Fi­liu­tė Ka­po­čie­nė: „Jei me­lo­di­ja ir žo­džiai ne­su­jau­di­na pa­ties at­li­kė­jo, tai ji ne­pa­lies ir klau­sy­to­jo šir­dies” (351)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
nuotrauka
Romansų atlikėjos mano, kad vienoda ansambliečių apranga neatitinka retro dainų ansamblio dvasios, todėl kiekviename koncerte „Neramios širdys“ atrodo vis skirtingai. Alytuje Janina, Marytė, Onutė, Rita, Regina ir ansamblio siela Filiutė (pirma dešinėje) koncertavo vilkėdamos spalvingomis gėlėtomis ir žirniuotomis suknelėmis. Zenono Šilinsko nuotr.
Gra­žų pa­si­bu­vi­mą vi­dur­va­sa­rį su­ren­gė ak­ty­vi aly­tiš­kė, prof­są­jun­gie­tė, vi­suo­me­ni­nin­kė Da­nu­tė Ba­čins­kie­nė. Kon­cer­ta­vo daug įvai­rių sti­lių ko­lek­ty­vų, bu­vo ir sve­čių. La­biau­siai ne­gir­dė­tais ro­man­sais, sti­lin­gais sce­ni­niais dra­bu­žiais ste­bi­no mo­te­rų an­sam­blis „Ne­ra­mios šir­dys“ iš Va­rė­nos ra­jo­no. Su įdo­mio­mis, kū­ry­bin­go­mis vieš­nio­mis dai­ni­nin­kės iš Aly­taus mez­gė pa­žin­tis, dis­ku­ta­vo. Sa­vo kai­mo žmo­nių iš lū­pų į lū­pas per­duo­da­mus se­nų ro­man­sų žo­džius ir me­lo­di­ją at­gai­vi­no ir su šian­die­ni­nė­mis kai­mo dai­ni­nin­kė­mis pla­čiai sklei­džia Du­bi­čių kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rė Fi­liu­tė Ka­po­čie­nė. Su ja ir pa­si­kal­bė­jo­me ne tik apie ro­man­sus, pa­lie­tė­me ir šio ato­kaus kai­mo is­to­ri­ją.

– Kad su­si­vok­tu­me, kas yra Du­bi­čiai, po­kal­bį pra­dė­ki­me nuo kai­mo biog­ra­fi­jos. Ji pa­žen­klin­ta įdo­mių įvy­kių: bu­vo­te po len­kais, pri­klau­sė­te Bal­ta­ru­si­jos Ro­dū­nios ra­jo­nui. Iš­li­ku­sia­me XIV am­žiaus įra­še „Kry­žiuo­čių ke­lių ap­ra­šy­mas“ nu­ro­do­ma: „Ten yra mies­tas ir pi­lis. Ke­liau­da­mas iš Vil­niaus į Gar­di­ną pail­sė­ti ir pa­me­džio­ti Du­bi­čiuo­se ap­si­sto­da­vo ku­ni­gaikš­tis Vy­tau­tas.

Kas iš to mies­to šian­dien yra li­kę Du­bi­čiuo­se? Ar kas nors juos šian­dien mies­tu pa­va­di­na? Aly­tiš­kiams ži­no­ma, kad tai vie­ta bai­da­ri­nin­kams, ku­rie pra­de­da ke­lio­nę Ūla, nuo jos aukš­tu­pio.

Pa­gal že­mė­la­pį, Dzū­ki­jos au­sy­je įsi­kū­ru­sių Du­bi­čių ka­pi­nė­se pa­lai­do­ti 1863 me­tų su­ki­li­mo da­ly­viai, jiems pa­sta­ty­tas pa­min­klas. Ko­kie pa­sa­ko­ji­mai iš tų lai­kų įvy­kių pa­sie­kė šiuos lai­kus?

