Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jai – 100 me­tų: is­to­ri­ja pir­mi­nin­ko iš­leis­to­je kny­go­je, lin­kė­ji­mai tei­sin­gų šū­vių ir ko­dėl me­džio­to­jai dar pa­va­di­na­mi mė­si­nin­kais? (0)

Alma MOSTEIKAITĖ, alma@ana.lt
Medžiotojų klubų ir būrelių šventinė eisena lapkričio 3-iąją minint Medžiotojų globėjo šv. Huberto dieną bei Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos šimtmetį.
Medžiotojų klubų ir būrelių šventinė eisena lapkričio 3-iąją minint Medžiotojų globėjo šv. Huberto dieną bei Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos šimtmetį.
Lap­kri­čio 3-iąją, Me­džio­to­jų glo­bė­jo šv. Hu­ber­to die­ną, pa­mi­nė­tas Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos gy­va­vi­mo šimt­me­tis. Per šį lai­ko­tar­pį drau­gi­jai va­do­va­vo ne­ma­žai Aly­taus kraš­te ži­no­mų žmo­nių, te­ko at­lai­ky­ti no­men­kla­tū­ri­nes me­džiok­les, ne­aiš­kų jos tur­to pri­va­ti­za­vi­mą, ta­čiau, kaip sa­kė drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Ku­ce­vi­čius, or­ga­ni­za­ci­jai, įžen­gu­siai į ant­rą­jį šimt­me­tį, svar­biau­sia iš­lai­ky­ti kul­tū­rin­gos ir gam­tą tau­so­jan­čios me­džiok­lės idė­jas. Šimt­me­čio pro­ga Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos na­riams lin­kė­ta bū­ti ne tik gam­tos my­lė­to­jais, bet ir jos re­gu­liuo­to­jais, tei­sin­gų šū­vių, bū­ti ge­rais me­džio­to­jais, kas nė­ra leng­va, ben­dra­vi­mo su kai­mo ben­druo­me­nė­mis, kad me­džiok­lės bro­liai ne­bū­tų va­di­na­mi mė­si­nin­kais, ir pri­si­min­ti po­sa­kį, jog lai­kas, pra­leis­tas me­džiok­lė­je, ne­įskai­čiuo­ja­mas į gy­ve­ni­mo truk­mę. Šimt­me­čio pro­ga ne­pa­gai­lė­ta ap­do­va­no­ji­mų me­džio­to­jams. Kaip pa­ste­bė­jo drau­gi­jos pir­mi­nin­kas, jų tiek daug ga­li bū­ti tik to­kio gar­baus ju­bi­lie­jaus pro­ga.

Kas dau­giau­sia Aly­taus kraš­te me­džio­jo tar­pu­ka­riu?

Pas­ta­ruo­sius dve­jus me­tus Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jai va­do­vau­jan­tis ad­vo­ka­tas V.Ku­ce­vi­čius ar­tė­jant šios drau­gi­jos šimt­me­čiui su­rin­ko jos gy­va­vi­mo is­to­ri­ją ir iš­lei­do kny­gą „Me­džiok­lė ir žūk­lė Aly­taus kraš­te – šim­to me­tų is­to­ri­ja“. Kaip pats sa­kė, no­rė­jo­si vi­sus drau­gi­jos is­to­ri­nius fak­tus su­dė­ti į apy­brai­žą, kad vi­sa tai iš­lik­tų, nes iki šiol to­kio lei­di­nio ne­bu­vo.

Tad lap­kri­čio 3-iąją, Me­džio­to­jų glo­bė­jo šv. Hu­ber­to die­ną, mi­nint drau­gi­jos šimt­me­tį, jos pir­mi­nin­kas gau­siai su­si­rin­ku­siems me­džio­to­jams pri­sta­tė svar­biau­sius or­ga­ni­za­ci­jos gy­va­vi­mo fak­tus.

Be­je, tuo­me­tė Lie­tu­vos tai­syk­lin­gos me­džiok­lės ir žūk­lės drau­gi­ja sky­rių Aly­tu­je įkū­rė 1921-ųjų ba­lan­džio 15-ąją, ta­čiau dėl ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos ir ri­bo­ji­mų bur­tis drau­gi­jos šimt­me­čio mi­nė­ji­mas bu­vo nu­kel­tas į ru­de­nį, Šv. Hu­ber­to die­ną.

Prieš 100 me­tų mi­nė­tos drau­gi­jos Aly­taus ap­skri­ties sky­rius tu­rė­jo tik 17 me­džio­to­jų. Jų kas­met dau­gė­jo ir jau po ket­ve­rių me­tų jun­gė 300 na­rių.

„Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je vie­nin­te­lis ir ne­pa­kei­čia­mas me­džiok­lės ob­jek­tas bu­vo smul­kio­ji fau­na. Pa­grin­di­niai me­džio­to­jų tro­fė­jai – kiš­kiai, ku­rap­kos, an­tys, re­tes­ni – te­ter­vi­nai, la­pės, vil­kai, o ka­ra­liš­ka­jam lai­mi­kiui bu­vo ga­li­ma pri­skir­ti stir­nas ir šer­nus. Tar­pu­ka­riu Aly­taus kraš­te dau­giau­sia me­džio­jo miš­ki­nin­kai, Aly­taus ulo­nų pul­ko ka­ri­nin­kai, vie­ti­nės val­džios ir in­te­li­gen­ti­jos at­sto­vai“, – pa­sa­ko­jo V.Ku­ce­vi­čiaus.

Jo su­rink­tais, bet ga­lu­ti­nai ne­pa­tvir­tin­tais is­to­ri­niais duo­me­ni­mis, pir­muo­ju drau­gi­jos Aly­taus sky­riaus pir­mi­nin­ku bu­vo iš­rink­tas pri­sie­ku­sy­sis ad­vo­ka­tas Jo­nas Ma­li­naus­kas, yra ži­nių, jog tar­pu­ka­riu tam tik­rą lai­ką va­do­va­vo gam­ti­nin­kas, pro­fe­so­rius Ta­das Iva­naus­kas, nes 1928–1939 me­tais dės­ty­to­ja­vo Aly­taus aukš­tes­nio­jo­je miš­kų mo­kyk­lo­je.

So­vie­tų Są­jun­gai oku­pa­vus Lie­tu­vą, me­džio­to­jų drau­gi­jos ta­po ne­pa­gei­dau­ti­nos nau­ja­jai val­džiai, tad bu­vo už­da­ry­tos. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, V.Ku­ce­vi­čiaus tei­gi­mu, Lie­tu­vo­je ga­lio­jo Vo­kie­ti­jos me­džiok­lės įsta­ty­mas, to­dėl vie­ti­niai me­džio­to­jai, iš­sky­rus vo­kie­čių val­džios pa­rei­gū­nus, var­gu ar už­si­ė­mė me­džiok­le.

 

Drau­gi­jai va­do­va­vo gy­dy­to­jai, tei­si­nin­kai, sta­ty­bos in­ži­nie­riai

Po ka­ro me­džio­to­jų drau­gi­jos Lie­tu­vos ap­skri­ty­se pra­dė­jo veik­ti 1947–1948 me­tais.

Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­ko tvir­ti­ni­mu, pir­muo­sius or­ga­ni­za­ci­nius Aly­taus ap­skri­ties me­džio­to­jų drau­gi­jos stei­gi­mo dar­bus at­li­ko tuo­me­tis vals­ty­bi­nis me­džiok­lės ins­pek­to­rius An­ta­nas Tu­mi­naus­kas, jis su­bū­rė po­ka­rio me­tų Aly­taus kraš­to me­džio­to­jus ir 1947-ųjų gruo­džio 5-ąją Aly­taus ap­skri­ties vals­ty­bi­nės me­džiok­lės ins­pek­ci­jo­je, ku­ri vei­kė Per­lo­jos gat­vė­je, įvy­ko stei­gia­ma­sis Aly­taus ap­skri­ties me­džio­to­jų drau­gi­jos su­si­rin­ki­mas.

Pir­muo­ju jos pir­mi­nin­ku bu­vo iš­rink­tas Aly­taus miš­kų ūkio di­rek­to­rius Hen­ri­kas Pet­raus­kas. Jau po me­tų drau­gi­jo­je bu­vo dau­giau kaip 100 na­rių, o 1954-ai­siais – per 400.

Per šį lai­ko­tar­pį vyk­dant ša­lies ad­mi­nist­ra­ci­nę re­for­mą Aly­taus ap­skri­ties me­džio­to­jų drau­gi­ja ta­po Aly­taus tar­pra­jo­ni­ne me­džio­to­jų drau­gi­ja. 1960-ai­siais prie me­džio­to­jų pri­si­dė­jus žve­jams mė­gė­jams, bu­vo ati­tin­ka­mai pa­keis­tas mi­nė­tos drau­gi­jos pa­va­di­ni­mas į Aly­taus ra­jo­no me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ją. O ji res­pub­li­ki­nės drau­gi­jos su­dė­ty­je vei­kė iki pat Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo.

Lai­ko­tar­piu nuo 1947-ųjų iki 1989-ųjų šiai drau­gi­jai va­do­va­vo ne­ma­žai Aly­taus kraš­te ži­no­mų žmo­nių, pa­vyz­džiui, chi­rur­gas, il­ga­me­tis Aly­taus li­go­ni­nės va­do­vas Sta­sys Ku­dir­ka, gam­to­sau­gi­nin­kas Bro­nius Ši­lei­kis, gy­dy­to­jas Ka­zi­mie­ras Ka­ra­zi­ja, tei­si­nin­kas Vy­tau­tas Rau­ba, mais­to pra­mo­nės tech­no­lo­gas Vir­gau­das Va­le­ri­jus Lau­ri­nai­tis, ag­ro­no­mas, eko­no­mis­tas Al­bi­nas Sla­vic­kas, sta­ty­bos in­ži­nie­riai Sta­nis­lo­vas Plun­gė, An­ta­nas Min­ke­vi­čius.

Ko­dėl brie­džius ir el­nius šau­dy­da­vo iš au­to­mo­bi­lių?

„Drau­gi­jos gy­va­vi­mas so­viet­me­čiu bu­vo tik­rai la­bai per­mai­nin­gas. Apie 1965–1968 me­tus su­si­kū­ru­sius me­džio­to­jų bū­re­lius stro­piai ku­ra­vo ra­jo­nų me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos. Nors ir kaip keiks­no­tu­me bu­vu­sią so­vie­ti­nę san­tvar­ką, tuo lai­ko­tar­piu daug dė­me­sio bu­vo ski­ria­ma žvė­rių glo­bai ir šė­ri­mui. Pra­ėju­sio am­žiaus sep­tin­ta­ja­me ir aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­čiais drau­gi­jos val­dy­ba kiek­vie­nam bū­re­liui se­zo­nui nu­sta­ty­da­vo pri­va­lo­mą su­ruoš­ti kie­kį pa­ša­rų žvė­rims šer­ti. Ir tie kie­kiai bu­vo ne­ma­ži. Pa­vyz­džiui, apie 5–8 to­nas šie­no, apie 3000–5000 ki­log­ra­mų šak­nia­vai­sių, 1500 ki­log­ra­mų grū­dų pa­bi­rų. O kur dar pa­šiū­rių pa­ša­rams sta­ty­mas, ėdžių stir­noms, slėp­tu­vių ku­rap­koms ruo­ši­mas“, – pa­sa­ko­jo V.Ku­ce­vi­čius.

Jis pri­mi­nė ir tuo­met res­pub­li­ki­nės drau­gi­jos įsteig­tą Lie­tu­vos zo­o­cen­trą, ku­ris už­si­ė­mė žvė­rie­nos eks­por­tu, tad me­džio­to­jai su­me­džio­tą pro­duk­ci­ją pri­va­lė­jo ati­duo­ti vals­ty­bei: „Kiek­vie­nai drau­gi­jai kas­met bu­vo nu­sta­to­mi ne­ma­ži su­me­džio­ji­mo pla­nai, o žvė­rys, dau­giau­sia brie­džiai, šer­nai, stir­nos, tu­rė­jo bū­ti su­me­džio­ti taip, kad ne­bū­tų su­ga­din­ta žvė­rie­na. No­rint įvyk­dy­ti pla­nus, rei­kė­jo la­bai pa­si­steng­ti. To­dėl drau­gi­jos eta­ti­niai dar­buo­to­jai, nors ir bu­vo už­draus­ta, va­žiuo­da­vo me­džio­ti brie­džių, el­nių ir juos šau­dy­da­vo iš au­to­mo­bi­lių. Ki­taip ne­bu­vo įma­no­ma įvyk­dy­ti su­me­džio­ji­mo už­duo­čių.“

 

Apie no­men­kla­tū­ri­nes me­džiok­les ir pri­va­ti­zuo­tą tur­tą

Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos šimt­me­čio mi­nė­ji­me jos pir­mi­nin­kas ne­slė­pė, kad pra­ėju­sio am­žiaus aš­tun­ta­ja­me ir de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­čiais vi­so­je Lie­tu­vo­je, taip pat ir Aly­taus kraš­te, bu­vo tie­siog su­ve­šė­ju­sios no­men­kla­tū­ri­nės me­džiok­lės aukš­tiems to me­to val­džios at­sto­vams.

Me­džiok­lė bu­vo vie­nas iš bū­dų ko­lū­kių, ūkių, įmo­nių va­do­vams su­si­tvar­ky­ti rei­ka­lus, pa­kvie­čiant me­džio­ti aukš­tus par­ti­nius funk­cio­nie­rius, mi­nist­rus ar rei­ka­lin­gus pa­rei­gū­nus.

V.Ku­ce­vi­čiaus tei­gi­mu, dėl to­kių me­džiok­lių nu­ken­tė­jo me­džio­to­jų var­das ir pres­ti­žas.

Vie­nu so­viet­me­čio lai­ko­tar­piu, pa­gau­sė­jus stam­bių me­džio­ja­mų žvė­rių, prie me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jų bu­vo stei­gia­mi me­džiok­lės ir žūk­lės ūkiai. Prieš 40 me­tų toks ūkis įkur­tas ir prie Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos Aly­taus sky­riaus. O jis vei­kė 10 me­tų.

Per šį lai­ko­tar­pį drau­gi­jos Aly­taus me­džiok­lės ir žūk­lės ūkis kas­met vals­ty­bei ir eks­por­tui pri­sta­ty­da­vo apie 30 brie­džių, 20 el­nių, 200 stir­nų, 400 šer­nų. Tai tu­rė­jo su­me­džio­ti drau­gi­jos Aly­taus sky­riaus me­džio­to­jai. Mi­ni­mu lai­ko­tar­piu vi­sus be iš­im­ties su­me­džio­tus brie­džius ir el­nius, apie 80 proc. su­me­džio­tų stir­nų ir šer­nų bu­vo pri­va­lu ati­duo­ti vals­ty­bei.

Kaip pa­žy­mė­jo Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas, Lie­tu­vai ta­pus ne­pri­klau­so­ma vals­ty­be ir pri­ėmus nau­ją me­džiok­lės tei­si­nį reg­la­men­ta­vi­mą, ne­be­li­ko prie­vo­lės me­džiok­lės lai­mi­kius ati­duo­ti vals­ty­bei.

Bu­vę Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos sky­rių me­džiok­lės ir žūk­lės ūkiai vė­liau per­re­gist­ruo­ti į in­di­vi­du­a­lias sky­rių įmo­nes. Pa­vyz­džiui, Aly­tu­je at­si­ra­do in­di­vi­du­a­li įmo­nė „Šer­nas“, jai per­duo­tas čia vei­ku­sio me­džiok­lės ir žūk­lės ūkio tur­tas, ku­ris ne­il­gai tru­kus pri­va­ti­zuo­tas. To­kiu pro­ce­su už­si­ė­mė ir kai ku­rie drau­gi­jos va­do­vai.

Taip Aly­tu­je 1991–1993 me­tais iš drau­gi­jos ba­lan­so iš­ny­ko gy­ve­na­ma­sis pa­sta­tas ir ga­my­bi­nė ba­zė Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, Miš­ki­nin­kų gat­vė­je, trans­por­to prie­mo­nės, šau­tu­vai. Pir­ma­ja­me Aly­tu­je iš­sau­go­ta tik šau­dyk­la ir ad­mi­nist­ra­ci­nis pa­sta­tas J. Tu­mo-Vaiž­gan­to gat­vė­je, ku­ror­ti­nė­je mies­to da­ly­je.

 

Ka­da pa­ge­rė­jo drau­gi­jos rei­ka­lai?

V.Ku­ce­vi­čius sa­kė, kad po il­go stag­na­ci­nio, Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jai la­bai skaus­min­go lai­ko­tar­pio rei­ka­lai pa­ge­rė­jo tik 1997-ai­siais, kai jos val­dy­bos pir­mi­nin­ku ta­po jau am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vęs Eval­das Dai­naus­kas. Jis iš vi­sų bu­vu­sių drau­gi­jos pir­mi­nin­kų šiai or­ga­ni­za­ci­jai va­do­va­vo il­giau­siai – 22 me­tus.

At­sta­ty­ta ir įtei­sin­ta drau­gi­jos šau­dyk­la Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, at­nau­jin­tos ad­mi­nist­ra­ci­nės pa­tal­pos J. Tu­mo-Vaiž­gan­to gat­vė­je, kur įreng­ta mo­ky­mo ir me­džio­to­jų kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo kla­sė. Da­bar čia yra daug brie­džių, el­nių, da­nie­lių, stir­ni­nių ra­gų, šer­nų il­čių, įvai­rių žvė­rių kai­lių, kau­ko­lių, ki­tų me­džiok­lės tro­fė­jų pa­vyz­džių, o tai pa­leng­vi­na dar­bą drau­gi­jos lek­to­riams, ku­rie ren­gia kur­sus bū­si­miems me­džio­to­jams.

Šiuo me­tu, pra­bė­gus dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų nuo drau­gi­jos tur­to at­nau­ji­ni­mo, V.Ku­ce­vi­čiaus pa­ste­bė­ji­mu, jis pra­šo­si ka­pi­ta­li­nio re­mon­to ir nau­jų spren­di­mų.

Drau­gi­ja šian­dien vie­ni­ja 16 me­džio­to­jų klu­bų ir bū­re­lių, ku­rių me­džiok­lės plo­tai – Aly­taus ir Laz­di­jų ra­jo­nuo­se. Sau­sio 1-osios duo­me­ni­mis, drau­gi­jai pri­klau­so 456 me­džio­to­jai. De­ja, drau­gi­jo­je žve­jų ne­be­li­ko, jie – tik šios or­ga­ni­za­ci­jos pa­va­di­ni­me.

 

Kas šian­dien yra me­džio­to­jas?

Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos šimt­me­čio mi­nė­ji­me da­ly­va­vęs Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kan­taus­kas ėmė­si mi­si­jos api­brėž­ti, kas šian­dien yra me­džio­to­jas. Tai, jo tei­gi­mu, gam­tos my­lė­to­jas ir jos re­gu­liuo­to­jas bei pa­tei­kė kon­kre­tų pa­vyz­dį – me­džio­to­jų dė­ka iš­puo­se­lė­ta stir­nų fau­na.

Už tai, kad Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ja gy­ve­na mei­le gam­tai, už šios drau­gi­jos sie­kius iš­sau­go­ti kul­tū­rin­gos ir gam­tą tau­so­jan­čios me­džiok­lės idė­jas Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ja šimt­me­tį mi­nin­čios Dzū­ki­jos sos­ti­nės me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kui V.Ku­ce­vi­čiui su­tei­kė aukš­čiau­sią me­džio­to­jų ap­do­va­no­ji­mą – Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos gar­bės me­džio­to­jo var­dą. Tai bu­vo pa­skelb­ta mi­nė­ji­mo me­tu, o ap­do­va­no­ji­mą pa­tvir­ti­nan­tį me­da­lį V.Ku­ce­vi­čiui įtei­kė Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas V.Kan­taus­kas ir šios drau­gi­jos di­rek­to­rius Lai­mo­nas Dauk­ša.

Mi­nė­ji­me da­ly­va­vęs Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas sa­kė, kad bū­ti ge­ru me­džio­to­ju nė­ra leng­va: „Kaip me­ras gir­džiu prie­kaiš­tų, me­džio­to­jai dar va­di­na­mi mė­si­nin­kais, iš­brai­dan­čiais lau­kus. Kaip me­džio­to­jas, ži­nau, kad daug ne­tie­sos. Lin­kė­čiau dau­giau ben­dra­vi­mo su kai­mo ben­druo­me­nė­mis, ne­pa­varg­ti aiš­kin­ti, kas da­bar yra me­džiok­lė. O jo­je per pas­ta­ruo­sius dvi­de­šimt me­tų – di­de­lė pa­žan­ga.“

To pa­ties lin­kė­jo ir ki­tas mi­nė­ji­mo sve­čias, Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos Aly­taus de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Ro­mas Čer­nius, pa­brėž­da­mas, jog rei­kia švies­ti žmo­nes, kad šie me­džio­to­jų ne­va­din­tų mė­si­nin­kais.

Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis, taip pat esan­tis me­džio­to­jas, svei­kin­da­mas Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ją šimt­me­čio pro­ga, į su­si­rin­ku­siuo­sius krei­pė­si „svei­ki, gin­klo bro­liai, gam­tos my­lė­to­jai“ ir lin­kė­jo tei­sin­gų šū­vių, nes gam­ta ne­at­lei­džia klai­dų.

„Į ant­rą­jį gy­va­vi­mo šimt­me­tį žen­gia­me su vil­ti­mi, kad me­džiok­lė dar il­gus me­tus bus ne tik aist­rin­gas gy­ve­ni­mo po­mė­gis, do­va­no­jan­tis gam­tos pa­ži­ni­mą, bet ir kiek­vie­no me­džio­to­jo ir žve­jo įsi­są­mo­nin­ta pa­rei­ga sau­go­ti, puo­se­lė­ti, gau­sin­ti me­džio­ja­mą­ją fau­ną, kraš­to miš­kų ir lau­kų tur­tus. Drau­gi­jos me­džio­to­jų klu­bai ir bū­re­liai, juo­se da­bar ir anks­čiau me­džio­ję žmo­nės yra ta gy­vas­tis, ku­ri lei­do nu­ei­ti il­gą šim­to me­tų is­to­ri­jos ke­lią“, – vy­lė­si ir kar­tu pa­si­džiau­gė Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas V.Ku­ce­vi­čius.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.