Ge­no­vai­tė Žiu­rins­kie­nė: „Ma­no di­džiau­sias ir pats svar­biau­sias at­ra­di­mas – Ku­ror­to žmo­nės”

nuotrauka
Genovaitė Žiurinskienė: „Ne­svar­bu, ko­kiai po­li­ti­nei par­ti­jai mes pri­klau­so­me ar­ba ko­kias pa­žiū­ras re­mia­me, ne­svar­bu, ko­kias mes pa­rei­gas ei­na­me ar pos­tus už­ima­me, mes esa­me Ku­ror­te gy­ve­nan­tys, ir tai mus vie­ni­ja.“ Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Kurorto seniūnaitija – viena aktyviausių Alytaus mieste. Apie tai, kaip pavyksta suburti bendruomenę, rasti tokių originalių gatvių istorijas (ir paties miesto rajono) senąją istoriją atskleidžiančių renginių idėjas, pasakoja seniūnaitė Genovaitė Žiūrinskienė. Be kita ko, ir apie seniūnaitijos problemas, juk kaimynystėje – beveik kaip šeimoje, ir džiaugsmuose, ir varge reikia šalia esantį petį jausti.

– Ar ga­lė­tu­mė­te įvar­dy­ti tris iš­šū­kius, ku­riuos pa­ti­ria­te kaip se­niū­nai­tė sa­vo veik­lo­je, ir tris sa­vo at­ra­di­mus, ku­rie gal­būt ir Jums pa­čiai ta­po ne­ti­kė­ti?

Pir­mas iš­šū­kis: su­ti­kau kan­di­da­tuo­ti į Ku­ror­to se­niū­nai­tės pa­rei­gas.

Ant­ra­sis – kaip su­bur­ti ir pra­kal­bin­ti gy­ven­to­jus, kad pa­si­ti­kė­tų ma­ni­mi ir ga­lė­tu­me ben­drai veik­ti, spręs­da­mi ak­tu­a­lius se­niū­nai­ti­jos žmo­nėms ir Aly­taus mies­tui klau­si­mus.

Tre­čio­jo įvar­dy­ti ne­ga­liu, nes kiek­vie­nas dar­bas, ren­gi­nys, šven­tė, su­si­rin­ki­mas yra vis nau­jas iš­šū­kis.

At­ra­di­mai: di­džiau­sias ir pats svar­biau­sias at­ra­di­mas – Ku­ror­to žmo­nės! Jie ma­ni­mi pa­ti­kė­jo, pa­si­ti­kė­jo. Mus, ak­ty­viai da­ly­vau­jan­čius Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, vie­ni­ja pa­na­šios ver­ty­bės: mums rū­pi Ku­ror­to ir Aly­taus mies­to is­to­ri­ja, kul­tū­ra, tra­di­ci­jos, jų tęs­ti­nu­mas, gam­tos bei is­to­ri­nių ver­ty­bių sau­go­ji­mas ir tau­so­ji­mas, sau­gios ir tva­rios gy­ve­na­mo­sios ap­lin­kos kū­ri­mas ir ben­dra­vi­mas.

Pir­ma­sis pa­si­ro­dy­mas vie­šu­mo­je įvy­ko per Vil­niaus pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­mų or­ga­ni­zuo­tą „Dzū­kų tur­tų 2018“ mu­gę, lai­mė­tas pri­zas. Tuo­met mums, da­ly­vėms, daug svar­biau bu­vo ne pri­zas, bet jaus­ti ne tik Ku­ror­to gy­ven­to­jų, bet ir dau­ge­lio mies­tie­čių ir mies­to sve­čių dė­me­sį ir sim­pa­ti­jas. O ge­ra pra­džia – pu­sė dar­bo! Su­kū­rė­me tin­ka­mą įvaiz­dį, nuo­tai­ką. Pir­mo­sios kregž­dės be ma­nęs bu­vo Ala Bag­do­nie­nė, Auš­ra Ka­va­liaus­kie­nė, Ag­nė Jen­čiū­tė, Vi­li­ja Su­šins­kie­nė, Zi­ta Stan­ke­vi­čie­nė. Tal­ki­no ir sa­vo dai­lės dar­bus eks­po­na­vo Ku­ror­te gy­ve­nan­tys dai­li­nin­kai: Vid­man­tas Jan­kaus­kas, Vy­tau­tas Ko­les­ni­ko­vas, Ben­ja­mi­nas Jen­čius. At­ro­do smul­kme­na, bet įgi­jo­me pa­si­ti­kė­ji­mo ir Ku­ror­to po­nių įvaiz­dis iš­li­ko ke­le­tui me­tų į prie­kį. To­kią Ku­ror­to po­nių cha­riz­mą, mo­kė­ji­mą įsi­jaus­ti į vaid­me­nis pa­nau­do­jo­me mi­nė­da­mi Že­mai­tės gi­mi­mo me­ti­nes jos var­do bei Juo­zo Tu­mo-Vaiž­gan­to gat­vių šven­tė­se.