– Du­bi­čiai iš­au­go ir su­kles­tė­jo ta­ry­bi­niais lai­kais, tuo­met vie­nu me­tu bu­vo dū­dų or­kest­ras, kai­mo ka­pe­la, te­at­ro stu­di­ja, cho­ras ir et­no­gra­fi­nis an­sam­blis. Kles­tė­jo ir pa­ra­pi­jos baž­ny­čia, nes, Bal­ta­ru­si­jo­je ma­siš­kai už­da­rius baž­ny­čias, ji ne­le­ga­liai ap­tar­na­vo Bal­ta­ru­si­jos pa­kraš­čio ti­kin­čiuo­sius. Per Sek­mi­nių at­lai­dus kai­mas vos pa­jėg­da­vo su­tal­pin­ti su­plū­du­sius ti­kin­čiuo­sius, pra­dė­da­vo ei­ti, va­žiuo­ti dar penk­ta­die­nį, kad gau­tų vie­tą kur pri­sig­laus­ti.

Da­bar­ti­niu me­tu Du­bi­čiai yra ge­ro­kai iš­tuš­tė­jęs Lie­tu­vos pa­kraš­čio kai­mas, ku­rio pra­ei­tį pri­me­na ka­ra­lie­nės Bo­nos pi­lia­kal­nis, Nar­bu­to su­ki­lė­lių ka­pas su pa­min­klu, ge­le­ži­nis kry­žius, žy­min­tis Nar­bu­to ir su­ki­lė­lių žu­vi­mo vie­tą.

Bai­da­ri­nin­kai kai­mo la­bai daž­nai ne­lan­ko, nes bu­vu­si vaiz­din­ga Ūlos at­kar­pa nuo Du­bi­čių iki Kriokš­lio kai­mo da­bar ne­la­bai pa­trauk­li, tai me­lio­ra­ci­jos pa­sek­mė.

– Šian­dien Du­bi­čių biog­ra­fi­ją įvai­ri­na­te Jūs, „Ne­ra­mios šir­dys“. Ko­kia jų at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja?

– Tie­siog vie­ną kar­tą sė­dė­jo­me ir pri­si­mi­nė­me sa­vo jau­nys­tę, mū­sų tė­ve­lių dai­nuo­tas dai­nas ir nu­ta­rė­me, kad mes no­ri­me ir­gi dai­nuo­ti ro­man­sus. Kaip ta­rėm, taip ir pa­da­rėm – 2013 me­tų lap­kri­tį įvy­ko mū­sų, „Ne­ra­mių šir­džių“, de­biu­tas. Kai­me vei­kia Du­bi­čių kul­tū­ros cen­tro fol­klo­ro an­sam­blis „Lakš­tu­cis“, ku­ris šie­met rug­sė­jį švęs 55-erių me­tų ju­bi­lie­jų.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te dai­na­vi­mą be mu­zi­kos, va­di­na­mą­jį a cap­pel­la?

– Dai­na­vi­mas a cap­pel­la ne­bu­vo iš anks­to nu­ma­ty­tas, tai įvy­ko sa­vai­me, mes ban­dė­me dai­nuo­ti pri­ta­riant akor­de­o­nui, mums pa­si­ro­dė, kad iš­ei­na ne taip jaut­ru ir sub­ti­lu.

– Tur­būt la­biau­siai mėgs­ta­te ro­man­sus. Kas svar­biau ro­man­se – žo­džiai ar me­lo­di­ja? O gal vis­ką le­mia at­li­kė­jų įvaiz­dis?

– Į re­per­tu­a­rą žiū­ri­me la­bai at­sa­kin­gai, nes ma­no­me, kad jei me­lo­di­ja ir žo­džiai ne­su­jau­di­na pa­ties at­li­kė­jo, tai ji ne­pa­lies ir klau­sy­to­jo šir­dies. To­dėl dai­nuo­ja­me tik tuos ro­man­sus, ku­rie mums pa­tin­ka.

Ma­no­me, kad vie­no­da an­sam­blie­čių ap­ran­ga ne­ati­tin­ka ret­ro dai­nų an­sam­blio dva­sios, to­dėl kiek­vie­na­me kon­cer­te „Ne­ra­mios šir­dys“ at­ro­do vis skir­tin­gai. Pa­pras­tai su­si­ta­ria­me dėl vie­no ar ke­lių ben­drų ak­cen­tų tam kon­cer­tui, sten­gia­mės reng­tis kuo įvai­riau.

– Ku­rį de­šimt­me­tį at­spin­di Jū­sų ap­ran­ga?

– Taip mo­te­rys ren­gė­si tar­pu­ka­riu, Sme­to­nos lai­kais.

– Vi­sos Jūs cha­riz­ma­tiš­kos, puoš­nios ir tur­būt vi­si Jū­sų at­lie­ka­mi ro­man­sai au­ten­tiš­ki? Kiek jų ži­no­te?

– Ži­no­me jų la­bai daug, mo­ka­me ge­rą pus­šim­tį, bet kiek­vie­nam kon­cer­tui pa­ren­ka­me re­tes­nius, ki­tų ne­gir­dė­tus, dai­nuo­tus mū­sų kai­mo žmo­nių ir, kaip jau sa­kiau, ku­rie mums pa­tin­ka. Daug ro­man­sų mo­kė­jo mū­sų tė­vai.

– La­bai gra­žus Jū­sų var­das. Ko­kie ki­tų dai­ni­nin­kių var­dai?

– To­kį var­dą man iš­rin­ko tė­vu­kas. Bu­vau an­tra mer­gai­tė šei­mo­je, gi­mu­si se­se­riai su­ka­kus sep­ty­ne­rius. Mo­čiu­tė pa­gal tė­tės li­ni­ją bu­vo pri­bu­vė­ja, ji tė­ve­liui pra­ne­šė ži­nią, kad su­lauk­ta ant­ros duk­ros, ji ma­nė, kad tė­tis lau­kė sū­naus, gal ne­bus toks links­mas, bet šis ma­ni­mi la­bai džiau­gė­si ir at­me­tė vi­sų šei­mos mo­te­rų siū­lo­mus var­dus, už­ra­šė Fi­liu­tė. Ku­ni­go gas­pa­di­nė bu­vo Fi­lo­me­na, bet ją vi­si Fi­liu­te va­di­no. Tai­gi ir ma­ne il­go­kai Fi­lo­me­na va­di­no. Bet kaip ta­pau sa­va­ran­kiš­ka, pa­sa­kiau, kad do­ku­men­tuo­se esu Fi­liu­tė, taip ma­ne ir va­din­ki­te. Tai ir pa­gar­ba ma­no tė­čiui.

Su ma­ni­mi dai­nuo­ja Ja­ni­na, Ma­ry­tė, Onu­tė, Ri­ta, Re­gi­na. Dar vie­nos mū­sų da­ly­vės kon­cer­te Aly­tu­je ne­bu­vo. Ri­mu­tė lai­ki­nai ne­dai­nuo­ja, ge­di tė­ve­lio.

– Ko­kią dai­na pri­skir­tu­mė­te prie hi­to, sim­bo­li­nio Jū­sų him­no? Gal jau esa­te iš­lei­du­sios kom­pak­ti­nę plokš­te­lę?

– Dai­nos, ku­rią ga­lė­tu­me lai­ky­ti sa­vo him­nu, ne­tu­ri­me. Aiš­ku, yra ke­lios dai­nos, ku­rios mie­liau­sios šir­džiai ir su ku­rio­mis sie­ja­ma daug gra­žių pri­si­mi­ni­mų, tai pir­mo­sios dai­nos, su ku­rio­mis pra­dė­jo­me an­sam­blio ke­lią.

Bu­vo ban­dy­mų iš­leis­ti kom­pak­ti­nę plokš­te­lę, bet dėl lė­šų sto­kos pla­nus te­ko ati­dė­ti, ieš­ko­me rė­mė­jų.

– Ar Du­bi­čiuo­se mo­te­rys dai­nuo­ja tie­siog sau dar­bus dirb­da­mos, kū­di­kius mig­dy­da­mos?

