Kurorto realybė: kai dugnas gula ant dugno ()
Vasara – atostogų metas, todėl mūsų seniūnaitijos gyventojai nusprendė susirinkti dar neišskridus gandrams, kurie išsineša pavakarius ant sparnų… Belaukdamos svečių seniūnaitė kartu su kaimyne Agne paruošė pavakarius… ant dugnų. Kodėl ne ant lėkščių?
Ogi todėl, kad, pasak Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininko Vilmanto Dunderio, „XVI a. inventoriuose dabartinė Lelijų gatvė nėra minima. O štai XVIII a. pabaigoje sudarytuose miesto žemėlapiuose ji jau yra pažymėta, tik nežinomas tuometinis pavadinimas. XIX a. pab.–XX a. pradžioje jau randamas pavadinimas Dugnų gatvė.“
Pagal Lietuvių kalbos žodyną, dugnas–žemės įdubimo, indo, padargo ar kokio daikto apačia, galas. Turbūt dėl geografinės vietovės, Nemuno ir pušyno bei klampaus pagrindo, kuriame klimpdavo vežimų ratai, dabartinė Kurorto teritorija pradėta vadinti Dugnais.
Paskanavę pavakarių nuo dugnų drąsiau diskutavome. O kalbėtis buvo tikrai apie ką. Nors susirinkusiųjų nebuvo daug, vilčių, džiaugsmų, pageidavimų gausa atspindėjo bent dalį 19 Kurorto gatvių gyventojų nuomonių ir pamąstymų.
Pirmiausia džiaugiamės, kad nuolat tvarkomas ir gražinamas Alytaus miestas, atsiranda daug pilietinių iniciatyvų, pradedama įsiklausyti į gyventojų nuomones.
Išgirstas kurortiečių prašymas dėl sveikatos įstaigų prieinamumo, tad ir toliau Lelijų gatvėje darbuojasi puikus Alytaus poliklinikos medikių kolektyvas.
Džiaugiamės, kad, atvėrus Nemuno vagą, įrengus dviračių takus, Nemunas atsivėrė visu grožiu, jo tėkmės raminanti energija tapo prieinama miestiečiams ir svečiams. Tačiau poilsio vietos su suoleliais įrengtos Pliažo gatvėje arti gyvenamųjų namų – ne vietoje, jaunimas čia naktinėja, triukšmauja ir trikdo gyventojų nakties ramybę. Daugiau poilsio vietų ir suolelių reikėtų dviračių take, ant pylimo, kur niekas negyvena.
Taip pat dviračių takai ir Kurorto vietos tinkamos ir patrauklios šunų mylėtojams, kurie jau tampa kultūringesni, susirenka šunų ekskrementus, tačiau nepatogu, jeigu turi juos nešiotis su savimi, todėl, kaip ir kituose miestuose, reikėtų įrengti specialias šiukšlių dėžes.
Malonu, kad Alytaus miesto savivaldybės sprendimai skatina seniūnaitijų atsiradimą ir ragina miestiečius kurti miesto savastį.
Kurortiečiai neliks abejingi, norime atkurti / sukurti savo regiono –Kurorto senūnaitijos– vėliavą, puoselėti kurorto kultūrą, saugoti ir tausoti gamtą bei kiekvieno piliečio poilsį ir ramybę bei prisidėti prie Alytaus miesto įvaizdžio ir gyvenimo gerinimo.
Lelijų gatvė – viso Kurorto gyventojų pagrindinė eismo arterija, tačiau čia nesilaikoma Kelių eismo taisyklių (KET): nei greičio ribojimo, nei automobilių statymo. Be to, daugelis Kurorto gatvių neturi šaligatvių, o prie kai kurių namų vietoje šaligatvių užsodinti krūmai, medžiai, kurie neprižiūrimi, užima šaligatvio vietą, ir pėstieji stumiami į nesaugią gatvę.
Gyventojams kelia nerimą ir naujakuriai, kurie, pradėję griovimo darbus, iškasę gilias duobes, neaptveria statybviečių, taip sukeldami pavojų ir mažiems, ir dideliems.
Kurortiečiai nepasitenkinimą išsakė buvusioms Alytus miesto valdžioms: buvo pradėtas elektros stulpų keitimas požeminiais kabeliais, bet neįpusėjus Lelijų gatvės kažkodėl sustojo. Dėl elektros tiekimo trikdžių, esant stipresniam vėjui, kenčia Žemaitės ir kitų pušyne esančių gatvių gyventojai.
Visoms išsakytoms problemoms spręsti kreipsimės į savivaldybę, bet daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių, mieli alytiškiai. Daug kam sutvarkyti nereikia jokių investicijų, o patį didžiausią turtą mums dovanojo GAMTA.
Tarpukariu Alytus tapo Dzūkijos centru. 1931 metais jis pripažintas pirmos eilės miestu, o 1932-aisiais – kurortu. Seni alytiškiai pasakojo, kad kurorto kultūra greitai susiformavo, čia atvykdavo poilsio ir ramybės ieškoti inteligentija iš Kauno ir kitų miestų. Sovietmečiu Dainų slėnis buvo beveik visų švenčių centras, į jas žygiuodavome pėsčiomis iš atokiausių miesto rajonų. Eismas buvo ribojamas ir gamta saugoma.
Dabar pasižiūrėti dviračių ir pėsčiųjų tilto važiuojame automobiliais. Dainų slėnis tapo ne miestiečių poilsio ir kultūringo laisvalaikio vieta, o jaunimo susibūrimo, tūsų automobiliuose vieta. Jie nesportuoja, nevaikšto, neišlipa iš automobilių, triukšmauja, padangomis bjauroja asfaltą, rengia nelegalias lenktynes, automobilių išmetamosios dujos žaloja augaliją, jų sukeliamas triukšmas gąsdina paukščius ir gyvūnus, trikdo gyventojų ramybę ir dieną, ir naktį. Ar būtina jaunimui, pamėgusiam tokį laisvalaikį, važiuoti į Dainų slėnį, gal jie taip gali tūsintis po savo tėvų langais, mikrorajonuose.
Suprantame, kad laikai kiti, gyvename XXI amžiuje. Ramų inteligentų poilsį keičia judėjimą skatinantis ir sveiką gyvenseną puoselėjantis gyvenimo būdas. Smagu sutikti jaunimą ir senjorus, šeimas ir pavienius asmenis vaikštinėjant, bėgiojant, riedant ir kitaip pramogaujant. Tam ir turi būti skirtas Kurorto rajonas–mums visiems, alytiškiams ir miesto svečiams, bet ne triukšmadariams.
Tik saugodami didžiausią turtą – gamtą ir kraštovaizdį–galėsime didžiuotis savo mylimu miestu, kuriame jauku ir gera gyventi. Juk ne kiekviename mieste gali išvysti gerves, Nemune braidančius baltuosius garnius, laukinius balandžius, gausybę perinčių paukščių ir apsilankančių žvėrelių, kurių netikėtas pasirodymas kelia nuostabą ir susižavėjimą bei stiprina gamtos estetinės pajautos jausmus kiekvienam.
Kreipiamės į visus Alytaus miesto gyventojus ir svečius –džiaukimės nuostabia Kurorto gamta, takais, ežerėliais, kurie tarnaujamūsų visų maloniam ir sveikam poilsiui ir gyvenimui.
Laikykimės eismo taisyklių ir gerbkime čia gyvenančių žmonių teisę į ramybę, poilsį. Turbūt visi turime stengtis, kad Alytus – šeimų ir jaunimo miestas – neprarastų per daugelį metų susiklosčiusio Kurorto vardo, ramybės bei kultūros, ir šios vietovės gamtos ir sukurtos infrastruktūros turtais galėtume naudotis visi.
Sunaikinus šią miesto kurortinės vietovės savastį, kultūrą, ramybę Alytus ir alytiškiai prarastų didelę dalį miesto žavesio ir vertės. Tai problema, kurią galima spręsti ne tik pinigais, investicijomis, bet ir kiekvieno iš mūsų sąmoningumu, padorumu.
Saugaus eismo komisija nutarė Šilo gatvėje pastatyti kelio ženklą „Stop“, o pėsčiųjų ir dviratininkų saugumui užtikrinti Lelijų gatvėje pakloti šaligatvį. Bet mes manome, kad to neužtenka. Tikimės, kad į mūsų nuomonę atsižvelgs esami ir būsimi miesto vadovai, planuodami miesto darbus ir biudžetą.
Ilgus metus čia gyvendami kurortiečiai supranta, kad jau remiamės į dugną. Laiku nesustojus, netausojant nuostabaus kraštovaizdžio ir gamtos turto, istorijos ir kultūros, pradės sklisti „nemalonūs kvapai“. Bus subjaurota gamta, sparnuočių ir žvėrelių paliktas, ligotas pušynas, kurio teikiamos naudos neatkursime jokiomis Europos Sąjungos ar savo biudžeto lėšomis.
Nusprendėme būti aktyvūs, pilietiški savo miesto kūrėjai. Nenuolaidžiausime pažeidėjams, stebėsime KET bei viešosios tvarkos pažeidėjus, triukšmautojus ir šiukšlintojus, fiksuosime ir pranešime atsakingoms tarnyboms.
Įsiklausykime į Austrijos gamtosaugos ministro Mozės Henrio išsakytą tiesą: „Mes nepaveldėjome žemės iš savo protėvių. Mes ją pasiskolinome iš savo vaikų.“ Taigi, tausokime ir saugokime didžiausią Alytaus turtą – gamtą, kraštovaizdį, Nemuną, pušyną– visų alytiškių didžiausią turtą, išsaugokime jį savo vaikams.