Ba­ris­tos Ga­bi­ja ir Da­nie­lė: „Rei­kia pa­si­tik­ti žmo­gų su šyp­se­na, iš­ly­dė­ti su ka­va” (2)

Gre­ta Ta­ri­mai­tė
Da­nie­lė ir Gabija – „Kavos skvero“ baristos. Gre­tos Ta­ri­mai­tės nuotr.
Da­nie­lė ir Gabija – „Kavos skvero“ baristos. Gre­tos Ta­ri­mai­tės nuotr.
Da­nie­lė ir Ga­bi­ja yra „Ka­vos skve­ro“ ba­ris­tos, spal­vin­gos as­me­ny­bės, tu­rin­čios įdo­mius po­mė­gius. Su Da­nie­le, moks­lei­ve, ku­ri ra­šo ei­les, gro­ja for­te­pi­jo­nu bei do­mi­si me­nu, ir ne­se­niai į tei­sės moks­lus įsto­ju­sia bei gy­vū­nus my­lin­čia Ga­bi­ja pa­kal­bė­jo­me apie tik­rą­jį ba­ris­tos dar­bą, įdo­mius klien­tus bei ka­vą.

– Kas įdo­mu ba­ris­tos dar­be?

Da­nie­lė: Dar­bas čia ma­ne ža­vi to­dėl, nes su­tin­ki daug skir­tin­gų žmo­nių su skir­tin­gais cha­rak­te­rio bruo­žais, spal­vo­mis. Mo­kai­si, kaip ben­drau­ti su skir­tin­go­mis as­me­ny­bė­mis. Bū­na la­bai įvai­rių eta­pų, nes at­ei­na žmo­nių, ku­rie per­duo­da blo­gą ener­gi­ją ar­ba kaip tik to­kią ge­rą, kad vi­są die­ną bū­ni dar­bin­gas ir ge­ros nuo­tai­kos. Kiek­vie­ną die­ną bū­na vis kaž­kas nau­jo, ki­to­kio.

Taip pat ka­va man yra me­nas ir man la­bai pa­tin­ka at­ras­ti nau­jus ka­vos ruo­ši­mo bū­dus, mė­gau­juo­si net ka­vos bė­gi­mu.

Ga­bi­ja: Sma­gu tai, kad ma­ne į šį dar­bą la­bai šil­tai pri­ėmė, su­ta­riu su vi­sais, tiek su sa­vi­nin­kais, tiek pa­čia Da­nie­le. Taip pat ma­ne ža­vi mū­sų sve­čiai. Jie vi­si la­bai ma­lo­nūs, man­da­gūs. Ir, ži­no­ma, pats dar­bas, nes kuo to­liau, tuo la­biau pa­tin­ka.

– Kaip mo­ko­tės vir­ti ka­vą?

Da­nie­lė: Pa­grin­di­nis mū­sų mo­ky­to­jas yra ma­no tė­tis Gied­rius („Ka­vos skve­ro“ sa­vi­nin­kas). Taip pat ka­vos vi­ri­mo įgū­džiai pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių, kaip mes no­rim iš­mok­ti ir kaip mes do­mi­mės. Ne vien tik mus mo­ko, tu pats tu­ri no­rė­ti grįž­ti na­mo ir žiū­rė­ti fil­mu­kus, pa­mo­kas, kaip iš­vir­ti nau­ją ka­vą, nes kiek­vie­na ka­va tu­ri skir­tin­gus pa­ruo­ši­mo bū­dus.

Ga­bi­ja: Įsi­dar­bi­nau čia ne­tu­rė­da­ma jo­kios pa­tir­ties, to­dėl prad­me­nų iš­mo­kė sa­vi­nin­kas Gied­rius. Bet pil­nas in­ter­ne­tas ka­vos pa­ruo­ši­mo vaiz­do įra­šų, skai­tė­me kny­gą „Te­bū­nie ka­va“, iš ten su­ži­no­jo­me vi­sus pa­grin­dus.

– Ko­kių klien­tų su­lau­kia­te?

