Žmo­gaus ga­li­my­bių ri­bas ati­to­li­nęs Vid­man­tas Ur­bo­nas iš­mo­ko svar­biau­sio da­ly­ko – vi­sa­da lai­ku sau pa­sa­ky­ti „stop” (175)

Saulė Pinkevičienė
Vidmantas Urbonas
Vidmanto Urbono planuose – plaukimas Dunojaus upe per vienuolika valstybių.                               Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.  
„Ko­pian­čių­jų į kal­nus vi­so­kių ma­tė­me, bet kad už­lip­tų ir plauk­tų – to tai dar ne“, – taip apie Vid­man­to Ur­bo­no ir jo ben­dra­žy­gių plau­ki­mą Hi­ma­la­juo­se kal­bė­jo vie­ti­niai šer­pai. Ti­li­čo eže­ras yra  aukš­čiau­siai pa­sau­ly­je – 4 950 met­rų aukš­ty­je – Ne­pa­le. Dar vie­na žmo­gaus ga­li­my­bių iš­ban­dy­mo is­to­ri­ja ta­po kny­ga „Eže­ro ir kal­nų ma­gi­ja“, ku­rio­je dės­to­ma ir ge­le­ži­niu žmo­gu­mi pra­min­to lie­tu­vio fi­lo­so­fi­ja. Ją ga­li­ma įvar­dy­ti trum­pai: me­tais ma­tuo­ja­mas žmo­gaus am­žius tė­ra su­si­ta­ri­mo rei­ka­las, tad rei­kia gy­ven­ti apie juos ne­gal­vo­jant, o kas­dien ženg­tas ma­žas žings­ne­lis į prie­kį – įveik­tas ma­ra­to­nas. Be­je, jį, tai yra 42 ki­lo­met­rus, kaip įsi­ti­ki­nęs V.Ur­bo­nas, ga­li­me įveik­ti kiek­vie­nas. Sa­vo ga­li­my­bė­mis pa­sau­lį ne kar­tą ste­bi­nęs pa­ne­vė­žie­tis Aly­tu­je vie­šė­jo to­mis die­no­mis, kai čia pir­mą kar­tą vy­ko triat­lo­no tau­rės eta­pas. Jau ne vie­ną va­sa­rą mū­sų mies­te ren­gia­mi ir pus­ma­ra­to­niai. Pa­si­ro­do, žmo­gaus va­lios per­ga­lę prieš kū­ną ro­dan­ti pa­tir­tis ga­li at­kreip­ti dė­me­sį ir į kur kas glo­ba­les­nes pro­ble­mas – pa­vyz­džiui, pa­sau­ly­je sen­kan­čias gė­lo van­dens at­sar­gas. V.Ur­bo­nas šiai pro­ble­mai sky­rė ak­ci­ją „Van­duo – tai gy­vy­bė“ ir per­plau­kė vi­sų že­my­nų di­džiau­sius ir aukš­čiau­sius gė­la­van­de­nius eže­rus: Ti­ti­ka­ką (Pie­tų Ame­ri­ka, 2009), Je­lous­tou­ną (Šiau­rės Ame­ri­ka, 2010), Bai­ka­lą (Azi­ja, 2011), Di­dį­jį Eže­rą (Aust­ra­li­ja, 2012), Ta­ną (Af­ri­ka, 2013), Ke­tu­rių Kan­to­nų eže­rą (Eu­ro­pa, 2013).

Ką žmo­gus ga­li ir ko ne?

Už­au­gęs be tė­vų vai­kų na­muo­se, lan­kęs Pa­ne­vė­žio plau­ki­mo spor­to mo­kyk­lą in­ter­na­tą, V.Ur­bo­nas pa­aug­lys­tė­je vie­nin­te­lis iš 12 vai­ki­nų sa­vo kla­sė­je ne­su­ge­bė­jo nu­bėg­ti 5 ki­lo­met­rų dis­tan­ci­jos. Šian­dien jis sa­ko, kad tai ta­po lū­žio mo­men­tu, pa­ska­ti­nu­siu su­si­mąs­ty­ti: kur yra jo ga­li­my­bių ri­ba?

Pa­si­rin­kęs spor­tą kaip gy­ve­ni­mo bū­dą, pa­ne­vė­žie­tis ne­tru­kus ne tik nu­bė­go sa­vo pir­mą­jį ma­ra­to­ną (42 km), bet ir per­plau­kė Kur­šių ma­rias iš Ven­tės ra­go į Ni­dą. Plau­ki­mas vy­ko be hid­ro­kos­tiu­mų,  le­mia­mu mo­men­tu, kai Vid­man­tas jau­tė, kad jė­gos ap­lei­džia, iš ly­din­čios gel­bė­ji­mo val­ties pa­si­gir­do: „At­si­stok ir pail­sėk!“ Pa­ta­ri­mas pa­si­ro­dė la­bai re­a­lus (to­je vie­to­je ma­rios sek­lios), o ne jo­kia ha­liu­ci­na­ci­ja kaip 1988-ai­siais Mek­si­ko­je. Ten lie­tu­vio lau­kė pro­tu sun­kiai su­vo­kia­mas iš­ban­dy­mas – pir­ma­sis  de­šimt­gu­bo kla­si­ki­nio  triat­lo­no pa­sau­lio čem­pio­na­tas.

Mon­te­rė­jaus ba­sei­ne spor­ti­nin­kai tu­rė­jo nu­plauk­ti 76 km, dvi­ra­čiais di­de­lio sta­dio­no ra­tu nu­va­žiuo­ti  3 600 km ir nu­bėg­ti 844 km. Prieš dvi­de­šimt me­tų Vid­man­to iš­ken­tė­tos 437 va­lan­dos (18 pa­rų 5 val. 21 min. ir 40 sek.) te­bė­ra kel­ro­dis – iki šiol re­kor­do nie­kas ne­pa­ge­ri­no. Lie­tu­vis jo siek­da­mas mie­go­jo po dvi vi­dur­nak­čio va­lan­das per pa­rą, kaip ir jo žmo­na Ri­ta, ly­dė­ju­si vy­rą į vi­sus sun­kiau­sius iš­ban­dy­mus su pa­lai­ky­mo ko­man­da. Šio iš­ban­dy­mo Mek­si­ko­je me­tu V.Ur­bo­nas bu­vo at­si­dū­ręs už ga­li­my­bių ri­bos, kai jo są­mo­nė pra­dė­jo krės­ti at­le­tui pik­tus pokš­tus – Mon­te­rė­jaus sta­dio­no pri­ei­go­se jis stai­ga „at­si­dū­rė“... Są­jū­džio lai­kų mi­tin­ge Kal­nų par­ke, o at­ga­vęs są­mo­nę po la­še­li­ne pa­ma­tė su­si­rū­pi­nu­sių ko­man­dos drau­gų me­di­kų vei­dus.

Ką šis už­ri­bio žy­gis šian­dien reiš­kia pa­sau­liui ir pa­čiam V.Ur­bo­nui, ką pa­kei­tė jo mąs­ty­se­no­je, var­dan ko to­kie sa­vęs iš­ban­dy­mai?

„Jie pa­dė­jo su­for­muo­ti ma­no gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ją. Vi­suo­met va­do­vau­juo­si aust­rų al­pi­nis­to Rein­hol­do Mes­sne­rio (1980 me­tais jis vie­nas be de­guo­nies apa­ra­to įko­pė į Eve­res­tą su­dė­tin­giau­siu šiau­ri­niu marš­ru­tu) nuo­sta­ta, kad rei­kia mo­kė­ti sa­ve su­stab­dy­ti. Ta­da ga­li grįž­ti ir baig­ti, ką pra­dė­jęs. Le­gen­di­nis al­pi­nis­tas sa­ky­da­vo, kad tai da­ro dėl to, jog ki­tą kar­tą at­ei­tų ir už­lip­tų į kal­ną. Ga­lė­tų ri­zi­kuo­ti, ta­čiau ne­ži­nia, ar už­teks jė­gų nu­lip­ti že­myn. Jo ma­ny­mu, ge­riau sa­vo tiks­lą įgy­ven­din­ti vė­liau, nei žū­ti ir to ne­pa­siek­ti nie­ka­da“, – sa­ko V.Ur­bo­nas.

Ir jam pa­čiam su di­džiuo­ju spor­tu te­ko at­si­svei­kin­ti skaus­min­gai. Ne­pa­klau­sęs vi­di­nio bal­so ir nepa­si­trau­kęs iš dvi­gu­bo triat­lo­no tra­sos gim­ta­ja­me Pa­ne­vė­žy­je, tie­siai iš ten at­si­dū­rė San­ta­riš­kių li­go­ni­nės re­a­ni­ma­ci­jo­je. Gy­dy­to­jai jam prog­no­za­vo at­ei­tį ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je, ir pats bu­vo su tuo su­si­tai­kęs, su­pra­to, kad žmo­nės gy­ve­na ir ja­me sė­dė­da­mi, net­gi var­žy­bo­se da­ly­vau­ja. 

Re­a­ly­bė­je plau­kia tik kar­tą, o min­ty­se – tūks­tan­čius

Pir­mas žings­nis pa­ki­lus iš lo­vos San­ta­riš­kių li­go­ni­nė­je ge­le­ži­niam žmo­gui kai­na­vo ne ką ma­žiau nei iš­ban­dy­mai Mek­si­kos tra­so­se, ta­čiau po sep­ty­ne­rių at­kak­lu­mo ku­pi­nų me­tų jis vėl pa­si­ju­to ga­lįs im­tis rim­tų su­ma­ny­mų.

Eko­lo­gi­nių žy­gių ma­ra­to­ną „Van­duo – tai gy­vy­bė“, pra­dė­tą nuo Ti­ti­ka­kos eže­ro Pie­tų Ame­ri­ko­je, spor­ti­nin­kas sky­rė Lie­tu­vos tūks­tant­me­čiui, o pas­ta­rą­jį plau­ki­mą per Ti­li­čo eže­rą – Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo šimt­me­čiui. Ak­ci­ja tę­sė­si be­veik de­šimt­me­tį. Nors kiek­vie­nas plau­ki­mas bu­vo sa­vaip sun­kus, su­dė­tin­giau­sias – pas­ta­ra­sis. Ki­tus eže­rus plau­ki­kui pa­vy­ko pa­siek­ti dau­giau ma­žiau be kliū­čių, iki star­to vi­są ko­man­dą at­vež­da­vo au­to­mo­bi­lis.

Šį­kart į pen­kių ki­lo­met­rų aukš­tį te­ko kop­ti sa­vo­mis ko­jo­mis. 300 ki­lo­met­rų įveik­ti per aš­tuo­nias die­nas spor­ti­nin­kui bū­tų vie­ni juo­kai, jei ne aukš­tis, kai kiek­vie­ną de­guo­nies gurkš­nį ten­ka gau­dy­ti kaip į kran­tą iš­mes­tai žu­viai.

„Iki šiol nie­ka­da ne­te­ko kop­ti į to­kio su­dė­tin­gu­mo kal­nus. Ži­no­ma, pa­la­pi­nes ir daik­tus pa­dė­jo už­si­neš­ti šer­pai, bet kal­nuo­se tie pen­kias­de­šimt ki­lo­met­rų, ku­riuos rei­kė­jo įveik­ti per die­ną, ta­po ne­ma­žu iš­ban­dy­mu“, – pa­sa­ko­ja V.Ur­bo­nas.

Pa­pras­tai al­pi­nis­tai, štur­muo­jan­tys aukš­čiau­sias pa­sau­lio vir­šu­kal­nes, bent mė­ne­sį gy­ve­na kal­nuo­se įreng­to­se sto­vyk­lo­se, kad kū­nas pri­si­tai­ky­tų prie po­ky­čių ir de­guo­nies trū­ku­mo, ta­čiau pa­ne­vė­žie­tis su bi­čiu­liais to­kios pra­ban­gos sau leis­ti ne­ga­lė­jo. Sun­ku­mų kė­lė ne tik iš­re­tė­jęs oras, bet ir nė dvie­jų laips­nių ne­sie­kian­ti van­dens tem­pe­ra­tū­ra.

Moks­li­nin­kai tei­gia, kad van­dens tem­pe­ra­tū­rai esant nuo nu­lio iki 2 laips­nių ši­lu­mos, fa­ta­liš­ka baig­tis žmo­gų iš­tin­ka po 5–8 mi­nu­čių. Tie­sa, tai pri­klau­so ir nuo fi­zi­nės bei psi­cho­lo­gi­nės būk­lės.

„Kar­tą dar Lie­tu­vo­je už­si­mi­niau Vid­man­tui skai­tęs, kad van­de­ny­je, ku­ris jo lau­kia, po de­šim­ties mi­nu­čių su­grius inks­tai. Jis at­sa­kė, gir­di, čia ne inks­tai, ir be­dė pirš­tu sau į smil­ki­nį, tar­si bū­tų ra­dęs bū­dą per­kel­ti vi­daus or­ga­nus į gal­vą“, – kny­go­je „Eže­ro ir kal­nų ma­gi­ja“ ra­šo drau­ge eks­pe­di­ci­jo­je da­ly­va­vęs žur­na­lis­tas Ed­mun­das Ga­nu­saus­kas.

Dėl de­guo­nies trū­ku­mo ir pats plau­ki­mas ta­po su­dė­tin­gu, gal net­gi keis­čiau­siu iš vi­sų iki šiol bu­vu­sių. „At­ro­do, kad vie­nas grybš­nis trun­ka ko­ne am­ži­ny­bę, kiek­vie­nas ju­de­sys tar­si iš su­lė­tin­tos ki­no juos­tos. Tik­riau­siai be rei­ka­lo ren­giau­si ir kom­bi­ne­zo­ną, jis la­bai men­kai ap­sau­go nuo šal­čio, bet su­spau­dė krū­ti­nės ląs­tą ir ta­po dar sun­kiau kvė­puo­ti“, – pa­sa­ko­jo pa­ne­vė­žie­tis.

Lie­tu­viai aukš­čiau­sia­me pa­sau­lio eže­re pa­li­ko ne tik ga­ba­lė­lį Lie­tu­vos – iš šim­to gin­ta­rų su­kur­tą pa­ne­vė­žie­čio me­ni­nin­ko Re­mi­gi­jaus Kriu­ko skulp­tū­rė­lę (tie­sa, kaip ją nu­lei­do, pats Vid­man­tas ne­at­si­me­na, nes są­mo­nė pe­ri­odiš­kai „iš­si­jun­gi­nė­jo“), bet ir įsi­am­ži­no vie­ti­nia­me al­pi­nis­tų res­to­ra­ne.

Jo lu­bos – tar­si dan­gus, nu­sė­tas sim­bo­li­nė­mis pė­do­mis, ku­rio­se kal­nus įvei­kę al­pi­nis­tai už­ra­šo sa­vo var­dą, pa­var­dę, me­tus, ša­lį ir sa­vo pa­sie­ki­mus kal­nuo­se.

Nors V.Ur­bo­nas su sa­vo ko­man­da kal­nus įvei­kė kiek ki­taip, bet pė­dą pa­li­ko. Lie­tu­vos vė­lia­va šia­me pė­dų žvaigž­dy­ne ne­bu­vo pir­mo­ji – čia jau spė­jo įsi­am­žin­ti gar­siau­si lie­tu­viai al­pi­nis­tai.

Nors de­šimt­me­čio odi­sė­ja baig­ta, V.Ur­bo­no gal­vo­je jau su­ka­si ki­ti įdo­mūs su­ma­ny­mai. Aly­tu­je jis pa­sa­ko­jo, kad jo gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mas yra min­tys apie „kal­ną“ – bū­si­mą di­de­lį iš­ban­dy­mą, ku­rį jis įveiks re­a­ly­bė­je, bet prieš tai šim­tus kar­tų min­ty­se.

Ge­le­ži­nio žmo­gaus daž­nai klau­sia, kaip jis ruo­šia­si pa­na­šiems iš­ban­dy­mams?

„Pa­grin­di­nį vaid­me­nį at­lie­ka psi­cho­lo­gi­ja. Vis­kas yra su­dė­ta į žmo­gaus gal­vą. No­rint per­plauk­ti, sa­ky­ki­me, Bal­ti­jos jū­rą ar Bai­ka­lą, rei­kia tūks­tan­čius kar­tų juos per­plauk­ti min­ty­se. Tu­ri įsi­vaiz­duo­ti, kaip įli­pi į van­de­nį, kaip esi su­ša­lęs, pas­kui irie­si, kol iš­li­pi ki­ta­me kran­te. Vis­kas yra psi­cho­lo­gi­ja. Nak­ti­mis nu­bun­di – Bai­ka­las, gat­ve ei­ni?– gal­vo­ji apie Bai­ka­lą. Štai pa­sa­ko­ju jums Aly­tu­je apie plau­ki­mą Hi­ma­la­juo­se, o pats jau „plau­kiu“ Du­no­ju­mi“, – pri­si­pa­žįs­ta V.Ur­bo­nas.  2020 me­tais jis pla­nuo­ja plauk­ti 2 800 km Du­no­jaus upe, per 11 vals­ty­bių. Dar vie­nas no­ras iš­ban­dy­ti sa­ve – da­ly­vau­ti kla­si­ki­nio triat­lo­no var­žy­bo­se Ha­va­juo­se, kai jam bus 90 me­tų. „Nes nie­kas ne­ga­li ži­no­ti, ar aš to ne­pa­da­ry­siu“, – sa­ko jis.

Vidmanto Urbono planuose – plaukimas Dunojaus upe per vienuolika valstybių.                               Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai