Negalios kamuojamų žmonių teisių aktyvistai: „Mums trukdo gyventi visai ne negalia” (6992)

Lau­ra Ši­la­ly­tė
D.Markiniene
Kristina Dūdonytė: „Man ne kartą buvo sakoma, kad geriau nelaikyčiau valstybinių brandos egzaminų, nes jų neišlaikysiu. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Tur­būt kiek­vie­nas, su­si­dū­ręs su ne­ga­lią tu­rin­čiu žmo­gu­mi, yra nu­su­kęs akis ir min­ty­se iš­ta­ręs ko­kią nors gai­les­čio ar ne­vil­ties fra­zę. Ne­ga­lia dau­ge­lio gal­vo­se sie­ja­si su su­ga­din­tu gy­ve­ni­mu, skur­du, var­gu, at­skir­ti­mi. Bet ar iš tie­sų ne­ga­lia su­griau­na gy­ve­ni­mą? Ne­įga­lių­jų tei­sių ak­ty­vis­tai ne­nei­gia, kad ne­ga­lia pa­kei­čia gy­ve­ni­mą, ta­čiau to­li gra­žu jo ne­su­griau­na. Di­džiau­sios kliū­tys – ne pa­ti ne­ga­lia, o ne­pri­tai­ky­ta ap­lin­ka, pa­slau­gų trū­ku­mas bei ydin­gas ap­lin­ki­nių po­žiū­ris.

Gy­ve­na­me ste­re­o­ti­pų vi­suo­me­nė­je?

Ju­dė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tis aly­tiš­kis Al­gir­das Ja­ku­lis įsi­ti­ki­nęs, kad pras­tą ne­ga­lios įvaiz­dį le­mia ste­re­o­ti­pai, ku­rie ky­la iš ne­ži­no­ji­mo ar­ba bai­mių.

„Ko­kią nuo­mo­nę apie ve­ži­mė­liu ju­dan­tį žmo­gų ga­li su­si­da­ry­ti 3–5 me­tų vai­kas, su nuo­sta­ba pirš­te­liu ma­mai ro­dan­tis, kaip žmo­gus va­žiuo­ja, o ma­ma, užuot pa­pras­tai pa­aiš­ki­nu­si, jog dė­dė su­si­žei­dė ko­jas, to­dėl ne­ga­li vaikš­čio­ti, vai­ką kaip nuo raup­suo­to­jo nu­tem­pia, kad tas vos ne oru pa­skren­da po­rą met­rų?“ – klau­sia Al­gir­das.

Jis yra tik­ras – ma­žiau­siai, ko rei­kia ne­įga­lie­siems, tai užuo­jau­tos ar iš­skir­ti­nio dė­me­sio. „Ge­riau­sia, kai ben­drau­ja­ma kaip ly­gūs su ly­giais, ta­da ir pa­tys žmo­nės su ne­ga­lia ne­per­si­i­ma gai­les­čiu sau“, – tei­gia aly­tiš­kis.

Kas pa­de­da iš­veng­ti sa­vig­rau­žos? Su­vok­ti, kad gy­ve­ni­mas, tu­rint ne­ga­lią, taip pat yra gy­ve­ni­mas, tik ki­toks, Al­gir­dui pri­rei­kė lai­ko. Po įvy­ku­sios trau­mos vy­ras pats sa­ve mo­ty­va­vo ne­pa­si­duo­ti, ju­dė­ti to­lyn.

„At­si­dū­rus to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je yra du ke­liai. Vie­nas, ne­ve­dan­tis nie­kur, gu­lė­ti ir ap­verk­ti sa­vo li­ki­mą bei kap­ri­zais ir rei­ka­la­vi­mais šok­din­ti ar­ti­muo­sius. O ant­ra­sis – na­gais ir dan­ti­mis ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą“, – tei­gia aly­tiš­kis.

