Ver­bo­se iš tė­viš­kės lau­kų – pu­sės šim­to rū­šių au­ga­lai, kar­tais jas ten­ka riš­ti ir per Ka­lė­das (173)

Saulė Pinkevičienė
Nijolė Stakėnienė
Alytiškė Nijolė Stakėnienė verbas riša jau dešimt metų, o jų pirkėjams mielai pasakoja apie augalų simboliką ir senąsias tradicijas. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Kai ran­kos gra­žiais dar­bais už­im­tos, ta­da ir min­tys ra­mios, juo­lab pa­va­sa­ris kas­dien vis tvir­tes­niu žings­niu per že­mę žen­gia. Aly­tiš­kė Ni­jo­lė Sta­kė­nie­nė šyp­so­si: ši sa­vai­tė prieš Ver­bų sek­ma­die­nį – jos lai­kas, kai žmo­nės ieš­ko uni­ka­liais dir­bi­niais ta­pu­sių žo­ly­nų – ver­bų. Aly­tiš­kės su­kur­tos ver­bos šie­met Ka­ziu­ko mu­gės ne­pa­sie­kė, bet po pa­sau­lį pa­skli­do, ži­no­ma, ir aly­tiš­kių na­mų ra­my­bę sau­gos iš­ti­sus me­tus.

Ko­kia ta dzū­kiš­ka ver­ba?

Ver­bų ri­šė­ja N.Sta­kė­nie­nė šią sa­vai­tę sa­vo dir­bi­nius at­si­ne­šė į Jaz­mi­nų tur­ga­vie­tę. Per­nai ver­bo­mis ji dar pre­kia­vo Ka­ziu­ko mu­gė­je Vil­niu­je, o šie­met ka­ran­ti­nas smar­kiai ko­re­ga­vo pla­nus.

Ta­čiau Ni­jo­lė ne­si­skun­džia: de­šimt jos ver­bų ne­se­niai iš­ke­lia­vo į Vo­kie­ti­ją (di­džiau­sias ne­ri­mas, kad sau­giai ad­re­sa­tą pa­siek­tų), o per­nai iš sve­tur šven­tėms grį­žu­siems tau­tie­čiams ver­bų taip pri­si­rei­kė, kad ir per Ka­lė­das te­ko jas riš­ti – pan­de­mi­ja ve­ly­ki­nius pla­nus iš anks­to grio­vė, vi­si no­rė­jo ap­si­draus­ti.

Ni­jo­lė pa­ste­bi, kad už­sie­nie­čiai pa­gei­dau­ja di­de­lių puoš­nių Vil­niaus kraš­tui bū­din­gų ver­bų, ta­čiau Aly­taus kraš­te tra­di­ciš­kai jos bu­vo to­li gra­žu ne to­kios įman­trios.

„Dzū­kiš­ka ver­ba – kuk­li, ri­šu jo­je au­ga­lus, ku­riuos au­gi­no mū­sų tė­vai, se­ne­liai, ir mes da­bar au­gi­na­me. Kiek­vie­nas ža­lu­my­nas sa­vo reikš­mę tu­ri: li­nai sau­go na­mus nuo pik­tų dva­sių, avi­žos – tai vai­kai ir anū­kai, ru­giai sim­bo­li­zuo­ja duo­ne­lės gau­są, kvie­čiai – py­ra­gus, o mie­žiai – tai ir kruo­pos, ir alu­tis. Pa­šven­ti­nus ver­bą ši­tų gė­ry­bių nie­ka­da ne­sto­kos na­mai, nes ver­ba įgau­na ste­buk­lin­gų ga­lių“, – pa­sa­ko­ja meist­rė.

Ne­di­de­lių kuk­lių dzū­kiš­kų ver­bų de­ri­ny­je – ir ka­da­gio ša­ke­lė, nes tai am­ži­no gy­ve­ni­mo sim­bo­lis. Ka­da­gys tu­ri gy­do­mų­jų sa­vy­bių, jo ša­ke­lę ga­li­ma įdė­ti į ar­ba­tą per­ša­lus, liau­diš­ku pa­pro­čiu spyg­liu­kais pa­bars­ty­ti sė­jant au­ga­lus, kad ge­riau dyg­tų, o viš­toms – kad dau­giau kiau­ši­nių dė­tų.

„Net­gi mi­ru­sia­jam pa­kiš­da­vo ka­da­gio žo­ly­nė­lių po pa­gal­ve, kad sie­la leng­viau į dan­gų pa­kil­tų. Ver­ba vi­sa­da tu­rė­jo daug ste­buk­lin­gų pras­mių ir ga­lių, ku­rios mums, mies­tie­čiams, gal ne tiek ak­tu­a­lios ir ži­no­mos, o juk ver­ba sau­go na­mus nuo pik­tų dva­sių, gais­rų“, – pri­me­na pa­šne­ko­vė.

Pa­gal tra­di­ci­ją ver­bos ne­ga­li­ma iš­mes­ti – ją rei­kia su­de­gin­ti Pe­le­nų die­ną (pir­ma die­na po Už­ga­vė­nių), nes na­muo­se sau­go­ma ver­ba su­ge­ria vi­są ne­igia­mą ener­gi­ją. Ver­bą su­de­gi­nus, na­mai iš­va­lo­mi.

 

Vir­šū­nė­lė­je paukš­tis tu­pi

„Pri­si­me­nu sa­vo vai­kys­tės Ver­bų sek­ma­die­nį. Mes, vai­kai, nu­bėg­da­vo­me į miš­ką, pri­skin­da­vo­me ka­čiu­kų, ža­lių bruk­nie­no­jų. Žiū­rint koks pa­va­sa­ris, bet kar­tais jau ir ku­ri kam­ba­ri­nė gė­lė žy­dė­da­vo, tai ir ją įdė­da­vo­me. Vi­saip sten­gė­mės pa­puoš­ti sa­vo ver­bą, o tė­tis į švar­ko ki­še­nė­lę ša­ke­lę ža­lu­mos įsi­dė­da­vo. Įman­tres­nių ver­bų ne­riš­da­vo, ne­bu­vo to­kios tra­di­ci­jos ma­no gim­ta­ja­me Pa­var­tė­nų kai­me, o ir Dzū­ki­jo­je vi­so­je ne­bu­vo. Čia tra­di­ci­ja pa­pras­tes­nė, ne­pa­na­ši į Vil­niaus kraš­to ver­bų puoš­nu­mą“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Pa­ti Ni­jo­lė ver­bas ri­ša jau per de­šimt me­tų ir sa­ve va­di­na sa­va­moks­le, nes šio ama­to pa­ti per sa­ve mo­kė­si, pra­džio­je dar ne­bu­vo jo­kių edu­ka­ci­nių pro­gra­mų, mo­ky­mų. Nu­va­žia­vu­si į Ka­ziu­ko mu­gę, žiū­ri­nė­jo, kaip su­riš­tos tra­di­ci­nės Vil­niaus kraš­to ver­bos, ieš­ko­jo sa­vo sti­liaus.

Aly­tiš­kė meist­rė pa­ste­bi, kad kiek­vie­na jos su­kur­ta ver­ba yra skir­tin­ga, dvie­jų vie­no­dų su­riš­ti ne­pa­vyks­ta, nors ir kaip to no­rė­tų. Ir žo­ly­nai ski­ria­si, ir meist­rės nuo­tai­ka ki­ta. Daug eks­pe­ri­men­tuo­ja, pa­vyz­džiui, vie­to­je smil­gų vir­šū­nė­lių ant N.Sta­kė­nie­nės ver­bų „iš­au­ga“ sau­lu­tės, nu­tū­pia paukš­te­liai, įvai­rūs bal­tiš­ki mo­ty­vai at­si­ran­da. Ne­ju­čia tra­di­ci­nė ver­ba tam­pa tū­ri­niu gy­vy­bės me­džiu – au­to­ri­niu kū­ri­niu, ku­ria­me tra­di­ci­jai su­tei­kia­ma nau­ja raiš­ka.

Ni­jo­lė sa­ko, kad pats ge­riau­sias jaus­mas yra tas, kai nu­va­žiuo­ji į Ka­ziu­ko mu­gę su to­kio­mis ne­įpras­to­mis au­to­ri­nė­mis ver­bo­mis, o an­trą mu­gės die­ną, žiū­rėk, jau net par­duo­ti ne­bė­ra ko. Va­di­na­si, ver­bos ra­do sa­vo pir­kė­ją, bu­vo įver­tin­tos.

Jaz­mi­nų turg­vie­tė­je šią sa­vai­tę meist­rė už sa­vo ver­bas pra­šė nuo 1 iki 10 eu­rų, o vi­siems su­si­do­mė­ju­siems dar ir apie į jas su­dė­tus au­ga­lus, jų sim­bo­li­ką mie­lai pa­sa­ko­jo.

Šian­dien si­tu­a­ci­ja to­kia, kad sa­vo kū­ri­nių liau­dies ama­ti­nin­kams ne­la­bai ir li­ko kur par­duo­ti – tik po Ve­ly­kų du­ris ža­da vėl at­ver­ti dai­lės sa­lo­nas „Dzy­vai“ (nuo ru­dens už­da­ry­tas dėl ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mų), o vir­tu­a­li Ka­ziu­ko mu­gė ne­la­bai pa­trauk­li, nes 10 pro­cen­tų už­dar­bio nu­skai­čiuo­ja.

 

Žo­ly­nus so­dy­bo­je džio­vi­na

Ver­boms riš­ti aly­tiš­kė nau­do­ja apie pu­sę šim­to rū­šių au­ga­lų, ku­rių pri­si­ren­ka sa­vo tė­viš­kės lau­kuo­se. Da­lį ryš­kes­nių, spal­vin­ges­nių, įdo­mes­nių for­mų, taip pat ja­vų (ru­gių, kvie­čių, mie­žių, avi­žų) šei­ma už­si­au­gi­na pa­tys.

N.Sta­kė­nie­nės vy­ras Vidmantas – taip pat liau­dies ama­tų meist­ras, jis ri­ša so­dus, ku­riems rei­kia šiau­dų, o var­pos lie­ka ver­boms. Šiau­di­nius so­dus pa­gy­vi­na ir Ni­jo­lės ku­ria­mi žo­ly­nų paukš­te­liai.

Au­ga­lų rin­ki­mas ir džio­vi­ni­mas – kan­try­bės rei­ka­lau­jan­tis dar­bas, ku­ris trun­ka nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio iki žie­mos pra­džios. Sta­kė­nų šei­ma tu­ri so­dy­bą, ku­rio­je vi­sus su­rink­tus au­ga­lus, su­riš­tus puokš­te­lė­mis, Ni­jo­lė ir džio­vi­na dar­ži­nė­je tam­so­je, kad ge­riau spal­vas iš­lai­ky­tų.

„Ver­bas pra­de­du riš­ti po Nau­jų­jų me­tų, tai sau­sį man ir pra­si­de­da pa­va­sa­ris, vos po­ra mė­ne­sių – ir Ka­ziu­ko mu­gė, rei­kia pa­si­ruoš­ti. Iki tol ru­de­nį da­rau Vė­li­nių kom­po­zi­ci­jas, Ad­ven­to ir ka­lė­di­nius vai­ni­kus. Iš­ti­sus me­tus ne­ri­šu ver­bų, nes nau­do­ju tik švie­žiai su­džio­vin­tus au­ga­lus. Il­giau pa­sto­vė­ję jie iš­blun­ka, pra­ran­da sa­vo spal­vas ir gro­žį, o man no­ri­si, kad ver­bos bū­tų gra­žios, pa­tin­ka na­tū­ra­lios“, – pa­sa­ko­ja meist­rė, gam­to­je at­ran­dan­ti tiek spal­vų, kad ir da­žų ne­rei­kia.

Kiek­vie­no­je aly­tiš­kės ver­bo­je ga­li­ma ras­ti vis ki­to­kių au­ga­lų, la­bai tin­ka ja­vų var­pos, mo­tie­ju­kai, kat­pė­dė­lės, šla­mu­čiai. Įvai­rius au­ga­lius ga­li­ma su­kom­po­nuo­ti į dau­gy­bę vis ki­to­kių kom­po­zi­ci­jų. Di­de­lei apie 80 cm aukš­čio ver­bai su­riš­ti ga­li pri­reik­ti pus­die­nio, ma­žes­nes ver­bas su­ri­ša per 1–3 va­lan­das. Maž­daug pu­sę šio lai­ko už­trun­ka pa­si­ruo­ši­mas: rei­kia at­rink­ti vie­no­do il­gio var­pas, pa­na­šaus dy­džio žie­de­lius, nu­drož­ti pa­ga­liu­ką, pa­si­ruoš­ti tin­ka­mą siū­lą.

„Sto­ras siū­las ne­gra­žiai at­ro­do, o plo­nas ga­li nu­trūk­ti. Ge­riau­sias yra li­ni­nis. Dar nuo se­no ga­lio­ja pa­pro­tys, kad, ne­šant ver­bą šven­tin­ti, rei­kia ap­riš­ti ją rau­do­nu vil­no­niu siū­lu. At­si­ra­dus ko­kiam kū­no so­pu­liui, pas­kui ga­li­ma ap­riš­ti tą vie­tą šven­tin­tu siū­lu, ir skaus­mas pra­eis“, – sa­ko meist­rė.

 

Šiau­di­nė kryž­dir­bys­tė nu­ste­bi­no ita­lus

„Va­di­nu juos „žo­ly­nu­kais“. Juos pir­miau­sia Ka­ziu­ko mu­gė­se iš­pirk­da­vo – de­ko­ra­ty­vi­nis ele­men­tas iš šiau­dų, bet tu­ri gi­lią pras­mę“, – taip apie sa­vo ku­ria­mas kom­po­zi­ci­jas iš šie­no, ku­rios dau­ge­liui žmo­nių la­bai pa­tin­ka, sa­ko au­to­rė.

Jau su­reng­tos ir ke­lios šių dar­bų pa­ro­dos. Vie­na iš jų – Ita­li­jo­je, Mi­la­ne, pa­ro­dos te­ma bu­vo kryž­dir­bys­tė – į ją at­rin­ko ir aly­tiš­kės kū­ri­nius.

Šių N.Sta­kė­nie­nės kū­ri­nių uni­ka­lu­mas – kry­žiaus mo­ty­vas at­si­ran­da vi­sai ne­ti­kė­to­je šiau­dų tech­ni­ko­je, la­bai de­ra su sa­vo for­ma ‚sun­kia“ kryž­dir­bys­te, tar­si ją „pa­leng­vi­na“. Šiems dar­bams ir­gi nau­do­ja­ma au­ga­li­nė me­džia­ga, ta­čiau in­ter­pre­ta­ci­ja jau vi­sai ki­to­kia.

„Ver­bos – la­bai spe­ci­fi­nis me­nas, nes jų lai­kas vos sa­vai­tė per me­tus. Gal to­dėl ir už­si­i­man­čių šiuo ama­tu nė­ra daug, mo­ki­nių ne­la­bai tu­riu, rim­tai ri­ša ver­bas tik vie­na Jo­lan­ta Sa­bo­nie­nė, jos pa­ro­dą Pir­mo­jo Aly­taus bib­lio­te­ko­je ga­li­te pa­žiū­rė­ti au­to­rės feis­bu­ko pro­fi­ly­je“, – sa­ko N.Sta­kė­nie­nė. Ti­kė­ki­mės, kad šią va­sa­rą meist­rę su­tik­si­me ir Žo­li­nės at­lai­duo­se Pi­va­šiū­nuo­se, ku­riems ji ri­ša au­ga­lų puokš­te­les iš tra­di­ci­nių sep­ty­nių au­ga­lų.

Ta­čiau net jei Žo­li­nės at­lai­dų ne­bus dėl ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mų, aly­tiš­kė tik­rai ras už­si­ė­mi­mų, nes so­dy­bo­je dar au­gi­na lau­ko su­ku­len­tus, ši­lo­kus, šil­ro­pes ir kar­tu su duk­ra ku­ria jų flo­ris­ti­nes kom­po­zi­ci­jas.

Ne­tru­kus ir tas me­tas, tai rei­kės nau­jus žo­ly­nus pra­dė­ti džio­vin­ti, taip ir su­ka­si lai­ko ra­tas, ku­rį, bent jau Ni­jo­lės kas­die­ny­bė­je ir kū­ry­bo­je, įpras­mi­na au­ga­lai ir fan­ta­zi­ja, gam­tos me­džia­gas ir liau­dies ama­tų pa­vel­dą pa­ver­čian­ti vis nau­ja for­ma, ku­ri pui­kiai ran­da sau pri­tai­ky­mą šiuo­lai­ki­nia­me in­ter­je­re, ir ne­lei­džia pa­mirš­ti se­nų­jų tra­di­ci­jų.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Comparison and Review essay illustrations indicate pupils discover exactly what produce it all around, and also how exactly you can structure such a informative article. Find out to quit cooperating to work on this information out. Most of us often postpone our daily . Learn approaches to produce your operation.
    http://jpiit.com/2021/05/13/what-are-needs-for-assignment/
    https://www.uk-services.co.uk/uncategorized/what-are-the-3-sources-of-i…
    https://stauss-fenster.de/professional-coursework-writing-service-repor…

    Komentaras

    Affordable and Successful dissertation-writing solutions for pupils who appreciate their own moment. Purchase a capstone -- genius that the shield without any trouble and strain. Go through, In the event you don't understand exactly just what things to accomplish together with your own insecurities. Figure out What Things things to try for https://firstlawcomic.com/useful-homework-assistance-guidelines-for-chi…

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.