Ga­bi­ja: Tu­riu nuo­la­ti­nį klien­tą – Meš­kių. Meš­kius yra mū­sų klien­to šu­niu­kas. Jis vie­nas iš la­biau­siai at­si­da­vu­sių sve­čių, nes tik at­ėjęs pri­bė­ga prie pre­kys­ta­lio, at­si­sto­ja ant dvie­jų ko­jų ir lau­kia.

Da­nie­lė: Dar tu­rim ka­tę, ku­riai da­viau var­dą Skve­riu­kė. Ji daž­nai at­ei­na pas mus, at­si­gu­la ant pa­lan­gės prieš sau­lę ir mie­ga. Vie­ną die­ną pas mus sve­čia­vo­si, kol už­si­da­rėm, se­kio­jo iš pas­kos. Ki­tą kar­tą at­ėju­si pra­dė­jo len­ty­no­mis lai­pio­ti. Čia du pa­grin­di­niai mū­sų „Ka­vos skve­ro“ sve­čiai.

O jei rim­tai, pas mus daž­nai lan­ko­si vie­ti­niai Aly­taus mies­to gy­ven­to­jai, dau­gu­ma jų me­niš­kos sie­los, do­mi­si te­at­ru, mu­zi­ka, fo­to­gra­fi­ja.

Ga­bi­ja: Taip pat su­lau­kia­me tu­ris­tų. Ne­se­niai pas mus už­su­ko tu­ris­tai iš Kau­no, su­ži­no­ję in­ter­ne­te, kad esa­me įver­tin­ti net 5 žvaigž­du­tė­mis.

Ka­dan­gi tu­ri­me ve­ga­niš­kų de­ser­tų ir au­ga­li­nio pie­no pa­si­rin­ki­mą, ga­li­me pa­siū­ly­ti ki­to­niš­ką asor­ti­men­tą. Pas mus už­su­ka žmo­nės, ku­rie ne­to­le­ruo­ja lak­to­zės ar yra kam nors aler­giš­ki.

Mes ne­tu­ri­me jo­kių si­ru­pų, vie­toj jų siū­lo­me kuo na­tū­ra­les­nius pro­duk­tus: na­mi­nę ka­ra­me­lę, ku­rią mums ver­da „Ka­ra­me­lės oazė“, ir na­tū­ra­lų aga­vos si­ru­pą. Gal tai ir pri­trau­kia įvai­rius žmo­nes.

Tu­ri­me ir nuo­la­ti­nių klien­tų. Kar­tais jų ne­be­rei­kia klaus­ti, ką jie gers, nes vi­sa­da per­ka tą pa­tį. Per il­gą lai­ką pri­si­me­ni, kas ge­ria ka­vą su, o kas be cuk­raus ir iš ko­kio puo­de­lio.

– Ko­kių ne­ti­kėčiau­sių klau­si­mų su­lau­kia­te iš klien­tų?

Da­nie­lė: „Iš kur per­ka­te in­dus?“ Nors šis klau­si­mas jau ga­na daž­nas ir ne­toks ne­ti­kė­tas. Bū­na, žmo­nės pa­klau­sia, ar pre­kiau­ja­me ci­ga­re­tė­mis, alu­mi. Ta­da su­si­mąs­tai, ar mū­sų ka­vi­nė tik­rai pa­na­ši į tą vie­tą, ku­rio­je pre­kiau­tų šio­mis pre­kė­mis?

Ga­bi­ja: Bū­na, tu­ris­tai do­mi­si, ko­kias įžy­mias vie­tas ap­lan­ky­ti. Kar­tais už­su­ka žmo­nės ir klau­sia, ar ne­ga­mi­na­me ke­ba­bų. Ten­ka juos nu­vil­ti ir pa­sa­ky­ti „tik­rai ne“.

– Koks yra tik­ra­sis ba­ris­tos dar­bas?

Ga­bi­ja: Pir­mi žo­džiai, ku­riuos iš­gir­dau tik at­ėju­si dirb­ti: „Rei­kia pa­si­tik­ti žmo­gų su šyp­se­na, iš­ly­dė­ti su ka­va.“ Vie­nas iš pa­grin­di­nių dar­bų yra ben­dra­vi­mas su žmo­nė­mis, jų iš­klau­sy­mas, nes pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie at­ei­na pa­si­kal­bė­ti ir iš­si­pa­sa­ko­ti.

– Ko­kius ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­ja­te ka­vi­nė­je

Da­nie­lė: Prieš maž­daug me­tus ne­ti­kė­tai pas mus už­su­ko šo­kių stu­di­jos va­do­vė ir pa­siū­lė per Aly­taus mies­to die­nas pa­šok­ti ka­vi­nė­je. Taip vis­kas ir gi­mė. Da­bar kar­tą per sa­vai­tę ren­gia­me šo­kių va­ka­rą. Su šo­kė­jais jau esa­me su­si­ben­dra­vę, vi­sa­da pa­kal­ba­me. Mes pa­čios ne­ina­me šok­ti ir vis­ką ste­bi­me iš už ba­ro, bet pa­ti at­mo­sfe­ra bū­na la­bai sma­gi, gro­ja gra­ži mu­zi­ka ir dirb­ti tam­pa vie­nas ma­lo­nu­mas.

Taip pat bū­na gy­vos mu­zi­kos va­ka­rai. Juos ren­gia­me per mė­ne­sį ke­lis kar­tus ir tik va­sa­rą.

Ren­gia­me ir vi­ni­lo va­ka­rus, ku­rio me­tu žmo­nės ga­li at­si­neš­ti bei leis­ti sa­vo vi­ni­li­nes plokš­te­les ir prie puo­de­lio ka­vos klau­sy­ti gra­žios mu­zi­kos.

– Ar „Ka­vos skve­ras“ yra drau­giš­kas gam­tai?

Ga­bi­ja: Tik­rai taip. Mū­sų puo­de­liai iš­si­neš­ti, šiau­de­liai bei dang­te­liai yra per­dir­ba­mi. Tu­ri­me au­ga­lų, ku­riuos nau­do­ja­me kaip pro­duk­tą. Taip pat siū­lo­me įsi­gy­ti mū­sų daug­kar­ti­nius puo­de­lius, o jei­gu žmo­gus pa­pra­šo iš­vir­ti ka­vos iš­si­ne­ši­mui į jo daug­kar­ti­nį puo­de­lį, mes jam vi­sa­da pri­tai­ko­me nuo­lai­dą.

Mes esa­me drau­giš­ki ir gam­tai, ir at­ski­rai gy­vū­nams. Kai at­ei­na sve­čių su au­gin­ti­niais, vi­sa­da juos pa­vai­ši­na­me van­de­niu.

– Dirb­ti čia yra la­biau ma­lo­nu­mas ar dar­bas?

Ga­bi­ja: Iš pat pra­džių, kai at­ėjau čia dirb­ti, nie­ko ne­mo­kė­jau ir vis­ko bi­jo­jau, tik­rai bu­vo tik dar­bas. Pri­si­me­nu, kad pir­mą dar­bo die­ną su­ge­bė­jau su­dau­žy­ti ke­tu­ris puo­de­lius. Bet kuo to­liau, tuo la­biau jau­čiu aist­rą šiam dar­bui. Kai pa­kei­čiau po­žiū­rį iš dar­bo į po­mė­gį, at­ro­do, net ne­pa­vargs­tu dirb­ti.

Da­nie­lė: La­bai pri­klau­so nuo die­nos. Jei die­ną at­ei­na daug žmo­nių – dar­bas. Kai bū­na ma­žiau, aš net at­si­pa­lai­duo­ju dirb­da­ma, ma­lo­nu kal­bė­tis su žmo­nė­mis. Jei bū­na lie­tin­ga die­na ir už­ei­na su­ly­tas žmo­gus, jam taip ge­ra vir­ti ka­vą. Bū­na tik­rai ma­lo­nu­mas.

– Ko­kie yra ba­ris­tos dar­bo pliu­sai ir mi­nu­sai?

Ga­bi­ja: Ži­no­ji­mas, kad žmo­gui su­ke­li šyp­se­ną sa­vo dar­bu. Gal­būt at­ėju­siam sve­čiui die­na bu­vo sun­ki, o tu jam iš­vi­rei ka­vos, iš­klau­sei jo, su­kė­lei po­zi­ty­vo. Tai la­bai ge­ras jaus­mas.

Da­nie­lė: Vi­du­je pa­si­da­ro šil­ta, kai ži­nai, kad žmo­gus at­ei­na, pa­si­ti­ki ta­vim ir tu jam su­tei­ki ge­rų emo­ci­jų.

Dar vie­nas di­de­lis pliu­sas – iš­mo­kau tvar­ky­tis. Prieš pra­dė­da­ma dirb­ti aš bu­vau su­si­py­ku­si su tvar­ka, bet čia tu­ri tvar­ky­tis ry­te, va­ka­re, kar­tais net die­nos me­tu. Pri­pra­tau prie tvar­kos ir net na­muo­se pa­si­da­ro ne­jau­ku, kai pa­ma­tai ne­tvar­kin­gas pa­lan­ges.

Ga­bi­ja: Be to, šia­me dar­be ten­ka ben­drau­ti su la­bai skir­tin­gais žmo­nė­mis, įvai­raus am­žiaus, tu­rin­čiais ki­to­kių po­mė­gių ar nu­si­sta­ty­mų ir tai ple­čia ta­vo mąs­ty­mą, o tai la­bai di­de­lis pliu­sas.

Da­nie­lė: Ka­dan­gi dir­bam ko­man­do­je, su­si­stip­rė­ja ir mū­sų ben­drys­tė, vie­ny­bė. To­bu­li­na­me ko­man­di­nį dar­bą ir ben­dra­vi­mą tar­pu­sa­vy­je.

Ga­bi­ja: Taip pat da­bar gy­ve­na­me lai­kais, kai ne­pa­lei­džia­me te­le­fo­no iš ran­kų. Kai vi­są die­ną dir­bi su žmo­nė­mis ir ran­di veik­los ne tik ka­vą vir­ti, tai net ne­ky­la ran­ka pa­si­im­ti te­le­fo­no ir pa­si­tik­rin­ti so­cia­li­nių tin­klų. La­bai ge­ras po­ky­tis, kad dar­be kei­čia­me so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą į re­a­ly­bę.

Vie­nin­te­lis ba­ris­tų dar­bo mi­nu­sas tai, kad per vi­są dar­bo die­ną iš­si­kal­bi su vi­sais ir apie vis­ką, to­dėl grį­žu­si na­mo tu ne­no­ri su nie­kuo kal­bė­ti, no­ri skir­ti lai­ko sau ir nuo vis­ko at­si­ri­bo­ti.

– Ko­kia pa­ti po­pu­lia­riau­sia ka­va?

Ga­bi­ja: Ma­nau flat whi­te. An­tra sa­vai­tė, kai jos klien­tai dau­giau­sia pra­šo. Gal­būt dar­bo per­trau­kos me­tu žmo­nės at­ei­na iš­ger­ti stip­res­nės ka­vos, kad gau­tų dau­giau ener­gi­jos.

Da­nie­le: Aš ma­nau, kad va­sa­rą šal­ta lat­te ar­ba cold brew, žie­mą šil­ta lat­te. Mū­sų at­sa­ky­mai grei­čiau­siai ski­ria­si to­dėl, nes aš daž­niau­siai dir­bu sa­vait­ga­liais, o Ga­bi­ja dar­bo die­no­mis. Skir­tin­go­mis die­no­mis at­ei­na skir­tin­gi klien­tai.

– Ko­kia Jū­sų mėgs­ta­miau­sia ka­va?

Da­nie­lė: Man la­bai pa­tin­ka ka­va, ruoš­ta fil­tri­niu, lė­tuo­ju bū­du.

Ga­bi­ja: Ka­dan­gi esu ka­ra­me­lės fa­na­ti­kė, tai pa­ti mėgs­ta­miau­sia ka­va yra ca­ra­mel mac­chia­to.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.