Aly­tiš­kė fo­to­gra­fė Gus­tė Be­ran­ky­tė: „Man pa­tin­ka iš­gy­ven­tų pa­tir­čių vi­su­ma”

– Gus­te, pa­pa­sa­ko­ki nuo ko pra­si­dė­jo ta­vo kaip fo­to­gra­fės is­to­ri­ja?

– Ji pra­si­dė­jo, kai man bu­vo maž­daug vie­nuo­li­ka me­tų. Nors ir ne­tu­rė­jau sa­vo ap­lin­ko­je fo­to­gra­fų, tačiau labai norėjau fotoaparato. Tuo metu turėjau labai prastą telefoną, ne „Android“, tačiau jau liečiamuoju ekranu. Pamenu, kad tuo metu pafotografavau šuniukus, kačiu­kus ir tada be galo užsinorėjau fotoaparato. Vienas šeimos draugas man gimtadienio proga jį padovanojo. Labai džiaugiausi. Tada pradėjau fotografuoti viską: gėlytes, augaliukus, gyvūniukus. Viską. Bet ne žmones.

– Kaip tuo­me­ti­nis ta­vo fo­to­apa­ra­tas at­ro­dė?

– Tuo me­tu tai bu­vo iš tie­sų ne­blo­gas fo­to­apa­ra­tas – „Ni­kon D3100“. Jis ne­bu­vo pro­fe­sio­na­lus, tačiau visiškai pakako foto­grafuoti dienos metu.

– Kaip nu­spren­dei, kad tau jau rei­kia ant­ro­jo fo­to­apa­ra­to?

– Bu­vau pa­kvies­ta fo­to­gra­fuo­ti ren­gi­nį Aly­tu­je „Kal­ba­me šo­kiu“. Ži­no­jau, kad su sa­vo fo­to­apa­ra­tu ne­ga­lė­siu to pa­da­ry­ti, nes jis bu­vo ne­pa­jė­gus fo­to­gra­fuo­ti to­kio­je tam­sio­je ap­lin­ko­je. Tuo me­tu nu­spren­džiau, kad at­ėjo lai­kas pa­keis­ti fo­to­apa­ra­tą. Taip pat pri­si­dė­jo dar ir tai, kad mėgs­tu fo­to­gra­fuo­ti nak­tį ar­ba vė­lai va­ka­re, ka­da sau­lės švie­sos nė­ra. Man pa­tin­ka ras­ti švie­sos šal­ti­nius, esančius mieste.

– Ko­kius švie­sos šal­ti­nius ran­di Aly­tu­je?

– Iš pra­džių čia tai padaryti buvo sunku, nes visur dominuoja geltonas apšvietimas. Po juo nieko nesimato. Bet centre yra gatvių, apšviestų balta šviesa. Iš tiesų, kartais su draugais išva­žiuodavome už miesto ir ap­švies­da­vo­me au­to­mo­bi­lių švie­so­mis. Kar­tais ir kai ku­rių vit­ri­nų ap­švie­ti­mai yra įdo­mes­nių spal­vų, ga­li­ma juos nu­fo­tog­ra­fuo­ti gra­žiu kam­pu. Tad bū­da­vo, kad ke­liau­ji ap­link mies­tą ir ieš­kai kuo įdo­mes­nio ap­švie­ti­mo ge­ram kad­rui už­fik­suo­ti.

– Mi­nė­jai, kad kar­tais va­žiuo­da­vai su drau­gais fo­to­gra­fuo­ti už mies­to, jie tau pa­dė­da­vo. Ko­kia dar pa­gal­ba ga­li bū­ti rei­ka­lin­ga fo­to­gra­fui?

– Kuo dau­giau pa­gal­bos – tuo ge­riau. Fo­to­gra­fuo­jant žmo­nes daž­nai rei­ka­lin­gi sti­lis­tai, vi­sa­žis­tai, asis­ten­tai. Ne­se­niai da­riau fo­to­se­si­ją mer­gi­nai ir pa­si­kviečiau savo draugą padėti. Tai buvo be galo naudinga – jis padėjo kažką atnešti, palaikyti apšvietimą tam tikru kampu, nes pats to negali padaryti. Kai fotografuoji, tai norisi susitelkti į pačią fotografiją, o ne į pašali­nes smulkmenas.

– Ar įma­no­ma fo­to­gra­fui Lie­tu­vo­je sam­dy­tis asis­ten­tą – fi­nan­si­niu po­žiū­riu?

– Įma­no­ma. Bet tai daž­niau vyks­ta ves­tu­vi­nė­se fo­to­se­si­jo­se. Daž­niau­siai tie asis­ten­tai at­ei­na pas fo­to­gra­fus at­lik­ti ne­mo­ka­mos prak­ti­kos. Na, bent jau iš to, ką aš esu mačiusi. O jeigu dirbant fotografu Alytuje, studi­joje, tai tikrai manau, kad neįmanoma. Per brangu.

–O kaip daž­niau bū­na, ar fo­to­gra­fas kiek­vie­nai fo­to­se­si­jai ren­ka­si skir­tin­gą asis­ten­tą, ar pa­si­ren­ka vie­ną ir su juo daž­niau­siai dir­ba?

– Kiek esu mačiusi iš savo užsienio ir Lietuvos praktikos, tai dažniausiai studentas nueina pas fotografą ir pasiprašo būti asis­tentu. Tai tampa kaip ir savano­riška praktika, tačiau iš to studentas gauna patirties, kon­taktų. Tad dažniausiai tai būna labiau pastovus ryšys.

– Ar tau pačiai teko būti asistente?

– Ne. Tačiau mes su kitu kur­sioku užsienyje (De Montfort universitete, Lesteryje, Angli­joje) prisidėjome prie vienos kompa­nijos darbo, kurio metu padė­jome produktų fotografija, rekla­ma, marketingu. Viskuo, kas susiję su vizualizacija.

– Mi­nė­jai, kad stu­di­ja­vai už­sie­ny­je. Ko­dėl ne Lie­tu­vo­je?

– Lie­tu­vo­je man te­ko bū­ti Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to or­ga­ni­zuo­to­je sto­vyk­lo­je dar tuo me­tu, kai mo­kiau­si mo­kyk­lo­je. Tu­rė­jo­me me­nų mo­du­lį. Per­žiū­rė­jau vi­sas jų tu­ri­mas stu­di­jas, su­si­ju­sias su fo­to­gra­fi­ja. Jų įran­ga ne­­­bu­vo kaž­kas, į ką no­rėčiau in­vestuoti pinigus. Nes, pavyz­džiui, užsienyje tu bet kada gali užsirezervuoti studiją, visą parą atidaryta biblioteka, galima užsi­sakyti bet kokią įrangą trims dienoms nemokamai. Per atos­togas, pavyzdžiui, įrangą galima pasiimti ir mėnesiui laiko. Dar galima naudotis garso įrašymo įranga, nes studijavau fotografiją ir video-. Tad tai suteikė galimy­bes daug ką išsibandyti. Taip pat mano tikslai neapsiriboja tik Lietuva.

– Tai ne­ap­si­ri­bo­ji ir vien fo­to­gra­fi­ja, taip pat dir­bi ir su gar­su, ir vaizdu, o ar su­lau­ki di­des­nės pa­klau­sos, iš­ma­ny­da­ma ne vie­ną sri­tį, o ke­lias?

– Ma­nau, kad mū­sų die­nų pa­sau­ly­je yra svar­biau nu­si­ma­ny­ti ke­lio­se sri­ty­se po tru­pu­tį, o ne vie­no­je bū­ti pro­fe­sio­na­lu, nes kai nu­si­ma­nai tik vie­no­je, tai tam­pa sun­ku ieš­ko­tis dar­bo. Kai nu­si­ma­nai ke­lio­se, tuo­met ga­li dirb­ti su dau­giau žmo­nių. Bet čia mano asmeninės įžvalgos, nes pati mėgstu dirbti su įvairiais žmonėmis. Iš principo, univer­salumas svarbus.

– Jei at­vi­rai, tai ku­rio­je fo­to­gra­fi­jos sri­ty­je už­dir­ba­mi di­džiau­si pi­ni­gai?

– Lie­tu­vo­je – ves­tu­vė­se. Už­sie­ny­je – aukš­to­sios ma­dos fo­to­gra­fi­jo­je. Bet ten la­bai sun­ku pa­tek­ti. Šiaip fo­to­gra­fi­jo­je ga­li­ma ne­ma­žai už­dirb­ti, bet ten rei­kia už­si­tar­nau­ti sa­vo var­dą, kad pre­ten­duo­tum į di­de­lį at­ly­gį.

– O su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis su­si­du­ria fo­to­gra­fai Lie­tu­vo­je?

– Daug pro­ble­mų. Vi­sų pir­ma, nie­kas ne­ver­ti­na fo­to­gra­fi­jos ir me­no kaip rim­tos pro­fe­si­jos. Kai pa­sa­ky­da­vau, kad bai­giau fo­to­gra­fi­ją, iš­girs­da­vau: „O ką tu su ja da­ry­si.“ Kai tuo tar­pu mes vi­si skai­to­me žur­na­lus, žiū­ri­me te­le­vi­zi­ją, ma­to­me re­kla­mas, ku­rio­se yra nuo­trau­kos, gra­fi­nis di­zai­nas, pie­ši­niai. Me­nas mus su­pa, bet žmo­nės ne­pri­ima to rim­tai. Jei iš­brauk­tu­me me­ną iš žmo­nių pa­sau­lio bent mė­ne­siui, tai vi­si iš­pro­tė­tų. O ki­ta pro­ble­ma yra ta, kad nie­kas ne­no­ri mo­kė­ti pi­ni­gų už fo­to­gra­fi­ją. Tar­si vi­si įsi­vaiz­duo­tų, kad tas nuo­trau­kas yra pa­pras­ta pa­da­ry­ti. Bet tu in­ves­tuo­ji į tech­ni­ką, kur­sus, re­da­ga­vi­mo pro­gra­mas. Gal­būt ir fo­to­gra­fuo­ji vos vie­ną die­ną, bet re­da­guo­ji nuo­trau­kas dvi die­nas. Net esu tu­rė­ju­si to­kių re­ak­ci­jų, kai nuo­lat klau­si­nė­da­vo, ar jau pa­ruoš­tos nuo­trau­kos. Tuo­met su­ra­šy­da­vau, kiek ir ko aš dar tu­riu pa­da­ry­ti, ir tuo­met man at­sa­ky­da­vo, kad nie­ka­da ne­ma­nė, kad fo­to­gra­fi­ja rei­ka­lau­ja tiek daug dar­bo. Trūks­ta edu­ka­ci­jos.

– Tai ko­dėl tu vis­gi my­li fo­to­gra­fi­ją?

– Nes man pa­tin­ka iš­gy­ven­tų pa­tirčių visuma. Kartais atrodo, kad, einant gatve ir pastebėjus kažkokią smulkmeną, gimsta idėja. Arba scrollinant instagrame. Arba nugirdus kažkieno pokalbį mieste.

– Ar tu­ri sa­vo mėgs­ta­miau­sius fo­to­gra­fus?

– Tu­riu. Uni­ver­si­te­te ma­ne įkvė­pė Nan Gol­din, Cin­dy Sher­man, Ro­bertas Map­plet­hor­pe, iš dai­li­nin­kų man pa­ti­ko Remb­rand­tas, nes jis pra­dė­jo dirb­ti su au­to­por­tre­tais.

– Gal pa­sa­ky­tum po vie­ną ta­ve ža­vin­tį da­ly­ką iš mi­nė­tų fo­to­gra­fų?

– Ma­nau, kad jie vi­si drą­sūs da­ry­ti tai, ką no­ri. Tai at­si­spin­di jų dar­buo­se. Pa­ti Nan Gol­din ma­ne su­ža­vė­jo sa­vo sa­ki­niu: „Aš fo­to­gra­fuo­ju sa­ve tuo­met, kai sun­ku, ar­ba kaž­kas keičiasi, kad rasčiau pagrindą ant ko stovėti pokyčių metu... Savęs foto­grafavimas tampa keliu į save pačią.“ Cindy Sherman man patiko, nes radau jos projektą, kur ji kūrė įvairius veikėjus iš filmų, knygų. Ji sukūrė begalę skirtingų personažų, kurie nesi­kartojo. Ir kuomet publika pasa­kė, kad jos darbai gražūs, ji ėmė kurti atbaidančius darbus ir pasakė: „O kas pasikabins šitus darbus virš savo lovos? Paban­dykit kas nors.“ Robertas Map­ple­t­horpe per visus savo darbus parodė tą savo pusę, kurios vi­suo­menė nebūtų priė­musi. Jis fo­to­grafavo žmones ir gėles. Ne­ma­nau, kad kas nors pasauly­je yra gražiau nufoto­grafavęs gė­les nei jis. Man patiko, kaip jis su­sitaikė su tuo, kad miršta, per savo autoportreto meną. Tarsi bū­tų išliejęs skausmą ir kančią per meną.

– Kaip fo­to­gra­fas su­pran­ta, kad tai – ge­ras kad­ras?

– Sun­kiai. Re­da­guo­ju vi­sas nuo­trau­kas. Per­žiū­riu jas po ke­lis kar­tus ati­džiai. Pa­ren­ku fo­to­gra­fi­jos tai­syk­les ati­tin­kančias nuotraukas. Tuomet klausiu drau­gų, šeimos. Klausinėju: „Na, kuri verta dėmesio?“ Kai kuriuos kadrus vertinu tik todėl, kad jie tinka man portfolio, parodo, ką aš galiu iš profesionalios pusės. Žmonės, kurie nusimano šioje srityje, supras, kiek galiu ir moku.

– Pa­bai­gai pra­šy­siu pa­si­da­ly­ti pa­slap­ti­mi, kaip tam pa­pras­tam žmo­gui te­le­fo­nu pa­gau­ti gra­žų kad­rą?

– Yra du svar­biau­si da­ly­kai: ap­švie­ti­mas ir prak­ti­ka. Kuo dau­giau fo­to­gra­fuo­si, tuo dau­giau kam­pų at­ra­si, im­si iš­ma­ny­ti ap­švie­ti­mo sub­ti­ly­bes. Čia kaip ir mu­zi­ko­je – kuo dau­giau gro­si, tuo ge­riau su­gro­si.