Ne­ti­kė­tu­mas: Per vie­ne­rius se­niū­nai­ti­jos eg­zis­ta­vi­mo me­tus su­si­kū­rė­me Ku­ror­to her­bą ir vė­lia­vą. 2018 me­tais per pir­mą­jį iš­rink­tų se­niū­nai­čių su­si­ti­ki­mą su Aly­taus mies­to me­ru Vy­tau­tu Gri­ga­ra­vi­čiu­mi iš­sa­kiau min­tį, kad jau­čiu sa­vo mies­tui sko­lą, nes vi­so ma­no gy­ve­ni­mo dar­bo pa­tir­tis pra­ėjo Aly­taus ra­jo­ne, kon­kre­čiau But­ri­mo­ny­se, But­ri­mo­nių gim­na­zi­jo­je. No­rė­jau kom­pen­suo­ti ją mies­tui, ku­ria­me gy­ve­nu. Taip pat mi­nė­jau, kad tu­riu tiks­lą su­kur­ti Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos sim­bo­li­ką. Bet ga­li­ma pri­si­gal­vo­ti tiks­lų, la­biau­siai kaž­ko no­rė­ti – jei­gu ne­tu­rė­si gy­ven­to­jų pa­lai­ky­mo, no­rai liks šauks­mas ty­ruo­se. Kol šios idė­jos ne­drį­sau iš­sa­ky­ti Ku­ror­to žmo­nėms, per vie­ną mū­sų su­si­rin­ki­mą Li­nos ir Sta­sio Pil­ko­nių šei­ma at­si­ne­šė sa­vo su­kur­tą pie­ši­nį ir sa­ko: „Su­si­kur­ki­me Ku­ror­to sim­bo­li­ką, pa­si­ga­min­ki­me ja puoš­tus marš­ki­nė­lius, Ku­ror­to feis­bu­ko pa­sky­rą.“ Net ge­ra pa­si­da­rė, vi­si da­ly­va­vu­sie­ji su­si­rin­ki­me pri­ta­rė. Pra­si­dė­jo her­bo es­ki­zų pie­ši­mas, sklai­da, bal­sa­vi­mas – tik spėk suk­tis, ieš­ko­ti, or­ga­ni­zuo­ti, įgy­ven­din­ti. Ku­ror­to vė­lia­va pa­šven­tin­ta, ji yra mū­sų sim­bo­lis, vie­ni­jan­tis atri­bu­tas, be ku­rio ne­įsi­vaiz­duo­ja­me jo­kio žy­gio, ak­ci­jos ar ren­gi­nio. Vė­lia­vą ku­ror­tie­čiai ger­bia, ją ke­lia­me tuo­se kie­muo­se ar gat­vė­se, kur vyks­ta bet koks mū­sų su­si­bū­ri­mas. Šiais me­tais ke­tu­ri Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos gy­ven­to­jai jau įsi­gi­jo as­me­ni­nes Ku­ror­to vė­lia­vas.

– Kuo pa­aiš­ki­na­mas Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos ak­ty­vu­mas? Ar iš­skir­ti­nė Ku­ror­to is­to­ri­ja ska­ti­na žmo­nes da­bar­ty­je ben­druo­me­niš­ku­mui?

– Tur­būt vi­siems mąs­tan­tiems ir iš­si­la­vi­nu­siems žmo­nėms rū­pi vie­ta, gat­vė, mies­tas, ša­lis, ku­ria­me jie gy­ve­na. Ku­ror­to žmo­nėms la­bai svar­bu Ku­ror­tas, mies­to is­to­ri­ja, čia gy­ve­nę ir da­bar gy­ve­nan­tys žmo­nės, ryš­kūs ir įsi­min­ti­ni is­to­ri­niai įvy­kiai. Vie­no­je iš sa­vo kal­bų esu ta­ru­si, kad ne­svar­bu, ko­kiai po­li­ti­nei par­ti­jai mes pri­klau­so­me ar­ba ko­kias pa­žiū­ras re­mia­me, ne­svar­bu, ko­kias mes pa­rei­gas ei­na­me ar pos­tus už­ima­me, mes esa­me Ku­ror­te gy­ve­nan­tys, ir tai mus vie­ni­ja. Taip ir yra.

Ant­ras da­ly­kas, or­ga­ni­zuo­da­mi šven­tes, įgy­ven­din­da­mi pro­jek­tus ta­ria­mės su se­niū­nai­ti­jos ak­ty­vis­tais dėl kiek­vie­nos smul­kme­nos, ne pa­slap­tis, kar­tais stip­riai pa­si­gin­či­ja­me. Kaž­kaip ne­ti­kė­tai rū­pi­nan­tis Ku­ror­to rei­ka­lais su Zi­ta Stan­ke­vi­čie­ne ir Vilija Sušinskiene esa­me kaip sėk­min­gas tan­de­mas, vi­si klau­si­mai, rū­pes­tė­liai, pro­ble­mos, spren­di­mai ap­ta­ria­mi pir­miau­sia su jomis, ta­da nu­ma­to­me stra­te­gi­ją ir tak­ti­ką, kaip pa­siek­ti re­zul­ta­to. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad or­ga­ni­zuo­jant viešus renginius, šven­tes žmo­nėms, ne­va­lia su­klys­ti, la­bai svar­bu žmo­nėms tin­ka­mas lai­kas, jau­ki, pa­trauk­li vie­ta ir aiš­ku, oras. Rei­kia daug šir­dies ir iš­min­ties įdė­ti, ren­gi­nys tu­ri „už­ka­bin­ti“, su­šil­dy­ti kiek­vie­ną žmo­gų. Tęs­da­mi Ku­ror­to tar­pu­ka­rio tra­di­ci­jas su­si­bi­čiu­lia­vo­me su Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Di­džio­sios ku­ni­gaikš­tie­nės Bi­ru­tės ba­ta­lio­nu, jam pri­klau­san­čiu pu­čia­mų­jų or­kest­ru, mums tal­ki­na Aly­taus mies­to te­at­ro ak­to­riai, vi­sų ren­gi­nių lau­kia­mas sve­čias Šv. An­ge­lų Sar­gų pa­ra­pi­jos de­ka­nas Arū­nas Už­upis, ben­dra­dar­biau­ja­me su Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­mi, Alytaus Jurgio Kunčino biblioteka, Mu­zi­kos mo­kyk­la. Džiau­gė­mės, kad į šių me­tų Ku­ror­to die­nos šven­tę at­vy­ko Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis.

– Ku­ror­to se­niū­nai­ti­ja im­po­nuo­ja kū­ry­biš­ko­mis idė­jo­mis, o kaip jos gims­ta?

– Kū­ry­biš­ku­mas ir idė­jos ky­la iš pa­čių gy­ven­to­jų. Žy­mių žmo­nių var­dais pa­va­din­tos de­vy­nios Ku­ror­to gat­vės, jų šven­tes pra­dė­jo­me or­ga­ni­zuo­ti dėl pa­pras­tos pa­sta­bos, kad „dau­giau­sia kal­ba­me ir rū­pi­na­mės Le­li­jų gat­ve, ki­tas pa­mirš­ta­me“ (tuo­met tik­rai daug klau­si­mų kė­lė­me dėl eis­mo sau­gu­mo, grei­čio ir ki­tų Le­li­jų gat­vė­je su­si­klos­čiu­sių pro­ble­mų). Iš­kart gi­mė pa­siū­ly­mas, kad kiek­vie­no­je Ku­ror­to gat­vė­je ga­li­me kaž­ką gra­žaus su­kur­ti. Taip ir pra­si­dė­jo šven­tės Že­mai­tei, Juo­zui Tu­mui-Vaiž­gan­tui, Mi­ka­lo­jui Kon­stan­ti­nui Čiur­lio­niui. Ne­si­ti­kė­jo­me to­kio šių gat­vių gy­ven­to­jų su­telk­tu­mo: vie­ni tal­kas or­ga­ni­za­vo, py­ra­gus ir ku­li­na­ri­nio pa­vel­do val­gius ruo­šė, ki­ti šiaip kai­my­nus ir pa­žįs­ta­mus su­si­kvie­tė ne tik iš sa­vo se­niū­nai­ti­jos, bet, svar­biau­sia, tie ku­ror­tie­čių pa­šne­ke­siai... Ma­ne nu­ste­bi­no, kad kiek­vie­no­je šven­tė­je at­si­ran­da sa­va­no­rių švie­suo­lių, ku­rie pa­pa­sa­ko­ja pri­si­mi­ni­mų ir iš to­je gat­vė­je vy­ku­sių is­to­ri­nių, reikš­min­gų įvy­kių ir gy­ve­nu­sių įdo­mių žmo­nių gy­ve­ni­mų. Ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti gy­dy­to­jų Ge­no­vai­tės ir Jo­no Pet­rei­kių, Da­lios La­bu­kie­nės, Ri­tos Jur­gio­nie­nės, mo­ky­to­jų Da­lios Jen­čiu­vie­nės, Inos Ba­niu­ly­tės, Gra­ži­nos Ky­man­tie­nės, sig­na­ta­ro Vy­tau­to Ko­les­ni­ko­vo ir jo žmo­nos Ni­jo­lės, taip pat Kas­ty­čio Pa­vi­lo­nio, Alos Bag­do­nie­nės, Justinos ir Viktoro Urbanavičių ir ki­tų. 

La­bai džiau­gia­mės, kad Vil­man­tas Dun­de­ris, Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus is­to­ri­kas, daž­nai da­ly­vau­ja mū­sų šven­tė­se ir su­pa­žin­di­na su is­to­ri­niais įvy­kiais. Ku­ror­tie­čių pop­kul­tū­ra ne­pa­pirk­si, jiems rei­kia gi­les­nio pa­ži­ni­mo, me­no, kul­tū­ros ir šil­to jau­kaus pa­si­bu­vi­mo.

– Šiais lai­kais ben­druo­me­niš­ku­mui pa­lai­ky­ti la­bai svar­būs so­cia­li­niai tin­klai, kaip se­ka­si šio­je erd­vė­je?

– Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos feis­bu­ko pa­sky­ro­je tal­pi­na­me ir vie­ši­na­me vi­są su se­niū­nai­ti­jos veik­la su­si­ju­sią in­for­ma­ci­ją, ne­ga­lė­ję šven­tė­je da­ly­vau­ti žmo­nės pa­si­skai­to, pa­si­da­li­ja. Pa­sky­ra tu­ri daug se­kė­jų, iš jos ne­ga­lin­tys da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se su­ži­no, kuo Ku­ror­tas gy­vas, kas pla­nuo­ja­ma. Esa­me dė­kin­gi ir „Aly­taus nau­jie­noms“, kad tal­pi­na mū­sų in­for­ma­ci­ją, juk dau­ge­lis Ku­ror­to sen­jo­rų ne­si­nau­do­ja in­ter­ne­tu, jie džiau­gia­si pa­skai­tę spaus­din­tą žo­dį laik­raš­ty­je.

– Vi­du­ti­nis aly­tiš­kis Ku­ror­to gy­ven­to­jas – nuo ko pri­klau­so ir koks yra jo ben­druo­me­niš­ku­mo in­dek­sas (jei ga­li­ma taip pa­va­din­ti), juk tur­būt nie­ka­da nė­ra taip, kad vi­si įsi­trauk­tų į ben­druo­me­niš­ką veik­lą?

– Sun­ku pa­ly­gin­ti pri­va­čių na­mų ra­jo­nų ir, pa­vyz­džiui, dau­gia­bu­čių na­mų gy­ven­to­jų ak­ty­vu­mą. Vi­sur gy­ve­na žmo­nės, jie yra in­tro­ver­tai ar­ba eks­tra­ver­tai, lai­min­gi ir nu­si­vy­lę, op­ti­mis­tai ir pe­si­mis­tai. Net ne­rei­kia skai­čiuo­ti ak­ty­vu­mo pro­cen­tais. Mes la­biau ver­ti­na­me žmo­nių bu­vi­mo kar­tu ko­ky­bę, ne kie­ky­bę. Mus vie­ni­ja ben­dras po­žiū­ris į mū­sų is­to­ri­ją, kraš­to­vaiz­dį, tra­di­ci­jas, mū­sų ta­pa­tu­mą, ver­ty­bes. Ku­ror­te gy­ve­na daug gar­baus am­žiaus žmo­nių, ku­rių da­ly­va­vi­mas su­tei­kia ren­gi­niams so­li­du­mo, pa­gar­bos ir pa­si­di­džia­vi­mo, nes jie tu­ri ką pa­sa­ky­ti. Tai il­ga­me­tės mo­ky­to­jos Ina Ba­niu­ly­tė, Gra­ži­na Ky­man­tie­nė, Da­lia Jen­čiu­vie­nė, ger­bia­mi p. Eu­ge­ni­ja ir Juo­zas Dauk­šiai, Ve­ro­ni­ka ir Al­fre­das Sta­du­liai, Ol­ga Na­vic­kie­nė, Sta­nis­la­va Prei­die­nė, per­žen­gu­si 100 me­tų slenks­tį, Sta­sė ir Pran­ciš­kus Sta­niu­liai (jų kie­me vy­ko Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­no 145-osios me­ti­nės). Džiugina jaunos šeimos, jaunimas. Ku­ror­te svar­biau­sia ir vie­ni­jan­ti ver­ty­bė – žmo­niš­ku­mas, pa­do­ru­mas, to­le­ran­ci­ja, at­vi­ru­mas, ben­dra­vi­mas ne žo­džiais, o gy­ve­ni­mu.

– Ko­kių veik­los su­ma­ny­mų šiuo me­tu tu­ri Ku­ror­to se­niū­nai­ti­ja?

– Su­ma­ny­mų tu­ri­me, bet kol kas te­gul jie bū­na ma­ža pa­slap­tis. O kas­die­ny­bė­je – tie pa­tys dar­bai, rū­pes­čiai. Ne­rei­kia iš­ra­di­nė­ti dvi­ra­čio, nes jau su­si­for­ma­vo tra­di­ci­jos, žmo­nės lau­kia jų tę­si­nio, juk nė vie­na šven­tė ne­bū­na pa­na­ši, o kiek­vie­na as­me­ny­bė, žy­mus žmo­gus, ku­rių gat­vė­se mi­ni­me jų gy­ve­ni­mo su­kak­tis, yra ki­toks, to­dėl rei­ka­lin­gas nau­jas žvilgs­nis, nau­jas kon­teks­tas, nau­ja for­ma. Džiu­gi­na tai, kad šiuo me­tu esa­me tar­si skren­dan­čių paukš­čių vo­ra, kai pa­vargs­ta vie­nas iš skren­dan­čių­jų, pa­si­kei­čia­me vie­to­mis, ir Ku­ror­tie­čių skry­dis tę­sia­mas. No­riu pa­si­džiaug­ti šiais me­tais nau­jai­siais Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos ly­de­riais: Rūta ir Kas­ty­čiu Pa­vi­lo­niais, Alek­san­dra ir Juo­zu Bal­čiū­nais, Vi­da ir Hen­ri­ku Ši­vo­kais, Me­čis­lo­vu Jo­ni­ku, Aud­riu­mi By­lai­čiu.

– Kas Jums pa­čiai, kaip se­niū­nai­tei, šio­je veik­lo­je yra pra­smin­giau­sia, kas mo­ty­vuo­ja skir­ti šiai vei­kai tur­būt tik­rai ne­ma­žą da­lį sa­vo lais­va­lai­kio?

– Pra­smin­giau­sia – Ku­ror­to sim­bo­li­ka, ku­rią ver­ti­na ir ger­bia gy­ven­to­jai. Pra­smin­gas kiek­vie­nas su­si­ti­ki­mas su dar ne­pa­žin­tu ša­lia gy­ve­nan­čiu žmo­gu­mi. Pras­min­ga tai, kad su­si­pa­ži­nau su dau­gy­be Ku­ror­to gy­ven­to­jų – to­kių ak­ty­vių, šil­tų, gi­lių, dva­sin­gų ir iš­min­tin­gų žmo­nių, su ku­riais pri­si­me­na­me pra­ei­tį, gy­ve­na­me da­bar­ty, ku­ria­me at­ei­tį. Pra­smin­gas gy­ve­ni­mas, kai ga­li da­lin­tis tuo, ką su­ge­bi ge­riau­sio.

– Čia aš vis dau­giau apie ben­druo­me­niš­ku­mą, gra­žius da­ly­kus klau­siau, o ar gy­ven­to­jų ak­ty­vu­mas, su­telk­tu­mas pa­de­da spręs­ti ir rim­tas pro­ble­mas? Pa­vyz­džiui, su­tram­dy­ti Dai­nų slė­nio triukš­ma­da­rius, tur­būt šiuo me­tu si­tu­a­ci­ja nė­ra pa­si­kei­tu­si į ge­rą pu­sę?

– Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos gy­ven­to­jai su­si­du­ria su dau­ge­liu įvai­riau­sių pro­ble­mų, dėl jų ten­ka vars­ty­ti sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos du­ris, pra­šo­me spren­di­mų, de­ja, ne vi­si at­sa­ky­mai gy­ven­to­jus ten­ki­na. Kar­tais dėl iš­aiš­ki­ni­mo krei­pia­mės pa­gal­bos ir į tei­si­nin­kus. Ku­ror­to se­niū­nai­ti­ja – tai vi­so Aly­taus mies­to gy­ven­to­jų ir mies­to sve­čių trau­kos cen­tras, o gat­vių ir ša­li­gat­vių būk­lė la­bai pras­ta. Ne­tvar­kin­gi ša­li­gat­viai ir gat­vės be jų – ne tik sau­gu­mo klau­si­mas, to­kie ša­li­gat­viai žie­mą ne­va­lo­mi, gat­vės pri­tai­ky­tos gy­ve­na­ma­jam ra­jo­nui, o jo­mis skrie­ja mies­tie­čių au­to­mo­bi­liai, ne vi­siems gy­ven­to­jams pri­ei­na­mas mies­to trans­por­tas, bū­tų ge­rai, kad mies­to au­to­bu­sas pa­siek­tų ir Le­li­jų gat­vės po­li­kli­ni­ką. Dėl in­ten­sy­vių trans­por­to srau­tų Ku­ror­tas la­biau­siai už­terš­tas kvar­ta­las mies­te, ypač Dai­nų slė­nis, dėl ku­rio vie­šo nau­do­ji­mo bu­vo prie­ši­na­mi Ku­ror­to gy­ven­to­jai su mies­to jau­ni­mu. Ku­ror­tie­čių ne­ten­ki­na savivaldybės nustatyta gat­vių prie­žiū­ros, re­mon­to ir as­fal­ta­vi­mo tvar­ka. Dėl šių klau­si­mų krei­pė­mės į Aly­taus mies­to me­rą. Ži­no­da­mi, kad mū­sų mies­te yra dar 13 se­niū­nai­ti­jų ir vi­so­se yra pro­ble­mų, sten­gia­mės bū­ti pa­kan­tūs, ta­čiau pra­šo­me ir sa­vi­val­dy­bės per­žiū­rė­ti lė­šų gat­vių re­mon­tui ir tie­si­mui sky­ri­mo kri­te­ri­jus ir at­si­žvelg­ti ne tik į gy­ven­to­jų skai­čių, o ir be­si­lan­kan­čių ta­me ra­jo­ne gy­ven­to­jų srau­tus, gat­vių is­to­riš­ku­mą.

Nau­do­da­ma­si pro­ga už pa­ta­ri­mus, pa­gal­bą dė­ko­ju sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Vi­daus ad­mi­nist­ra­vi­mo sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jai, se­niū­nai­čių ko­or­di­na­to­rei Jū­ra­tei Gri­nie­nei, Kul­tū­ros sky­riaus vy­riau­sia­jai spe­cia­lis­tei Dai­nai Čeč­kaus­kie­nei, So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus vy­riau­sia­jai spe­cia­lis­tei Dai­nai Svi­ders­kie­nei ir ki­tiems.

– La­bai ačiū už at­sa­ky­mus.

Kal­bė­jo­si Sau­lė Pin­ke­vi­čie­nė

    Komentaras

    Going to graduate school was a positive decision for me. I enjoyed the coursework, the presentations, the fellow students, and the professors. And since my company reimbursed 100% of the tuition, the only cost that I had to pay on my own was for books and supplies. Otherwise, I received a free master’s degree. All that I had to invest was my time. Click Here

    Komentaras

    Excellent Blog! I would like to thank for the efforts you have made in writing this post. I am hoping the same best work from you in the future as well. I wanted to thank you for this websites! Thanks for sharing. Great websites! Click Here

    Komentaras

    I really enjoy simply reading all of your weblogs. Simply wanted to inform you that you have people like me who appreciate your work. Definitely a great post. Hats off to you! The information that you have provided is very helpful. Click Here

    Komentaras

    Going to graduate school was a positive decision for me. I enjoyed the coursework, the presentations, the fellow students, and the professors. And since my company reimbursed 100% of the tuition, the only cost that I had to pay on my own was for books and supplies. Otherwise, I received a free master’s degree. All that I had to invest was my time. Click Here

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.