedėsiu tik dėl tavęs, gi nemėgsti sakei. Po darbo grįžusi užsuk, bus pati skaniausia“, – jau keliaudama namo dar primena Marijona.

 

 

 

Kiti straipsniai