Pa­rei­gin­gos sie­los mo­ters ge­dė­ji­mai (2639)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
nuotrauka
Kružiūniškę Stasę Kuncevičienę aplankė kaimynas Romas Kisleravičius, pirmiausia aptarė bulviasodžio reikalus. Aldonos Kudzienes nuotr.
„Ve­ly­kos – šven­tė lau­kia­ma, bet ji man pri­me­na vi­sas ne­tek­tis. Nors į am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą ar­ti­mus žmo­nes iš­ly­dė­jau įvai­riu me­tų lai­ku, pa­va­sa­ris man sun­kes­nis. Pir­mo­ji ža­lu­ma sie­lą la­bai nos­tal­giš­kai vei­kia“, – at­vi­rai sa­ko Kru­žiū­nų kai­mo gy­ven­to­ja Sta­sė Kun­ce­vi­čie­nė, ar­ti­mų žmo­nių slau­gai sky­ru­si de­vy­nio­li­ka me­tų. Ji, kaip ir vi­si, su­pran­ta, kad mū­sų fi­zi­nio gy­ve­ni­mo baig­tis – mir­tis. Bet net ir ta­da, kai mirš­ta il­gai sir­gęs as­muo, ar­ti­mie­siems pra­si­de­da ne­leng­vas ge­du­lo me­tas. Ne tik pra­ran­da­mas žmo­gus, bet ir iš­si­de­ri­na nu­si­sto­vė­ju­si tvar­ka, gy­ve­ni­mo rit­mas. Tvar­kin­guo­se iš­skir­ti­niuo­se Sta­se­lės, taip ji kai­my­nų va­di­na­ma, na­muo­se kal­bė­jo­mės apie gy­ve­ni­mo vi­su­mą. Juk kiek­vie­no gy­ve­ni­mas taip su­dė­lio­tas, kad ja­me yra vis­ko.

De­vy­nio­li­ka me­tų – ne­to­li mir­ties

Sta­sės so­dy­ba ne­to­li plen­to, ku­riuo zu­ja ir zu­ja trans­por­to prie­mo­nės. Gra­žiai pri­žiū­ri­mi pa­sta­tai ap­juos­ti me­džių ir krū­mų ža­lu­mos. Il­gas virš šim­to kvad­ra­ti­nių met­rų tu­rin­tis gy­ve­na­ma­sis na­mas švie­čia nau­ju sto­gu, bet tvo­ros – me­di­nės, to­dėl to­kios gra­žios, mat daž­nam pri­me­na vai­kys­tės na­mus. Šei­mi­nin­kė sa­ko, kad na­mui šie­met ly­giai 100 me­tų. Čia anuo­met bu­vo Kru­žiū­nų mo­kyk­la.

Kai Sta­sė iš ne­to­lie­se esan­čio Alek­san­dra­vos kai­mo į šį kie­mą ati­te­kė­jo, mo­kyk­la jau bu­vo iš­kel­ta. Bet di­de­lia­me na­me bu­vo tuo­met va­di­na­mų­jų kvar­ti­ran­tų.

Gra­žių vei­do bruo­žų mo­te­ris sa­ko, kad la­bai jau­na pa­mi­lo sa­vo vy­rą Vy­tau­tą, aš­tuo­nio­li­kos už jo iš­te­kė­jo. Tris­de­šimt de­vy­ne­rių ta­po naš­le, vy­ras mi­rė trū­kus aneu­riz­mai. Po ket­ve­rių me­tų mi­rė ir sū­nus, vos še­šio­li­kos su­lau­kęs.

„Mo­ti­noms skau­džiau­sia sa­vo vai­kus lai­do­ti. Jis sir­go inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mu, ke­le­tą me­tų gy­ve­no su per­so­din­tu inks­tu. Per še­še­rius jo sir­gi­mo me­tus daž­nai li­go­ni­nė­je prie jo man te­ko bu­dė­ti, po ke­tu­ris mė­ne­sius be per­trau­kos. Bu­vo nuo­vo­kus ir pro­tin­gas ber­niu­kas. Tur­būt iki mir­ties ma­no au­sy­se skam­bės jo klau­si­mas: „Ma­my­te, sa­kyk, kiek die­nų aš dar gy­ven­siu?“ Ar ga­li bū­ti mo­ti­nai skau­des­nis klau­si­mas?

Gy­dy­to­jai yra man sa­kę, kad su to­kia pa­tir­ti­mi vai­kai anks­čiau su­bręs­ta. Tur­būt vi­sas aša­ras iš­ver­kiau, kai ant ma­no ran­kų už­ge­so jo gy­vy­bė“, – at­vi­rau­ja Sta­sė.

Daž­nai jį me­na, į nuo­trau­ką pa­si­žiū­ri, ypač Ka­lė­dų ir Ve­ly­kų die­no­mis pri­si­mi­ni­mai grįž­ta. Jam bū­tų jau per pen­kias­de­šimt, pa­gal­vo­ja ma­ma, kad gal ki­taip jos gy­ve­ni­mas iki šian­dien bū­tų su­si­klos­tęs.

Ly­giai 39-erių, kaip ir ją, jos vien­tur­tę duk­rą Ra­są ir­gi iš­ti­ko naš­lės da­lia. „Tar­si už­prog­ra­muo­ta: aš jau­na ir ji jau­na li­ko­me naš­lė­mis“, – tars­te­li mo­te­ris.

Sta­se­lė – po­ka­rio vai­kas, kaip ir dau­ge­lis gy­ve­no di­de­lė­je šei­mo­je. De­vy­ne­rių bū­da­ma mi­rė jos se­su­tė, li­kęs ket­ver­tas vai­kų už­au­go ir gy­vi iki šian­die­nos.

„Se­niau vai­kai ne­bu­vo dy­ki, ir aš dirb­ti pra­dė­jau nuo dvy­li­kos. Kiek ūg­te­lė­jus jau ma­mą ko­lū­ky­je pa­va­duo­da­vau. Ji jau se­niai mi­ru­si, ir­gi kan­čio­se. Tė­vu­kas Al­fon­sas Bu­ne­vi­čius iš šio pa­sau­lio ma­no vie­nuo­li­ka me­tų slau­gy­tas iš­ke­lia­vo bū­da­mas 97-erių. Nors bu­vo la­bai sun­kus li­go­nis, man nie­ka­da ne­bu­vo ki­lę min­čių ati­duo­ti jį val­diš­kų na­mų slau­gai. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad tik sa­vas žmo­gus ži­no, kaip rei­kia pa­lie­gu­sį žmo­gų žiū­rė­ti, ko­kiu mais­tu mai­tin­ti. Gal tik jo kan­čias pra­tę­si, bet ta­vo są­ži­nė lie­ka ra­mi, kad pa­da­rei vi­sa, kas nuo ta­vęs pri­klau­so“, – tei­gia Sta­sė.

Jos tė­tis bu­vo ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tas, tad vi­siems kai­mo žmo­nėms rei­ka­lin­gas, vi­siems be iš­im­čių sten­gė­si pa­dė­ti, nak­ti­mis kė­lė­si ir į pa­gal­bą sku­bė­jo. Pa­šne­ko­vė ne kar­tą tars­te­lė­jo, kad vi­suo­met bu­vo ir yra ge­rų žmo­nių, tik ir pa­čiam rei­kia bū­ti ge­ram. Kai­mo žmo­nės la­bai pa­dė­jo jai lai­do­jant tė­tį.

Kai Sta­sė prie gu­lin­čio tė­vu­ko iš­ti­sas pa­ras bu­dė­da­vo, su­lauk­da­vo daug pa­guo­dos žo­džių, nors nie­ka­da ne­si­skun­dė, kad sun­ku. At­sa­ky­da­vo, kad sun­ku tam, prie ku­rio 24 va­lan­das šo­ki­nė­ti rei­kia. Jai nie­kuo­met net min­čių ne­ki­lo, kad kaž­kas ki­tas ga­li ją pa­va­duo­ti.

Šį pa­sau­lį jau pa­li­ko ir abu vy­ro tė­vai, li­gos jų į lo­vą ne­pa­gul­dė, il­gai rū­pin­tis jais ne­rei­kė­jo. Jau ne­bė­ra ir sep­ty­nių jų vai­kų, tiek ra­do čia ati­te­kė­ju­si. Ta­čiau jų anū­kai ke­lią į šiuos na­mus ži­no, at­va­žiuo­ja.

 

Gau­na­me naš­tą, ku­rią ge­ba­me pa­neš­ti

„Apie an­trą san­tuo­ką nie­ka­da ne­gal­vo­jau, man tai ne­rū­pė­jo, įvai­rius dar­bus dir­bau ko­lū­ky­je, sten­giau­si dėl duk­ros, kad ją iš­mo­ky­čiau. Ir nie­kas man ne­si­pir­šo, ma­tyt, per­ša­si toms, ku­rios ant­rų­jų pu­sių ieš­ko. Bu­vau ir iš­li­kau pa­rei­gos žmo­gus. Pra­bė­go tiek me­tų, bet džiaugs­mo bū­ta ne tiek daug. Gal­būt lai­min­giau­sia bu­vau, kai duk­ra iš­sva­jo­tus moks­lus stu­di­ja­vo, kai juos bai­gė. Man ne­li­ko lai­ko nei mez­gi­mams, nei au­di­mui“, – pa­sa­ko­ja Sta­sė, vi­są sa­ve ati­da­vu­si ki­tiems, kad jie jaus­tų­si ge­riau.

Ją žmo­nės my­li. Vi­siš­kai sve­ti­miems kvar­ti­ran­tams ap­si­gy­ve­nus jų na­muo­se, už­si­mez­gę nuo­šir­daus ben­dra­vi­mo ry­šiai iš­li­ko iki šių die­nų. Ma­ma su dviem su­au­gu­sio­mis duk­ro­mis daž­na vieš­nia, ypač per di­dži­ą­sias šven­tes.

Yra kam ją pas dak­ta­rus nu­vež­ti: jei ne­ga­li duk­ra, nu­ve­ža kai­my­nas Ro­mas, pus­se­se­rės vy­ras, te­rei­kia mo­te­riai tik už­si­min­ti. Kur­suo­ja ir au­to­bu­sas, bet šiuo me­tu Sta­sė bai­mi­na­si va­žiuo­ti juo, svei­ka­ta šiek tiek pa­blo­gė­jo. Net svars­to, ar im­sis py­ra­gų ke­pi­mo, abe­jo­ja, ar ras tiek stip­ry­bės jiems iš­min­ky­ti. Bet aiš­ku, kad py­ra­gai šiuo­se na­muo­se Ve­ly­kų die­ną kve­pės, juk kas­met bu­vo ke­pa­mi. Gal net ir gi­ros na­mi­nės ra­sis. Juk sve­čių tik­rai ne­ma­žai su­gu­žės.

Sta­sės pra­šo­me nors trum­pai pri­si­min­ti anuo­me­tes Ve­ly­kas. „Jų lauk­da­vo­me dėl kiau­ši­nia­vi­mo, nes vi­so­kių par­si­neš­da­vo­me. Ve­ly­kos po griež­to pas­nin­ko bu­vo la­bai mie­las lai­kas. Be­veik kiek­vie­nas kie­mas skers­da­vo kiau­lę, mė­siš­kų pa­tie­ka­lų pri­ga­min­da­vo. Vi­si vis­ko tu­rė­jo, par­duo­tu­vė­se pir­ko tik pi­pi­rų, drus­kos, ra­zi­nų py­ra­gui, o mil­tų ir pir­ko, ir sa­vų pa­si­mal­da­vo, gi­ros da­ry­da­vo to­kios, nuo ku­rios gir­tų ne­bū­da­vo. Ga­mi­no ir sil­kių, žu­vies pa­tie­ka­lų“, – me­na Sta­sė.

Ne vi­suo­met jai pa­vyks­ta nu­vyk­ti ir į Pu­nios baž­ny­čią. Bet kad ir ne­nu­ei­na, kaip ma­mos pa­mo­ky­ta, pa­si­mel­džia na­muo­se, mal­da ra­my­bės su­tei­kia. Daž­nai su kai­my­nė­mis su­si­ei­na, ka­va ar ar­ba­ta pa­si­vai­ši­na, aiš­ku, neap­si­ei­na­ma be py­ra­gų, daž­nai kal­ba pra­de­da­ma apie li­gas, nes vi­sos jau gar­baus am­žiaus. Pa­va­sa­riais dau­giau ran­da­si pa­si­kal­bė­ji­mų apie tai, ką jau lai­kas sė­ti. Ba­lan­džio pa­bai­go­je be­veik vi­sa­da bul­ves so­din­da­vo, ar iš šio lai­ko ne­iš­kryps šie­met, sa­ko, dar ne­aiš­ku, Die­vas ži­no, kaip bus su drėg­me. Ežio­se pir­mie­ji su­ki­ša­mi svo­gū­nai, pa­sė­ja­mos mor­kos, kra­pai, špi­na­tai.

„Aš dar pa­si­kar­to­siu, kad ir šian­die­nos kai­muo­se daug ge­rų žmo­nių gy­ve­na. Ma­no kai­my­nas Ro­mas Kis­le­ra­vi­čius žie­mo­mis vi­suo­met ir man ke­lią nu­va­lo be jo­kio at­ly­gio. Jis man že­mę iš­dir­ba, net ne­ma­tau ka­da. Se­niū­nas Gin­tau­tas Lau­kai­tis vi­suo­met pa­da­ro tai, ko pra­šo­mas. Kai per­nai mū­sų so­dy­bą sė­mė, pa­dė­ti se­niū­nas ėmė, ir tą ke­lio ruo­žą, ku­rį nu­plo­vė, at­kū­rė“, – džiau­gia­si kru­žiū­niš­kė.

Sa­ko­ma, kad gy­ve­ni­mas yra gra­žus vien dėl to, kad jis yra žmo­gui duo­da­mas. Bet kar­tais jis žmo­gų mė­to į vi­sas pu­ses. Tų, ku­rių vi­di­nis pa­rei­gos jaus­mas – di­de­lis, ge­ru­mo ir pa­do­ru­mo juo­se nuo to tik di­dė­ja. Ar­ti­mų­jų ne­tek­tys ne­pa­lau­žė, o tik su­stip­ri­no S.Kun­ce­vi­čie­nę, ki­tiems pa­liu­dy­da­mos tie­są, kad Die­vas kiek­vie­nam žmo­gui už­de­da to­kią naš­tą, ko­kią šis ge­ba pa­neš­ti.

 

 

 

 

    Komentaras

    Oral anaerobes Prevotella Peptostreptococcus Fusobacterium Bacteroides spp. Bydayrox http://apriligyn.com Surgery deep brain stimulationif patient does not respond to medications or in patients who develop severe disease before age years Diseases of the Central and Peripheral Nervous Systems DiSeaSeS of the CeNtral aND PeriPheral NervouS SyStemS l Huntingtons Chorea a. CrOkunak

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.