Al­gir­das džiau­gia­si pa­si­rin­kęs ant­rą­jį ke­lią. Tu­rė­da­mas ša­lia sa­vęs stip­rų ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mą bei di­de­lį ryž­tą „at­si­sto­ti ant ko­jų“, aly­tiš­kis pra­dė­jo kib­tis į gy­ve­ni­mą – ėmė vers­ti iš veng­rų kal­bos, įsi­trau­kė į vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Kai pil­na dar­bų – nė­ra lai­ko min­tims, kad gy­ve­ni­mas ne­tu­ri pras­mės.

„Mo­ky­to­jai ne­ti­kė­jo, kad ga­liu tiek, kiek bend­ra­klasiai“

Ne­įga­lių­jų tei­sių ak­ty­vis­tė aly­tiš­kė Kris­ti­na Dū­do­ny­tė ne­ga­lią tu­ri jau nuo gi­mi­mo. Mer­gi­na tu­ri ju­dė­ji­mo sun­ku­mų. Kris­ti­na pri­si­me­na, kad jau mo­kyk­lo­je ją nu­tei­ki­nė­jo kel­ti sau ma­žes­nius tiks­lus nei bend­ra­klasiai.

„Pa­vyz­džiui, man ne kar­tą bu­vo sa­ko­ma, kad ge­riau ne­lai­ky­čiau vals­ty­bi­nių bran­dos eg­za­mi­nų, nes jų ne­iš­lai­ky­siu“, – pri­si­me­na mer­gi­na. Ta­čiau Kris­ti­na ne tik sėk­min­gai bai­gė mo­kyk­los eta­pą, bet ga­li pa­si­gir­ti ir tri­mis aukš­to­jo moks­lo di­plo­mais.

Kris­ti­na taip pat įsi­trau­ku­si į vi­suo­me­ni­nę veik­lą Aly­tu­je. „Jei bū­tum ne­lai­min­gas, tai liū­dė­tum, kad ko nors ne­pa­sie­kei, o kai vis­ką tu­ri, tai ir jau­tie­si lai­min­gas“, – sa­ko mer­gi­na.

Tik­ra­sis iš­šū­kis – ne­ga­lia ar ne­pri­tai­ky­ta ap­lin­ka?

„Kol vie­ša, in­for­ma­ci­nė ir fi­zi­nė ap­lin­ka nė­ra pri­tai­ky­ta ne­įga­lie­siems, tol ne­bus jo­kios in­teg­ra­ci­jos“, – to­kį ka­te­go­riš­ką at­sa­ky­mą pa­tei­ku­si Lie­tu­vos ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių są­jun­gos Aly­taus mies­to ir ra­jo­no fi­lia­lo pir­mi­nin­kė Dai­va Mar­ki­nie­nė nė kiek ne­abe­jo­ja sa­vo žo­džiais.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, tai vie­nin­te­lis bū­das no­rint pa­dė­ti ne­įga­lie­siems tap­ti ly­gia­tei­se vi­suo­me­nės da­li­mi.

Lie­tu­vos ne­įga­lių­jų drau­gi­jos ap­klau­sų re­zul­ta­tai pa­tvir­ti­na jos žo­džius – be­veik 37 proc. ap­klaus­tų res­pon­den­tų ti­ki­na, kad dėl ne­pri­tai­ky­tos ap­lin­kos ne­įga­lie­ji ne­ga­li pa­tek­ti į kul­tū­ros, spor­to ir lais­va­lai­kio ren­gi­nius. Dau­giau nei treč­da­lis žmo­nių ma­no, kad ko­ky­biš­kos me­di­ci­ni­nės ar­ba re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gos nė­ra pri­ei­na­mos ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms. Pa­klau­sus D.Mar­ki­nie­nės apie iš­šū­kius, ku­riuos ten­ka pa­tir­ti bet ko­kią ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms, mo­te­ris ga­li ne­su­sto­da­ma juos var­dy­ti.

„Sil­pna­re­giui ar­ba ne­re­giui per­ei­ti per gat­vę nė­ra taip pa­pras­ta, nes kiek­vie­na jų ga­li su­kel­ti kliū­čių. Kaip an­tai gat­vių ir san­kry­žų per­ėjos, ei­nan­čios per dvi­pu­sio eis­mo gat­ves, bei jas re­gu­liuo­jan­tys švie­so­fo­rai, ku­rių ža­lias sig­na­las de­ga ne tuo pa­čiu me­tu, bet sklei­džia vie­no­dą gar­są. Ką tuo­met da­ry­ti re­gė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms? Įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip jiems yra sun­ku“, – sa­ko D.Mar­ki­nie­nė.

Ne­įga­lie­ji Lie­tu­vo­je — ne­ma­to­mi?

„Ne­įga­lių žmo­nių ma­to­mu­mas yra es­mi­nė są­ly­ga sie­kiant už­tik­rin­ti jų tei­ses. Nes jei val­di­nin­kai ne­ma­to ne­įga­lių­jų, ne­pa­ti­ria jų spau­di­mo kaž­ką keis­ti, jie pa­pras­čiau­siai ne­su­si­mąs­to ir gal net ne­ži­no jų po­rei­kių“, – sa­ko Hen­ri­ka Var­nie­nė iš ne­įga­lių­jų or­ga­ni­za­ci­jas vie­ni­jan­čio Lie­tu­vos ne­įga­lių­jų fo­ru­mo.

Mo­te­ris pri­si­me­na sa­vo pir­mą­sias iš­vy­kas į Va­ka­rų ša­lis, kur ne­įga­lie­ji yra ma­to­mi: „Iš­vy­ku­si į ko­man­di­ruo­tę Olan­di­jo­je aš ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kiek daug yra žmo­nių, tu­rin­čių ne­ga­lią. O pas mus jų se­niau vi­sai ne­si­ma­tė. Tai tik­rai ne­reiš­kia, kad šių žmo­nių nė­ra. Jei jų ne­ma­to­me, ži­no­ki­te, tai blo­gas žen­klas. Tai reiš­kia, kad jie yra izo­liuo­ti ne­pri­ei­na­mo­je sa­vo na­mų ap­lin­ko­je ar­ba ato­kio­se glo­bos ins­ti­tu­ci­jo­se. Lie­tu­vo­je žmo­nės su ne­ga­lia dar ne­iš­si­ko­vo­jo sa­vo tei­sių, to­dėl jų ma­to­me ma­žai.“

Vis­gi, pa­sak H.Var­nie­nės, pa­dė­tis Lie­tu­vo­je po tru­pu­tį kei­čia­si, ypač daug vil­čių tei­kia jau­no­ji kar­ta: „Žmo­nės su ne­ga­lia, ypač jau­ni, ne­be­no­ri slėp­tis, ne­ga­li pa­kęs­ti, kai jų gai­li­ma, jie tie­siog no­ri gy­ven­ti, pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už sa­ve, nes ma­to, kad nei vals­ty­bės, nei ki­tų glo­ba lai­mės ne­at­ne­ša. Ta­čiau, kad žmo­nės su ne­ga­lia ga­lė­tų bū­ti sa­va­ran­kiš­ki, jiems rei­kia ly­gių są­ly­gų ju­dė­ti mies­te, pa­tek­ti į pa­sta­tus, vi­suo­me­ni­nes erd­ves, rei­kia pri­ei­na­mų pa­slau­gų ir in­for­ma­ci­jos – tą vals­ty­bė pri­va­lo už­tik­rin­ti.“

 

    Komentaras

    Greate pieces. Keep writing such kind of info on your blog.
    Im really impressed by your blog.
    Hey there, You've performed an excellent job. I'll definitely digg it and for
    my part suggest to my friends. I am confident they will be benefited from this site.

    My web page; ceri138

    Komentaras

    Thank you for another fantastic post. The place else may just anybody get that type of info in such an ideal method of writing?
    I have a presentation subsequent week, and I am on the search for such information.

    Look into my web-site :: ceri138.com

Kiti straipsniai