Du šimtukus gavusi Si­mo­na Šiu­šy­tė renkasi laisvus metus (261)

Lau­ra TA­RAN­DAI­TĖ
nuotrauka
Simona Šiušytė išbandė ir modelio darbą, tačiau siekti profesionalios karjeros šioje srityje mergina neplanuoja. „Modelio darbą palieku tik kaip pomėgį“, – sako ji. Tomash Masojc nuotr.
Vos prieš ke­lias die­nas su Aly­taus Jot­vin­gių gim­na­zi­ja at­si­svei­ki­nu­si abi­tu­rien­tė Si­mo­na Šiu­šy­tė už­si­bū­ti gim­ti­nė­je ne­pla­nuo­ja – jos lau­kia ki­tos Eu­ro­pos ša­lys. Sėk­min­gai įvei­ku­si įtemp­tą eg­za­mi­nų ma­ra­to­ną (mer­gi­na iš vals­ty­bi­nių bran­dos eg­za­mi­nų ga­vo net du šim­tu­kus – lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros bei is­to­ri­jos), aly­tiš­kė ke­liau­ja į už­sie­nį, siek­da­ma at­ras­ti sa­ve bei gal­būt tap­ti dar vie­nos sėk­mės is­to­ri­jos au­to­re. Dras­tiš­kam spren­di­mui uni­ver­si­te­to va­do­vė­lius keis­ti į ke­lio­ni­nį krep­šį įta­ką pa­da­rė ne tik pas­ku­ti­niai me­tai gim­na­zi­jo­je, bet ir ki­ti, lais­vus me­tus pa­si­ė­mę jau­nuo­liai, ku­rie ir ta­po pa­grin­di­niais S.Šiu­šy­tės drą­sos ir įkvė­pi­mo šal­ti­niais.

– Dvie­jų eg­za­mi­nų įver­ti­ni­mai – mak­si­ma­lūs. Ar esi pa­ten­kin­ta li­ku­sių­jų ba­lais?

– Taip, esu tik­rai lai­min­ga, nes vi­sų eg­za­mi­nų re­zul­ta­tai ge­ro­kai vir­ši­jo ma­no lū­kes­čius. Tie­są sa­kant, vi­sai ne­daug pri­trū­ko ir iki tre­čio šim­tu­ko iš an­glų kal­bos. Ne pa­slap­tis, jog vals­ty­bi­niai bran­dos eg­za­mi­nai yra la­bai sli­dus da­ly­kas, ypač kal­bant apie vi­sus taip gąs­di­nan­tį lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­ną. Čia la­bai leng­va ne­tek­ti taš­kų ar­ba vi­sai jų ne­gau­ti, to­dėl tik­rai džiau­giuo­si, kad vis­kas pa­vy­ko. Nuo­sta­bus jaus­mas, kai vi­sos įdė­tos pa­stan­gos at­si­per­ka.

– Esi veik­li mer­gi­na ir vals­ty­bi­nius bran­dos eg­za­mi­nus iš­lai­kei pui­kiai. Kiek dvy­lik­tos kla­sės lai­ko sky­rei moks­lams?

– Dvy­lik­ta kla­sė tik­rai rei­ka­lau­ja daug lai­ko ir pa­stan­gų, tad re­a­liai vi­sus šiuos me­tus sky­riau tik moks­lams. Jau moks­lo me­tų pra­džio­je su­pra­tau, jog no­rint sėk­min­gai iš­lai­ky­ti eg­za­mi­nus pa­mo­kų mo­kyk­lo­je ne­už­teks – daug rei­kia mo­ky­tis ir sa­va­ran­kiš­kai, ieš­kant pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos, ku­riant sa­vo kon­spek­tus, spren­džiant už­duo­tis. Tad di­džio­ji da­lis šių moks­lo me­tų taip ir pra­bė­go – tarp kny­gų.

– Ko­kia mo­ki­nė bu­vai iki dvy­lik­tos kla­sės?

– Kai da­bar kam nors pa­sa­kau, kad ga­vau du šim­tu­kus, žmo­nės iš­kart įsi­vaiz­duo­ja, jog vi­sus dvy­li­ka me­tų bu­vau stro­pi, nuo­lat prie va­do­vė­lių sė­din­ti kla­sės pir­mū­nė. Ta­čiau taip ne­bu­vo. Ne­su­pras­ki­te klai­din­gai – ma­no pa­žy­miai vi­sa­da bu­vo pa­kan­ka­mai ge­ri, vi­sad steng­da­vau­si at­lik­ti na­mų dar­bus, ruoš­tis kon­tro­li­niams dar­bams, dirb­ti pa­mo­ko­se. Ta­čiau aš tik­rai ne­bu­vau ta, ku­ri mo­kė­si vien de­vin­tu­kais ir de­šim­tu­kais. Pa­ti­kė­kit, esu tu­rė­ju­si ir dve­je­tų, o ir lan­ko­mu­mas ma­no ne­bu­vo pats pa­vyz­din­giau­sias. Ta­čiau jau pa­čio­je dvy­lik­tos kla­sės pra­džio­je su­pra­tau, jog man tik­rai svar­bu ge­rais re­zul­ta­tais iš­lai­ky­ti eg­za­mi­nus, to­dėl su­ėmiau sa­ve į ran­kas ir nu­spren­džiau sėk­min­gai baig­ti mo­kyk­lą. Ro­dos, pa­vy­ko.

– Ar pa­si­ilg­si mo­kyk­los?

– Mo­kyk­los bai­gi­mas su­ke­lia iš­ties keis­tus jaus­mus – at­ro­do, lau­ki vi­sus tuos dvy­li­ka me­tų, kol vis­kas baig­sis, o kai at­ei­na tas mo­men­tas, šiek tiek liūd­na pa­si­da­ro. Pui­kiai su­pran­tu, kad bai­gus mo­kyk­lą leng­viau tik­rai ne­bus. Anaip­tol – už­ka­riau­ti pa­sau­lį sun­kiau nei gau­ti šim­tu­ką. O ir šiaip esu la­bai sen­ti­men­ta­li, tad ti­kiu, kad mo­kyk­los pa­si­ilg­siu. Tur­būt la­biau­siai vi­sų tų žmo­nių, su ku­riais ben­dra­vau, bei mo­ky­to­jų. Man iš­ties pa­si­se­kė, kad te­ko tu­rė­ti šau­nius mo­ky­to­jus, to­dėl su kai ku­riais at­si­svei­kin­ti ypač sun­ku.

– Eg­za­mi­nų re­zul­ta­tai ta­vęs ne­nu­vy­lė, ta­čiau vis tiek nu­spren­dei pa­si­im­ti lais­vus me­tus. Ko­dėl? Ir ką per juos pla­nuo­ji veik­ti?

– Min­tis im­ti lais­vus me­tus sukir­bė­jo dar prieš ke­le­tą me­tų, tik tuo­met dar ne­ži­no­jau, ką tiks­liai no­rė­čiau veik­ti. Bu­vau skai­čiu­si dau­gy­bę sėk­mės is­to­ri­jų, kaip jau­nuo­liai, nu­spren­dę ati­dė­ti stu­di­jas, ke­liau­ja po pa­sau­lį, sa­va­no­riau­ja, dir­ba, at­ran­da sa­ve. To­kios is­to­ri­jos ma­ne vi­sad įkve­pia. To­dėl šie­met, jau pa­si­bai­gus eg­za­mi­nų se­si­jai, ga­lu­ti­nai nu­spren­džiau pa­si­im­ti lais­vus me­tus ir kol kas nie­kur ne­sto­ti. To prie­žas­tis la­bai pa­pras­ta – po dvy­li­kos me­tų mo­kan­tis no­ri­si pa­gy­ven­ti kiek ki­taip. No­riu ke­liau­ti, pa­žin­ti pa­sau­lį, su­si­pa­žin­ti su nau­jais žmo­nė­mis, dar ne­re­gė­to­mis kul­tū­ro­mis, pa­dir­bė­ti – vi­sa tai ir pla­nuo­ju da­ry­ti. Ti­kiuo­si, kad per šiuos me­tus įgau­siu ir dau­giau mo­ty­va­ci­jos stu­di­joms. Tik­rai ne­no­riu stu­di­juo­ti vien dėl di­plo­mo – no­riu su­vok­ti, jog da­ly­kas, ku­rį pla­nuo­ju stu­di­juo­ti, yra tik­rai skir­tas man, ir tuo­met jau su di­de­liu už­si­de­gi­mu pra­dė­ti moks­lus.

– Kaip į ta­vo spren­di­mą re­a­ga­vo ar­ti­mie­ji?

– Ži­no­ma, kai už­si­mi­niau, jog no­rė­čiau pra­leis­ti me­tus be moks­lų, tė­vams ir vi­siems ar­ti­mie­siems tai at­ro­dė ne­su­pran­ta­ma. Pa­lai­ky­mo ne­su­lau­kiau. „Pir­ma baik moks­lus, o po to ke­liauk!“ – ku­rį lai­ką bu­vo daž­niau­siai man gir­di­ma fra­zė. Ir aš juos pui­kiai su­pran­tu. Nors gap year (liet. lais­vuo­sius me­tus) kiek­vie­nais me­tais pa­si­ren­ka vis dau­giau moks­lei­vių, šis reiš­ki­nys Lie­tu­vo­je dar tik­rai nė­ra toks po­pu­lia­rus kaip už­sie­ny­je. Kam nors pa­sa­kius, jog nu­spren­dei pa­si­im­ti lais­vus me­tus, dau­ge­liui at­ro­do, kad tu tie­siog pla­nuo­ji sė­dė­ti tė­vams ant spran­do ir nie­ko ne­veik­ti. Be vi­sa to, mū­sų vi­suo­me­nė­je yra įpras­ta gy­ven­ti pa­gal tra­di­ci­nį gy­ve­ni­mo mo­de­lį mo­kyk­la -> stu­di­jos ->  kar­je­ra -> šei­ma -> pen­si­ja, to­dėl dau­ge­liui at­ro­do keis­ta, jei nu­spren­di ei­ti ki­tu ke­liu. Džiau­giuo­si, kad ga­liau­siai pa­vy­ko įti­kin­ti tė­vus, pa­dė­ti jiems su­pras­ti, kas gi tie gap year iš tik­rų­jų yra. Ir da­bar ra­mia šir­di­mi ga­lė­siu leis­tis į šį nuo­ty­kį.

