Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Lo­re­ta Šer­nie­nė: „Jeigu gali padaryti geriau, tai ir daryk”

– Kaip Jums se­kė­si mo­kyk­lo­je?

– Mo­kyk­lo­je se­kė­si la­bai ge­rai. Bu­vau iš tų mo­ki­nių, ku­rie vi­sa­da ra­do ką veik­ti. Tuo­met dar bu­vo pen­kia­ba­lė sis­te­ma, tu­rė­jau be­veik tik pen­ke­tu­kus. Bet aš daug dir­bau, mo­kiau­si. Aiš­ku, ne vis­kas bu­vo leng­va, kaip ir mums vi­siems. Vė­les­nė­se kla­sė­se rei­kė­jo pa­sė­dė­ti ir nak­ti­mis, kad įro­dy­čiau sau – aš ga­liu. Ir aš nu­ga­lė­da­vau. Įveik­da­vau sun­ku­mus bet ko­kiais bū­dais. To­dėl mo­kyk­li­nius me­tus at­si­me­nu šil­tai, švie­siai, su mei­le sa­vo mo­kyk­lai.

– Koks da­ly­kas mo­kyk­lo­je Jums pa­ti­ko la­biau­siai?

– Ru­sų kal­ba, nes tu­rė­jau ste­buk­lin­gą mo­ky­to­ją. Ir lie­tu­vių bei pran­cū­zų kal­bos. Ap­skri­tai, kal­bos bu­vo ma­no sil­pny­bė. Tai bu­vo tos pa­mo­kos, ku­rio­mis aš mė­ga­vau­si. Ir jų mo­ky­to­jos bu­vo nuo Die­vo. Tur­būt to­dėl ir ta­pau kal­bos mo­ky­to­ja.

– Apie ko­kią pro­fe­si­ją sva­jo­jo­te vai­kys­tė­je?

– Iki aš­tun­tos kla­sės sva­jo­jau bū­ti gy­dy­to­ja, nes la­bai pa­ti­ko bal­ti cha­la­tai. At­ro­dė taip šva­ru, gra­žu. Bet po kiek lai­ko dėl tam tik­rų da­ly­kų nu­spren­džiau tap­ti mo­ky­to­ja. Mes daž­nai žais­da­vo­me kie­muo­se mo­kyk­las. Man la­bai pa­tik­da­vo bū­ti mo­ky­to­ja. Bū­da­ma de­šim­to­kė įsto­jau į tuo­me­čio Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to ne­aki­vaiz­di­nę gru­pę. Sva­jo­nė tap­ti mo­ky­to­ja vir­to re­a­ly­be.

– Ko­kia bu­vo pir­ma mo­kyk­la, ku­rio­je dir­bo­te?

– Pir­ma mo­kyk­la, ku­rio­je dir­bau, bu­vo Aly­taus mo­kyk­la-in­ter­na­tas, da­bar­ti­nė Aly­taus Pi­lia­kal­nio pro­gim­na­zi­ja. Pri­si­mi­ni­mai ir gra­žūs, ir sun­kūs, nes dir­bau su vai­ku­čiais, ku­rie gy­ve­no ten. Bet vai­kai bu­vo nuo­sta­būs. Su vi­so­kiais vai­kais di­džiau­sias ma­lo­nu­mas dirb­ti, nes vai­kų blo­gų ne­bū­na. At­ski­rais at­ve­jais bū­na ne­tin­ka­mi jų po­el­giai, bet jie ir yra vai­kai, ku­rie dar tik mo­ko­si ir elg­tis, ir gy­ven­ti tei­sin­gai. Ir jūs pa­tys ne­bi­jo­ki­te, kai ne­pa­vyks­ta kas. Te­bū­nie tai pa­mo­ka, iš ku­rios pa­si­mo­ky­si­te ir su­pra­si­te, kad ki­tą kar­tą pa­si­elg­si­te vi­siš­kai ki­taip.

– Ko­kio da­ly­ko mo­ky­to­ja Jūs bu­vo­te?

– Bu­vau ru­sų kal­bos (kaip už­sie­nio kal­bos) mo­ky­to­ja. Esu da­bar­ti­nio jū­sų ru­sų kal­bos va­do­vė­lio ben­dra­au­to­rė.

– Koks po­el­gis pa­kei­tė Jū­sų gy­ve­ni­mą?

– Tai bu­vo la­bai se­niai, dar ne­gal­vo­jau apie mo­kyk­los va­do­vo po­zi­ci­ją. Vie­ną kar­tą po­kal­by­je su žmo­gu­mi iš­gir­dau jo bal­se abe­jo­nę ma­no kom­pe­ten­ci­ja. To pa­ka­ko, ir aš nu­spren­džiau įro­dy­ti sau ir ki­tiems, kad ga­liu. Ma­no va­rik­lis už­si­kū­rė, pra­dė­jau kur­ti mo­ko­mą­sias prie­mo­nes vai­kams. Ta­da iš­drį­sau ra­šy­ti sa­vo in­di­vi­du­a­lias pro­gra­mas, iš­drį­sau pa­ra­šy­ti pir­mą va­do­vė­lį, ku­rį pa­ra­šiau ran­ka, par­ke­riu. Tai bu­vo prieš 20 me­tų. Kaip ma­to­te, ne vi­sa­da mo­ty­vuo­ti ga­li tik ge­ras žo­dis ar pa­ska­ti­ni­mas.

– Ar bū­da­ma ma­ža sva­jo­jo­te tap­ti ug­dy­mo įstai­gos di­rek­to­re?

– Ne, bū­da­ma ma­ža sva­jo­jau tap­ti gy­dy­to­ja, bet vie­ną kar­tą bu­vau bai­sios trau­mos liu­di­nin­kė, nuo ta­da pra­dė­jau ieš­ko­ti sa­vo ki­to pa­šau­ki­mo. Po kiek lai­ko su­si­do­mė­jau pe­da­go­gi­ka ir ta­pau ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja. Man la­bai pa­ti­ko dirb­ti su vai­kais. Mo­ky­to­jo dar­bas toks svar­bus, kad mes ne­tu­ri­me ga­li­my­bės klys­ti, be­veik kaip gy­dy­to­jai.

– Kas Jus įkvė­pė tap­ti di­rek­to­re?

– Dirb­da­ma daug me­tų mo­ky­to­ja pra­dė­jau kur­ti vi­zi­ją apie mo­kyk­lą, tru­pu­tį ki­to­kią nei to­ji, kur aš dir­bau. No­ras iš­ban­dy­ti sa­ve ir su­kur­ti to­kią mo­kyk­lą, į ku­rią no­riai ei­tų ir mo­ki­niai, ir mo­ky­to­jai, į ku­rią sa­vo vai­kus no­rė­tų leis­ti tė­ve­liai – tai di­džiau­sias įkvė­pi­mas. Da­bar aš esu ke­ly­je į to­kios mo­kyk­los kū­ri­mą.

– Kas pa­dė­jo įgy­ven­din­ti Jū­sų tiks­lus?

– La­bai daug pa­dė­jo žmo­nės, ku­rie bu­vo ar­ti ma­nęs. Jie pa­lai­kė sie­kiant tų tiks­lų. Jei ar­ti­mie­ji ne­pa­lai­ko ir na­mie ne­tu­ri ge­rų są­ly­gų dirb­ti, tiks­lus pa­siek­ti žy­miai su­dė­tin­giau. Taip pat pa­dė­da­vo ko­le­gos dar­be, ku­rie pa­lai­kė ma­no idė­jas. Dar vie­nas da­ly­kas – cha­rak­te­ris ir ži­no­ji­mas, kad di­de­liu dar­bu ga­li pa­siek­ti tai, ko trokš­ti. Jei įma­no­ma pa­da­ry­ti ge­riau, tai ir da­ryk.

– Ar mėgs­ta­te sa­vo dar­bą? Ko­dėl?

– Mėgs­tu sa­vo dar­bą, nes jis yra la­bai įdo­mus ir pra­smin­gas. Įdo­mus, nes tu nė vie­nos die­nos to­kios pa­čios ne­tu­ri – at­ei­ni į dar­bą ir ne­ži­nai, kas ta­vęs lau­kia. Ma­tau pras­mę to, ką da­rau, re­a­li­zuo­ju sa­ve veik­lo­se. Ma­no cha­rak­te­riui rei­kia po­ky­čių ir skir­tin­gos veik­los, o sėk­mė sly­pi ma­no die­no­tvarkėje.

– Ar da­bar dar iš­ky­la sun­ku­mų dir­bant di­rek­to­rės dar­bą, ar jau esa­te įgu­du­si vi­siš­kai, kad jau vis­kas kaip per svies­tą ei­na­si?

– Tik­rai pro­ble­mų dar yra, jų yra kiek­vie­ną die­ną. Tai gal net­gi ne pro­ble­mos, o tie­siog klau­si­mai, ku­riuos rei­kia spręs­ti. O įgu­di­mo kuo dau­giau tu­ri, tuo di­des­nė at­sa­ko­my­bė sle­gia pe­čius. Kaip ir jums tur­būt – kuo dau­giau ži­no­te, tuo la­biau bi­jo­te su­klys­ti. Aš ir­gi toks žmo­gus kaip jūs, ir kiek­vie­ną die­ną su­si­du­riu vis su ki­tais klau­si­mais, į ku­riuos at­sa­ky­mo iš kar­to ne­tu­riu, rei­kia svars­ty­ti, da­ry­ti, kreip­tis pa­gal­bos į spe­cia­lis­tus. Ap­link sa­ve esu su­kū­ru­si pui­kią ko­man­dą, ku­ri man la­bai pa­de­da. As­me­ni­nė pa­tir­tis taip pat au­ga, bet vi­sa­ži­nė to­li gra­žu ne­su.

– Ko­kią sal­džią sil­pny­bę tu­ri­te?

– Tie­sio­gi­ne pras­me tu­riu sil­pny­bę šim­ta­la­piui, o per­kel­ti­ne pras­me – kny­goms ir ke­lio­nėms.

– Ko­kią kny­gą skai­to­te šiuo me­tu? Ap­skri­tai, ko­kia li­te­ra­tū­ra Jums pa­tin­ka?

– Da­bar skai­tau Ru­dolp­ho W. Giu­lia­ni’o kny­gą „Ly­de­ris“. Ši kny­ga įdo­mi man kaip va­do­vui, ir šiaip jo­je yra daug ge­rų min­čių. Skai­tau su pieš­tu­ku. Ap­skri­tai mėgs­tu skai­ty­ti ir įdo­mias vie­tas pa­si­brauk­ti. Mo­kyk­lo­je la­bai daug te­ko skai­ty­ti, o ka­dan­gi li­te­ra­tū­ra man pa­tin­ka, tai per­skai­čiu­si esu dau­gy­bę lie­tu­vių ra­šy­to­jų kū­ri­nių: Juo­zo Bal­tu­šio, Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės, Mai­ro­nio, Pau­liaus Šir­vio, Sa­lo­mė­jos Nė­ries ir ki­tų. Taip pat mė­gau ru­sų au­to­rius: Le­vą Tols­to­jų, Fio­do­rą Dos­to­jev­skį, An­to­ną Če­cho­vą, Iva­ną Tur­ge­ne­vą, Bo­ri­są Pa­ster­na­ką. Vi­sus kū­ri­nius skai­čiau ru­sų kal­ba. My­liu pran­cū­zų kal­bą, jos mo­kiau­si mo­kyk­lo­je. Pran­cū­ziš­kai esu per­skai­čiu­si Ho­no­re de Bal­za­co kū­ri­nių. Skai­ty­mas pa­dė­jo mo­ky­tis kal­bų ir pra­plė­tė pa­sau­lio pa­ži­ni­mą.

– Kur to­liau­siai esa­te nu­ke­lia­vu­si?

– To­liau­siai, ko ge­ro, bū­tų To­li­mie­ji Ry­tai.

– Ar Jums te­ko vai­ruo­ti mo­to­cik­lą?

– Man pa­čiai ne­te­ko vai­ruo­ti mo­to­cik­lo, bet te­ko ke­lis kar­tus juo va­žiuo­ti.

– Ar mėgs­ta­te ga­min­ti?

– Ne. Au­gi­nau tris sū­nus, ku­rie mė­go pa­val­gy­ti, tad rei­kė­da­vo ga­min­ti daž­nai ir daug. Tas pro­ce­sas ėmė virs­ti dar­bu. Ga­mi­nu, nes rei­kia ga­min­ti, bet tai nė­ra ma­no po­mė­gis.

– Koks Jū­sų mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las?

– Ma­no mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las – kep­tas kar­pis.

– Ar mo­ka­te čiuo­ži­nė­ti pa­čiū­žo­mis?

– Kai bu­vau to­kia kaip jūs, tai bu­vo mėgs­ta­miau­sia veik­la žie­mą. Le­do čiuo­žyk­los ma­no vai­kys­tė­je bu­vo be­veik prie kiek­vie­nos mo­kyk­los. Tai mo­kyk­lų aikš­te­lės žie­mą tap­da­vo čiuo­žyk­lo­mis. Daug vai­kų po pa­mo­kų su pa­čiū­žo­mis rink­da­vo­si čiuo­ži­nė­ti. Aš bu­vau ne iš­im­tis.

– Ar tu­ri­te au­gin­ti­nį? Jei taip, ko­kį?

– Taip, tu­riu šu­niu­ką, ku­ris yra me­džiok­li­nis. Jo var­das Ar­tas – la­bai gra­žus, la­bai mie­las. Ne­su pir­ma­sis žmo­gus prie jo, bet la­bai jį my­liu ir jis ma­ne pri­ima kaip sa­vo šei­mi­nin­kę.

– Ko­kia Jū­sų mėgs­ta­miau­sia spal­va?

– Ma­nau, kad mė­ly­na. Šiaip man pa­tin­ka spal­vos, jos su­tei­kia gy­vy­bės. Ypač da­bar, kai mo­kyk­la tuš­čia. Sten­giuo­si ne­liū­dė­ti. Juk rei­kia sa­ve pa­stū­mė­ti į prie­kį, ko­le­goms stip­ry­bės su­teik­ti. Ta­da ryš­kios spal­vos pa­de­da – ir ap­ran­go­je, ir ap­lin­ko­je, ir vi­sur ki­tur. Vie­nin­te­lis bū­das iš­gy­ven­ti sun­kius lai­kus – kuo ge­riau iš­nau­do­ti lai­min­gas die­nas. O die­na lai­min­ges­nė, kai ji spal­vin­ges­nė.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te penk­to­kams nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si me­tu?

– Penk­to­kams lin­kiu iš­tver­mės ir kan­try­bės, nes jie yra tie gyv­si­dab­riai ir gry­nuo­liai, ku­rie su­ėjo į mū­sų mo­kyk­lą. Man bu­vo bai­su, kai jus rei­kė­jo iš­leis­ti į nuo­to­lį. Bet ma­tau, kad jūs pui­kiai su tuo su­si­tvar­ko­te. Ne­pa­mes­ki­te ti­kė­ji­mo, bū­ki­te iš­tver­min­gi, nes li­ko jau vi­sai ne­daug. Ne­pa­mes­ki­te no­ro kur­ti, bū­ti pa­čiais ge­riau­siais, įdo­miau­siais žmo­nė­mis. Ne­pa­mirš­ki­te, ko­kios gim­na­zi­jos mo­ki­niai esa­te. Lin­kiu, kad kiek­vie­nas tu­rė­tu­mė­te sva­jo­nę. Kuo ji at­ro­do la­biau ne­įgy­ven­di­na­ma, tuo yra ge­res­nė.

In­ter­viu už­ra­šė Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos jau­nie­ji žur­na­lis­tai