Negalios kamuojamų žmonių teisių aktyvistai: „Mums trukdo gyventi visai ne negalia”

Gy­ve­na­me ste­re­o­ti­pų vi­suo­me­nė­je?

Ju­dė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tis aly­tiš­kis Al­gir­das Ja­ku­lis įsi­ti­ki­nęs, kad pras­tą ne­ga­lios įvaiz­dį le­mia ste­re­o­ti­pai, ku­rie ky­la iš ne­ži­no­ji­mo ar­ba bai­mių.

„Ko­kią nuo­mo­nę apie ve­ži­mė­liu ju­dan­tį žmo­gų ga­li su­si­da­ry­ti 3–5 me­tų vai­kas, su nuo­sta­ba pirš­te­liu ma­mai ro­dan­tis, kaip žmo­gus va­žiuo­ja, o ma­ma, užuot pa­pras­tai pa­aiš­ki­nu­si, jog dė­dė su­si­žei­dė ko­jas, to­dėl ne­ga­li vaikš­čio­ti, vai­ką kaip nuo raup­suo­to­jo nu­tem­pia, kad tas vos ne oru pa­skren­da po­rą met­rų?“ – klau­sia Al­gir­das.

Jis yra tik­ras – ma­žiau­siai, ko rei­kia ne­įga­lie­siems, tai užuo­jau­tos ar iš­skir­ti­nio dė­me­sio. „Ge­riau­sia, kai ben­drau­ja­ma kaip ly­gūs su ly­giais, ta­da ir pa­tys žmo­nės su ne­ga­lia ne­per­si­i­ma gai­les­čiu sau“, – tei­gia aly­tiš­kis.

Kas pa­de­da iš­veng­ti sa­vig­rau­žos? Su­vok­ti, kad gy­ve­ni­mas, tu­rint ne­ga­lią, taip pat yra gy­ve­ni­mas, tik ki­toks, Al­gir­dui pri­rei­kė lai­ko. Po įvy­ku­sios trau­mos vy­ras pats sa­ve mo­ty­va­vo ne­pa­si­duo­ti, ju­dė­ti to­lyn.

„At­si­dū­rus to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je yra du ke­liai. Vie­nas, ne­ve­dan­tis nie­kur, gu­lė­ti ir ap­verk­ti sa­vo li­ki­mą bei kap­ri­zais ir rei­ka­la­vi­mais šok­din­ti ar­ti­muo­sius. O ant­ra­sis – na­gais ir dan­ti­mis ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą“, – tei­gia aly­tiš­kis.

Al­gir­das džiau­gia­si pa­si­rin­kęs ant­rą­jį ke­lią. Tu­rė­da­mas ša­lia sa­vęs stip­rų ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mą bei di­de­lį ryž­tą „at­si­sto­ti ant ko­jų“, aly­tiš­kis pra­dė­jo kib­tis į gy­ve­ni­mą – ėmė vers­ti iš veng­rų kal­bos, įsi­trau­kė į vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Kai pil­na dar­bų – nė­ra lai­ko min­tims, kad gy­ve­ni­mas ne­tu­ri pras­mės.

„Mo­ky­to­jai ne­ti­kė­jo, kad ga­liu tiek, kiek bend­ra­klasiai“

Ne­įga­lių­jų tei­sių ak­ty­vis­tė aly­tiš­kė Kris­ti­na Dū­do­ny­tė ne­ga­lią tu­ri jau nuo gi­mi­mo. Mer­gi­na tu­ri ju­dė­ji­mo sun­ku­mų. Kris­ti­na pri­si­me­na, kad jau mo­kyk­lo­je ją nu­tei­ki­nė­jo kel­ti sau ma­žes­nius tiks­lus nei bend­ra­klasiai.

„Pa­vyz­džiui, man ne kar­tą bu­vo sa­ko­ma, kad ge­riau ne­lai­ky­čiau vals­ty­bi­nių bran­dos eg­za­mi­nų, nes jų ne­iš­lai­ky­siu“, – pri­si­me­na mer­gi­na. Ta­čiau Kris­ti­na ne tik sėk­min­gai bai­gė mo­kyk­los eta­pą, bet ga­li pa­si­gir­ti ir tri­mis aukš­to­jo moks­lo di­plo­mais.

Kris­ti­na taip pat įsi­trau­ku­si į vi­suo­me­ni­nę veik­lą Aly­tu­je. „Jei bū­tum ne­lai­min­gas, tai liū­dė­tum, kad ko nors ne­pa­sie­kei, o kai vis­ką tu­ri, tai ir jau­tie­si lai­min­gas“, – sa­ko mer­gi­na.

Tik­ra­sis iš­šū­kis – ne­ga­lia ar ne­pri­tai­ky­ta ap­lin­ka?

„Kol vie­ša, in­for­ma­ci­nė ir fi­zi­nė ap­lin­ka nė­ra pri­tai­ky­ta ne­įga­lie­siems, tol ne­bus jo­kios in­teg­ra­ci­jos“, – to­kį ka­te­go­riš­ką at­sa­ky­mą pa­tei­ku­si Lie­tu­vos ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių są­jun­gos Aly­taus mies­to ir ra­jo­no fi­lia­lo pir­mi­nin­kė Dai­va Mar­ki­nie­nė nė kiek ne­abe­jo­ja sa­vo žo­džiais.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, tai vie­nin­te­lis bū­das no­rint pa­dė­ti ne­įga­lie­siems tap­ti ly­gia­tei­se vi­suo­me­nės da­li­mi.

Lie­tu­vos ne­įga­lių­jų drau­gi­jos ap­klau­sų re­zul­ta­tai pa­tvir­ti­na jos žo­džius – be­veik 37 proc. ap­klaus­tų res­pon­den­tų ti­ki­na, kad dėl ne­pri­tai­ky­tos ap­lin­kos ne­įga­lie­ji ne­ga­li pa­tek­ti į kul­tū­ros, spor­to ir lais­va­lai­kio ren­gi­nius. Dau­giau nei treč­da­lis žmo­nių ma­no, kad ko­ky­biš­kos me­di­ci­ni­nės ar­ba re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gos nė­ra pri­ei­na­mos ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms. Pa­klau­sus D.Mar­ki­nie­nės apie iš­šū­kius, ku­riuos ten­ka pa­tir­ti bet ko­kią ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms, mo­te­ris ga­li ne­su­sto­da­ma juos var­dy­ti.

„Sil­pna­re­giui ar­ba ne­re­giui per­ei­ti per gat­vę nė­ra taip pa­pras­ta, nes kiek­vie­na jų ga­li su­kel­ti kliū­čių. Kaip an­tai gat­vių ir san­kry­žų per­ėjos, ei­nan­čios per dvi­pu­sio eis­mo gat­ves, bei jas re­gu­liuo­jan­tys švie­so­fo­rai, ku­rių ža­lias sig­na­las de­ga ne tuo pa­čiu me­tu, bet sklei­džia vie­no­dą gar­są. Ką tuo­met da­ry­ti re­gė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms? Įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip jiems yra sun­ku“, – sa­ko D.Mar­ki­nie­nė.

Ne­įga­lie­ji Lie­tu­vo­je — ne­ma­to­mi?

„Ne­įga­lių žmo­nių ma­to­mu­mas yra es­mi­nė są­ly­ga sie­kiant už­tik­rin­ti jų tei­ses. Nes jei val­di­nin­kai ne­ma­to ne­įga­lių­jų, ne­pa­ti­ria jų spau­di­mo kaž­ką keis­ti, jie pa­pras­čiau­siai ne­su­si­mąs­to ir gal net ne­ži­no jų po­rei­kių“, – sa­ko Hen­ri­ka Var­nie­nė iš ne­įga­lių­jų or­ga­ni­za­ci­jas vie­ni­jan­čio Lie­tu­vos ne­įga­lių­jų fo­ru­mo.

Mo­te­ris pri­si­me­na sa­vo pir­mą­sias iš­vy­kas į Va­ka­rų ša­lis, kur ne­įga­lie­ji yra ma­to­mi: „Iš­vy­ku­si į ko­man­di­ruo­tę Olan­di­jo­je aš ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kiek daug yra žmo­nių, tu­rin­čių ne­ga­lią. O pas mus jų se­niau vi­sai ne­si­ma­tė. Tai tik­rai ne­reiš­kia, kad šių žmo­nių nė­ra. Jei jų ne­ma­to­me, ži­no­ki­te, tai blo­gas žen­klas. Tai reiš­kia, kad jie yra izo­liuo­ti ne­pri­ei­na­mo­je sa­vo na­mų ap­lin­ko­je ar­ba ato­kio­se glo­bos ins­ti­tu­ci­jo­se. Lie­tu­vo­je žmo­nės su ne­ga­lia dar ne­iš­si­ko­vo­jo sa­vo tei­sių, to­dėl jų ma­to­me ma­žai.“

Vis­gi, pa­sak H.Var­nie­nės, pa­dė­tis Lie­tu­vo­je po tru­pu­tį kei­čia­si, ypač daug vil­čių tei­kia jau­no­ji kar­ta: „Žmo­nės su ne­ga­lia, ypač jau­ni, ne­be­no­ri slėp­tis, ne­ga­li pa­kęs­ti, kai jų gai­li­ma, jie tie­siog no­ri gy­ven­ti, pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už sa­ve, nes ma­to, kad nei vals­ty­bės, nei ki­tų glo­ba lai­mės ne­at­ne­ša. Ta­čiau, kad žmo­nės su ne­ga­lia ga­lė­tų bū­ti sa­va­ran­kiš­ki, jiems rei­kia ly­gių są­ly­gų ju­dė­ti mies­te, pa­tek­ti į pa­sta­tus, vi­suo­me­ni­nes erd­ves, rei­kia pri­ei­na­mų pa­slau­gų ir in­for­ma­ci­jos – tą vals­ty­bė pri­va­lo už­tik­rin­ti.“