– Su kuo pla­nuo­ji ke­liau­ti?

– Ke­liau­ti ke­ti­nu su drau­ge, tad bent jau kol kas bai­su nė­ra.

– Ku­rią ša­lį ap­lan­ky­si pir­miau­sia?

– Kol kas tiks­laus pla­no dar ne­tu­riu, tad at­sa­ky­ti ne­ga­liu. Ži­nau tik tiek, jog lik­siu Eu­ro­po­je, o kur tiks­liai – dar ne­ži­nau. Gal­būt pra­dė­siu nuo Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos – kar­tais at­ro­do, kad vi­si ten jau ne kar­tą bu­vo, tik aš dar ne­tu­rė­jau pro­gos ap­si­lan­ky­ti.

– Ką pla­nuo­ji stu­di­juo­ti grį­žu­si?

– Nuo penk­tos kla­sės ma­no min­ty­se – žur­na­lis­ti­ka. Ra­šy­mas nuo pat pra­di­nių kla­sių bu­vo ma­no stip­rio­ji pu­sė. Nuo try­li­kos me­tų ra­šau straips­nius įvai­riems pa­aug­lių žur­na­lams, te­ko dirb­ti ir ne su vie­nu por­ta­lu, to­dėl per vi­są tą lai­ką nė ne­su­si­mąs­čiau, kad ga­lė­čiau stu­di­juo­ti ką nors kit­ką. Tik šiais me­tais, kai at­ėjo lai­kas pri­im­ti vi­sus spren­di­mus, min­ty­se ki­lo šioks toks cha­o­sas, pra­dė­jau gal­vo­ti, kad gal­būt ver­tė­tų pa­mąs­ty­ti ir apie ki­tas stu­di­jų pro­gra­mas. To­dėl per lais­vus me­tus ti­kiuo­si su­si­dė­lio­ti vi­sus taš­kus. O kas ten ži­no, gal­būt at­ra­siu sa­ve vi­sai ki­to­je sri­ty­je.

– Ra­šy­mas tik vie­na iš ta­vo aist­rų, ki­ta – ma­da. Ne­mąs­tei su ja sie­ti sa­vo at­ei­ties?

– Ma­da man tik­rai yra įdo­mi sri­tis, bet no­riu pa­lik­ti ją tik kaip po­mė­gį. Aiš­ku, kas ten ži­no, ką at­ei­ty­je su­gal­vo­siu – gal baig­siu žur­na­lis­ti­kos stu­di­jas ir dirb­siu ma­dos žur­na­le. Tik­rai ne­at­mes­čiau to­kios ga­li­my­bės. Ta­čiau stu­di­juo­ti ma­dą tik­rai ne­gal­vo­ju. Ma­nau, kad Lie­tu­vo­je ma­dos in­dust­ri­jos stu­di­jos nė­ra ge­rai iš­plė­to­tos, o stu­di­juo­ti už­sie­ny­je ne­no­rė­čiau. Be ga­lo my­liu Lie­tu­vą ir tik­rai bū­tų sun­ku pa­lik­ti ją il­giau nei me­tams. Mo­ky­tis, o vė­liau ir dirb­ti no­rė­čiau tik Lie­tu­vo­je.

– Ką pa­tar­tum bū­si­miems dvy­lik­to­kams?

– Bū­si­miems dvy­lik­to­kams no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, jog jū­sų lau­kia nuo­sta­būs me­tai! Jie tik­rai ne­bus leng­vi, bet ne­abe­jo­ti­nai įdo­miau­si per vi­sus me­tus mo­kyk­lo­je. Vi­sos abi­tu­rien­tų šven­tės, ga­lų ga­le net ir pats jau­du­lys prieš eg­za­mi­nus, jų re­zul­ta­tų lau­ki­mas tu­ri sa­vo­tiš­ko ža­ve­sio. To­dėl ne­pa­mirš­kit tais pas­ku­ti­niais me­tais pa­si­mė­gau­ti. Ir, ži­no­ma, mo­ky­ki­tės. Net jei vi­sus vie­nuo­li­ka me­tų try­nė­te mo­kyk­los suo­lus per­ne­lyg ne­si­steng­da­mi, pas­ku­ti­niais me­tais su­si­im­ki­te ir bū­ki­te ge­riau­si! Svar­biau­sia ne­pa­lik­ti vi­so mo­ky­mo­si pas­ku­ti­nėms sa­vai­tėms prieš eg­za­mi­nus ir ne­pa­tin­gė­ti per­skai­ty­ti pri­va­lo­mų kū­ri­nių. Lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros eg­za­mi­no me­tu įsi­ti­ki­nau, kad tai tik­rai ne­bu­vo lai­ko švais­ty­mas.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai