De­šimt die­nų Ame­ri­ko­je vie­šė­jęs Aly­taus ra­jo­no me­ras: „Sa­vi­val­da in­ves­tuo­to­jų pa­ieš­koms sam­do pro­fe­sio­na­lus”

– Kur kon­kre­čiai te­ko lan­ky­tis Ame­ri­ko­je?

– Ame­ri­kos sos­ti­nė­je Va­šing­to­ne, Mi­či­ga­no vals­ti­jos Det­roi­to mies­te ir Flo­ri­dos vals­ti­jo­je, Džek­son­vi­ly­je.

Su­si­ti­ko­me ir su me­rais, ir su ver­sli­nin­kais, ku­rie tu­ri ver­slo ry­šių mū­sų ša­ly­je, ir su Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais. Vie­nu iš jų – įta­kin­gu Res­pub­li­ko­nų par­ti­jos na­riu Sau­liu­mi Anu­ziu, ku­rio se­ne­lė ki­lu­si iš Aly­taus ra­jo­no. Pa­kvie­čiau jį ap­si­lan­ky­ti mū­sų sa­vi­val­dy­bė­je, kai vie­šės Lie­tu­vo­je. Taip pat su­si­ti­ko­me su Lie­tu­vos pre­ky­bos ta­ry­bos at­sto­vais.

Ne­ma­žai su­si­ti­ki­mų vy­ko Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je Va­šing­to­ne. Taip jau su­ta­po, kad kar­tu su ki­tais Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais da­ly­va­vo­me am­ba­sa­do­je vy­ku­sia­me, tuo me­tu taip pat Ame­ri­ko­je vie­šė­ju­sio mū­sų Sei­mo na­rio Ar­vy­do Anu­šaus­ko kny­gos apie Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dą Adol­fą Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą „Aš esu Va­na­gas“ pri­sta­ty­me.

Di­de­lį įspū­dį pa­li­ko Va­šing­to­no na­cio­na­li­nė ka­ted­ra. Kar­tu su Šal­či­nin­kų rajono me­ru da­ly­va­vo­me ry­ti­nė­se mi­šio­se. Fi­li­pi­nų kil­mės kle­bo­nas kiek­vie­nam iš­ei­nan­čia­jam pa­spau­dė ran­ką. Pa­si­do­mė­jo, iš kur mes, pa­lin­kė­jo sėk­mės. Ka­ted­ra di­džiu­lė, sko­nin­gai iš­puoš­ta, nors mi­šio­se žmo­nių buvo la­bai ma­žai. Šio­je ka­ted­ro­je bu­vo at­si­svei­ki­na­ma su JAV se­na­to­riaus Joh­no McCai­no pa­lai­kais.

– Pa­grin­di­nis Jū­sų vieš­na­gės tiks­las bu­vo su­si­pa­žin­ti su Ame­ri­kos sa­vi­val­da. Nuo ko ji pra­si­dė­jo?

– JAV yra to­kia or­ga­ni­za­ci­ja Ame­ri­kos me­rų kon­fe­ren­ci­ja. Tad pir­ma pa­žin­tis su sa­vi­val­da bu­vo su­si­ti­ki­mas su šios kon­fe­ren­ci­jos at­sto­vais.

Mums su­si­da­rė įspū­dis, kad Ame­ri­ko­je sa­vi­val­da tu­ri daug dau­giau tei­sių nei pas mus. Ten sa­vi­val­dy­bės spren­džia įvai­riau­sius klau­si­mus, pa­vyz­džiui, net pa­spir­tu­kų grei­čio nu­sta­ty­mą vie­šo­sio­se vie­to­se.

Di­de­lį įspū­dį pa­li­ko Det­roi­tas, ku­ris per eko­no­mi­kos kri­zę pra­ra­do apie mi­li­jo­ną gy­ven­to­jų, da­bar jis at­si­gau­na, jau tu­ri apie 650 tūkst. gy­ven­to­jų. Mums įdo­miau­sia bu­vo, kaip šia­me mies­te vei­kia sa­vi­val­da. Mies­to sa­vi­val­da in­ves­tuo­to­jų pa­ieš­koms sam­do pro­fe­sio­na­lus, kon­kre­čią kom­pa­ni­ją – „Det­roit Eco­no­mic Growth Cor­po­ra­tion“, ku­ri rū­pi­na­si mies­to in­ves­ti­ci­jo­mis ir plėt­ra, ir taip pri­si­de­da prie Det­roi­to at­si­ga­vi­mo po eko­no­mi­kos kri­zės. Kom­pa­ni­jai per tre­jus me­tus su­mo­kė­ta apie pus­an­tro mi­li­jo­no do­le­rių. Sa­vo at­sto­vy­bių ji tu­ri įvairiose šalyse.

To­kia idė­ja man la­bai pa­ti­ko. Pas mus šiuos dar­bus at­lie­ka sa­vi­val­dy­bių vals­ty­bės tar­nau­to­jai, ku­rie sa­vo pa­tir­ti­mi ir tu­ri­mais ry­šiais tik­riau­siai ne­la­bai ga­li ly­gin­tis su kon­kre­čio­se sri­ty­se dir­ban­čiais pro­fe­sio­na­lais.

Det­roi­to mies­tas tu­ri sa­vo be­is­bo­lo ko­man­dą, ku­rios var­žy­bas te­ko ste­bė­ti. Mies­tas iš­si­ski­ria gy­ven­to­jų su­dė­ti­mi – 85 proc. jo gy­ven­to­jų yra af­ro­a­me­ri­kie­čiai, nors pas­ta­rie­ji vi­sos JAV po­pu­lia­ci­jos su­da­ro 10–12 proc. Det­roi­te po­pu­lia­rios ve­ži­mai­čiuo­se įkur­tos lau­ko ka­vi­nu­kės, va­di­na­mie­ji pu­bai, ku­rios sek­ma­die­niais bū­na pil­nos vie­ti­nių gyventojų.

– Det­roi­to sa­vi­val­dy­bę gy­ven­to­jų skai­čiu­mi bū­tų ga­li­ma ly­gin­ti ne­bent su Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­be. Ar ten yra sa­vi­val­dy­bių kaip mū­sų, tu­rin­čių po ke­lias de­šim­tis tūks­tan­čių gy­ven­to­jų?

– Ten sa­vi­val­dy­bės vei­kia ir tu­rė­da­mos apie 20 tūkst. gy­ven­to­jų. Pa­vyz­džiui, prie pat Det­roi­to yra Ham­tramc­ko sa­vi­val­dy­bė su to­kiu skai­čiu­mi gy­ven­to­jų, ku­riai va­do­vau­ja len­kų kil­mės me­rė Ka­ren Ma­jew­ski. Čia net ren­ka­mas tei­sė­jas. Sa­vi­val­dy­bė bu­vo ban­kru­ta­vu­si, ta­čiau at­si­gau­ti pa­dė­jo pa­skir­ti vals­ty­bės tar­nau­to­jai.

Ame­ri­ko­je ne­ma­žai mo­te­rų ren­ka­ma į val­džios ins­ti­tu­ci­jas. Ci­ty of At­lan­tic Be­ach sa­vi­val­dy­bė tu­ri 12 tūkst. gy­ven­to­jų, ta­ry­bą su­da­ro 5 de­pu­ta­tai – vi­sos mo­te­rys.

Ame­ri­kos sa­vi­val­dy­bė­se daug dė­me­sio ski­ria­ma įvai­rių ko­mi­te­tų veik­lai, į ku­riuos de­le­guo­ja­ma daug pi­lie­čių at­sto­vų. To­kie ko­mi­te­tai skir­ti in­te­re­sų de­ri­ni­mui per po­kal­bius, dis­ku­si­jas, ka­dan­gi ten gy­ve­na daug skir­tin­gų tau­ty­bių žmo­nių.

To­kiu bū­du su­ge­ba­ma su­tar­ti, su­gy­ven­ti tu­rint di­de­lį tau­tų mar­gu­my­ną.

Re­gis, Ame­ri­ka tur­tin­ga vals­ty­bė, bet sa­vi­val­dy­bė­se vei­kia įvai­rių šal­pos or­ga­ni­za­ci­jų, tei­kian­čių pa­ra­mą ne­pa­si­tu­rin­tiems as­me­nims. Šios or­ga­ni­za­ci­jos su­ren­ka daug pi­ni­gų iš pri­va­čių rė­mė­jų. Žmo­nėms bū­din­gas al­truiz­mas, ne­sa­va­nau­diš­ku­mas, kai dau­giau pi­ni­gų tu­rin­tie­ji da­li­ja­si su ki­tais, var­gin­giau gy­ve­nan­čiai­siais.

Sa­vi­val­dy­bės ne­ma­žai pi­ni­gų su­si­ren­ka iš bau­dų, pa­vyz­džiui, iš  ne­nu­sta­ty­to­se vie­to­se pa­sta­ty­tų au­to­mo­bi­lių savininkų. O jas su­ren­kant pri­si­de­da ir ne­įga­lie­ji, ku­rių vie­šie­siems po­rei­kiams ten­kin­ti sa­vi­val­dy­bės ski­ria lė­šų.

JAV po­pu­lia­ru į vi­suo­me­ni­nę veik­lą įsi­lie­ti at­sar­gos ka­riš­kiams.

– Ko­kia Ame­ri­ko­je sa­vi­val­dy­bių val­džios rin­ki­mų sis­te­ma?

– La­bai pa­na­ši kaip ir pas mus. Ren­ka­mi me­rai, ta­ry­bos. Tik vie­no­se sa­vi­val­dy­bė­se – dve­jiems me­tams, ki­to­se – ket­ve­riems ar pen­ke­riems. Tai pri­klau­so nuo vals­ti­jų, ku­rių te­ri­to­ri­jo­se vei­kia sa­vi­val­dy­bės.

– Kaip mū­sų sa­vi­val­da at­ro­do pa­ly­gin­ti su ame­ri­kie­tiš­ka?

– La­bai daug pa­na­šių da­ly­kų. Ne tik dėl sa­vi­val­dy­bių val­džios for­ma­vi­mo, bet ir dėl ben­dra­vi­mo su gy­ven­to­jais per mū­sų ta­ry­bo­se vei­kian­čius ko­mi­te­tus, ne­įga­lių­jų, be­dar­bių įtrau­ki­mo į sa­vi­val­dy­bių or­ga­ni­zuo­ja­mus dar­bus, pa­šal­pų sky­ri­mo. Ži­no­ma, mes ne­ga­li­me ly­gin­tis fi­nan­si­niais re­sur­sais, nors ir ten sa­vi­val­dy­bė­se skir­tin­gi fi­nan­si­niai pa­jė­gu­mai.

Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad kai ku­rio­se sri­ty­se ir mes ga­lė­tu­me bū­ti pa­vyz­džiu. Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bės ope­ra­ty­ves­nės, grei­čiau pri­ima spren­di­mus ir su­tei­kia gy­ven­to­jams rei­ka­lin­gas pa­slau­gas. Taip pat iš­skir­čiau tai, kad Lie­tu­vo­je vie­tos sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jų vyk­do­mos funk­ci­jos, gy­ven­to­jams tei­kia­mos pa­slau­gos, do­ku­men­tų nag­ri­nė­ji­mo pro­ce­dū­ros yra kon­kre­čiau ir griež­čiau tei­siš­kai reg­la­men­tuo­tos. Esant to­kioms gai­rėms, sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jų tei­kia­mų pa­slau­gų pro­ce­sas yra aiš­kes­nis, su­tei­kian­tis ga­li­my­bę as­me­nims ži­no­ti, ko­kių ir ka­da spren­di­mų ga­li­ma lauk­ti, o lai­ku ne­ga­vus at­sa­ky­mų – kreip­tis į ati­tin­ka­mas tar­ny­bas, rei­ka­lau­jant ap­gin­ti pa­žeis­tas tei­ses.

– Gal­būt te­ko su­si­tik­ti su pa­sau­ly­je ži­no­mais ver­sli­nin­kais?

– Det­roi­te su­si­ti­ko­me su kom­pa­ni­jos „Stra­te­gic Staf­fing So­lu­tions“, dir­ban­čios vie­šų­jų ir pri­va­čių įstai­gų stra­te­gi­jų pla­na­vi­mo sri­ty­je, vie­nu iš va­do­vų Jef­fu Nel­so­nu. Jis yra ir Lie­tu­vos gar­bės kon­su­las Det­roi­te.

Ši kom­pa­ni­ja ieš­ko bū­dų, kad ame­ri­kie­čiai ga­lė­tų in­ves­tuo­ti Lie­tu­vo­je, taip pat, kad lie­tu­viai ga­lė­tų iš­vež­ti sa­vo pro­duk­ci­ją į Ame­ri­ką.

Ben­dra­vo­me su ten gy­ve­nan­čiais Ame­ri­kos lie­tu­viais.

– Gal­būt te­ko pa­ste­bė­ti, kaip su­ta­ria se­no­ji ir jau­no­ji Ame­ri­kos lie­tu­vių kar­ta?

– Il­gai Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai, va­di­na­mo­ji se­no­ji kar­ta, ten tu­ri įsi­gi­ju­si pa­sta­tų kul­tū­ri­nei veik­lai vyk­dy­ti, juo­se vei­kia sek­ma­die­ni­nės mo­kyk­los, puo­se­lė­ja­mos lie­tu­vy­bės tra­di­ci­jos.

Jau­nes­nės kar­tos lie­tu­viai, ku­rie į šią ša­lį at­vy­kę po Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo, tuo­se pa­sta­tuo­se ir­gi no­rė­tų rink­tis. Nors kar­tais gal­būt ne­vi­siš­kai su­tam­pa tam tik­ri vy­res­nės kar­tos ir jau­nes­nės kar­tos po­rei­kiai. Vy­res­nie­ji no­ri dau­giau kul­tū­ri­nių ren­gi­nių, jau­ni­mas – pa­žiū­rė­ti krep­ši­nio var­žy­bas ar su­reng­ti va­ka­rė­lį, ta­čiau šiuos in­te­re­sus sten­gia­ma­si de­rin­ti ir ieš­ko­ti kom­pro­mi­so.

– Ame­ri­ko­je da­bar vie­šė­jo ma­žų Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių va­do­vai. Ar Jums ži­no­ma, ko­kiais kri­te­ri­jais va­do­vau­jan­tis me­rai bu­vo at­rink­ti šiai iš­vy­kai?

– Iš tie­sų te­ko vyk­ti su gy­ven­to­jų skai­čiu­mi ne­di­de­lių sa­vi­val­dy­bių va­do­vais – Jo­na­vos, Tra­kų, Tau­ra­gės, Šal­či­nin­kų, Prie­nų, Laz­di­jų ir Kai­šia­do­rių ra­jo­nų me­rais.

Ko­kiais kri­te­ri­jais va­do­vau­jan­tis mes bu­vo­me pa­si­rink­ti, tiks­liai ne­ga­liu pa­sa­ky­ti. Ame­ri­kos vals­ty­bės de­par­ta­men­tas tu­ri pro­gra­mą „Pub­lic Ad­mi­nist­ra­tion and Eco­no­mic De­ve­lop­ment at the Mu­ni­ci­pal Le­vel“ („Vie­ša­sis ad­mi­nist­ra­vi­mas ir eko­no­mi­kos vys­ty­mas vie­ti­niu ly­giu“), skir­tą ki­tų ša­lių sa­vi­val­dy­bių va­do­vus su­pa­žin­din­ti su jų vals­ty­bė­je vei­kian­čia sa­vi­val­da.

– Kiek ži­nau, Jūs jau tre­čią kar­tą lan­kė­tės Ame­ri­ko­je. Kaip žmo­gui, ko­kį įspū­dį pa­lie­ka ši ša­lis?

– Taip, aš jau tre­čią kar­tą ten lan­kiau­si. Prieš 18 me­tų bu­vo ma­no pri­va­tus vi­zi­tas į Ko­nek­ti­ku­to vals­ti­ją. Su Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių aso­cia­ci­jos at­sto­vais prieš ke­le­tą me­tų te­ko lan­ky­tis Niu­jor­ke.

Ten žmo­nės la­bai mo­bi­lūs ir dėl gy­ve­na­mo­sios vie­tos, ir dėl su­si­ras­to dar­bo. Jei at­si­ran­da ge­res­nis pra­gy­ve­ni­mas ar ge­res­nis dar­bas, krau­na­si la­ga­mi­nus ir ke­liau­ja į ki­tą vals­ti­ją. Mū­sų žmo­nės šiuo at­žvil­giu žy­miai sės­les­ni.

Ame­ri­ko­je tarp re­gio­nų ski­ria­si ir eko­no­mi­nis iš­si­vys­ty­mas, ir pra­gy­ve­ni­mo ly­gis, ir būs­to kai­nos ke­liais kar­tais. JAV vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas per me­tus iki mo­kes­čių yra apie 50 tūkst. do­le­rių, ta­čiau kai ku­rio­se vals­ti­jo­se iš­gy­ven­ti su to­kia al­ga mo­kant už būs­to nu­omą yra la­bai su­dė­tin­ga.

 Kal­bė­jo­si  Al­ma Mos­tei­kai­tė