– Apie vi­sas Du­bi­čių mo­te­ris to pa­sa­ky­ti ne­ga­lė­čiau, bet an­sam­blie­čių tai, ga­li­ma sa­ky­ti, gy­ve­ni­mo bū­das.

– Da­bar ne­pri­si­me­nu kas, apie Du­bi­čius yra pa­sa­kęs: „To­kie kai­mai įsi­ra­šo mums į šir­dis.“ Kai­mo tra­di­ci­joms at­si­da­vu­sių as­me­ny­bių Du­bi­čiuo­se yra daug?

– Tik­rai taip, nes pa­ben­dra­vus su kai­mo žmo­gu­mi, ne­pa­mir­ši jo nuo­šir­du­mo.

Sten­gia­mės ne­pa­mirš­ti sa­vo tra­di­ci­jų, pa­pro­čių.

– O kaip su ta Bal­ta­ru­si­jos sie­na yra: tur­būt ne vie­no ten li­ko ka­pai ar­ti­mų žmo­nių, gal ir drau­gai gy­ve­na, gi­mi­nės, įsi­gei­dęs juk ne­nu­ei­si. Gal kaip pa­sie­nio gy­ven­to­jai, tu­rė­ję is­to­ri­nių są­sa­jų, tu­ri­te ir da­bar iš­skir­ti­nių pri­vi­le­gi­jų?

– La­bai daug mū­sų kai­mo šei­mų gi­mi­nių, drau­gų gy­ve­na Bal­ta­ru­si­jo­je, taip pat yra ar­ti­mų­jų ka­pai: lie­tu­vių Bal­ta­ru­si­jo­je, bal­ta­ru­sių Lie­tu­vo­je. Du­bi­čiuo­se ma­no tė­tės šak­nys, ma­my­tė ati­te­kė­jo iš Bie­liū­nų, jos gim­ti­nė šian­dien jau užu sie­nos. Tie, kas tu­ri gi­mi­nių ar ka­pų Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­ny­je, du kar­tus per me­tus ga­li pa­si­nau­do­ti ne­kai­nuo­ja­ma vi­za.

– Tai pa­sie­ny­je gy­ven­ti įdo­miau ar sun­kiau, su­dė­tin­giau?

– Gy­ven­ti sau­giau, nors Va­rė­na ir po­li­ci­ja to­li – 33 ki­lo­met­rai, bet mus sau­go Du­bi­čių Alek­san­dro Ba­raus­ko pa­sie­nio už­kar­dos pa­sie­nie­čiai, į ku­riuos ga­li­me kreip­tis pa­gal­bos. Su­dė­tin­giau ta pras­me, kad nu­trū­ko kai­mo ry­šiai su Bal­ta­ru­si­jos pu­se ir pa­sie­nio zo­no­je uo­ga­vi­mui ir gry­ba­vi­mui rei­ka­lin­gi lei­di­mai bei as­mens do­ku­men­tai.

– Ką da­bar ren­ka­te sa­vo ši­luo­se? Gal iš­skir­ti­nius vais­ti­nius au­ga­lus, gal la­bai de­ra gry­bai, o gal bai­da­ri­nin­kų pa­lik­tas šiukš­les?

– Nors mes to­lo­kai nuo Čep­ke­lių rais­to, bet kai­mą su­pa ke­li už­akę eže­rai ir ne­ma­žai rais­tų, tad span­guo­lių ir mė­ly­nių pa­kan­ka. Vais­ta­žo­lių rin­ki­mas bu­vo pa­pli­tęs ta­ry­bi­niais lai­kais ir bu­vo svar­bus pa­pil­do­mas du­bi­čiš­kių pa­ja­mų šal­ti­nis. Ba­ra­vy­kais ne­la­bai ga­li­me pa­si­gir­ti, bet vo­ve­rai­čių bū­na, tik šie­met la­bai trūks­ta lie­taus.

– Li­nus, ka­na­pes au­gi­na­te? Gal ir keis­tai klau­siu, bet mo­te­ris iš Rud­nios yra man pa­sa­ko­ju­si, kad šios kul­tū­ros jų šei­mas gel­bė­ju­sios nuo ba­do.

– Ne­au­gi­na­me mes nei li­nų, nei ka­na­pių. Du­bi­čiuo­se, kaip tik­ri dzū­kai, au­gi­na­me gri­kius, juk nuo se­nų lai­kų pas dzū­kus pa­grin­di­nė kul­tū­ra bu­vo gri­kiai.

– Ma­ša­lai Jū­sų se­niū­ni­jo­je, ku­ri miš­kin­ga, tur­būt ak­ty­ves­ni ne­gu mies­te­liuo­se?

– Ma­ša­lais ir uo­dais tik­rai ga­li­me pa­si­gir­ti, jau ko tu­ri­me, tai tu­ri­me. Bet ga­li­me ir pa­si­džiaug­ti, kad šie­met jų ne­įpras­tai ma­žai.

Pa­bai­ki­te sa­ki­nį: Du­bi­čiai tur­tin­gi der­lin­gų pu­šy­nų, gar­sios is­to­ri­jos, iš­li­ku­sios uly­tė­lės, dai­ni­nin­kių...

...gra­žė­jan­čių so­dy­bų, nuo­šir­džių ir vai­šin­gų du­bi­čiš­kių.

– O pa­čiai pa­bai­gai, pa­pa­sa­ko­ki­te įdo­mią is­to­ri­ją, nuo­ty­kį iš sa­vo kai­mo.

– Se­niau vi­si vy­rai žie­mos čė­su pa­si­šė­re gy­vu­lus su­sring­da­vo kor­tom pa­lošt. Vie­nas vy­ras ei­da­vo šert la­bai vė­lai, kai vi­si jau kor­ta­vo­da­vo ir tu­rė­da­vo jo laukt, kol jis pa­si­šers. Vie­nų kar­tų jie nu­ta­rė pa­mo­kyc, kad ai­tų šerc, kol dar švie­su. Jie pir­mi nu­a­jo į kluo­nų, kur bu­vo šie­nas, pa­ska­vo­jo. Kap ata­jo tas vy­ras paimc šie­no, jie grie­bė jį – vie­nas už vie­nos ran­kos, ki­tas už ki­tos ir tem­pia, tas vy­ras rė­kia, o jie ne­pa­lai­dzia. Jau kap iš­trū­ko, at­bė­go be dū­ko pas vy­rus ir rė­kia: vy­rai pas ma­ni kluo­ni vel­nias. No­rė­jau šie­no paimc, tai kap grie­bė už ran­kų ir tem­pė, ale šep tep iš­trū­kau. Vy­rai juo­kias ir sa­ko, va kap tau aic nak­ciu šarc gy­vu­lius, kap vel­niai jau ka­ra­liau­na. Tų va­ka­rų li­ko ne­šar­ci gy­vu­liai, bet nuo to čė­so gy­vu­liai bu­vo pa­šar­ci dar švie­su.

Man ši­tų pokš­tų pa­po­ri­no ma­no tė­vu­lis Bro­nius Jo­nys.

O iš Du­bi­čių is­to­ri­jos: tai kaip per ka­rą du­bi­čiš­kių na­mai bu­vo su­bom­bar­duo­ti, o žmo­nės bu­vo su­va­ry­ti į baž­ny­čią ir už­da­ry­ti, ir mė­tė bom­bas ant baž­ny­čios, nors bom­bos spro­gi­nė­jo, bet baž­ny­čia ne­už­si­de­gė. Vo­kie­čiai iš­si­gan­do, kad čia kaž­kas ste­buk­lin­go. Da­bar baž­ny­čio­je, bo­bin­čiu­je, virš du­rų pa­ka­bin­tas kry­žius, ku­ris yra pa­da­ry­tas iš bom­bų ske­vel­drų, kaip pri­mi­ni­mas, kad mū­sų baž­ny­čio­je yra Ste­buk­lin­go­ji Jė­zaus Na­za­rie­čio sta­tu­la, ku­rią mels­da­mi žmo­nės li­ko gy­vi.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai