Rašytojo dienoraščiai. Paminklas vežimui ()

Petras NARAŠKEVIČIUS
Petras Naraškevičius. Zitos Stankevičienės nuotr.
Petras Naraškevičius. Zitos Stankevičienės nuotr.
Kartais dėl neaiškios priežasties imi ir prisimeni, rodos, visai nereikšmingus pokalbius, keistokus daiktus ir įvykius. Matyt, taip reikia, kad smegenys pasitikrintų savo galimybes.

Sėdėjau ant seno kelmo miško pakraštyje, rūkiau stiprią cigaretę „Prima“, prisiminiau jau senokai gyvenimo kelius palikusį garvežio mašinistą Stasį ir jo pasakojimą apie žmonių naudojamą techniką. Kalbėjo jis ramiai, tik jautėsi, jog šiaip visą laiką ramus žmogus kažkuo nusivylęs, nepatenkintas.

– Garvežio dabar niekas nenori prisiminti, patys geležinkeliečiai negerbia savo garbingos praeities,– burbuliavo jis sau panosėje.– O juk elektrovežiai, palyginus su geru garvežiu, tikrai ne stebuklas. Bet pagalvokite, kiek senieji garvežiai tarnavo žmonijai, kiek Europoje, Amerikoje, Australijoje pervežta statyboms, pramonei, žemės ūkiui labai reikalingų krovinių ir po pasaulį klajojančių keleivių. Didžiausi kalnai krovinių, nesuskaičiuojami pulkai keleivių. Šiandien kiekvienoje didelėje geležinkelio stotyje reikėtų pastatyti paminklą garvežiui – patį gerai nupraustą garvežį. Tegul pasižiūri ir daug ką prisimena senieji geležinkeliečiai, težiūri žmonės, kažkada patys keliavę ar ne savo noru vežti į Sibiro miškus. Težiūri vaikai ir paklauso senelių bei tėvų pasakojimų. Reikia atiduoti pagarbą senajam galiūnui. O tai pilna žemė apkaišiota visokiais  bronziniais ir mediniais vyrukais ir moteriškėmis, tariamai labai daug gero padariusiais. O kai gerai pamąstai, tai ir nedaug ką to gero surandi, na, kartais ir visai nesurandi.

Prisiminiau Stasio rūstokus žodžius, visa širdimi jiems pritariau ir nužingsniavau į seno pažįstamo žvejo sodybą, nes tas žadėjo nuvežti prie žuvingo ežero. Tačiau gyvenime ne viską gali padaryti, ką esi pažadėjęs ar numatęs.

– Sugedo mano limuzinas, kad jį, pasaulio stebuklą, kada nors perkūnas nutrenktų, kai lauke paliktas stovės. Variklis neužsiveda, nors prie jo beveik pusdienį vargau.

Visai nenustebau, nes ir man, ir beveik visiems draugams taip yra buvę. Patys labiausiai išgirtieji ir brangiausiai kainavę blizgantys technikos stebuklai ima ir nustoja parpti. Ir dažniausiai tada, kada būna labiausiai reikalingi.

– Ačiū Dievui, kad esame kaime, – tarė žvejas.– Tuojau įjungsime kitokią transporto priemonę, kuri ištikimai tarnavo šimtmečius.

Jis atsivedė iš netoli esančios ganyklos arklį, o iš klojimo ištempė visai padoriai atrodantį vežimą su sėdyne ir dideliu glėbiu kvepiančio šieno.

Patryniau delnus iš to malonumo, kad šimtmečius tarnavusi transporto priemonė stovėjo klojime ir tarsi laukė mūsų. Prisiminiau vaikystę, vėlyvą rudenį, kai reikėjo laidoti bobutę, o jokios mašinos negalėjo įveikti gilių kaimo purvynų, kur šlapias molis tik ir laukė, ką reikia tiesiog paskandinti.

Tada kaimo žmonės pasikinkė arklius į vežimus, parvežė iš miestelio kunigą Leoną Smalinską, nuvežė bobutės karstą į pakalnėje snaudžiančias kapinaites. Visa tai buvo padaryta be didelio vargo, be kokių nors neaiškumų ir nesklandumų. Arkliai ėjo žingine per visus purvynus, su kojų negalia vargstantis kunigas buvo vyrų įsodintas į minkšto šieno kupetaitę vežime.

Prisiminiau visa tai ir labai apsidžiaugiau, kad Anykščių krašte buvo įkurtas Arklio muziejus. Nuostabus, labai reikalingas muziejus, kurį reikėtų ne tik lankyti, bet ir visokeriopai remti.

Sėdome į vežimą ir išvažiavome. Negaliu keliais žodžiais išreikšti to malonumo, kurį patiri keliaudamas arklio traukiamu vežimu Dzūkijos pušynų keliukais. Viską matai, viską girdi. Gali iššokti iš vežimo ir prisirinkti saują mėlynių.

O tada vadeliotojas papasakojo, kad jo tėvas, kai buvo jaunas, arklio traukiamu vežimu aplankydavo ir tolimesnių kaimų merginas. Vieną dieną tolimame kaime su senais draugais paragavo tikros dzūkiškos. Matyt, padaugino. Įlipt į vežimą pavyko, bet ten tuojau pat užmigo. Vadeliotojo senelis naktį buvo pažadintas arklio žvengimo kieme, gryčios palangėje. Arklys parvežė namo iš tolimo kaimo.

Tada su maloniu žveju pasvajojome, jog reikia paminklo ir vežimui.

Kiti straipsniai