Ne­iš­gė­ręs ne­su­pra­si

Nė vel­nio! Jie lai­mė­jo dėl la­bai pa­pras­tos prie­žas­ties: 1996 me­tais At­lan­tos olim­pia­do­je ko­vo­je dėl tre­čios vie­tos mū­siš­kiai nu­ga­lė­jo Aust­ra­li­ją še­šių taš­kų skir­tu­mu, o Sid­nė­ju­je tuos pa­čius var­žo­vus pa­tie­sė net 18 taš­kų skir­tu­mu.

Va­di­na­si, per­ga­lin­gų taš­kų su­rin­ko tri­skart dau­giau nei prieš ket­ve­rius me­tus. Be to, lie­tu­viai ma­ža­ja­me fi­na­le įme­tė ke­tu­riais taš­kais (89 tašk.) dau­giau ne­gu fi­na­le auk­są lai­mė­ju­si JAV rink­ti­nė (85 tašk.)!

Pa­sau­lis to dar ne­ži­no, bet pa­ti­kė­ki­te, tik­rai tik­rai da­bar to­kia pa­sie­ki­mų ver­ti­ni­mo me­to­di­ka. Jei­gu yra ti­kin­čių Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos (LVŽS) pir­mi­nin­ko Ra­mū­no Kar­baus­kio ir jo se­kė­jų tvir­ti­ni­mais, kad jų par­ti­ja, kaip ir ža­dė­jo, lai­mė­jo vi­sus tre­jus rin­ki­mus, nors vi­si po­pie­riai juo­du ant bal­to by­lo­ja, jog „ža­lie­ji vals­tie­čiai“ ir sa­vi­val­dos, ir Eu­ro­pos Par­la­men­to (EP) rin­ki­muo­se pa­gal gau­tų bal­sų skai­čių bu­vo tre­ti, o jų kan­di­da­tas į pre­zi­den­tus Sau­lius Skver­ne­lis ir­gi li­ko vi­so la­bo tik tre­čias, tai ne­nu­steb­ki­te, kad Sei­me ga­li at­si­ras­ti val­dan­čių­jų siū­ly­mas šią „me­to­di­ką“ įtvir­tin­ti įsta­ty­mu.

Kai ati­trūks­ti nuo re­a­ly­bės ar­ba me­luo­ji su­si­ries­da­mas, fan­ta­zi­ja rin­kė­jams mul­kin­ti ri­bų ne­tu­ri.

Ži­nia, žmo­nių po­li­ti­nė at­min­tis yra trum­pa ir se­lek­ty­vi, t. y. kam sim­pa­ti­zuo­ji, jų šu­ny­bių ne­pa­ste­bi ar­ba pa­si­sten­gi jas už­mirš­ti. Gal to­dėl žmo­nes ga­li­ma taip leng­vai kvai­lin­ti. Aki­vaiz­du, jog rin­kė­jus su­ve­džio­ti bu­vo su­reng­ta ir prem­je­ro (kan­di­da­to) rin­ki­mų ak­ci­ja, ko­di­niu pa­va­di­ni­mu – „Es­ta­ka­da“.

Pa­me­na­me, kaip, pra­de­dant ke­lio į Rus­nę re­konst­ruk­ci­ją su es­ta­ka­dos sta­ty­ba, prem­je­ras S.Skver­ne­lis rus­niš­kiams ir vi­sai Lie­tu­vai „ne­ti­kė­tai“ pra­ne­šė kan­di­da­tuo­si­ąs į pre­zi­den­to pos­tą. Ir su­tapk tu man lyg ty­čia, jog es­ta­ka­dos ati­da­ry­mas nu­kri­to tarp pir­mo­jo ir ant­ro­jo rin­ki­mų tu­ro ir jos „sta­ty­to­jas“ prem­je­ras at­vy­ko per­kirp­ti sim­bo­li­nę ati­da­ry­mo juos­te­lę.

Ir tik la­bai tam­sios sie­los in­di­vi­dai ga­li pa­gal­vo­ti, kad šven­tė bu­vo su­reng­ta kon­kre­čiam kan­di­da­tui į pre­zi­den­tus prieš le­mia­mą bal­sa­vi­mą pa­rem­ti. De­ja, gra­žiai su­pla­nuo­tą šven­tę ap­tem­dė nesu­si­pra­tę rin­kė­jai, pir­ma­ja­me rin­ki­mų tu­re ne­bal­sa­vę už prem­je­rą, tik­riau­siai ne­su­pran­tan­tys es­ta­ka­dos svar­bos Rus­nei.

Dar liūd­niau, jog po iš­kil­min­gų kal­bų ir po tran­kių mar­šų rus­niš­kiai nau­ją­ja es­ta­ka­da nepa­si­džiau­gė nė po­ros sa­vai­čių: ji vėl už­da­ry­ta ir į Rus­nę nu­kak­ti ga­li­ma tik dul­kė­tais ir duo­bė­tais ap­link­ke­liais. Mat vi­sas ke­lio re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tas to­li gra­žu dar ne­baig­tas ir švęs­ti dar anks­to­ka. Bet jei bu­vo su­pla­nuo­ta bū­si­mam pre­zi­den­tui...

Tie­sa, Lie­tu­vo­je gy­va tra­di­ci­ja, kad sta­ty­bi­nin­kai su­lau­kia gau­sių šei­mi­nin­ko vai­šių, kai virš sta­to­mo na­mo geg­nių iš­ke­lia­mas vai­ni­kas. Pa­me­nu, kai ma­no kai­me bu­vo sta­to­ma kol­cho­zo fer­ma, iš­kė­lus vai­ni­ką, bri­ga­di­nin­kas ne­pa­gai­lė­jo nei „skaid­rio­sios“, nei „dak­ta­riš­kos“ už­kan­džiams, o sta­ty­bi­nin­kams na­mo pars­vir­du­liuo­ti pa­dė­jo tvo­ros.

Bet net kol­cho­zo pir­mi­nin­kas į tą „šven­tę“ už­su­kęs ne­bu­vo, už­tat į fer­mos sta­ty­bos pa­baig­tu­ves su­gu­žė­jo ne tik pir­mi­nin­kas, bet ir kom­par­ti­niai šu­lai iš ra­jo­no cen­tro. 

Taip, es­ta­ka­dos rei­ka­lin­gu­mo nie­kaip ne­nu­neig­si, bet pa­švin­ku­siu so­viet­me­čiu dvel­kia ta pa­cha­zu­cha (at­si­pra­šau už ne li­te­ra­tū­ri­nį, bet la­bai tiks­lų žo­dį), kai ob­jek­to sta­ty­ba su­ta­pa­ti­na­ma su vie­na par­ti­ja ir su vie­nu as­me­niu.

Prem­je­rą bū­tų ga­li­ma gar­bin­ti, jei jis, kaip koks Rad­vi­la ar Pa­cas, bū­tų me­ce­na­vęs es­ta­ka­dą iš sa­vo ki­še­nės, bet ji sta­to­ma už vi­sų Lie­tu­vos žmo­nių pi­ni­gus. Ir ne vie­nas prem­je­ras, o vi­sas mi­nist­rų ka­bi­ne­tas pri­ėmė spren­di­mą re­konst­ruo­ti Rus­nės ke­lią. Nes, aki­vaiz­du, pas­ta­rai­siais me­tais ky­lan­ti eko­no­mi­ka tai lei­do.

Gal­būt es­ta­ka­dą per sep­ty­ne­rius iš ei­lės sa­vo val­dy­mo me­tus, ir­gi au­gant eko­no­mi­kai, ga­lė­jo pa­sta­ty­ti so­cial­de­mok­ra­tai ir, ži­no­ma, pa­sau­li­nės eko­no­mi­kos kri­zės sky­les pen­si­nin­kų pi­ni­gais kam­šan­tis An­drius Ku­bi­lius, bet vis­kam at­ei­na sa­vas lai­kas. O tie­sio­gi­nių pa­rei­gų at­li­ki­mas su did­vy­riš­ku­mu ne­tu­ri nie­ko ben­dra. Bet taip ku­ria­mos le­gen­dos leng­va­ti­kiams kvai­lin­ti.

Daug blo­giau, kai tau­tą ap­gau­di­nė­ja pa­čios jos le­gen­dos. Tur­būt sun­ku bū­tų gin­čy­tis, kad lie­tu­viš­ko­je krep­ši­nio die­vų hie­rar­chi­jo­je Ša­rū­nas Mar­čiu­lio­nis – ant­ras po Ar­vy­do Sa­bo­nio. Jo nuo­pel­nus sa­vo žai­di­mu gar­si­nant Lie­tu­vą per­ver­tin­ti bū­tų sun­ku.

Ne­at­si­tik­ti­nai už šią krep­ši­nio le­gen­dą, kan­di­da­ta­vu­sią į EP LVŽS są­ra­še, bal­sa­vo be­veik 33 tūkst. rin­kė­jų. Ir ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, kaip dau­gu­ma jų nu­si­vy­lė, Š.Mar­čiu­lio­niui at­si­sa­kius lai­mė­to man­da­to.

