Mes ne­ga­li­me pa­dė­ti kiek­vie­nam, ta­čiau kiek­vie­nas ga­li pa­dė­ti kaž­kam

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (167)
2019 Gegužė 24
Aldona Kudzienė.
Aldona Kudzienė. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Ge­gu­žės 23-io­ji. Šią die­ną prieš 66-erius me­tus, 1953-iai­siais, per 48 va­lan­das Lie­tu­vo­je su­im­ta ir de­por­tuo­ta be­veik 37 tūkst. vals­tie­čių, at­si­sa­kiu­sių sto­ti į ko­lū­kius. Šią 2007-ųjų die­ną pa­skelb­tas Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mas dėl „Ali­tos“ ga­myk­los pri­va­ti­za­vi­mo: Vy­riau­sy­bės va­do­vas Al­gir­das Bra­zaus­kas ir Vals­ty­bės tur­to fon­das, pri­va­ti­zuo­da­mi ga­myk­lą, pa­žei­dė Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­ją. Dėl šio san­do­rio Lie­tu­vai pa­da­ry­ta 35,9 mln. li­tų ža­la. Šią die­ną ir pa­sau­ly­je įvy­ko daug da­ly­kų: 1430-ai­siais Komp­je­ne su­im­ta ir ati­duo­ta bri­tams pran­cū­zų na­cio­na­li­nė did­vy­rė Ža­na d’Ark, 1879 me­tais ru­sų ra­šy­to­jui Iva­nui Tur­ge­ne­vui su­teik­tas Oks­for­do uni­ver­si­te­to ci­vi­li­nės tei­sės dak­ta­ro laips­nis. Jis bu­vo pir­ma­sis ra­šy­to­jas pa­sau­ly­je, ku­riam su­teik­ta to­kia gar­bė. 1949 me­tais pa­skelb­ta Vo­kie­ti­jos Fe­de­ra­ci­nė Res­pub­li­ka su sos­ti­ne Bo­na, 1987-ai­siais SSRS nu­trau­kė ra­di­jo sto­ties „Ame­ri­kos bal­sas” truk­džius. Šian­dien mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė aku­še­ri­jos fis­tu­lės die­na. Ko­dėl šiai gim­dy­mo kom­pli­ka­ci­jai ski­ria­me tiek dė­me­sio? Nuo at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą ir pra­dė­si­me ket­vir­ta­die­nio pa­šne­ke­sius.

Blez­din­gai gy­ven­ti ša­lia žmo­gaus leis­ta už ug­nies par­ne­ši­mą 

Fis­tu­lė – įgim­tas ar­ba dirb­ti­nai pa­da­ry­tas ka­na­las, jun­gian­tis or­ga­no ert­mę su iš­ore ar­ba du tuš­čia­vi­du­rius or­ga­nus. Pa­sau­ly­je apie 2–3,5 mln. mo­te­rų gy­ve­na su fis­tu­lė­mis, pa­tir­to­mis po gim­dy­mo kom­pli­ka­ci­jų. Jos ne­už­gy­ja sa­vai­me, yra ša­li­na­mos chi­rur­giš­kai. Tur­būt ne vie­nam ki­lo min­tis, ar mū­sų mies­to aku­še­riams-gi­ne­ko­lo­gams ten­ka su­si­dur­ti su šiuo mo­te­rų ne­ga­la­vi­mu?

Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jas Eu­ge­ni­jus Tiš­kus net ne­pa­mąs­tęs at­sa­ko, kad per 40 dar­bo me­tų, tiek jis dir­ba li­go­ni­nė­je, bu­vęs tik vie­nin­te­lis at­ve­jis 1990 me­tais. Pri­rei­kė ke­lių ope­ra­ci­jų mo­ters kū­ne su­si­da­riu­siai fis­tu­lei pa­ša­lin­ti.

„Fis­tu­lės ka­muo­ja gim­dy­ves to­se ša­ly­se, ku­rio­se nė­ra aku­še­ri­jos pa­gal­bos. Ne­duok Die­ve, to­kių sun­kių kom­pli­ka­ci­jų. Jos at­sklei­džia ir me­di­kų ne­mo­kė­ji­mą dirb­ti“, – sa­kė E.Tiš­kus.

Tai­gi, sie­kiant at­kreip­ti dė­me­sį į fis­tu­lių pa­pli­ti­mą ir ne­gy­dy­mą Af­ri­kos, Azi­jos, Ara­bi­jos re­gio­nuo­se, pa­skelb­ta Tarp­tau­ti­nė fis­tu­lės die­na. „Mes ne­ga­li­me pa­dė­ti kiek­vie­nam, ta­čiau kiek­vie­nas ga­li pa­dė­ti kaž­kam“, – šiuos pras­min­gus žo­džius yra pa­sa­kęs Ro­nal­das Re­a­ga­nas, 40 JAV pre­zi­den­tas.

Ne vie­nas aly­tiš­kis klau­sia, ko­dėl šiuo me­tu, kai taip gra­žiai ir kvap­niai mū­sų mies­te žy­di gu­do­be­lių krū­mai, lei­džia­ma juos iš­pjau­ti? Ne­gi tam nė­ra tin­ka­mo ki­to lai­ko, pa­vyz­džiui, vė­ly­vą ru­de­nį ar žie­mą? Ko­dėl šiuo me­tu ge­ni­mi ir ki­ti su­la­po­ję me­džiai, ku­riuo­se yra paukš­čių liz­dų?

Ra­mu­nė Zub­rė, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė, at­siun­tė to­kį ko­men­ta­rą:

„Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Mies­to ūkio sky­rius pa­va­sa­rio pe­ri­odu ne­vyk­do žel­di­nių ge­nė­ji­mo ar kir­ti­mo dar­bų bū­tent dėl aly­tiš­kių mi­nė­tų prie­žas­čių (ne­bent tai bū­tų ava­ri­nės būk­lės žel­di­niai). Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­rius ge­nė­ji­mo ir kir­ti­mo dar­bams lei­di­mus pri­va­lo iš­duo­ti iš­ti­sus me­tus, ka­da pa­reiš­kė­jas be­si­kreip­tų, lei­di­mas ga­lio­ja 1 me­tus. Šiuo me­tu kir­ti­mus sa­vai­mi­nių me­džių ir krū­mų (gu­do­be­lės ap­leis­tuo­se skly­puo­se pas­ta­rai­siais me­tais taip pat ta­po sa­vai­mi­niais krū­mais) ga­li­mai vyk­do ap­leis­tų skly­pų sa­vi­nin­kai, ka­dan­gi iki bir­že­lio 10 die­nos pa­gal ga­lio­jan­čias Aly­taus mies­to tvar­ky­mo ir šva­ros tai­syk­les jų skly­pai tu­ri bū­ti nu­šie­nau­ti, tai yra ne­tu­ri bū­ti ap­žė­lę ir sa­vai­mi­niais krū­mais. Jei­gu skly­pų sa­vi­nin­kai nesu­si­tvar­kys sa­vo te­ri­to­ri­jų, tuo­met jiems že­mės mo­kes­tis di­dės iki 10 kar­tų. Ga­li­mai ne­di­de­lius žel­di­nių tvar­ky­mo dar­bus šiuo me­tu vyk­do ir dau­gia­bu­čių na­mų sa­vi­nin­kų ben­dri­jų gy­ven­to­jai, ku­riems bū­na gan su­dė­tin­ga su­sior­ga­ni­zuo­ti to­kio po­bū­džio dar­bus. Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­rius iš­duo­da­mas lei­di­mus in­for­muo­ja ir apie ki­tus žel­di­nių tvar­ky­mo ypa­tu­mus, pa­vyz­džiui, ber­žus ir kle­vus ga­li­ma ge­nė­ti tik jiems su­la­po­jus, kai ne­bė­ga su­la, ar­ba ru­de­nį. Pu­šų ge­nė­ji­mas ge­riau­sias šiuo pe­ri­odu, kai me­džiai gy­vy­bin­gi ir ge­rai pa­tys „už­gy­do žaiz­das“. Taip pat gy­ven­to­jai įspė­ja­mi dėl kir­ti­mo ir ge­nė­ji­mo me­džių, ku­riuo­se yra įkel­ta in­ki­lų, ir dėl ki­tų žel­di­nių prie­žiū­ros niu­an­sų.“ 

Vi­suo­met sma­gu su­lauk­ti jū­sų pa­ste­bė­ji­mų. Pra­nas iš Vos­bū­čių pra­ne­šė re­gė­jęs parsk­ri­du­sias kregž­des. Pa­sak skam­bi­nu­sio­jo, va­di­na­si, kad jau ne­be­bus šal­nų, nes pas­ku­ti­nė parsk­ren­dan­ti kregž­dė tą pa­liu­di­ja.

Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad mi­to­lo­gi­jo­je šis blez­din­ga va­di­na­mas paukš­tis aukš­ti­na­mas, nes su­ge­bė­jo iš pra­ga­ro žmo­nėms at­neš­ti ug­nies. „Die­vas žmo­gui nu­ta­rė duo­ti ug­nies. Bet jos anuo­met bū­ta tik pra­ga­re. Nu­skri­do ko­vas, bet vel­nias jį pa­ma­tė ir nu­tvė­ręs įmer­kė į der­vos sta­ti­nę, taip vi­są nu­juo­di­nęs. Ta­da ug­nies par­neš­ti skri­do gan­dras. Vel­nias jį pa­ste­bė­jo ir der­vuo­ta men­te te­kšte­lė­jo per nu­ga­rą, li­ko tik juo­das lo­pas. Ta­da ug­nies į pra­ga­rą skri­do kregž­dė. Ji žvit­riai įskri­do, grie­bė nuo­dė­gu­lį ir nė­rė at­gal. Vel­nias lan­ku pykš­te­lė­jo ir per­skė­lę jai uo­de­gą. Die­vas blez­din­gai už ug­nies žmo­gui par­ne­ši­mą lei­do gy­ven­ti ša­lia žmo­gaus“, – to­kią is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­jo Pra­nas.

 

Nei agur­kas, nei po­mi­do­ras nuo alks­nio ne­nu­kris

„Kol rie­bus iš­džius, tai jau kū­das nu­gaiš“, – toks vie­nos pa­žįs­ta­mos mo­ters tei­gi­nys pa­si­ti­ko tur­gaus pri­ei­go­se. Se­no­jo tur­gaus, taip Jot­vin­gių gat­vės tur­gų iki šiol va­di­na pa­gy­ve­nę aly­tiš­kiai. Čia su­tik­ta pa­žįs­ta­ma mo­te­ris ne­pik­tai dės­tė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, kad kiek­vie­nas lie­suo­lis jai pa­vy­di ap­ta­ku­mų.

„Jei jau taip gra­ži ap­kū­ni mo­te­ris, ko­dėl sa­vas ant vi­so­kių die­tų lai­ko­te?“ – at­si­kirs­di­nė­jo dviem ple­piems vy­rams. Dar vie­nas į jų po­kal­bį įsi­kir­to, bet grei­tai bu­vo iš­pra­šy­tas: „Ne­si­kišk į sve­ti­mą tur­gų. Čia sa­vas po­kal­bis vyks­ta. Sve­ti­miems ne­su­prast.“

Vi­so­mis te­mo­mis al­ma šios sa­vai­tės tur­gūs. Dzū­ki­ja pa­ga­liau ga­vo lie­taus. Vi­są per­tek­lių dar­ži­nin­kai, ro­dos, į tur­gų su­ne­šė, tik rin­kis ir pi­ni­gą mo­kėk. Ir rin­ko­si, pir­ko, ko kam rei­kia.

„Nei agur­kas, nei po­mi­do­ras nuo alks­nio ne­nu­kris, pa­čiai rei­kia už­si­au­gin­ti“, – taip teig­da­ma net du krep­šius dai­gų ir pa­so­dos iš tur­gaus iš­si­ne­šė mi­ros­la­viš­kė Ja­nė Ne­dzins­kie­nė.

Tur­gu­je be­ne bran­giau­si agur­kų dai­gai – iki eu­ro, bet pa­siū­la ne­ten­ki­na po­rei­kio. Agur­kų dai­gų pri­trū­ko. Po­mi­do­rų dai­gai 50–70 eu­ro cen­tų, ko­pūs­tų už eu­rą jau vi­są ry­šu­lė­lį ga­li nu­si­pirk­ti.

Dai­gyk­lo­se dai­gin­tų braš­kių dai­gai – pu­sė eu­ro, pli­ko­mis šak­ni­mis – 30 eu­ro cen­tų.

Ža­lu­my­nų – pa­si­rin­ki­mas la­bai pla­tus su įvai­rio­mis kai­no­mis. Grai­kų už­au­gin­tų braš­kių ki­log­ra­mas – apie 3,5 eu­ro, is­pa­niš­kos ši­lau­o­gės – 7 eu­rai, treš­nės – 4,5 eu­ro.

Švie­žių agur­kų ki­log­ra­mas – iki 2 eu­rų, švie­žių žie­mi­nių čes­na­kų – 4,5 eu­ro.

Dar ma­tė­si krū­mi­nių svo­gū­nų, ki­log­ra­mas – 8 eu­rai, bal­tų ir vio­le­ti­nių svo­gū­nų so­di­nu­kų ki­log­ra­mas – 7–8 eu­rai.

Nau­jie­na sma­li­žiams – šie­me­tis me­dus, ki­log­ra­mas 6 eu­rai.

Už se­nas, bet gra­žias bul­ves pra­šė 30 eu­ro cen­tų, švie­žio der­liaus ki­log­ra­mas – per eu­rą.

Ne vie­nas par­da­vė­jas siū­lė mo­liū­gų, me­lio­nų, ar­bū­zų dai­gų. Kai­na svy­ra­vo apie eu­rą.

Per­nai šių dar­žo­vių la­bai daug sau ir drau­gams pri­au­gi­no Obe­li­jos kai­me „ūki­nin­kau­jan­tis“ Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Far­ma­kog­no­zi­jos ka­ted­ros do­cen­tas Dei­vi­das Bur­dulis.

„Šie­met tu­riu pa­si­so­di­nęs apie 80 dai­gų ar­bū­zų ir 20 me­lio­nų, dar ki­tus dai­gi­nuo­si. Taip pat šie­met iš­ban­džiau ar­bū­zų skie­pi­ji­mą į la­ge­na­ri­jas, bet dar anks­ti kaž­ką pa­sa­ky­ti, po ko­kios sa­vai­tės ma­ty­sis, ar pa­vy­ko“, – sa­kė Dei­vi­das. Ry­šį su juo pa­lai­ky­si­me, nes pa­si­mo­ky­ti iš jo yra ko.

 

Kil­naus dva­si­nin­ko Juo­zo Zdebs­kio at­mi­ni­mas aly­tiš­kių pa­gerb­tas pri­si­mi­ni­mais ir mal­do­mis

Ar­tė­ja­me prie ka­ta­li­kams svar­bios šven­tės – Šeš­ti­nių, Kris­taus žen­gi­mo į dan­gų die­nos. Šeš­ti­nes nuo Ve­ly­kų ski­ria ke­tu­rias­de­šimt die­nų, pro­se­no­viš­kų šven­čių tarps­nis. Šeš­ti­nės da­bar šven­čia­mos ar­ti­miau­sią sek­ma­die­nį, o se­no­vė­je – tiks­lią jų die­ną. Trys die­nos prieš šeš­ti­nes yra ski­ria­mos tai­kos, svei­ka­tos ir der­liaus mal­da­vi­mui.

Šio­mis die­no­mis kai­mas ben­drai mels­da­vo­si, apei­da­vo vi­sus lau­kų ir pa­ke­lių kry­žius, ku­rie bū­da­vo iš­va­ka­rė­se iš­puo­šia­mi. To­kios ei­se­nos va­di­no­si kry­žia­vo­mis.

Daug dar­bų ta­da ne­dirb­da­vo: jo­kiu bū­du ne­sė­da­vo ja­vų, ne­mes­da­vo au­dek­lo, bi­jo­jo, kad nesu­si­kry­žiuo­tų. Ir ša­kų iš miš­ko ne­vež­da­vo, bau­gu kar­tu par­si­ga­ben­ti gy­va­čių. Bet sten­gė­si pa­so­din­ti agur­kų, žir­nių, jiems mez­gi­ma­sis nau­din­gas.

Prieš ge­rą de­šimt­me­tį gar­baus at­mi­ni­mo dau­giš­kė Lio­nė Pi­ga­gie­nė pa­sa­ko­jo, kad per Šeš­ti­nes jos tė­ve­liai gau­sų vai­kų bū­re­lį val­gy­ti kvies­da­vo 6 kar­tus. Še­še­to lai­kė­si vi­sur: ke­pė po 6 bly­nus, vi­rė po 6 vir­ti­nius, į lėkš­tes krės­da­vo po 6 šaukš­tus ko­šės.

„Tar­pu­ka­ris bu­vo la­bai ža­vus lai­kas. Vi­si lai­kė­si šven­čių tra­di­ci­jų ir tai bu­vo vi­siems įdo­mu ir nau­din­ga svei­ka­tai. Pas­nin­kai, įvai­rūs ben­dri pa­si­bu­vi­mai bu­vo lau­kia­mi, kiek­vie­nas ži­no­jo ir jų pras­mę, ir ei­gą“, – vie­na­me in­ter­viu yra tei­gu­si Lio­nė.

Šeš­ti­nės – jau ant no­sies ga­lo, ge­gu­žės 30 die­ną, ki­tą ket­vir­ta­die­nį. Tai šven­tė, kil­no­ja­ma pa­gal Ve­ly­kų lai­ką, vi­sa­da bū­na šeš­to­sios sa­vai­tės po Ve­ly­kų ket­vir­ta­die­nį. Bet, kaip mi­nė­jau, šven­čia­ma sek­ma­die­nį. Šie­met Šeš­ti­nių pa­mal­dos vyks bir­že­lio 2 die­ną.

O pra­ei­tą šeš­ta­die­nį Šla­van­tuo­se jaut­riai ir gra­žiai pa­gerb­tas nuo­lat nuo­sta­bio­je vie­ny­bė­je su Die­vu bu­vu­sio ku­ni­go J.Zdebs­kio at­mi­ni­mas. Tuos, ku­riems bran­gus šis dva­si­nin­kas, ke­lio­nę į Šla­van­tų baž­ny­čią, Aly­taus de­ka­nui Arū­nui Už­upiui pa­de­dant, or­ga­ni­za­vo ak­ty­vi pa­ra­pi­jie­tė Lai­mu­tė Že­mai­tie­nė. Ku­ni­gas J.Zdebs­kis yra tar­na­vęs ir Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čio­je. Ne­leng­vas bu­vo šio dva­si­nin­ko gy­ve­ni­mas.

Du kar­tus so­vie­ti­nės val­džios nu­teis­tas už vai­kų ka­te­ki­za­vi­mą. Sa­vo no­ru jis va­žia­vo į mi­si­jas Pa­vol­gy­je, Ka­zach­sta­ne, bu­vo ak­ty­vus po­grin­di­nės re­li­gi­nės spau­dos or­ga­ni­za­to­rius ir rė­mė­jas. Jis vie­nas iš Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­kos ini­cia­to­rių ir tal­ki­nin­kų.

Drau­ge su ki­tais dva­si­nin­kais 1978 me­tais įkū­rė ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­tą. So­vie­ti­nės val­džios nuo­lat se­ka­mas, net ap­nuo­dy­tas ne­aiš­kios kil­mės che­mi­nė­mis me­džia­go­mis, 1986 me­tų va­sa­rio 5 die­ną įtar­ti­no­mis ap­lin­ky­bė­mis žu­vo au­to­ava­ri­jo­je, pa­lai­do­tas Ru­da­mi­nos ka­pi­nė­se.

Kai­my­nai, Laz­di­jų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, ku­ni­gui J.Zdebs­kiui prieš ket­ve­rius me­tus yra su­tei­ku­si Laz­di­jų ra­jo­no gar­bės pi­lie­čio var­dą.

De­vy­nias­de­šim­to­sioms jo gi­mi­mo me­ti­nėms Šla­van­tų baž­ny­čio­je bu­vo au­ko­ja­mos mi­šios, ku­rio­se da­ly­va­vo per de­šimt dva­si­nin­kų ir du vys­ku­pai – ge­rai J.Zdebs­kį pa­ži­no­jęs Jo­nas Kau­nec­kas ir Ri­man­tas Nor­vi­la.

Ge­gu­tės kai­me, ša­lia Šla­van­tų Vieš­pa­ties ap­si­reiš­ki­mo Šven­čiau­sia­jai Mer­ge­lei Ma­ri­jai baž­ny­čios (pats Šla­van­tų kai­mas už 1,5 ki­lo­met­ro nuo baž­ny­čios), ku­ni­go J.Zdebs­kio gy­ve­ni­mui įam­žin­ti skir­tas mu­zie­jus, 90-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms jo var­du pa­va­din­ta pro šią baž­ny­čią ei­nan­ti gat­vė. Baž­ny­čios šven­to­riu­je sto­vi vie­ti­nės ben­druo­me­nės dva­si­nin­ko at­mi­ni­mui skir­tas pa­min­kli­nis ak­muo.

L.Že­mai­tie­nė ke­liau­nin­kams iš Aly­taus pa­pa­sa­ko­jo sa­vus pri­si­mi­ni­mus, jais pa­si­da­li­jo ir ki­ti, ku­riems te­ko pa­žin­ti iš­ki­lų dva­si­nin­ką.

 

Iš­si­kal­bė­ji­mas, ar­ba ne­įpras­to pa­tie­ka­lo ra­ga­vi­mas

Sek­ma­die­nį pail­si­nau ran­kas nuo že­mės dar­bų, drėg­na pa­lau­ke, vai­ky­da­ma ma­ša­lus, nu­žings­nia­vau pas sa­vo bi­čiu­lę Ma­ri­jo­ną. Li­ki­mas su­lė­ti­no jos žings­nius at­siun­tęs lem­tin­gą griu­vi­mą sa­vo­je vo­nio­je.

„Baik už­jaus­ti­nė­ti, gi nie­ko čia to­kio ne­at­si­ti­ko. Tie­siog per daug ran­kas iš­si­mui­la­vau, jos vo­nios briau­na, man sto­jan­tis, nu­čiuo­žė ir kai­ria­me rie­še kaž­kas trakš­te­lė­jo. Ši­tiek dak­ta­rų ap­žiū­rė­jo, sa­kė nie­ko rim­to, kaž­koks kau­liu­kas įski­lo, da­bar jam ra­my­bės rei­kia... Man tai ra­my­bės vi­sai ne­rei­kia. Kol klu­bą dar sop­čio­jo, pa­gu­li­nė­jau, da­bar iš pa­juo­du­sio tvars­čio ma­tai, kad vien ro­ma­nų ne­skai­tau“, – kas be­bū­tų, Ma­ri­jo­na nie­ka­da ne­iš­si­duos, kad jai sun­ku.

Dar pa­si­džiau­gia, kad at­ėjau, te­le­fo­nu jai jau nu­si­bo­do kal­bė­tis. Šian­dien ji ir baž­ny­čio­je, su­mo­je bu­vu­si, plet­kų po jų mies­te­ly­je pri­si­gau­džiu­si. „Čia jau ne plet­kas, o tie­sa. Pet­rie­nės Vi­lė su šei­ma iš Nor­ve­gi­jos parg­rįž­ta. Su vi­sam. Ir tu tik­riau­sia gir­dė­jai, kaip ji džiau­gė­si vai­kais, kad jiems pui­kiai se­ka­si ir kad į Lie­tu­vą jie grįž­ti net ne­sva­jo­ja. Bū­ki­me bied­ni, bet tei­sūs, Pet­rie­nė pies­tu sto­da­vo, jei kas nors pa­klaus­da­vo, ar jos Vi­ly­tė ne­bi­jo, kad ka­da nors ir į jos du­ris pa­si­bels nor­ve­giš­ka vai­kų ap­sau­gos tar­ny­ba. Ji at­rėž­da­vo kiek­vie­nam, kad vai­kus pa­ima tik iš la­bai ne­tvar­kin­gų šei­mų, jos duk­ros šei­mai tai ne­gre­sia. Žmo­nės kal­ba, kad jau už­kliu­vo. Dar­že­lio, ku­rį lan­ko abi ma­žo­sios, va­do­vy­bei ne­pa­ti­ko, kad mer­gai­tės da­li­ja­si at­si­neš­tais ska­nės­tais su ki­tais vai­kais, kad na­muo­se kal­ba­ma lie­tu­viš­kai. Ten dėl sau­gu­mo ne­ga­li­ma sa­vo mais­to ki­tiems siū­ly­ti, rei­ka­lau­ja­ma, kad jų ša­ly­je jų kal­ba bū­tų ir kal­ba­ma. Pa­sta­bų tė­vai dėl to ga­vę, jei dar gaus, bus pro­ble­mų“, – ką gir­dė­ju­si per­sa­ko Ma­ri­jo­na.

Aš taip pat pa­si­da­li­nu sa­vo pa­tir­ti­mi, kad ji pa­mo­ka tap­tų ki­tiems. Jau ūg­te­lė­ju­sią ir ga­na nuo­vo­kią anū­kę duk­ra įso­di­no į au­to­bu­są, iš vai­ruo­to­jo nu­pir­ko ke­lio­nės bi­lie­tą ir pa­pra­šė jo, ku­rio­je sto­te­lė­je rei­kia iš­lai­pin­ti. Dar ak­cen­ta­vo, kad jo­je jau lauks mo­čiu­tė.

Au­to­bu­sas at­lin­ga­vo, bet sė­dy­nė­je už vai­ruo­to­jo ne­ma­čiau anū­kės. Vai­ruo­to­jo klau­siu, kur ma­no vai­kas? Šis la­bai ra­miai pa­aiš­ki­no, kad iš­li­po sto­te­le anks­čiau ir ten lau­kia ma­nęs. Dau­giau ma­no klau­si­mų vai­ruo­to­jas ne­iš­gir­do, už­da­rė du­ris ir nu­va­žia­vo.

Jau ne ėjau, nu­lė­kiau į anks­tes­nę sto­te­lę. Vai­ką ra­dau, pa­si­ro­do, minkš­to­se di­džiu­lio au­to­bu­so sė­dy­nė­se va­žia­vi­mas anū­kę už­mig­dė, kaž­kas sto­te­le anks­čiau pri­kė­lė ir lie­pė iš­lip­ti, nes at­seit ji jau at­va­žia­vo. Nors vai­ko ran­ko­se – iš vai­ruo­to­jo pirk­tas ke­lio­nės bi­lie­tas. Nie­kas į jį net ne­pa­žiū­rė­jo. Ge­rai, kad ge­rai bai­gė­si.

„Aš dar no­riu prie kal­bos apie gy­dy­mą grįž­ti. Ne­ma­žai te­ko pa­sė­dė­ti prie gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tų, bet prie šios spe­cia­li­za­ci­jos me­di­kų – pa­cien­tai tik apie pi­ni­gė­lius kal­ba. Ži­nai ma­no bū­dą, ne­iš­ken­čiau, sa­kau, kam duo­dat sa­vo pas­ku­ti­nius pi­ni­gus? Ar tie dak­ta­rai iš jū­sų pi­ni­gų pra­šo? Ne­pra­šo, tai kam ki­ša­te? Ge­rai, kad dar vie­na ma­no ša­li­nin­kė at­si­ra­do, ėmė gąs­din­ti pa­cien­tus, kad jiems pa­tiems už siū­lo­mą ky­šį bau­das mi­nist­ras Ve­ry­ga už­dės. Toks juo­kas su­ėmė, šnibž­de­siai nu­ri­mo, va, ir liks dak­ta­rė­liai be pa­ki­šų, prog­no­za­vau. Dar ano­ji po­nia pa­kal­bė­jo, kad sal­dai­nių dak­ta­rai ne­val­go, tad ir dė­žu­čių ne­rei­kia neš­ti. Ap­skri­tai ap­si­skai­čiu­sios po­nios bū­ta, ji tei­gė, kad, pa­gal sta­tis­ti­ką, ky­šiams Lie­tu­vo­je pa­cien­tai iš­lei­džia ke­lias­de­šimt mi­li­jo­nų eu­rų. Kad ky­šių dy­dis svy­ruo­ja nuo 5 iki 500 eu­rų. Džiu­gu, kad jau­no­ji me­di­kų kar­ta jau ki­to­kio po­žiū­rio ne­gu vy­res­nio­ji. Jie jau su­pran­ta, kad sve­ti­mi pi­ni­gai ne­šil­do. Su­pran­tu, kad rei­kia mums jų pa­ta­ri­mų, bet kar­tais rei­kia jiems ir mū­sų pa­ba­ri­mų.

Tu me­ni, aš pa­sa­ko­jau, kai kar­tą ne­iš­ken­tu­si, ma­ty­da­ma kai­mo se­nu­tes sa­vo raukš­lė­to­se ran­ko­se spau­džian­čias gy­dy­to­jai pa­skir­tas de­šim­ti­nes, už­ėju­si pas me­di­kę pir­miau­sia pa­klau­siau, ar ne gė­da jai tuos pi­ni­gė­lius iš se­no žmo­gaus pa­im­ti? „Ne, sa­ko, jei ne­pa­im­siu, pa­gal­vos, kad pas­ku­ti­nio­ji at­ėjo“, – man tai bu­vo ci­niz­mo vir­šū­nė“, – jau­čiu, jau ky­la Ma­ri­jo­nos bal­sas.

Kad ne­įsi­aud­rin­tų, su­ku kal­bą apie mais­tą, įdo­mų pa­tie­ka­lą, ku­riuo ža­dė­jo pa­vai­šin­ti.

Mos­te­li pa­gal įpra­ti­mą ma­no bi­čiu­lė abiem ran­ko­mis ir net aik­te­li, su­skau­do rie­šą. At­si­ga­vu­si ta­ria, kad val­gy­si­me knied­lius.

„Tu­rė­jau pus­ki­lį varš­kės, dvie­jų kiau­ši­nių try­nius iš­su­kau su šaukš­tu cuk­raus, su­bė­riau du šaukš­tus ma­nų kruo­pų ir ge­rai iš­mai­šiu­si ge­roms dviem va­lan­doms įdė­jau į šal­dy­tu­vą. Ta­da ge­rai iš­pla­kiau bal­ty­mus ir at­sar­giai įmai­šiau į at­šal­dy­tą teš­lą. Ne­si­jau­dink taip, ma­no kai­rio­ji trau­mą pa­ty­rė, o ne de­ši­nė. Be to, tu­riu vi­so­kių plak­tu­vų. Ta­da sun­ki­mams skir­tą rank­šluostėlį šiek tiek su­drė­ki­nau šil­ta­me van­de­ny­je. Ant jo su­dė­jau varš­kės ma­sę, su­su­kau į deš­rą, ga­lus tvir­tai už­ri­šau. Štai šia­me pla­čia­me puo­de už­si­vi­riau van­dens, įdė­jau varš­kės deš­rą ir pa­vi­riau apie 15 mi­nu­čių. Na, tol vi­riau, kol ji iš­plau­kė į pa­vir­šių. Iš­ėmu­si iš van­dens lei­dau at­vės­ti, kol iš­pla­kiau pa­da­žą. Kai ga­mi­nu tik sau, pla­ku grie­ti­nę, cuk­rų ir va­ni­li­nį cuk­rų, bet tau tai cuk­rus ne­pa­tin­ka, tai va­ni­lė py­ki­na. Pa­ga­mi­nau to­kį, kad cho­les­te­ro­lio ta­vo krau­ju­je ne­su­ma­žin­tų, nes nuo­lat gir­džiu, kad tau jo rei­kia kaip sta­ty­bi­nės me­džia­gos mąs­ty­mui. Dė­kis knied­li­kų, sem­kis pa­da­žo“, – ma­nęs link stum­da­ma grie­ži­nė­liais su­pjaus­ty­tą varš­kės deš­rą ir grie­ti­nės bei svies­to pa­da­žą tarš­ka bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na.

Ska­nu, net la­bai ska­nu. Ro­dos, tie pa­tys pro­duk­tai, iš ku­rių ga­min­tu­me varš­kė­čius, ku­ku­lius, brie­džiu­kus ir ki­to­kius vir­ti­nu­kus, bet tik au­di­ny­je iš­vir­ti jie tam­pa knied­liais, įgau­na vi­sai ki­tą sko­nį.

Knied­liai – če­kų vir­tu­vės pa­tie­ka­las, juos šios ša­lies vi­rė­jai ge­riau­siai ir ga­mi­na. Ke­liau­to­jai, kiek te­ko gir­dė­ti, gi­ria bul­vi­nius knied­lius su uo­gie­ne. To­kių val­gy­ti ne­te­ko, bet vie­šė­da­ma Pra­ho­je su sta­lo bi­čiu­liais iš­si­rin­ko­me įdo­maus są­skam­bio pa­tie­ka­lą su knied­liais – pa­žo­džiui iš­si­vers­tų „Kiau­lie­nos žvir­blis“. Lėkš­tė­je bu­vo kiau­lie­nos ir ma­ri­nuo­tų ko­pūs­tų troš­ki­nio bei knied­lių. Jie ne vie­nam val­gy­to­jui pri­mi­nė pa­ge­rin­tą mū­sų ba­to­ną.

Pri­siš­vei­tu­si Ma­ri­jo­nos knied­lių su­si­ruo­šiau na­mo. Pa­de­juo­da­ma, kad tie pa­bu­dę, tad iš­al­kę ma­ša­lai, kol par­ei­siu, su­var­pys pli­kas ma­no kū­no vie­tas.

„Ši­tiek nu­gy­ve­nai, bet ne­ži­nai, kas vi­sur siur­bė­lius nu­vai­ko. Pa­lauk, at­ne­šiu viet­na­mie­tiš­kos žvaigž­du­tės... Mo­kyk ir mo­kyk kaip ma­žą vai­ką“, – dar iš­gir­dau jos bal­są iš ana­pus tro­bos du­rų.

Tik­rai na­mo van­de­nin­ga pa­lau­ke ėjau ra­mi. Dūz­gė ir svai­čio­jo prieš akis tirš­ti uo­dų bū­riai, bet nu­si­leis­ti ant knied­lių pa­so­tin­to kū­no ne­si­ry­žo.