Sak­ra­lu­mą Aly­taus si­na­go­gai grą­ži­nu­si sie­nų ta­py­ba – mal­da vy­ko ki­ta pras­me

Pa­li­ko is­to­ri­jos žen­klą at­ei­čiai

Aly­taus si­na­go­gos su­grį­ži­mas į mū­sų mies­to kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą pre­ten­duo­ja tap­ti me­tų įvy­kiu, nors čia įvy­ko dar vos ke­li ren­gi­niai, pa­sta­tas ofi­cia­liai at­ver­tas tik rug­sė­jį. Švie­sa tam­siais ru­dens va­ka­rais Aly­taus si­na­go­gos lan­guo­se da­bar ži­ba ki­to­kia – jau­ki, mu­zie­ji­nė. Pen­ke­rius me­tus iki šiol (ir ta­da, kai pa­sta­tas bu­vo ne­šil­do­mas) čia kan­triai triū­sė res­tau­ra­to­riai.

Pa­vel­dui ne­abe­jin­gi pra­ei­viai pa­si­dai­ry­da­vo pro lan­gus į pa­slap­tin­gai ju­dan­čius še­šė­lius, o drą­ses­ni ir už­suk­da­vo pa­ben­drau­ti su res­tau­ra­to­riais – vė­ly­vos švie­sos lan­guo­se slė­pė tam tik­rą in­tri­gą.

A.Kau­ši­nie­nė me­na, kad tų vi­dun už­su­ku­sių smal­suo­lių bū­ta ne vie­no ir ne dvie­jų, o pa­žin­tys mez­gė­si la­bai įdo­mios. Si­na­go­gos du­ris pra­ver­da­vo ir pa­li­kuo­nys žy­dų, ku­rie čia ka­dai­se gy­ve­no, o da­bar grį­žo iš sve­tur ir ma­lo­niai nu­ste­bo, kad pa­sta­tas jau ne­pa­lik­tas li­ki­mo va­liai.

„Iš tik­rų­jų mums la­bai no­rė­jo­si ras­ti au­ten­tiš­kų do­ku­men­tų, si­na­go­gos vi­daus de­ko­ro nuo­trau­kų, dė­jo­me tam daug pa­stan­gų, nes už­duo­tis lau­kė ne iš leng­vų­jų“, – pa­sa­ko­ja A.Kau­ši­nie­nė. Spe­cia­lis­tų tiks­las bu­vo ne im­pro­vi­zuo­ti, bet kiek įma­no­ma iš­sau­go­ti au­ten­ti­ką, o ži­nių apie ją trū­ko.

„Yra toks po­žiū­ris, ku­riuo mes ir va­do­va­vo­mės, kad, jei fi­nan­siš­kai ne­ga­li vis­ko pa­da­ry­ti iki ga­lo, tai ge­riau yra pa­lik­ti is­to­ri­jos žen­klą at­ei­čiai. To­dėl si­na­go­go­je ma­to­me ne­ati­deng­tų sie­nų, kur li­ko sluoks­niai ta­py­bos, gal­būt tech­no­lo­gi­jos to­bu­lės ir at­ei­ty­je tai bus ga­li­ma pa­da­ry­ti dar pro­fe­sio­na­liau“, – sa­ko res­tau­ra­to­rė.

Lenk­ty­nės su vis­ką nai­ki­nan­čia drus­ka

Į si­na­go­gos pa­sta­tą, aud­ri­nu­sį tur­būt vi­sų Aly­tu­je už­au­gu­sių vai­kų vaiz­duo­tę kaip vie­nas pa­slap­tin­giau­sių ap­leis­tų pa­sta­tų mies­te, ati­džiau pra­dė­ta žiū­rė­ti 1992 me­tais. Pa­sta­tą no­rė­ta su­tvar­ky­ti ir pri­tai­ky­ti Aly­taus mies­to me­no ga­le­ri­jai, ku­riai įkur­ti ėmė­si žy­gių dai­li­nin­kas Ar­vy­das Švir­mic­kas. Ren­giant pa­sta­to pri­tai­ky­mo pro­jek­tą, tuo­met at­lik­ti si­na­go­gos kom­plek­si­niai ty­ri­mai.