Ne­su­ži­no­si­me, koks vel­nias ne­šė jį į tą „ga­le­rą“, bet mo­ty­vas, ko­dėl jis ap­ga­vo sa­vo rin­kė­jus, yra dau­giau ne­gu juo­kin­gas: „Aš ne­no­riu bū­ti oro par­da­vė­jas.“ Tai kur, tams­ta, bu­vai su­tik­da­mas kan­di­da­tuo­ti? Per nak­tį su­pra­tai EP bū­si­ąs „oro par­da­vė­ju“ ar są­mo­nin­gai su­ti­kai pa­bū­ti ma­sa­lu?

Gai­la Š.Mar­čiu­lio­nio, ku­ris dėl R.Kar­baus­kio par­ti­nių už­ma­čių iš lie­tu­vių „ant­ro­sios re­li­gi­jos“ die­vo bu­vo pa­vers­tas pa­go­niš­kuo­ju Pi­ziu­mi, ži­nia, anuo­met at­sa­kin­gu už ly­ti­nius san­ty­kius, o šiuo at­ve­ju – „pa­da­riu­siu“ sa­vo rin­kė­jus. Jų ir­gi gai­la, nes bu­vo „pa­tvar­ky­ti“ net ne­su­si­vo­kę, kas vyks­ta.

Tai­gi, mul­ki­na­mi esa­me iš vi­sų pu­sių. Kaip sa­ko­ma, ne­iš­gė­ręs ne­su­pra­si, ko­dėl po­li­ti­kų daž­nai esa­me lai­ko­mi kvai­liais, o ne­re­tai pa­tys jais no­ri­me bū­ti. Pa­na­šu, jog mi­nė­tas po­sa­kis grei­tai ga­li ne­tek­ti pras­mės, nes tuoj ne­be­liks ko iš­ger­ti, mat al­ko­ho­lį tuoj nu­sto­si­me ger­ti.

Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas pra­ne­ša, kad per­nai vie­nam 15 me­tų ir vy­res­niam ša­lies gy­ven­to­jui te­ko 11,2 lit­ro su­var­to­to ab­so­liu­taus (100 proc.) al­ko­ho­lio, t. y. 1,1 lit­ro ma­žiau nei 2017 me­tais. Žmo­nių kal­ba šne­kant, per­nai kiek­vie­nas mi­nė­tos am­žiaus gru­pės in­di­vi­das iš­gė­rė po 5,5 bu­te­lio deg­ti­nės ma­žiau.

Pa­me­na­te, kaip 2016 me­tais Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja (PSO) pra­ne­šė, kad kiek­vie­nas mū­sų iš­gė­rė­me po 18,2 lit­ro (!) gry­no al­ko­ho­lio (91 bu­te­lis deg­ti­nės – A.J.) – gė­din­gai dau­giau­sia pa­sau­ly­je. Bu­vo pus­bal­siu kal­ba­ma, jog to­kius duo­me­nis PSO pa­tei­kė da­bar­ti­nio svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro va­do­vau­ja­ma kaž­ko­kia ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja. Pui­ki star­ti­nė po­zi­ci­ja im­tis „blai­vi­ni­mo“!

Tik ar ti­ki­te, kad per ket­ve­rius me­tus al­ko­ho­lio var­to­ji­mas kiek­vie­nam „ant gal­vos“ su­ma­žė­jo net 35 bu­te­liais deg­ti­nės? Tai­gi, yra me­las, yra bjau­rus me­las ir yra sta­tis­ti­ka, bet val­dan­tie­ji bū­ti­nai ja pa­si­nau­dos ir ne­pa­si­kuk­lins pa­si­gir­ti „iš­blai­vi­nę“ tau­tą. 

Pa­sva­jo­ki­me, kaip bū­tų ge­rai, kad pli­ka aki­mi ma­ty­da­mi, ko­kiais me­to­dais po­li­ti­kai mus mul­ki­na, tap­tu­me kri­tiš­kes­ni ir rin­ki­muo­se juos skau­džiai baus­tu­me. Be to, ir mul­kin­to­jai, ir mul­ki­na­mie­ji tu­rė­tų į gal­vas įsi­kirs­ti 16-ojo JAV pre­zi­den­to Ab­ra­ha­mo Lin­col­no su­for­mu­luo­tą tai­syk­lę: „Ga­li­ma ap­gau­di­nė­ti da­lį žmo­nių vi­są lai­ką ir vi­sus žmo­nes – tam tik­rą lai­ką, bet ne­ga­li­ma ap­gau­di­nė­ti vi­sų žmo­nių vi­są lai­ką...“