Ran­kos, pir­miau­sia pa­lie­čian­čios žmo­nių skau­du­lius (186)

Aly­taus po­li­kli­ni­kos slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Si­mo­na Ne­dzins­kie­nė.
Aly­taus po­li­kli­ni­kos slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Si­mo­na Ne­dzins­kie­nė. Asmeninė nuotr.
Ge­gu­žės 12-ąją mi­nė­si­me Tarp­tau­ti­nę slau­gy­to­jų die­ną. Tei­gia­ma, kad slau­gos idė­ja yra se­na kaip žmo­ni­ja, pir­mie­ji slau­gai įvar­di­ja­mi kaip šei­mos na­riai ir liau­dies gy­dy­to­jai. Pa­sak is­to­ri­nių šal­ti­nių, iki krikš­čio­ny­bės lai­kų bu­vo prak­ti­kuo­ja­mi li­go­ni­nių ti­po prie­glau­dos na­mai ke­liau­to­jams bei se­niems žmo­nėms. Pra­dė­jus plis­ti krikš­čio­ny­bei, ser­gan­tie­ji, varg­šai, naš­lai­čiai bu­vo slau­go­mi jų pa­čių ar­ba spe­cia­lios pa­skir­ties na­muo­se. Pro­fe­sio­na­li slau­ga at­si­ra­do tik XIX am­žiu­je, po Kry­mo ka­ro Flo­ren­ce Nigh­tin­ga­le pir­ma­jai pra­dė­jus mo­ky­ti slau­gus, ku­rių pa­rei­ga – pa­dė­ti gy­dy­to­jams.

Aly­taus po­li­kli­ni­kos slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rei Si­mo­nai Ne­dzins­kie­nei ben­dra­dar­bės ne­gai­li pa­gi­ria­mų­jų žo­džių: „Veik­li, su­ge­ban­ti pla­nuo­ti ir or­ga­ni­zuo­ti dar­bus, tu­ri ge­rus rašt­ve­dy­bos, nau­jų tech­no­lo­gi­jų iš­ma­ny­mo įgū­džius, kas ver­čia ir mus pa­si­temp­ti. Kaip žmo­gus – drą­si, be ga­lo pa­rei­gin­ga, at­sa­kin­ga, at­si­da­vu­si sa­vo dar­bui. Šios pan­de­mi­jos me­tu Si­mo­na su di­džiu­liu at­si­da­vi­mu žiū­ri į dar­bą, rū­pi­na­si, kad mums vi­siems už­tek­tų vi­sų as­me­ni­nių ap­sau­gos prie­mo­nių. Be iš­ei­gi­nių dir­ba mo­bi­lia­ja­me pa­tik­ros punk­te, už­sa­ki­nė­ja tes­tus, su­ve­da vi­sus ti­ria­mų­jų duo­me­nis į e. svei­ka­tos sis­te­mą. Kiek­vie­nam as­me­niui pa­im­tą CO­VID-19 tes­tą už­sa­ko bū­tent Si­mo­na. Be šių nau­jų už­kri­tu­sių dar­bų, ji dar at­lie­ka sa­vo tie­sio­gi­nio dar­bo už­duo­tis – už­sa­ki­nė­ja vais­tus, sau­gos prie­mo­nes, su­da­ri­nė­ja gra­fi­kus, at­lie­ka ki­tus at­sa­kin­gus pa­ve­di­mus. Si­mo­na dir­ba ne­gai­lė­da­ma sa­vęs, sa­vo lais­vo lai­ko, ku­rį ki­to­mis są­ly­go­mis no­riai pra­leis­tų kar­tu su vai­ku­čiais bei šei­ma.“

Slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rę S. Ne­dzins­kie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 

– Tur­būt šią ge­gu­žę Tarp­tau­ti­nė slau­gy­to­jų die­na pan­de­mi­jos še­šė­ly­je bus vi­sai ki­to­kia, san­tū­ri? Ar šią die­ną šei­mo­je su­lau­kia­te svei­ki­ni­mų?

– Pro­fe­si­nės šven­tės die­na man vi­sa­da bu­vo ir yra san­tū­ri, ma­nau, ir pan­de­mi­jos še­šė­ly­je vis­kas bus taip pat, kaip ir kiek­vie­nais me­tais. Ne­su­reikš­mi­nu šios die­nos, nors su­lauk­ti svei­ki­ni­mų vi­sa­da yra ma­lo­nu. Daž­niau­siai gra­žių žo­džių iš­sa­ko ko­le­gos, va­do­vai.

Slau­gy­to­jos vi­sa­da bu­vo tar­si še­šė­ly­je, tik pas­ta­rai­siais me­tais joms at­si­ran­da dau­giau dė­me­sio ir pri­pa­ži­ni­mo. Aš vi­sa­da su­lau­kiu svei­ki­ni­mų ir iš sa­vo ar­ti­mų­jų. Ne­su iš me­di­kų šei­mos ar gi­mi­nės, to­dėl pa­ti vi­siems esu la­bai rei­ka­lin­ga, daž­nai pra­šo pa­gal­bos ar pa­ta­ri­mo. O ap­skri­tai kal­bant, as­me­niš­kai man kiek­vie­na die­na yra tar­si svei­ki­ni­mas, kai gir­džiu nuo­šir­džiai ta­ria­mą ačiū.

– To­kia nuo­sta­ta, kad slau­gy­to­jos pro­fe­si­ja ku­pi­na mei­lės žmo­gui, rū­pes­tin­gu­mo. Bet ar dė­kin­ga pro­fe­si­ja?

– Mū­sų slau­gy­to­jų ran­kos pir­miau­sia pa­lie­čia žmo­nių skau­du­lius, mū­sų žo­džiai ir dar­bai at­ne­ša pa­cien­tams pa­leng­vė­ji­mą, vil­tį, iš­gi­ji­mą. Nuo­šir­dus pa­cien­to ačiū ir šyp­se­na – tai ir yra šios pro­fe­si­jos dė­kin­gu­mas.

– De­ši­nė ar kai­rė gy­dy­to­jų ran­ka esa­te?

– Slau­gy­to­ja, ma­no nuo­mo­ne, yra abi gy­dy­to­jų ran­kos. Šian­dien slau­gy­to­jas, gy­dy­to­jas ir ki­ti spe­cia­lis­tai tu­ri dirb­ti kaip vie­na dar­ni ko­man­da, kad bū­tų už­tik­rin­tas dar­bas kuo grei­čiau ir kuo at­sa­kin­giau, kad pa­cien­tai kuo grei­čiau pa­jus­tų pa­leng­vė­ji­mą ir pa­si­ten­ki­ni­mą gau­na­ma pa­slau­ga. Tai­gi, tiek gy­dy­to­jas, tiek slau­gy­to­jas ko­man­do­je yra ly­gia­ver­čiai na­riai. Nors be vie­no iš jų ne­bū­tų už­tik­rin­tas pa­cien­to gy­dy­mas ar ki­ta tei­kia­ma pa­gal­ba. Įsi­vaiz­duo­ki­me au­to­mo­bi­lį be vie­no ra­to, ar jis ga­lė­tų va­žiuo­ti? Tik­riau­siai, ne. Taip ir gy­dy­to­jas su slau­gy­to­ju, jei nė­ra ben­dros ko­man­dos, ben­dro dar­bų pa­si­da­li­ji­mo ir pa­gal­bos vie­nas ki­tam, dar­bas ne­bus sklan­dus ir ko­ky­biš­kas.

– Ko­kios nuo­tai­kos Jū­sų dar­bo­vie­tė­je? Kaip pri­pra­to­te prie pa­si­kei­tu­sio, pa­di­dė­ju­sio dar­bo krū­vio?

– Pra­džio­je bu­vo tik­rai vis­ko, ne­ži­no­jo­me, kaip rei­kės dirb­ti, kaip rei­kės su­val­dy­ti pa­cien­tų ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, ka­da no­ri­mu lai­ku ne­pa­ten­ka į įstai­gą, bet vis­kas pa­laips­niui sto­jo į nau­jas vė­žes. Gy­dy­to­jai ir slau­gy­to­jai pui­kiai dir­ba nuo­to­li­niu bū­du. Pa­cien­tai taip pat el­gia­si są­mo­nin­gai ir be rei­ka­lo ne­si­lan­ko po­li­kli­ni­ko­je.

Da­bar lau­kia­me ki­to eta­po, kai bus pra­de­da­mos teik­ti pa­slau­gos ben­drau­jant tie­sio­giai su pa­cien­tais. Tai vėl bus nau­ja ir ki­taip, tik­rai ne­bus taip, kaip bu­vo. Pan­de­mi­jos lai­ko­tar­pis pa­dė­jo ge­riau įver­tin­ti ko­man­di­nio dar­bo me­di­ci­no­je svar­bą.

Slau­gy­to­jai, dir­ban­tys karš­tuo­siuo­se taš­kuo­se, ri­zi­kuo­da­mi svei­ka­ta ir gy­vy­be, at­lie­ka sa­vo dar­bą. Žmo­gus be pa­šau­ki­mo ir aukš­to so­cia­li­nio-emo­ci­nio in­te­lek­to ne­ga­lė­tų dirb­ti slau­gos sri­ty­je.

– Ga­vo­me ir jau pa­ci­ta­vo­me nuo­šir­dų Jū­sų įstai­go­je dir­ban­čių slau­gy­to­jų laiš­ką, ku­ria­me Jums, kaip slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rei, dė­ko­ja­ma už pa­si­au­ko­ja­mą dar­bą ko­ro­na­vi­ru­so są­ly­go­mis, už ap­rū­pi­ni­mą ap­sau­gos prie­mo­nė­mis ir ki­tus rū­pes­tin­gai at­lie­ka­mus dar­bus bei ge­rą nuo­tai­ką. Pa­ti­ria­te iš tie­sų di­džiu­lį dar­bo krū­vį. Kaip jau­čia­tės da­bar, fak­tiš­kai ne­tu­rė­da­ma lais­va­lai­kio? Ar pa­dė­jė­jų, sa­va­no­rių pa­gal­bos su­lau­kia­te?

– La­bai nu­ste­bau, kad ga­vo­te laiš­ką iš mū­sų įstai­gos dar­buo­to­jų, esu dė­kin­ga Joms už pa­ste­bė­ji­mus. Bet aš tie­siog dir­bu sa­vo dar­bą. Ne­slėp­siu, kad pan­de­mi­jos lai­ko­tar­pis yra sun­kes­nis nei įpras­tas dar­bas, krū­vis ge­ro­kai di­des­nis, bet aš vi­suo­met sten­giuo­si tin­ka­mai at­lik­ti sa­vo pa­rei­gas, nors pri­si­dė­jo ir nau­jų dar­bų, su­si­ju­sių su pan­de­mi­ja.

Vi­sa­da sten­giuo­si bū­ti ge­ros nuo­tai­kos ir to­kią pat per­teik­ti ki­tiems, nes jei bū­tų prie­šin­gai, tai ap­sun­kin­tų vi­sų ben­dra­vi­mą, o kar­tu ir dar­bą.

Sa­va­no­rių pa­gal­bos ne­su­lau­kia­me, bet šian­dien su­si­tvar­ko­me ir pa­tys. Jei­gu bū­tų toks po­rei­kis, ieš­ko­tu­me pa­gal­bos.

– Ko­kias emo­ci­jas Jums pa­čiai ke­lia dar­bas ka­ran­ti­no są­ly­go­mis?

– Emo­ci­jų pa­ty­rė­me vi­so­kių. Pra­džio­je tik­rai bu­vo ne­leng­va, nes daug ko ne­ži­no­jo­me, daug ko ne­mo­kė­jo­me, sten­gė­mės kuo grei­čiau su­re­gu­liuo­ti vi­sus dar­bus, kad vis­kas vyk­tų sklan­džiai.

Vė­liau bu­vo ir pyk­čio, ku­ris kil­da­vo pa­skai­čius žmo­nių ko­men­ta­rus, ku­rie dėl ka­ran­ti­no bū­na na­muo­se ir tuo skun­džia­si. Ta­da gal­vo­da­vau, kaip aš no­rė­čiau nors ke­lias die­nas ne­iti į dar­bą ir bū­ti na­muo­se su sa­vo vai­kais: kie­me bė­gio­ti ant žo­lės, skai­ty­ti jiems pa­sa­kų kny­gas, žais­ti sta­lo žai­di­mus, ga­min­ti mais­tą ir kar­tu val­gy­ti. Čia bu­vo sun­kiau­sia.

Ga­liau­siai prie vis­ko pri­pra­to­me ir aš, ir ma­no šei­ma. Da­bar jau pa­ma­žu grįž­ta­me į sa­vo vė­žes, vai­kai jau ma­ne ma­to daž­niau.

– Ar šiuo me­tu pa­kan­ka ap­sau­gos prie­mo­nių?

– Pra­si­dė­jus vi­ru­so pli­ti­mui ir pa­skel­bus pan­de­mi­ją, ap­sau­gos prie­mo­nių bu­vo su­dė­tin­ga įsi­gy­ti. Tuo sun­kiu lai­ko­tar­piu kai ku­rios įmo­nės, įstai­gos, pa­ra­mos fon­dai ir net pa­pras­ti žmo­nės do­va­no­da­vo mums ap­sau­gos prie­mo­nių. Tik­rai ne­bu­vo, kad jų ne­tu­rė­tu­mė­me, tie­siog ne­ri­ma­vo­me, jog už­tek­tų at­ei­čiai. Šiuo me­tu as­mens ap­sau­gos prie­mo­nių tu­ri­me už­tek­ti­nai, kad ap­sau­go­tu­me dar­buo­to­jus.

– O slau­gy­to­jų ran­kų ne­trūks­ta?

– Slau­gy­to­jų ne­trūks­ta, ben­dras ser­ga­mu­mas ne­di­de­lis, to­dėl nie­kas ne­tu­ri ne­dar­bin­gu­mo pa­žy­mė­ji­mo dėl li­gos.

– Di­des­nė al­ga – ge­res­nė nuo­tai­ka. Tur­būt re­tas su tuo ne­su­tik­tų. Ar jau su­lau­kė­te val­džios ža­dė­to di­des­nio už­mo­kes­čio?

– Dar­buo­to­jai, dir­ban­tys su ga­li­mai CO­VID-19 už­si­krė­tu­siais pa­cien­tais, tu­rė­tų gau­ti di­des­nį dar­bo už­mo­kes­tį nei dir­bant įpras­tai.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­ve, apie tai, kas nu­lė­mė, kad pa­si­rin­ko­te to­kią spe­cia­ly­bę.

– Šis dar­bas – ne kiek­vie­nam. No­rint bū­ti slau­gy­to­ja, rei­kia iš­lai­ky­ti vi­di­nę ra­my­bę, my­lė­ti ki­tus žmo­nes, bū­ti at­sa­kin­gai. Su min­ti­mi, kad tap­siu slau­gy­to­ja, aš au­gau. Nors da­bar dir­bu ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą ir tie­sio­gi­nio kon­tak­to su pa­cien­tais ne­tu­riu, bet vis tiek šir­dy­je aš esu ir bū­siu slau­gy­to­ja. Di­džiuo­juo­si bū­da­ma slau­gy­to­ja! Ne­ma­tau sa­vęs ki­to­je sri­ty­je. Man su­tei­kia ma­lo­nu­mą ži­no­ji­mas, kad ma­no pa­stan­gos ne­nu­ė­jo vel­tui.

Pa­si­nau­do­da­ma pro­ga, svei­ki­nu dar­buo­to­jas Tarp­tau­ti­nės slau­gy­to­jų die­nos pro­ga. Mie­los ko­le­gės, vi­sa­da jaus­ki­tės rei­ka­lin­gos ir ver­ti­na­mos, te­gul Jū­sų ge­ri žo­džiai, ku­rių ne­gai­li­te sa­vo pa­cien­tams, grįž­ta Jums at­gal ir su­tei­kia dar dau­giau jė­gų at­lie­kant kas­die­nę kil­nią pa­rei­gą – bū­ti ša­lia ser­gan­čio­jo, su­grą­ži­nant jam gy­ve­ni­mo džiaugs­mą, vil­tį ir ti­kė­ji­mą. Te­gul svei­ka­ta, ku­rią taip dos­niai do­va­no­ja­te ki­tiems, vi­sa­da ly­di Jus ir Jū­sų šei­mas. Te­gul gy­ve­ni­mas pri­si­pil­do mei­lės, džiaugs­mo ir nau­jų at­ra­di­mų.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai