Spręs­ki­te apie sa­vo svei­ka­tą iš to, kaip jus džiu­gi­na ry­tas ir pa­va­sa­ris

Pir­kė­jai lau­kia lai­ko, kai tur­gūs, ro­dos, sprogs nuo gė­lių ir dar­žo­vių dai­gų

„Už­da­ry­ti la­bai grei­tai ga­li­ma, o vėl su­grą­žin­ti vis­ką į sa­vo vie­tas – sun­ku“, – iš sa­vo prak­ti­kos da­ro iš­va­dą pa­žįs­ta­ma mik­lu­sė­niš­kė. Į tur­gų ji at­vy­ko ap­si­žval­gy­ti, gal jau kas ieš­ko gė­lių dai­gų ka­pams ar sa­vo gė­ly­nams.

Ka­dan­gi vi­sa­me Jot­vin­gių tur­gu­je – tik vie­na pre­kiau­to­ja ir mes abi, vie­na nuo ki­tos nu­to­lu­sios per ke­lis met­rus, il­giau pa­si­šne­ku­čiuo­ja­me. Mo­te­ris šie­met pir­ku­si ir už­au­gi­nu­si re­tes­nių veis­lių pa­va­sa­ri­nių gė­lių, naš­lai­tės jau pum­pu­rė­tos, sau­lu­tės tuoj per­augs. Tik nuos­to­lis iš pla­nuo­to pel­no.

„Kaip nors iš­tver­si­me. Ma­no už­au­gin­ti dai­gai šim­tais skai­čiuo­ja­mi, liūd­niau tiems, ku­rie tūks­tan­čius jų už­au­gi­no. Sten­giuo­si ne­si­sie­lo­ti, vi­ru­sas dar ne­pa­li­ko Lie­tu­vos, nors ma­lo­nu gir­dė­ti, kad pa­dė­tis val­do­ma. Bet aš pri­ta­riu epi­de­mio­lo­gams, ku­rie pa­žy­mi, kad iš­va­das bus ga­li­ma da­ry­ti tik po de­šim­ties die­nų nuo Ve­ly­kų. Ne vi­si su­ge­bė­jo na­muo­se lai­ką leis­ti, at­si­ra­do gud­ruo­lių, ku­rie su­ra­do lan­dų sa­vo tiks­lams pa­siek­ti“, – žvilg­te­lė­ju­si į sa­vo laik­ro­du­ką, mo­te­ris dar pa­juo­kau­ja, kad po­kal­biams skir­tas lai­kas jau iš­se­ko, tu­ri­me skirs­ty­tis, kol bud­rios akys mū­sų ben­drau­jan­čių ne­su­se­kė. Nors iš tie­sų kal­bė­jo­mės tik pu­sę leis­ti­no lai­ko, – 7 mi­nu­tes.

Iš tie­sų ka­ran­ti­no me­tu tur­gūs pra­ra­do sa­vo trau­ką. Ta vie­nin­te­lė pre­kiau­to­ja sa­ko, kad ir pa­ti ne­sku­bė­ju­si, nes tur­gaus var­tai daug vė­liau da­bar ati­da­ro­mi.

Ko bu­vo ga­li­ma va­kar Jot­vin­gių tur­gu­je nu­si­pirk­ti? Per­nykš­čio ru­dens bul­vių, ku­rių ki­log­ra­mas – 40 eu­ro cen­tų, me­daus, jo kai­na – 4 eu­rai, žie­mi­nių čes­na­kų, ki­log­ra­mas – 6 eu­rai, va­sa­ri­nių gal­vu­tė – 1 eu­ras.

Jau lai­kas so­din­ti va­sa­ri­nius čes­na­kus, nes jų ve­ge­ta­ci­ja il­ga. Iš sa­vo prak­ti­kos ga­liu pa­tar­ti, kad pa­ban­dy­mui ga­li­te šiuo me­tu į lys­vę įkiš­ti ir žie­mi­nių čes­na­kų. Kiek ban­džiau, jie už­au­go svei­ki ir gra­žūs, tik nuim­ti rei­kė­jo ne lie­pą, kaip įpras­ta, o bai­gian­tis ru­de­niui.

Viš­tų kiau­ši­nių pre­kiau­to­ja ne­tu­rė­jo, pre­kia­vo an­ti­niais, švel­niai žals­vais. Už de­šim­tį pra­šė 2,8 eu­ro.

Iš skai­ty­to­jų su­lau­kia­mų skam­bu­čių jau­čia­si, kad ne vie­nas šie­met pla­na­vo pa­pil­dy­ti sa­vo so­dus vais­me­džiais, gė­ly­nus – de­ko­ra­ty­vi­niais krū­mais. Pir­kė­jai lau­kia lai­ko, kai tur­gūs, ro­dos, sprogs nuo gė­lių ir dar­žo­vių dai­gų. Pa­pras­tai tai bū­na ge­gu­žę.

Vis­gi dar­ži­nin­kai kal­ba, kad šie­met pa­va­sa­ris dai­gams au­gin­ti yra kaip už­keik­tas. Jei jau iš­dy­go dai­ge­lis, tai sto­vės vie­to­je, ne­si­la­pos, ar­ba iš­tįs ir lenks vir­šū­nę link že­mės.

„Tik­rai šie­met po­mi­do­rams aug­ti su­tei­kiau to­kias pat są­ly­gas kaip ir kas­met, bet pa­si­gir­ti gra­žiais dai­gais ne­ga­liu. Ap­skri­tai, tik laiš­ki­niai svo­gū­nai džiu­gi­na, vi­sa ki­ta tie­siog nyks­ta.

Du pa­ke­lius bran­giau­sių sa­lo­tų į šilt­na­my­je pa­si­da­ry­tą šilt­lys­vę pa­sė­jau, jau mė­nuo, bet nė vie­na sa­lo­tė­lė ne­iš­dy­go, nors jų sėk­le­lės bu­vo ap­mu­tu­riuo­tos, tu­rė­jo pa­kan­ka­mai drėg­mės ir ši­lu­mos. Net žir­niai, pa­sė­ti sa­lo­toms gar­din­ti, ne­iš­dy­go. Gal kas iš pa­tir­ties tu­rin­čių­jų ga­li pa­aiš­kin­ti, ko­dėl taip yra?“ – do­mi­si pra­de­dan­čio­ji dar­ži­nin­kė Do­vi­lė. Mo­te­ris ne­ri­mau­ja, kad teks pirk­ti dai­gų tur­gu­je, ko­kios bus jų kai­nos, ne­aiš­ku.

Pra­de­dan­tiems dar­ži­nin­kams no­ri­si pri­min­ti: kad dar­žo­vės nor­ma­liai aug­tų, svar­biau­sią įta­ką tu­ri pa­grin­di­niai veiks­niai: tem­pe­ra­tū­ra, drėg­mė, švie­sa, oras ir mais­to me­džia­gos.

Iš­gir­dus pa­gal­bos šauks­mą, ne vi­sa­da rei­kia pul­ti kaip su ki­bi­ru van­dens į ug­nį

Pa­gy­ve­nę žmo­nės, ypač prieš­ven­ti­niu lai­ko­tar­piu, yra jaut­res­ni ki­to bė­dai. Tik pa­gir­ti­na, kai pa­de­da­ma tiems, ku­riems pa­gal­ba tik­rai rei­ka­lin­ga, bet pa­si­tai­ko, kad iš se­ne­lių jaut­riai iš­dės­ty­to­mis ap­ga­vi­kiš­ko­mis min­ti­mis pi­ni­gų iš­vi­lio­ja ir pik­ta­va­liš­ki žmo­nės.

Prieš ka­ran­ti­ni­nes Ve­ly­kas vie­na aly­tiš­kė pa­pa­sa­ko­jo pa­rei­gū­nų dė­me­sio ver­tą is­to­ri­ją, ku­rios he­ro­jus jau­nas žmo­gus. Pa­šne­ko­vė svars­to, kad jos ge­rai pa­žįs­ta­mas vai­ki­nas tik iš pir­mo žvilgs­nio nie­ko blo­go ne­da­ro, tie­siog su­pa­žin­di­na su ne­vy­ku­siu sa­vo gy­ve­ni­mu, ku­ris jam toks ta­po dėl ša­lia bu­vu­sių ne vi­sai at­sa­kin­gų žmo­nių. Tas verks­min­gų is­to­ri­jų pa­sa­ko­ji­mas grau­di­na jų be­si­klau­san­čius, jie nuo sa­vęs nu­trauk­da­mi tai, ko pa­tiems la­bai rei­kia, ati­duo­da tam, ku­ris to sa­vo „is­to­ri­jo­mis“ ir sie­kia.

„Tos ge­ro­sios au­ko­to­jos džiau­gia­si, kad pa­dė­jo ne­lai­min­gam žmo­gui, o iš tie­sų jos pa­dė­jo tin­gi­niui ir la­bai ne­dė­kin­gam žmo­gui. Juk ar ga­li bū­ti niek­šiš­kiau, ga­vus au­ką, gir­tis sa­vo bi­čiu­liams, kiek ap­link, vos tik pa­de­ja­vus, dur­ne­lių at­si­ran­da“, – gir­dė­tus žo­džius per­sa­ko pa­šne­ko­vė.

Gar­baus am­žiaus žmo­gui iš tie­sų sun­ku at­si­rink­ti, nu­ma­ty­ti jau­ni­mo suk­čia­vi­mo bū­dus, bet yra vie­nas es­mi­nis pa­ta­ri­mas: iš­gir­dus pa­gal­bos šauks­mą, ne­pul­ti kaip su ki­bi­ru van­dens į ug­nį. Pa­si­tar­ti su sa­vo ar­ti­mai­siais, jau­nes­niais kai­my­nais, dva­si­nin­ku, ga­lų ga­le pa­skam­bin­ti į po­li­ci­ją, re­dak­ci­ją. Juk ir liau­dies iš­min­tis mo­ko, kad de­vy­nis kar­tus pa­ma­tuok, o de­šim­tą kirpk.

Ku­ror­ti­nė­je mies­to da­ly­je gy­ve­nan­ti mo­te­ris ste­bi­si žmo­nė­mis, ku­rie įsi­kū­rę gra­žio­je vie­to­je, Že­mai­tės gat­vė­je esan­čia­me na­me. Pa­sak mo­ters, nors na­mas skir­tas dau­ge­liui šei­mų, da­bar ten gy­ve­na tik ke­lios, bet ir tos ne­ga­li šva­riai už­lai­ky­ti sa­vo lau­ko tu­a­le­tų.

„Ko­dėl to­kių vie­tų nie­kas ne­kon­tro­liuo­ja? Ne­tvar­kin­gi tu­a­le­tai ne tik sklei­džia blo­gą kva­pą, bet yra ir li­gų pla­tin­to­jai. Vis­gi pir­miau­sia to­kio­mis vie­te­lė­mis tu­ri pa­si­rū­pin­ti jas kas­dien lan­kan­tie­ji, o ne lauk­ti ma­lo­nės iš val­džios“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris.

Ka­ran­ti­nas, pa­sak skai­ty­to­jos Vai­dos, ap­ri­bo­jo žmo­nių ju­dė­ji­mą mies­te, bet ne­ga­lė­ji­mas iš­va­žiuo­ti pas tė­vus į už­mies­tį, kai ku­riuo­se dau­gia­bu­čiuo­se, ypač bu­vu­siuo­se ben­dra­bu­čiuo­se, links­my­bė­mis vi­rė.

„Tik­rai sun­ku psi­cho­lo­giš­kai iš­tver­ti gau­sios šei­mos gy­ve­ni­mą tarp ke­tu­rių sie­nų. La­bai pa­dė­tų ne bet kaip su­mes­tos in­ter­ne­to var­to­to­jų min­tys, o spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mai, gal ga­li­te jų pa­teik­ti daž­niau“, – pra­šo Vai­da.

Spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mų bū­ti­nai pa­teik­si­me. Kvie­čia­me ir skai­ty­to­jus pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­tir­ti­mi, kaip jie lei­džia ka­ran­ti­no lai­ką su sa­vo šei­mo­mis. Dar no­ri­me pri­min­ti, kad skelb­tos ak­ci­jos „Lie­ka­me na­mie“ ne­rei­kė­jo pri­im­ti taip tie­sio­giai, kad tą lai­ką tu­ri­me pra­bū­ti tik sa­vo bu­te. Nie­ko ne­at­si­tin­ka, jei tin­ka­mai pa­si­ruo­šę, kau­kė­ti ir pirš­ti­niuo­ti, iš­ei­na­te pa­si­vaikš­čio­ti į ato­kes­nes par­kų ar pu­šy­nų vie­tas. Svar­bu ne­lan­ky­ti gar­baus am­žiaus gi­mi­nai­čių, ne­sig­le­bės­čiuo­ti, veng­ti pa­si­žval­gy­mų po par­duo­tu­ves.

Svar­biau­sia me­tų šven­tė, Ve­ly­kos, jau pra­ėjo. Iš­klau­sė­me ke­lis pa­šne­ko­vus, ku­rie pa­si­džiau­gė, kad ži­niask­lai­dos ben­druo­me­nė jiems lei­do pa­si­mė­gau­ti ir švie­ses­nių spal­vų lai­do­mis, pub­li­ka­ci­jo­mis, ne­gąs­di­no ko­ro­na­vi­ru­so sta­tis­ti­ka, lei­do pa­jus­ti kiek ga­li­ma gi­les­nį ir šven­tės jaus­mą.

O „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jos pa­gy­rė už re­cep­tus, to­kios jų gau­sos, tei­gė, ne­si­ti­kė­ju­sios. Ne vie­na džiau­gė­si Ire­nos Šu­lins­kie­nės pa­siū­ly­tu bul­vių vy­nio­ti­niu, įda­ry­tu mė­sa ir dil­gė­lė­mis. „Vis ieš­ko­jau re­cep­to, kaip įdo­mes­nia­me pa­tie­ka­le pa­nau­do­ti dil­gė­les. Dė­ko­ju au­to­rei, vi­sai šei­mai ti­ko“, – trum­pai pa­ra­šė Vio­le­ta.

Li­na dar ir sa­va pa­tir­ti­mi pa­si­džiau­gė, ku­ria no­riai da­li­ja­si, kad vir­tu­vės džiaugs­mą pa­tir­tų ir ki­tos šei­mi­nin­kės.

„Ne vie­ną kar­tą į ša­lį ati­dė­da­vau re­cep­tą, kaip iš ke­fy­ro ar rūg­pie­nio pa­si­ga­min­ti la­bai ska­nios varš­kės. Šį kar­tą su­ma­niau pa­si­ga­min­ti, nes ra­šo­ma, kad ta varš­kė la­bai tin­ka la­ši­šos sa­lo­toms su avo­ka­du. Tai­gi vi­są nak­tį šal­dy­mo ka­me­ro­je šal­džiau lit­rą šal­ti­barš­čiams ga­min­ti skir­to ke­fy­ro.

Ry­te nu­lu­pau pa­kuo­tę, o su­ša­lu­sį ke­fy­rą sūr­mai­šy­je pa­ka­bi­nau virš puo­do. Per die­ną at­ši­lo ir nu­la­šė­jo pa­su­kos, o sūr­mai­šy­je li­ko minkš­ta ir iš tie­sų la­bai ska­ni varš­kė. Be­li­ko įdė­ti drus­kos. Ka­dan­gi varš­kę ruo­šiau prie sū­dy­tos la­ši­šos ir avo­ka­do, da­lį jos dar švie­žiais kra­pais pa­gar­di­nau. Vi­sa šei­ma džiau­gė­si nau­ju at­ra­di­mu. Tik­rai nė vie­nas ne­nu­si­vil­si­te, pa­ban­dy­ki­te“, – pa­tir­ti­mi nuo­tai­kin­gai da­li­jo­si aly­tiš­kė Li­na.

Mo­te­ris iš tie­sų kal­bė­jo la­bai svei­kai ir džiaugs­min­gai, tad drį­sau pa­klaus­ti, iš kur šiuo me­tu ji to se­mia­si. „Vi­siems lin­kiu – spręs­ki­te apie sa­vo svei­ka­tą iš to, kaip jus džiu­gi­na ry­tas ir pa­va­sa­ris. Man la­bai pa­tin­ka ši is­to­ri­ko ir fi­lo­so­fo Hen­ry‘io Da­vi­do Tho­re­au‘o min­tis“, – pa­aiš­ki­no.

Da­bar sun­kiai be­pri­si­min­siu, ku­rio di­džio­jo pla­ne­tos pro­to bu­vo pa­da­ry­ta iš­va­da, kad sun­kiu pa­sau­liui me­tu žmo­ni­ja dva­siš­kai bū­na svei­kes­nė.

Duok Die­ve, mums vi­siems šiuo me­tu dva­si­nės stip­ry­bės.

Dar Hi­pok­ra­tas pa­ste­bė­jo, kad dar­bas bū­ti­nas svei­ka­tai

„Kai žmo­gaus gy­ve­ni­mo krei­vė spar­čiai pa­kryps­ta se­nyn, jo svei­ka­tos krei­vė krin­ta že­myn. Taip jau su­rė­dy­tas gy­ve­ni­mas. Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad ir man, kaip ta­me se­no­vės po­sa­ky­je, jau at­ėjo lai­kas ke­liau­ti į tė­vy­nę, bet šau­ki­mo Die­vu­lis vis dar ne­pa­si­ra­šo. Ar­tė­da­ma prie de­vy­nias­de­šimt­me­čio vis daž­niau pri­si­me­nu sa­vo vai­kys­tę. Iš tie­sų ji bu­vo ba­sa­ko­jė. Tik­rai jau to­kiu me­tu ba­si laks­ty­da­vo­me. Daž­niau­siai pir­mas iš­bė­gi­mas ba­so­mis bu­vo Ve­ly­kų po­pie­tė.

Anuo­met nė vie­nas kai­mo vai­kas tur­būt ne­iš­ven­gė pė­dų įsi­pjo­vi­mų, blauz­dų ap­si­dras­ky­mų, įvai­riau­sio di­du­mo pū­li­nių, ran­kų su­ai­žė­ji­mo. Skau­džiau­sios šun­vo­tės įsi­tai­sy­da­vo ant pa­dų. Kai jas pri­suk­da­vo, pra­dė­da­vo tvink­čio­ti, tė­ve­lis barz­dai skus­ti skir­ta brit­va jas per­pjau­da­vo, iš­spaus­da­vo tu­ri­nį ir už­dė­da­vo pa­trin­tais jau­nais krau­ja­žo­lių la­pe­liais. Kad šie nuo žaiz­dos ne­nu­by­rė­tų, dar ir gys­lo­čio la­pu pri­spaus­da­vo.

Ne vi­si mo­kė­jo ir ga­mi­no­si va­di­na­mą­jį „jo­dą“. Ma­no ma­ma jį da­rė pa­pras­tai, na­mi­nu­ke už­pil­da­vo su­pjaus­ty­tas jo­na­žo­les. Dar la­bai grei­tai žaiz­dos už­si­trauk­da­vo nuo tuo­pų pum­pu­rų už­pi­lo, ku­riuo vi­sa­da kve­pė­jo ma­mos vais­tų stal­čius.

Ką dau­giau at­si­me­nu iš sa­vo ma­mos, Ve­ro­ni­kos Lau­ni­ko­nie­nės, ku­ri sa­vo su­rink­to­mis žo­le­lė­mis gy­dė Mer­ki­nės apy­lin­kių žmo­nes? Iš­si­ve­du­si mus žo­liau­ti, aiš­kin­da­vo, kad vais­tus rei­kia rink­ti pa­kal­nė­se, o ne ant kal­no, šie ge­riau gy­do. Jau gar­bin­go am­žiaus su­lau­ku­si iš­gir­dau iš moks­li­nin­kų, kad pa­kal­nė­je au­gan­tys žo­ly­nai iš tie­sų su­kau­pia dau­giau veik­lių­jų me­džia­gų. Anuo­met nie­kas ne­ty­rė au­ga­lų, bet žo­li­nin­kai tur­būt iš sa­vo prak­ti­kos tą pa­ste­bė­da­vo.

Vais­ta­žo­les rink­da­vo vos pra­žy­du­sias, teig­da­vo, kad tuo­met jos gy­vy­bin­giau­sios“, – to­kių ži­nių iš sa­vo vai­kys­tės pa­pa­sa­ko­jo da­bar Aly­tu­je gy­ve­nan­ti Al­bi­na.

Ji dar me­na, kad anuo­met jau­nos mo­te­rys ir­gi rū­pi­no­si sa­vo iš­vaiz­da. Bu­vo la­bai pa­pli­tęs gra­ži­ni­ma­sis svo­gū­nu. Jo sul­ti­mis ba­lin­da­vo vei­do straz­da­nas, nai­ki­no pleis­ka­nas, stab­dė plau­kų slin­ki­mą.

Svo­gū­nu gy­dė ir la­bai daž­nus au­sų skaus­mus. Jiems mal­šin­ti ruoš­da­vo to­kią sun­ką: ža­lio svo­gū­no skil­te­les iš­skleis­da­vo, pri­pil­da­vo li­nų sė­me­nų alie­jaus ir iš­kep­da­vo kros­ny­je. Gau­tą skys­tį nu­var­vin­da­vo ir la­šin­da­vo į skau­da­mas au­sis.

Iš ak­ty­viau­sių skai­ty­to­jų skam­bu­čių ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad šiuo me­tu jau ga­li­ma ruoš­ti net ke­lių de­šim­čių vais­ti­nių žo­ly­nų at­sar­gas.

Nors sa­ko­ma, kad žmo­gaus svei­ka­ta – bliū­de, kas reiš­kia, kad rei­kia val­gy­ti sai­kin­gai ir svei­kai, kar­tais, ro­dos, nei iš šio, nei iš to ima­me ir su­ne­ga­luo­ja­me. O leng­vus ne­ga­la­vi­mus ga­li­ma iš­gy­dy­ti ir lau­kų au­ga­lais. Iš­pil­dy­si­me jū­sų pra­šy­mą ir pri­min­si­me, ko­kių vais­tin­gų­jų au­ga­lų ga­lė­tu­mė­me pa­si­žval­gy­ti.

Dar ga­li­ma šiek tiek pa­si­ruoš­ti aje­rų šak­nų, juo­se esan­čios veik­lio­sios me­džia­gos pa­gel­bės din­gus ape­ti­tui. Liau­dies me­di­ci­na aje­rų šak­nias­tie­bių ar­ba­ta gy­do ko­su­lį, su­tri­ku­sį virš­ki­ni­mą, po­dag­rą.

Ažuo­lo žie­vė pa­si­tar­naus vi­du­riuo­jant, už­klu­pus šla­pi­mo pūs­lės ar šla­pin­ta­kių už­de­gi­mui. Ąžuo­lo žie­vės nuo­vi­ru plau­na­mi plau­kai bū­na veš­lūs, pa­tam­sės, o kar­tais su­stab­do­mas ir jų slin­ki­mas.

Jau per sprin­dį šok­te­lė­ju­sios dil­gė­lės tu­rė­tų pir­miau­sia bū­ti įtrauk­tos į val­gia­raš­tį tų žmo­nių, ku­riems pri­pa­žin­ta ma­ža­krau­jys­tė ir ku­riuos ka­muo­ja ate­ro­sklerozė. Veik­lio­sios dil­gė­lių me­džia­gos pa­de­da ga­min­ti he­mog­lo­bi­ną ir erit­ro­ci­tus.

Skai­ty­to­ja Ire­na siū­lo iš jau­nų dil­gė­lių pa­si­ga­min­ti to­kią sriu­bą, prie ku­rios la­bai tin­ka karš­tos bul­vės. Vi­sa ga­mi­na­ma kaip šal­ti­barš­čiai, tik barš­čiai pa­kei­čia­mi dil­gė­lė­mis. Dil­gė­lių ne­bū­ti­na nu­pli­kin­ti, kol bul­vės iš­virs, ke­fy­re pa­plū­du­ria­vę dil­gė­lių la­pe­liai pa­si­da­rys švel­nūs, ne­dir­gins bur­nos glei­vi­nės. Bet bū­ti­na ne­pa­mirš­ti ir kie­tai vir­to kiau­ši­nio. Šiam pa­tie­ka­lui jis la­bai tin­ka.

Pats lai­kas ant mū­sų sta­lo ir kiaul­pie­nei. Tai au­ga­las, ku­ris stip­ri­na imu­ni­te­tą, ne­su­ke­lia jo­kio pa­ša­li­nio po­vei­kio. Kiaul­pie­nės tu­rė­tų ne­pa­mirš­ti daug dir­ban­tys ir nu­sil­pę žmo­nės. Sa­lo­toms tin­ka la­pai ir žie­dai, o ar­ba­toms – vi­sas au­ga­las. La­pus prieš de­dant į sa­lo­tas rei­kė­tų pa­mir­ky­ti pa­sū­dy­ta­me van­de­ny­je.

Dar ga­li­ma pa­si­rink­ti pu­šų pum­pu­rų. Jie pui­kiai dez­in­fe­kuo­ja kvė­pa­vi­mo ta­kų glei­vi­nę, nau­do­ja­mi ar­ba­tai, in­ha­lia­ci­joms ar krū­ti­nės ląs­tai įtrin­ti. Pu­šų sklei­džia­mi fi­ton­ci­dai ša­li­na iš oro mik­ro­bus ir dul­kes, to­dėl pu­šy­nuo­se leng­viau jau­čia­si tie, ku­rie ser­ga įvai­rio­mis kvė­pa­vi­mo ta­kų ir plau­čių li­go­mis.

Jau leng­va at­skir­ti ir pri­si­kas­ti vais­ti­nės tau­kės, pa­pras­to­sios trū­ka­žo­lės, di­džio­sios var­na­lė­šos šak­nų. Tie­sa, rei­kia kas­ti jau su­si­for­ma­vu­sias šak­nis, o jos įsi­tai­siu­sios gi­liai. Be ge­ro kas­tu­vo sun­kiai pa­sie­kia­mos. Teks pa­pra­kai­tuo­ti.

Jei kar­tais su­ma­nė­te iš sa­vo dar­žo da­lies iš­si­vy­ti var­pu­tį, jo­kiu bū­du jo šak­nų ne­iš­mes­ki­te. Šios pik­tžo­lės ar­ba­ta gy­do­mi šla­pi­mo ta­kų už­de­gi­mai. Yra nu­sta­ty­ta, kad var­pu­čiai iš­va­ro skys­čius ir gy­do pa­di­dė­ju­sią pro­sta­tą.

Kiek anks­čiau vie­na aly­tiš­kė bu­vo pa­sa­ko­ju­si, kad su var­pu­čiais jos mo­čiu­tės kep­ta duo­na pa­dė­jo iš­tver­ti ka­ro bad­me­tį gau­siai jų šei­mai. Iš tik­rų­jų var­pu­čio šak­nias­tie­biai var­to­ti mais­tui, juo­se yra an­glia­van­de­nių, vi­ta­mi­nų, įvai­rių mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, ypač daug ka­lio.

Jau mė­ly­nuo­ja ma­žo­ji žie­mė. Tai nuo­din­gas au­ga­las, bet iš­oriš­kai pui­kiai gy­do odos li­gas, iš­bė­ri­mus, nie­žu­lį. Ap­skri­tai, jei su­ma­nė­te svei­ka­tin­tis vais­tin­gai­siais au­ga­lais, vi­suo­met pa­si­tar­ki­te su gy­dy­to­ju.

O kad svei­ka­ta ir ge­ra nuo­tai­ka jū­sų ne­ap­leis­tų, dar Hi­pok­ra­tas yra pa­mo­kęs, kuo rei­kia bū­ti už­si­ė­mus. Me­di­ci­nos tė­vu ti­tu­luo­ja­mas an­ti­kos lai­kų gy­dy­to­jas tei­gė: „Dar­bas bū­ti­nas svei­ka­tai.“

Stiprinti sveikatą Jums padės arbatos. Apsilankykite čia

Tad apie dar­bą ir pa­bai­gos juo­ke­lis.

Kon­to­ro­je įsi­dar­bi­no nau­ja dar­buo­to­ja, tu­rin­ti ne­re­a­liai di­de­lę krū­ti­nę. Po jos įsi­dar­bi­ni­mo kon­to­ro­je dar­bas ėmė rim­ti: vy­rai žiū­ri tik į nau­ją dar­buo­to­ją, mo­te­rys tik ją ap­ta­ri­nė­ja. Pa­ma­tęs, kad rei­ka­lai blo­gi, nau­ją­ją dar­buo­to­ją iš­si­kvie­tė di­rek­to­rius:

„Ži­no­te, man la­bai gai­la, bet ma­nau, kad teks jus at­leis­ti…“

„Bet ko­dėl? Pa­sa­ky­ki­te at­vi­rai, gal ra­si­me kom­pro­mi­są, man dar­bas čia la­bai pa­tin­ka?“

„Bi­jau, kad ne. Pro­ble­ma ta, kad jūs tu­ri­te la­bai di­de­lę krū­ti­nę“, – pa­ga­liau prie­žas­tį iš­le­me­na di­rek­to­rius.

Mer­gi­na, tai iš­gir­du­si, nu­si­šyp­so ir ta­ria: „Jei tik tiek, tai mes tai pa­tai­sy­si­me da­bar pat!“ Ir pa­si­kė­lu­si megz­ti­nį, iš­si­trau­kė pri­ka­bi­na­mą krū­ti­nę ir, iš­me­tu­si ją į šiukš­lių dė­žę, klau­sia: „Ar vis­kas da­bar ge­rai?“

„Taip, – liūd­nai at­sa­ko di­rek­to­rius, – ga­li­te ei­ti.“

Dar­buo­to­ja iš­di­džiai iš­ei­na, o di­rek­to­rius il­gai žiū­ri į šiukš­li­nę, pas­kui iš­si­trau­kia iš bur­nos dirb­ti­nius dan­tis, me­ta juos į tą pa­čią šiukš­lia­dė­žę ir pik­tai ta­ria: „Da­bar kan­džio­kit, juk taip no­rė­jot!“

Gali būti aktualu: Biyoma Digestion Complex