Nors pro­jek­tas bu­vo sėk­min­gai pa­reng­tas, ta­čiau tuo me­tu ša­ly­je vyks­tant spar­čioms so­cia­li­nėms ir eko­no­mi­nėms per­mai­noms ne­pa­vy­ko ras­ti fi­nan­sa­vi­mo. Si­na­go­gos pa­sta­tas to­liau sto­vė­jo ne­nau­do­ja­mas, o jo būk­lė kas­met vis blo­gė­jo. Pro­ble­mą ban­dy­ta spręs­ti 2009 me­tais. Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės už­sa­ky­mu ar­chi­tek­tas Ri­mas Gri­gas pa­ren­gė res­tau­ra­vi­mo ir si­na­go­gos pri­tai­ky­mo jau­ni­mo dau­gia­funk­ciam cen­trui pro­jek­tą. Ir šį kar­tą pi­ni­gų jam įgy­ven­din­ti ne­gau­ta. Si­tu­a­ci­ja pa­si­kei­tė tik 2015 me­tais. Si­na­go­gos būk­lė tuo­met bu­vo ava­ri­nė, sto­gas kiau­ras, ply­tų mū­ras pa­vo­jin­gai iš­tru­pė­jęs, pro gro­tuo­tus lan­gus vi­du­je ma­tė­si sto­ras šiukš­lių sluoks­nis. Pa­vel­do­sau­gi­nin­kų ver­ti­ni­mu, la­biau­siai si­na­go­gos pa­sta­tą nu­nio­ko­jo pas­ta­ro­sios trys de­šim­tys me­tų vi­siš­kos ne­pri­ežiū­ros ir ap­leis­tu­mo.

A.Kau­ši­nie­nė Aly­taus si­na­go­gos sie­nų po­lich­ro­mi­jos ty­ri­mus at­li­ko dar 1992-ai­siais, vi­siš­kai pri­mi­ty­vio­mis są­ly­go­mis, tie­siog pa­si­ly­pė­ju­si nuo ko­pė­čių, o grį­žo į šį pa­sta­tą 2015 me­tais, kai jau bu­vo pa­reng­tas ir pra­dė­tas įgy­ven­din­ti nau­jas tvar­ky­mo pro­jek­tas.

Aly­tiš­kiai tik įta­rė, o spe­cia­lis­tai pui­kiai ži­no­jo, kad tai pas­ku­ti­nė ga­li­my­bė bent da­li­nai at­skleis­ti si­na­go­gos sak­ra­lu­mą, kon­ser­vuo­jant ir res­tau­ruo­jant se­ną­ją sie­nų ta­py­bą. Drus­kos jau bu­vo pa­ki­lu­sios iki pu­sės lan­gų, nai­kin­da­mos sa­vo ke­ly­je vis­ką, taip pat ir uni­ka­lią is­to­ri­nę ta­py­bą – da­žų sluoks­nis tie­siog nu­by­rė­jo.

Res­tau­ra­to­riams te­ko gel­bė­ti tai, ką dar bu­vo įma­no­ma. Kaip sa­ko A.Kau­ši­nie­nė, mal­dos vy­ko ki­ta pras­me – ban­dant iš­sau­go­ti pa­vel­dą, is­to­ri­ją nuo iš­ny­ki­mo.

„To­kio tur­tin­go de­ko­ro si­na­go­gos Lie­tu­vo­je ma­ty­ti ne­te­ko“

Aly­taus si­na­go­go­je res­tau­ra­to­rių lau­kė ypa­tin­gas iš­šū­kis: ras­ta dvie­jų lai­ko­tar­pių ta­py­ba ir di­dy­sis iš­šū­kis bu­vo iš­sau­go­ti per­si­den­gian­čius sluoks­nius, nes vė­ly­ves­nė alie­ji­nė ta­py­ba bu­vo už­ta­py­ta ant pir­mo­jo sluoks­nio kal­ki­nių da­žų. Ki­taip sa­kant, ne­įver­tin­ti tech­no­lo­gi­niai da­ly­kai, kad ant­ra­sis sluoks­nis tie­siog ne­si­lai­kys ant pir­mo­jo.

„Apė­mė ne­vil­tis – ar su­ge­bė­si­me? Su­sie­kėm su nor­ve­gais, ita­lais, ta­rė­mės. Aly­taus si­na­go­gos vi­daus de­ko­ro pras­me bū­ta la­bai tur­tin­gos, tik­rai ne bet kas ga­lė­jo leis­ti sau de­ko­ruo­ti sie­nas ta­py­ba mar­mu­ro plokš­čių mo­ty­vais, ko­kie yra yra ras­ti pir­ma­ja­me sluoks­ny­je. Ant­ro­jo eta­po ta­py­ba yra mė­ly­no ko­lo­ri­to“, – pa­sa­ko­ja A.Kau­ši­nie­nė.

Šian­dien žiū­rint į res­tau­ruo­tą si­na­go­gos ta­py­bą šie du eta­pai aiš­kiai ski­ria­si. Kas li­ko už kad­ro – tai lu­pe­no­mis (ar drais­ka­no­mis) ka­bo­jęs ta­py­bos sluoks­nis, ku­rį pa­vy­ko pri­tvir­tin­ti pin­ce­tais po­pie­riu­mi su triu­šio kli­jais, te­pant 4–5 kar­tus. Ne­įsi­vaiz­duo­ja­mo kruopš­tu­mo rei­ka­lau­jan­tis dar­bas at­lie­ka­mas ne­šil­do­ma­me pa­sta­te, tai bu­vo sun­kiau­sias pe­ri­odas – bi­jo­ta, kad ta­py­bos kon­ser­va­vi­mui ga­li pa­kenk­ti kin­tan­ti tem­pe­ra­tū­ra, to­dėl ir ne­jung­tas cen­tri­nis šil­dy­mas.

„Ki­tos taip tur­tin­gai de­ko­ruo­tos si­na­go­gos Lie­tu­vo­je man nė­ra te­kę ma­ty­ti. Ži­no­ma, la­bai gai­la, kad, ne­pai­sant įdė­tų pa­stan­gų, taip ir ne­pa­vy­ko at­ras­ti nuo­trau­kų, ku­rio­se bū­tų įam­žin­ta čia bu­vu­si ta­py­ba. Si­na­go­gos ana­lo­gų ieš­ko­ta ir Eu­ro­po­je, ta­čiau taip pat ne­sėk­min­gai“, – ap­gai­les­tau­ja res­tau­ra­to­rė.

„Ta­čiau jei į si­na­go­go­je ati­deng­tus ta­py­bos frag­men­tus žiū­rės žmo­gus, tu­rin­tis vaiz­duo­tę, tai jam ne­tu­rė­tų bū­ti sun­ku įsi­vaiz­duo­ti de­ko­ro vi­su­mos vaiz­dą“, – pa­ste­bi M.Ja­nu­šo­nie­nė.

Kas yra la­bai svar­bu – tai, ką šian­dien aly­tiš­kiai ir mies­to sve­čiai ma­to si­na­go­go­je – iš­sau­go­ta au­ten­ti­ka, o ne res­tau­ra­to­rių im­pro­vi­za­ci­jos. Tai ir dvie­jų is­to­ri­nių laik­me­čių sie­nų ta­py­ba (mar­mu­ro plokš­čių de­ko­ras ir mė­ly­nas de­ko­ras), ir bi­mos ko­lo­nų spal­va, ir skir­tin­go dy­džio mo­te­rų ga­le­ri­jos lan­gai – jie to­kie ir bu­vo.

Be­je, au­ten­ti­kos klau­si­mas la­bai do­mi­na ir lan­ky­to­jus, vie­na pir­mų­jų – Lie­tu­vos žy­dų ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė Fai­na Kuk­lians­ky klau­sė, kiek res­tau­ra­to­rių fan­ta­zi­jos ir is­to­ri­jos ma­to­me sie­nos frag­men­te su Do­vy­do žvaigž­de? Pa­si­ro­do, prie šio ne­di­de­lio sie­nos plo­te­lio spe­cia­lis­tai pra­lei­do pen­kis mė­ne­sius, jis yra au­ten­tiš­kas.

Eu­ro­re­mon­tai pa­vel­do fron­te

„Dar vie­nas eu­ro­re­mon­tas“, – M.Ja­nu­šo­nie­nė sa­ko ne­kart gir­dė­ju­si pa­na­šų nu­si­vy­li­mą, kai žmo­nės pa­ma­to, kad kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas yra at­nau­jin­tas taip, jog sun­ku ir be­pa­jus­ti jo dva­sią. Yra pras­tų pa­vyz­džių, o yra ir ge­rų, kei­čia­si pats po­žiū­ris. Pa­vel­do spe­cia­lis­tė mi­ni Kur­nė­nų mo­kyk­lą, Aly­taus si­na­go­gą – pa­gar­ba au­ten­ti­kai, ge­bė­ji­mas su­vok­ti pa­vel­do ver­tes, įver­tin­ti res­tau­ra­vi­mą, kaip moks­li­nę, ty­ri­mais pa­rem­tą veik­lą, pa­ma­žu ve­da prie vi­suo­me­nės su­pra­ti­mo, kad rei­kia bran­gin­ti tai, kas iš­li­ko, su vi­sais įma­no­mais iš­li­ku­siais is­to­ri­niais žen­klais. Prie­šin­gu at­ve­ju, už skir­tas lė­šas juk ga­li­ma pa­sta­ty­ti ir nau­ją sta­ti­nį. Pa­ra­dok­sas, bet, tvar­kant pa­vel­dą, pi­ni­gų per­tek­lius ga­li net­gi pa­da­ry­ti ža­los.

„Ne vi­sur Eu­ro­po­je nor­ma yra kul­tū­ros pa­vel­do eu­ro­re­mon­tas, yra su­pran­tan­čių se­no daik­to gro­žį, mąs­ty­mas kei­čia­si ir Lie­tu­vo­je, tai – lė­ti pro­ce­sai, bet la­bai ge­rai, kad jie vyks­ta“, – sa­ko M.Ja­nu­šo­nie­nė.

Ji pa­si­džiau­gia, kad su­tvar­ky­ta Aly­taus si­na­go­ga yra ne­ti­kė­tai švie­sus pa­sta­tas ir ge­ras jaus­mas ja­me ap­ima, be ki­ta ko – tai ir vie­nin­te­lis toks pa­sta­tas Aly­tu­je, ku­rio pa­vyz­džiu vai­kus ga­li­ma mo­ky­ti ar­chi­tek­tū­ros, me­no is­to­ri­jos.