Kai­mo Mo­ky­to­ja Ni­jo­lė Mi­lie­nė: „Ver­ty­bių pa­sau­lis kin­ta, bet es­mė te­be­iš­lie­ka – mo­kė­ti bū­ti tarp žmo­nių žmo­gu­mi. To mo­kau auk­lė­ti­nius, to mo­kau­si nuo­lat pa­ti” (2)

Nijolė Milienė
„Kar­tais iš mies­to at­vy­kę mo­ki­niai bū­na net nu­ste­bę, kad jie to­kie pa­ste­bi­mi, kad su jais tiek daug ben­drau­ja­ma, kad jie pa­pras­čiau­siai čia vi­siems la­bai rū­pi“, – pastebi kaimo mokytoja Nijolė Milienė. Asmeninės nuotr.
Jau be­veik ket­vir­tį am­žiaus lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Ni­jo­lė Mi­lie­nė dir­ba Mi­ros­la­vo gim­na­zi­jo­je. Pe­da­go­gė gim­na­zis­tus mo­ko ne tik gim­to­sios kal­bos, bet ir gy­ve­ni­mo tie­sų. „Šie vai­kai jau ne­ku­ria pla­nų, ku­riuo­se pa­grin­di­nė kryp­tis bū­tų sve­ti­mi kraš­tai. Ma­no auk­lė­ti­niai bus lai­min­gi Lie­tu­vo­je – čia ir ma­no lin­kė­ji­mas, ir no­ras!“ – sa­ko gim­na­zis­tų my­li­ma pe­da­go­gė.

Mo­ky­to­jų die­nos iš­va­ka­rė­se N.Mi­lie­nę kal­bi­no Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 

– Prieš ke­le­rius me­tus Mi­ros­la­vo vi­du­ri­nė mo­kyk­la ta­po gim­na­zi­ja. Kas pa­si­kei­tė ug­dy­mo pro­ce­se?

– 2014-ie­ji bu­vo ta ypa­tin­ga da­ta, po ku­rios mū­sų vi­du­ri­nė mo­kyk­la ta­po gim­na­zi­ja. Tu­rė­čiau dė­ko­ti tų me­tų ma­no bu­vu­sių auk­lė­ti­nių tė­vams, ku­rie la­bai ak­ty­viai da­ly­va­vo pro­ce­se, at­ve­du­sia­me ug­dy­mo įstai­gą į ki­tą si­tu­a­ci­ją. Ug­dy­mo pro­ce­se iš­li­ko ta pa­ti pa­grin­di­nė prie­vo­lė – mo­ky­ti ir mo­ky­tis. Tai sie­ti­na ir su mo­ki­niais, ir su mo­ky­to­jais.

Nuo­lat be­si­mo­kan­tis mo­ky­to­jas yra mū­sų dar­bo iš­skir­ti­nu­mas. Na, o gim­na­zi­ja per tuos me­tus nuo 2014-ųjų tik­rai la­bai pa­si­kei­tė: ug­dy­mo pro­ce­sas įvai­res­nis, įdo­mes­nis, at­si­ra­dus ga­li­my­bėms or­ga­ni­zuo­ti ir pa­mo­kas ne­tra­di­ci­nė­se erd­vė­se.

In­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos skver­bia­si į vi­sų žmo­nių gy­ve­ni­mą, o mo­kyk­lo­je tai – ne­iš­ven­gia­ma bū­ti­ny­bė. La­bai pa­tin­ka at­ras­ti ir tai­ky­ti nau­jus dar­bo me­to­dus, pri­tai­kant IT.

– Ko­kie vai­kai čia mo­ko­si? Daug ne­pa­klus­nių­jų?

– Nuo 1 iki 12 kla­sės čia be­si­mo­kan­čių vai­kų yra la­bai įvai­rių. Yra ir pa­mo­ko­se pui­kiai dir­ban­čių, ir įvai­rių pa­pil­do­mų veik­lų ne­at­si­sa­kan­čių mo­ki­nių, bet, kaip tur­būt kaip ir kiek­vie­no­je mo­kyk­lo­je, yra tar­si vis kaž­ko ieš­kan­čių, kaž­ko ne­su­pran­tan­čių.

Ta­da la­bai rei­ka­lin­gas kan­trus mo­ky­to­jas ša­lia, pa­dė­sian­tis pa­ma­ty­ti, at­ras­ti, su­pras­ti.

– Ko­ro­na­vi­ru­sas dar ne­pa­lie­ka mū­sų. Ir Jums te­ko dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du, ar la­bai vi­sa tai iš­var­gi­no gim­na­zis­tus?

– Iš­var­gi­no. Akių žvilgs­nis, kū­no kal­ba, bal­so in­to­na­ci­ja kon­tak­ti­niu bū­du be­si­mo­kant tu­ri la­bai daug reikš­mės. Nuo­to­li­nis dar­bas daug ką at­ėmė.

Bet ne­si­no­rė­tų teig­ti, kad tai la­bai blo­gas bū­das mo­ky­tis: kai ku­rie mo­ki­niai bu­vo ak­ty­ves­ni, at­vi­res­ni, o ir fak­tas, kad per­nykš­čiai abi­tu­rien­tai ma­no dės­to­mo da­ly­ko bran­dos eg­za­mi­ną iš­lai­kė vi­si, ir­gi įro­do, jog ga­li­ma iš­mok­ti ir taip mo­kan­tis.

– Vai­kams da­bar pui­kios są­ly­gos iš­mok­ti me­luo­ti. Si­tu­a­ci­ja jie nau­do­ja­si?

– Me­la­giams vi­sos są­ly­gos tin­ka­mos, o ka­dan­gi aš la­bai ti­kiu, kad mo­ki­nių to­kių nė­ra (ar­ba ap­si­me­tu, kad gal­vo­ju, jog nė­ra), gy­ven­ti leng­viau tiek man, tiek jiems.

Juk tik­rai me­lo ko­jos trum­pos ir su juo to­li ne­nu­va­žiuo­si… (iš­min­tis iš pa­tar­lių lo­by­no).

– Kiek me­tų vai­kus mo­ko­te Mi­ros­la­ve? Tur­būt mies­to ug­dy­mo įstai­go­se te­ko trum­piau dirb­ti?

– Net 24 me­tai Mi­ros­la­ve iš 36 ben­dro pe­da­go­gi­nio dar­bo sta­žo. Tik­rai ne­si­gai­liu, kad li­ki­mas at­ve­dė į šio mies­te­lio mo­kyk­lą.

Aly­taus mies­te dir­bau iš kar­to po stu­di­jų bai­gi­mo Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Kuo pui­kiau­si pri­si­mi­ni­mai ir apie dar­bą mies­te, ypač tuo­me­ti­nė­je 9-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar Jot­vin­gių gim­na­zi­ja) bu­vo ge­ras star­tas at­ei­čiai.

– Ma­žo mies­te­lio ir mies­to mo­kyk­los tu­ri ir pri­va­lu­mų, ir trū­ku­mų. Pa­kal­bė­ki­me apie pri­va­lu­mus.

– Ma­žo mies­te­lio mo­kyk­lo­je dau­gu­ma vai­kų yra la­bai nuo­šir­dūs. Ar­ti­mes­nis ry­šys čia yra prak­tiš­kai ne­iš­ven­gia­mas (gal­vo­ju ir apie mo­ki­nius, ir apie jų tė­vus). Kar­tais iš mies­to at­vy­kę mo­ki­niai bū­na net nu­ste­bę, kad jie to­kie pa­ste­bi­mi, kad su jais tiek daug ben­drau­ja­ma, kad jie pa­pras­čiau­siai čia vi­siems la­bai rū­pi.

Ne per di­de­lis mo­ki­nių skai­čius kla­sė­se (nors ma­no auk­lė­ti­nių šie­met yra 25) yra to­kios mo­kyk­los pri­va­lu­mas. Ar tai yra prie­žas­tis mo­ky­tis ge­rai ir la­bai ge­rai? No­rė­tų­si at­sa­ky­ti, kad taip tu­rė­tų bū­ti, bet yra ki­tų spe­ci­fi­nių prie­žas­čių, ko­dėl pir­mū­nų nė­ra daug. Bet jų yra!

– Esa­te lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė. Sa­ky­ki­te, ar gim­na­zis­tai mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas? Ko­kių lie­tu­vių au­to­rių kny­gos jiems la­biau­siai pa­tin­ka?

– Kad be pri­va­lo­mo­sios li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių ki­tus gim­na­zis­tai skai­ty­tų no­riai, pa­sa­ky­ti su­dė­tin­ga. Be­je, yra ne skai­tan­čių, o klau­san­čių, nes po­pie­ri­nė kny­ga kai kam jau ir ne­įdo­mu.

Vi­sa­da džiu­gu at­ras­ti vie­ną ar ki­tą mo­ki­nį, ku­riam ži­no­mos Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­kai­tės, Al­vy­do Šle­pi­ko, Re­na­tos Še­re­ly­tės ar Rū­tos Še­pe­tys pa­var­dės ir jų kū­ri­niai. Ir tas api­bū­di­ni­mas žo­džiu „pa­tin­ka“ tar­si ir ne­tin­ka.

Jie tu­ri sa­vi­tų prie­žas­čių, ko­dėl per­skai­tė vie­ną ar ki­tą lie­tu­vių au­to­rių kny­gą. Šei­ma kar­tais pa­ren­ka, pa­ta­ria, o bū­na, kad ir ap­ta­ria kar­tu per­skai­ty­tą kny­gą. Va ta­da vai­kas no­riai apie tai kal­ba ir su mo­ky­to­ju.

– Tur­būt be iš­im­ties vi­si jie – sa­vo ša­lies pat­rio­tai?

– Ar vi­si mo­ki­niai yra sa­vo ša­lies pat­rio­tai, at­sa­ky­ti ne­ga­liu, bet dau­gu­ma – tik­rai taip.

Ir tas pa­trio­tiš­ku­mas yra ne­ap­si­mes­ti­nis, o tik­ras, nuo­šir­dus...

– Kaip be­sver­si, bet kai­mo mo­ky­to­jui dau­giau ten­ka įvai­rių pa­rei­gų: jis ir mo­ky­to­jas, ir psi­cho­lo­gas, ir ak­to­rius, gy­dy­to­jas... kaip daž­nai epi­zo­diš­kai ten­ka pa­va­duo­ti ir ma­mą?

– Ko ge­ro, kad ir mies­to mo­ky­to­jams ten­ka daug vaid­me­nų. Vis daž­niau pa­ste­biu, kad yra šei­mų, kai su tė­vais su­dė­tin­giau su­si­kal­bė­ti ne­gu kad su vai­ku.

Pui­ku, kad gim­na­zi­jo­je yra ga­li­my­bė pa­ben­drau­ti su psi­cho­lo­gu, ku­ris pa­de­da at­ras­ti at­sa­ky­mus į kai ku­riuos klau­si­mus. Tik kad no­ro bū­tų dau­giau kam pa­si­nau­do­ti to­kia ga­li­my­be (ypač tė­vų ak­ty­vu­mo stin­ga).

O kai­mo mo­ky­to­jas tik­rai pa­ste­bi tą per daž­nai vie­ną ko­ri­do­riaus kam­pe be­sto­vin­tį vai­ką ir su­ran­da bū­dą jį pra­kal­bin­ti, pa­siū­ly­ti įdo­mią veik­lą, pa­ste­bė­ti jo pa­slėp­tus ga­bu­mus ir pa­ti­kė­ti su­vok­ti, kad jis yra la­bai svar­bus. Mo­ky­to­ja ne mo­ti­na, bet kai ku­rie jų rū­pes­čiai yra tik­rai mo­ti­niš­ki.

– Kas Jus įkve­pia la­biau­siai?

– Mo­ki­nių net ir ma­žiau­sios sėk­mės, mo­ki­nių at­vi­ras pa­sa­ky­mas: „Mes la­bai jau­čia­me, kaip jūs at­sa­kin­gai ruo­šia­tės pa­mo­koms.“

Štai bu­vu­si abi­tu­rien­tė, jau stu­den­tė, pa­ra­šo vė­lai va­ka­re laiš­ką, ku­ria­me pa­si­guo­džia, ko­kia su­dė­tin­ga jos si­tu­a­ci­ja. Pa­dė­ko­ja, kad aš pa­pras­čiau­siai su ja pa­ben­drau­ju, kad su­tin­ku iš­girs­ti, kas ją sle­gia.

Ar tai ne įkvė­pi­mas ir sa­vo dar­bo pras­mės pa­jau­ta? Ir to­kių pa­vyz­džių ga­li­ma pa­mi­nė­ti daug. Ži­no­ji­mas, kad ta­vo pa­mo­kos yra ne tik da­ly­ko aiš­ki­ni­mas, bet ir gal­būt to­li­mes­nio gy­ve­ni­mo įva­das – ir­gi įkve­pia.

– Daž­nai gir­di­si pa­sa­ky­mai: ko­kia iš­si­rink­to­ji val­džia – to­kia ir vi­suo­me­nė. O po mo­ky­to­jų strei­kų, po, kaip įvar­di­ja ko­men­ta­to­riai, lan­gų al­pi­nis­tų pa­si­ro­dy­mo, ku­rie il­gam ap­der­gė Mo­ky­to­jo var­dą, pa­si­gir­do ir to­kių re­pli­kų, ko­kie mo­ky­to­jai, to­kia ir vi­suo­me­nė. Ne­žei­džia Jū­sų to­kie pa­sa­ky­mai?

– Ko­kia vi­suo­me­nė, to­kie ir mo­ky­to­jai... Mes – jos da­lis.

– Vi­suo­me­nė iš­gy­ve­na ver­ty­bių kri­zę. O Jū­sų auk­lė­ti­niai, Jūs pa­ti?

– Kiek­vie­na kar­ta įvai­riais is­to­ri­niais laik­me­čiais iš­gy­ve­no ver­ty­bių kri­zę. Tai ne nau­ja pro­ble­ma.

Tik ne­no­ri­me grįž­te­lė­ti į pra­ei­tį ir pa­si­do­mė­ti, nes kar­tais yra per daug ma­din­ga kal­bė­ti šia te­ma.

Ver­ty­bių pa­sau­lis kin­ta, bet es­mė te­be­iš­lie­ka – mo­kė­ti bū­ti tarp žmo­nių žmo­gu­mi. To mo­kau auk­lė­ti­nius, to mo­kau­si nuo­lat pa­ti.

– Sa­ko­ma, kad vai­kai šian­dien ga­bes­ni ne­gu bu­vu­sio­se kar­to­se. Pa­ste­bi­te tai?

– Ga­bių mo­ki­nių bu­vo vi­sais lai­kais. Ne­pa­ste­biu, kad bū­tų ryš­kes­nis po­ky­tis.

– Ko­kių tu­rė­jo­te my­li­mų mo­ky­to­jų sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je, kad pa­ti ta­po­te mo­ky­to­ja?

– Bai­giau Aly­taus 1-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ne­ži­nau, ar ga­li­ma tas mo­ky­to­jas, ku­rias no­rė­čiau pa­mi­nė­ti, bu­vo my­li­mos. Ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja Ina Ba­niu­ly­tė, lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Bū­tė­nie­nė, auk­lė­to­ja Vi­da Ab­ro­ma­vi­čie­nė, ku­ri gy­ve­na da­bar JAV ir su ku­ria ry­šys iš­li­ko iki šių die­nų.

Tai bu­vo žmo­nės–pa­vyz­džiai: vie­na san­tū­ru­mo, ki­ta ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo, mo­kė­ji­mo ben­drau­ti nuo­šir­džiai... Ta­pau mo­ky­to­ja at­si­tik­ti­nai, nes pla­na­vau ja ne­bū­ti, to­dėl ir ne­sto­jau mo­ky­tis į Pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą. Bet, nie­ka­da ne­sa­kyk nie­ka­da.

– Ko­kia Jūs pa­ti bu­vo­te mo­ki­nė?

– Daug dir­bau, daug mo­kiau­si – man tai bu­vo įpras­tas da­ly­kas, nes sa­vo tė­vų šei­mo­je ma­čiau nuo­lat be­si­mo­kan­čią mo­ti­ną, ku­ri, be­je, sva­jo­jo tap­ti lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja.

– Gir­dė­jau gan­dą, kad Jūs ir dar vie­na ko­le­gė esa­te my­li­mos vi­sos gim­na­zi­jos. Kaip už­si­tar­nau­ti tiek pa­gar­bos ir mei­lės?

– Tai kad čia gan­das. Gim­na­zi­jo­je dir­ba daug nuo­sta­bių žmo­nių ir pui­kių mo­ky­to­jų, my­lin­čių sa­vo dar­bą.

– Ar mėgs­ta­te pa­juo­kau­ti su gim­na­zis­tais?

– Ret­kar­čiais, nes ne­tu­riu su­vo­ki­mo, kur tik­ro­ji ri­ba, kai pri­va­lai su­vok­ti sa­vo si­tu­a­ci­ją ir ne­per­ženg­ti ne­leis­ti­nos ri­bos.

Ne­pik­tnau­džiau­ju, bet kar­tais na­tū­ra­liai pa­vyks­ta.

– Kar­tais gir­di­si, kad vie­ni­šas kai­mo, o ir mies­to, mo­ky­to­jas sun­kiai gy­ve­na, ir jei ne ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos... Ar ga­li mo­ky­to­jas pen­si­nin­kas bū­ti vie­ni­šas, jei tiek daug vai­kų jis my­lė­jo?

– Kai jau bū­siu pen­si­nin­kė, tur­būt ga­lė­siu tin­ka­mai įver­tin­ti si­tu­a­ci­ją.

Te­ko gir­dė­ti, kad dau­gu­ma bu­vu­sių mo­ky­to­jų, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, gy­ve­na sun­kiai. Ne­no­riu apie tai gal­vo­ti.

Kaž­ko­kio at­ly­gio iš bu­vu­sių mo­ki­nių ne­si­ti­kiu – jie gy­vens sa­vo gy­ve­ni­mą su nau­jais iš­šū­kiais.

– Ir dar vie­nas klau­si­mas man vis kir­ba, ko­dėl dau­giau­sia šio­je pro­fe­si­jo­je yra vien­gun­gių?

– Ne­pa­žįs­tu daug mo­ky­to­jų vien­gun­gių.

Dau­gu­ma tik­rai su­kū­rę šei­mas. Ma­nau, kad au­gin­da­mas sa­vo vai­kus, ge­riau ga­li su­pras­ti ir sve­ti­mus.

– Dar dve­ji ar tre­ji me­tai ir iš­lei­si­te gim­na­zis­tų kla­sę. Kris aša­ros iš­si­ski­riant?

– Jei ne aša­ros, be­si­ri­tan­čios vei­du, tai vi­di­nis per­dė­tas jaut­ru­mas iš­si­ski­riant bu­vo vi­sa­da, kai tek­da­vo at­si­svei­kin­ti su už­au­gin­tais auk­lė­ti­niais.

At­si­ra­dęs ry­šys su mo­ki­niais iš­lie­ka.

– Kaip ma­no­te, ko­kia bus Lie­tu­va, kai po moks­lų Jū­sų auk­lė­ti­niai įsi­lies į dar­bo rin­ką?

– Lie­tu­va bus ta ša­lis, kur ma­no auk­lė­ti­niai ga­lės kiek­vie­nas ras­ti sau vie­tą to­kią, apie ku­rią sva­jo­ja dar mo­kyk­lo­je.

Šie vai­kai jau ne­ku­ria pla­nų, ku­riuo­se pa­grin­di­nė kryp­tis bū­tų sve­ti­mi kraš­tai. Ma­no auk­lė­ti­niai bus lai­min­gi Lie­tu­vo­je – čia ir ma­no lin­kė­ji­mas, ir no­ras!

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Šaunuolė mokytoja! Visada prisimenu kaip išradingą, gebančią užmegzti nuoširdų pokalbį su mokiniu ar susirūpinusiu bendradarbiu.
    Ačiū miela, Nijole, už bendrus darbo metus!

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.