Po dar­bo – prie įvairiaspalvių po­mi­do­rų iki sutemų...

Ją kal­bin­si­me kaip po­mi­do­rų au­gin­to­ją, ko­lek­ci­nin­kę. Ta­čiau ji pa­ti la­bai re­tai iš­ta­ria žo­dį po­mi­do­ras, sa­ko: „Nė­ra die­nos, kad aš ne­ap­lan­ky­čiau sa­vo nu­my­lė­ti­nių, ne­pa­glos­ty­čiau jų, ne­pa­si­kal­bė­čiau su jais. Grįž­tu po dar­bo, pa­kei­čiu „uni­for­mą“ ir tie­siai pas au­gin­ti­nius, o į na­mus jau tik vi­sai su­te­mus par­ke­liau­ju.“ A.Pi­kie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Pir­miau­sia iš­si­aiš­kin­ki­me pai­nia­vą tarp po­mi­do­rų rū­šių ir veis­lių. Tuo la­biau kad į rū­šis ir veis­les skirs­to­mi ne tik po­mi­do­rai. Tai­gi, kas yra kas?

– Po­mi­do­rų rū­šys ar­ba ti­pai api­brė­žia­mi pa­gal sa­vo spal­vą, for­mą, dy­dį, sko­nį. Pa­grin­di­niai ti­pai tra­di­ci­nių po­mi­do­rų – vi­du­ti­nio dy­džio, ap­va­lūs, jau­ti­niai (di­de­li, leng­vai noks­tan­tys), vyš­ni­niai (ma­ži, ap­va­lūs, sal­dūs, var­to­ja­mi sa­lo­to­se, kon­ser­vuo­ja­mi, mė­gia­mi vai­kų), gel­to­nie­ji, ža­lie­ji, in­di­go, bi­co­lor (dvi­spal­viai), vy­nuo­gi­niai (ma­ži, ke­ki­niai), dwarf po­mi­do­rai, bal­ko­ni­niai, va­zo­ni­niai, ko­lo­ni­niai ir dar daug ki­tų ti­pų.

Po­mi­do­rų veis­lių yra apie 4 tūks­tan­čius. Veis­li­nių po­mi­do­rų sa­vy­bės pa­vel­di­mos iš kar­tos į kar­tą (hib­ri­dų ne­pa­vel­di­ma), kiek­vie­nas su­sir­gęs mei­le po­mi­do­rams ga­li au­gin­ti veis­li­nius po­mi­do­rus, pa­si­ruoš­ti sėk­las, vyk­dy­ti at­ran­ką pa­gal sa­vo no­rus (sko­nį, anks­ty­vu­mą, spal­vą, au­ga­lo ūgį, at­spa­ru­mą li­goms ir t. t.).

– O po­mi­do­ras – dar­žo­vė ar vai­sius?

– Po­mi­do­rai yra dar­žo­vė, ve­dan­ti ver­tin­gą bio­che­mi­nę su­dė­tį tu­rin­čius vai­sius. Jų vai­siuo­se yra tir­pių cuk­rų, or­ga­ni­nių rūgš­čių, ce­liu­lio­zės ir pek­ti­ni­nių me­džia­gų, bal­ty­mų, rie­ba­lų, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų (ka­lio, fos­fo­ro, sie­ros, mag­nio, kal­cio, ge­le­žies, va­rio, nat­rio), daug vi­ta­mi­nų (B1, B2, B3, PP, C, A, I, H), taip pat al­ka­loi­do to­ma­ti­no, pa­si­žy­min­čio fi­ton­ci­di­nė­mis sa­vy­bė­mis.

– Ar se­niai to­kia gau­sa po­mi­do­rų ka­ra­liau­ja Jū­sų šilt­na­miuo­se? Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo?

– Mei­lę po­mi­do­rams tik­riau­siai pa­vel­dė­jau iš sa­vo mo­čiu­tės. Pa­me­nu vai­kys­tė­je, kaip ji ruoš­da­vo po­mi­do­rų sėk­las, kaip au­gi­no dai­ge­lius ant pa­lan­gės, po to vež­da­vo į ko­lek­ty­vi­nį so­dą. No­riu ak­cen­tuo­ti, kad esu mies­to vai­kas, „už­au­gęs ant as­fal­to“.

Esu gi­mu­si Kau­ne, se­ne­lių na­mas Vi­li­jam­po­lė­je (bu­vo­me kai­my­nai su Hen­ri­ku Dak­ta­ru, pa­gar­sė­ju­siu nu­si­kal­tė­liu, nors jis kaip tas la­pi­nas – sa­va­me kai­me viš­tų ne­pjo­vė, kai­my­nai bu­vo­me sau­gūs), ma­no ma­ma kau­nie­tė, tik tė­tis bu­vo dzū­ke­lis iš Sim­no mies­te­lio. Štai ko­dėl ne­tu­rė­jau kai­mo, ir la­bai pa­vy­dė­jau kla­sės drau­gams, ku­rie sa­vait­ga­liais pas se­ne­lius į kai­mą va­žiuo­da­vo.

Po­mi­do­rus pra­dė­jau au­gin­ti at­si­kraus­čiu­si į kai­mą 1988 me­tais. Pir­mo­sios sėk­los – „mo­čiu­tės pa­vel­das“. Tuo me­tu apie veis­les ir hib­ri­dus nie­kas ne­ži­no­jo, tai bu­vo sėk­los, pa­tik­rin­tos, pa­ti­ku­sius, per­ėju­sios au­gin­to­jų at­ran­ką.

Iš­vy­ku­si gy­ven­ti į Nor­ve­gi­ją, de­vy­ne­rius me­tus gy­ve­nau Akeš­hiu­se, po­mi­do­rus au­gi­nau va­zo­nuo­se, vė­liau šilt­na­my­je, tik tai bu­vo dau­giau eks­pe­ri­men­tas, ban­dy­mas ras­ti tin­ka­mas veis­les, ku­rios grei­tai au­ga, grei­tai noks­ta, iš­tve­ria at­šiau­raus kli­ma­to są­ly­gas.

Grį­žau at­gal į Lie­tu­vą 2016-ai­siais, pir­ma­sis pir­ki­nys – po­li­kar­bo­na­ti­nis šilt­na­mis. Pir­mai­siais me­tais – 40 po­mi­do­rų dai­gų šilt­na­my­je ir 50 lau­ke (tik veis­li­niai, 25 veis­lės). Ki­tais me­tais jau nu­my­lė­ti­nių veis­lių skai­čius iš­au­go iki 42, au­go bei vai­siais džiu­gi­no jau 180 dai­gų. O štai šie­met, pan­de­mi­jai su­var­žius ben­dra­vi­mą, dau­giau lai­ko pra­lei­džiant prie kom­piu­te­rio, nar­šiau in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, do­mė­jau­si ki­tų po­mi­do­rų au­gin­to­jų at­si­lie­pi­mais. Taip at­si­ra­do dar vie­nas šilt­na­mis ma­no kai­mu­ke, ir veis­lių są­ra­šas pra­si­plė­tė iki 89. Šie­met vie­na­me šilt­na­my­je au­ga 54 dai­gai, ki­ta­me – 76 nu­my­lė­ti­niai ir 154 lau­ke.

– Ko­kios veis­lės Jū­sų mėgs­ta­miau­sios? Ar daž­nai Jums veis­lė ima ne­pa­tik­ti?

– Šių me­tų fa­vo­ri­tė – ‘Ci­le­gi­ja‘, vy­nuo­gi­nių ti­po, su vos jun­ta­ma rūgš­te­le, sal­daus po­sko­nio. Sa­vuo­ju sko­niu nu­ste­bi­no ‘Gre­en ti­ger‘, ža­lie­ji, vy­nuo­gi­niai. ‘Vin­ta­ge vi­ne‘, ‘Sart Ro­loi­se‘ – nuo­sta­baus gro­žio ir pa­sa­kiš­ko sko­nio bi­co­lor po­mi­do­rai. ‘Soz­viez­di­je bliz­nie­cov‘, ‘Ja­pons­kij krab‘, ‘Ba­tia­nia‘, ‘Ma­mi­no serd­ce‘, ‘Ana­nas‘ au­gi­nu dėl dy­džio ir tik­ro po­mi­do­ro sko­nio su rūgš­te­le, jie ke­liau­ja į pa­da­žus. ‘Noi­re de cre­me‘, ‘Do­mai­ne de saint‘, ‘Je­an de be­au­re‘, ‘Sgt. Pep­per‘s‘, ‘Me­do­vyj spas‘ – šilt­na­mių puoš­me­na, pa­sa­kiš­ko sko­nio, jais bū­ti­nai pa­vai­ši­nu bei lauk­tu­vėms įde­du sve­čiams ir ar­ti­mie­siems.

– Pir­me­ny­bė – įpras­ti­nei rau­do­nai po­mi­do­rų spal­vai ar ki­toms?

– Pir­me­ny­bė tam­siems, gel­to­niems, ža­liems ir bi­co­lor.

– Sa­ko­te, kad vi­siems po­mi­do­rams su­tal­pin­ti tu­ri­mų šilt­na­mių jau ne­už­ten­ka, so­di­na­te ir lys­vė­se. Lai­ko­tės re­ko­men­da­ci­jų?

– Šiais me­tais lau­ke au­gi­nu 154 po­mi­do­rus. 106 dai­gai jau ge­gu­žės pir­mo­mis die­no­mis iš­si­kraus­tė į lau­ką vi­si žy­din­tys, o kai ku­rie jau su po­mi­do­riu­kais, tik bu­vo ap­klo­ti ag­rop­lė­ve­le, po­lie­ti­le­no plė­ve­le. Ir dar ma­no gas­pa­do­rius jiems pa­klo­jo šil­do­mą ka­be­lį.

Vi­si at­lai­kė ge­gu­žės 12-osios snie­gą ir po jo se­ku­sią mi­nu­si­nę tem­pe­ra­tū­rą. Jie šil­dė­si iki ge­gu­žės pa­bai­gos. Po­mi­do­rus vi­sa­da so­di­nu tik į +15 įši­lu­sią že­mę, vi­sa­da ma­tuo­ju že­mės tem­pe­ra­tū­rą ir šil­dau ją iki 15 laips­nių ši­lu­mos.

– Už­ra­šus ve­da­te?

– Esu pa­si­da­riu­si ka­ta­lo­gą su ap­ra­šy­mais au­gi­na­mų veis­lių, šilt­na­mio, lau­ko pla­nus, kur ku­ri veis­lė pa­so­din­ta. Ta­čiau to rei­kia tik pra­džio­je au­gi­ni­mo, po to jau at­min­ti­nai ži­nau, kur ko­kia ma­no veis­lė au­ga. Vi­sa­da už­ra­šuo­se žy­miuo­si au­gi­mą – ar le­pi tem­pe­ra­tū­rų skir­tu­mams, kal­cio trū­ku­mui ir t. t.

– Ko­kias gud­ry­bes nau­do­ja­te, kad po­mi­do­rai gau­siai de­rė­tų ir bū­tų ska­nūs?

– Vi­si ma­no au­ga­lė­liai gau­na pie­ne­lio, iš­rū­gų, mie­lių rau­go, žu­vų mil­tų, me­džio pe­le­nų ir jo­kių che­mi­nių pre­pa­ra­tų, nes juk su che­mi­ka­lais au­gin­tų pil­nos par­duo­tu­vės.

– Kaip el­gia­tės su po­mi­do­rų la­pais: pa­lie­ka­te re­ko­men­duo­ja­mus 15 la­pų, rei­ka­lin­gus fo­to­sin­te­zei, ar nu­raš­ko­te ir juos?

– Po pir­mą­ja ke­ke ir virš jos pa­lie­ku la­pus ir taip su vi­so­mis jau su­si­for­ma­vu­sio­mis ke­kė­mis el­giuo­si, tai ne­lie­čia vyš­ni­nių, vy­nuo­gi­nių, de­ter­mi­nan­ti­nių, nykš­tu­kų, dwar­fų ir lau­ko po­mi­do­rų.

– Mėgs­ta­te po­mi­do­rą tie­siog nu­si­skin­ti ir pa­try­nu­si į šo­ną ska­niai su­val­gy­ti?

– Pats ska­niau­sias po­mi­do­ras nu­si­skin­tas tie­siai nuo stie­bo.

– Nie­ka­da ne­ki­lo pa­gun­da pa­si­so­din­ti po­mi­do­rų me­dį?

– Ba­so­vi­jos au­gin­ti, ma­tyt, dar ne­pri­bren­dau. Nors gal ka­da at­ei­ty­je ir pa­no­rė­siu.

Li­te­ra­tū­ro­je už­ti­kau tei­gi­nį, kad po­mi­do­rai yra dau­gia­me­čiai, juos per žie­mą ge­rai iš­lai­kius, ki­tą­met ga­li­ma vėl su­lauk­ti der­liaus.

– Ne­sa­te ban­džiu­si iš­lai­ky­ti gy­vų šak­nų?

– Ne­su iš­ban­džiu­si, bet šia te­ma su ki­tais au­gin­to­jais esa­me dis­ku­ta­vę, tik ba­so­vi­jas ga­li­ma ke­le­tą me­tų, o ki­tų ne­pa­vy­ko nie­kam iš­lai­ky­ti per žie­mą.

Aš anks­ti sė­ju sa­vuo­sius, va­sa­rio 20-ąją, tai jau ge­gu­žės ga­le pir­mo­jo po­mi­do­ro pa­ska­nau­ja­me. Pla­nuo­ju 2021 me­tais pa­sė­ti gruo­dį ar sau­sio pra­džio­je – jau ir spe­cia­lio­mis lem­po­mis pa­si­rū­pi­nau, kad dai­ge­liams švie­sos pa­pil­do­mai bū­tų su­teik­ta. Po­mi­do­rų dai­gais ap­da­li­nu nuo­la­ti­nius au­gin­to­jus – bro­lie­nę, ko­le­ges, kai­my­nes, drau­gus. At­ro­do, tik po ke­le­tą dai­ge­lių pa­sė­siu, bet su­abe­jo­ju, o jei­gu ne­dygs, pa­sė­ju nors 10, o jos kaip ty­čia vi­sos su­dygs­ta, ta­da bū­na gai­la iš­mes­ti pra­si­ka­lu­sią gy­vy­bę – pa­so­di­nu, ta­da iš­pi­kiuo­ju, ta­da per­so­di­nu, ta­da už­au­gi­nu, o ati­duo­du, tik ka­da rei­kia šilt­na­mį nuo po­mi­do­rų džiun­glių gel­bė­ti.

– Kaip po­mi­do­rus ruo­šia­te žie­mai? Pa­si­da­lin­ki­te nors vie­nu re­cep­tu.

– Po­mi­do­rai su že­la­ti­na, po­mi­do­rai sa­vo sul­ty­se, po­mi­do­rų pa­da­žas, šal­dau po­mi­do­rus, džio­vi­nu.

– Ką ga­mi­na­te iš po­mi­do­rų kas­die­nai?

– Po­mi­do­rų sa­lo­tos su svo­gū­nų laiš­kais ir kra­pais, po­mi­do­rų sa­lo­tos su špi­na­tais ir čes­na­ku, far­ši­ruo­ti troš­kin­ti po­mi­do­rai, troš­ki­niai su po­mi­do­rais, įda­ry­ti grū­dė­ta varš­ke, po­mi­do­rų ap­ke­pas, su­muš­ti­niai su po­mi­do­ru ir mo­ca­re­la sū­riu, bul­ga­riš­kos sa­lo­tos „Chops­kij sa­lat“, om­le­tas su po­mi­do­rais, trin­ta po­mi­do­rų sriu­ba.

– Pa­tei­kė­te pla­tų asor­ti­men­tą. Sva­jo­nių šio po­mė­gio veik­lo­je tu­ri­te?

– Tu­riu uto­pi­nę sva­jo­nę: kai bū­siu pen­si­nin­kė, pa­ban­dy­siu se­lek­ci­nin­ko duo­ną, gal pa­vyks pa­gal sa­vo no­rus po­mi­do­rų veis­lę iš­ves­ti.

– Pla­čiau sa­ve pri­sta­ty­ki­te, ar tu­ri­te pa­dė­jė­jų, val­gy­to­jų.

– Ne­su pro­fe­sio­na­lė po­mi­do­rų au­gin­to­ja, tai jau ma­no „už­kla­si­nė veik­la“, po­il­sis po įtemp­tos dar­bo die­nos, ta­čiau nė­ra die­nos, kad aš ne­ap­lan­ky­čiau sa­vo nu­my­lė­ti­nių, ne­pa­glos­ty­čiau jų, ne­pa­si­kal­bė­čiau su jais. Grįž­tu po dar­bo, pa­kei­čiu „uni­for­mą“ ir tie­siai pas au­gin­ti­nius, o į na­mus jau tik vi­sai su­te­mus par­ke­liau­ju. Ma­no to­kį bū­rį au­gin­ti­nių pa­de­da glos­ty­ti ir my­luo­ti šau­ni ko­man­da: vy­ras Vid­man­tas, auk­si­nių ran­kų ir ra­cio­na­lių idė­jų kū­rė­jas, se­sė Aud­ro­nė vis at­va­žiuo­ja pa­dė­ti – ir po­mi­do­rus pi­kiuo­ja, so­di­na į šilt­na­mį, ir ra­vi, ir lais­to... Vis pail­gi­na ma­no ran­kas.

Ir mū­sų bran­giau­sio­ji ma­my­tė, nors jau jai ir sun­ko­ka, 85-erių me­tų, ta­čiau vis iš Kau­no at­va­žiuo­ja pa­dė­ti dar­ži­nin­kei. O kas apie val­gy­to­jus, tai jų di­de­lį bū­rį tu­riu – ir anū­kai, ir krikš­to anū­kai, ma­no my­li­mos, bran­gios krikš­ta­duk­tės Eg­lu­tės vai­ku­čiai, mū­sų su vy­ru vai­kai, sū­nė­nai, duk­te­rė­čios – nie­kas ne­bro­kuo­ja, o ir ma­no su­reng­to­se de­gus­ta­ci­jo­se da­ly­vau­ja.

Ki­bi­rai pil­ni po­mi­do­rų ke­liau­ja į Vil­nių, Kau­ną, Aly­tų. Mėgs­tu ke­liau­ti, mėgs­tu „šok­ti pa­siut­pol­kę“ vir­tu­vė­je – vis no­ri­si kaž­kuo nau­ju, ne­ra­gau­tu nu­ste­bin­ti na­miš­kius, sve­čius. Ma­no na­mų du­rys vi­sa­da at­vi­ros sve­čiams.

Ir dar nau­jas po­mė­gis, nau­ja „li­ga“ ra­do­si, ku­ria „su­sir­gau“ gy­ven­da­ma Nor­ve­gi­jo­je – žve­jy­ba fior­duo­se. Gai­la, kad dėl ko­ro­na­vi­ru­so su­dė­tin­ga šie­met šią sa­vo aist­rą pa­ten­kin­ti. Ki­tais me­tais bū­ti­nai ke­liau­siu ap­lan­ky­ti drau­gų į Nor­ve­gi­ją, o kar­tu ir... į žve­jy­bą.

Po­mi­do­rai su že­la­ti­na

1 lit­rui van­dens rei­kia:

1 valg. šaukš­to drus­kos,

3 valg. šaukš­tų cuk­raus,

2 valg. šaukš­tų ac­to,

3 šaukš­tų že­la­ti­nos.

Že­la­ti­ną už­pil­ti drun­gnu vi­rin­tu van­de­niu ir pa­lik­ti iš­brink­ti nors va­lan­dai. Vie­nai stik­li­nei van­dens že­la­ti­nos de­du dvi­gu­bai, ne­gu nu­ro­dy­ta re­cep­te, kad tik­rai su­sting­tų.

Iš­ver­du ma­ri­na­tą, į ku­rį su­be­riu drus­ką, cuk­rų, 3–5 grū­de­lius kva­pių­jų pi­pi­rų, dar 5–7 juo­duo­sius pi­pi­rus, 3–5 lau­ro la­pe­lius, įtar­kuo­ju mus­ka­to, kai pa­ver­da, pa­bai­go­je su­pi­lu ac­tą ir iš­brin­kin­tą že­la­ti­ną ir mai­šau, kol ji iš­tirps­ta. Tik už­vir­tą iš­pils­tau į stik­lai­nius, ku­riuo­se bū­na su­dė­ta pjaus­ty­ti po­mi­do­rai sluoks­niuo­jant su rie­kė­mis pjaus­ty­tais svo­gū­nais, jų de­du ne­ma­žai, jie ska­nūs žie­mą. De­du tris rie­ke­les dug­ne ir ant pa­ties vir­šaus ke­le­tą rie­kių.

Stik­lai­nius su­de­du į puo­dą su van­de­niu ir kai­ti­nu: 0,5 lit­ro 10 min., 0,75 lit­ro – 15 min., iš­ėmu­si ap­klo­ju šil­tai. Jei ge­ras šal­tas rū­sys, ga­li­ma neš­ti į rū­sį, bet aš su­de­du į šal­dy­tu­vą, kad su­sting­tų že­la­ti­na, o po to iš­ne­šu į rū­sį.

Iš nu­ro­dy­to kie­kio už­da­rau de­šimt pus­lit­ri­nių stik­lai­nių.