2013-09-07, straipsnio nr. 9863

Edvardas Dovydėnas: apie viską paprastai, bet ne prastai

Indrė MIKELIONYTĖ
 Gi­męs ir au­gęs Vil­niu­je, bet su­grįž­ti ten jau ne­be­no­rin­tis. Ka­dais ga­vęs pa­sky­ri­mą dirb­ti Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je, ją ir pri­si­jau­ki­no: dėl mei­lės, ho­bio, dar­bo. Ed­var­das Do­vy­dė­nas. Šian­dien vie­niems ži­no­mas kaip oro ba­lio­no pi­lo­tas, fo­to­gra­fas, vie­nas pir­mų­jų Aly­tu­je pra­dė­jęs da­ry­ti spal­vo­tas nuo­trau­kas, ki­tiems – kaip bu­vęs ver­sli­nin­kas, o pa­pras­tai – tie­siog žmo­gus, ku­ris apie vis­ką kal­ba pa­pras­tai, bet ne pras­tai.

 

 Jaudulys prieš pakylant oro balionu labai greitai virsta džiaugsmu – kiekvieną tokią akimirką įamžina ir pats oro baliono pilotas Edvardas Dovydėnas. Pomėgis fiksuoti akimirkas išlikęs iš tų laikų, kada dirbo profesionaliu fotografu. Suskaičiuoti, kiek jų – laimingųjų – jau pakilo į dangų, sunku, tačiau prisiminti išties malonu. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.

Pir­mas kar­tas

Ko tik žmo­gus ne­pa­da­ry­si dėl to, kad bent mi­nu­tę pa­kil­tum aukš­čiau že­mės! Bū­tent taip bū­tų ga­li­ma api­bū­din­ti dau­ge­lio pir­mą­sias pa­žin­ties mi­nu­tes (ir prie­žas­tis) su E.Do­vy­dė­nu. Grei­čiau­siai ne­ju­čio­mis vie­na jų bu­vau ir aš! Kar­tą pa­skrai­džius no­ri­si ir pa­ra­šy­ti!

 

Vie­ni skren­da dėl ma­lo­nu­mo ir už tai mo­ka pi­ni­gus, ki­ti – Ed­var­do drau­gai, ku­rie skren­da dėl ga­li­my­bės pa­ben­drau­ti, pa­bū­ti drau­ge. Sa­vęs šio­je gra­da­ci­jo­je ne­at­ra­dau, esu tik ei­li­nė ra­šan­ti apie tai, kas žmo­nėms ke­lia šil­čiau­sius jaus­mus ir glos­to pra­ei­ties pri­si­mi­ni­mus. Tie­sa, čia ma­ne pa­šne­ko­vas ir su­stab­do. At­si­rink­ti drau­gus iš­ties sun­ku, kai tu į dan­gų skrai­di­ni di­džiu­lį oro ba­lio­ną, smal­suo­lių ir no­rin­čių­jų aps­tu.

 

„Yra žmo­nių, ku­rie tuo nau­do­ja­si, bet svar­bu ge­bė­ti at­si­rink­ti, ko­kie žmo­gaus tiks­lai. Ge­rai vie­nas pa­žįs­ta­mas pa­sa­kė: yra ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus drau­gai ir yra ma­no, kaip žmo­gaus, drau­gai. Tie, ku­rie tik­ri drau­gai, drau­ge yra ne tik ta­da, kai tu­ri pi­ni­gų, bet ir kai nu­tin­ka bė­da“, – įsi­ti­ki­nęs lyg ir vil­nie­tis, ta­čiau dau­giau aly­tiš­kis.

 

Kiek tik­rų drau­gų yra, E.Do­vy­dė­nas ne kar­tą tu­rė­jo ga­li­my­bę įsi­ti­kin­ti: ir ta­da, kai Aly­tu­je bai­gęs dar­bus ir su­si­kro­vęs daik­tus iš­vy­ko gy­ven­ti į Ai­ri­ją, ir ta­da, kai su­šlu­ba­vo svei­ka­ta. Ne ką ma­žes­niu gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mu ga­li­ma va­din­ti ir anks­ty­vą san­tuo­ką bei pir­mas die­nas ne­pa­žįs­ta­ma­me mies­te: be gi­mi­nių, ar­ti­mų­jų, be drau­gų.

 

Sa­vo dvie­jų duk­rų ma­mą jis ve­dė bū­da­mas de­vy­nio­li­kos me­tų. Tie­sa, čia, ma­no aki­mis, lyg ir ne­ga­lio­tų tai­syk­lė „ne­si­gai­lėk anks­ti kė­lęs ir jau­nas ve­dęs“, po­ros ke­liai vė­liau iš­si­sky­rė. Ed­var­das prieš­ta­rau­ja, kad gai­lė­tis dėl iš­iru­sios san­tuo­kos tik­rai ne­ver­ta, mat ji jam do­va­no­jo dvi pui­kias duk­te­ris. „Šian­dien aš ir tė­vas, ir se­ne­lis, to­dėl į vis­ką žiū­riu op­ti­mis­tiš­kai. Ma­no duk­ros ke­liau­ja ma­no pė­do­mis, jos taip pat jau iš­si­sky­rė su su­tuok­ti­niais, ta­čiau ver­čia sa­vo gy­ve­ni­mo la­pą ir ku­ria sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją“, – juo­kau­da­mas, jog to­kia šei­mos lem­tis, pa­sa­ko­ja Ed­var­das.

 

Su­grįž­tant į pra­ei­tį

Da­bar jau bu­vęs vil­nie­tis sa­vo gy­ve­ni­mo met­raš­tį ra­šo ir iki at­vy­ki­mo į Aly­tų. Šil­čiau­siais pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si min­ti­mis grį­žęs į Prei­lą, be­si­drie­kian­čią ant Kur­šių ma­rių kran­to ir vi­lio­jan­čią van­dens pur­slais bei ban­go­mis. Mei­lę Prei­lai įskie­pi­jo ir duk­te­rims, vež­da­vo­si jas drau­ge, o da­bar Jur­ga ten vyks­ta jau su sa­va šei­ma.

 

„Ma­no vai­kys­tės die­nos pra­bė­go bū­tent Prei­lo­je. Tą­syk rei­kė­jo lei­di­mo, kad ten pa­tek­tum, o da­bar tik tu­rėk no­ro ir pi­ni­gų. Su­au­gau su tuo mies­te­liu, man jis po šiai die­nai sa­vas, ten pa­žįs­tu dau­ge­lį gy­ve­nan­čių, o ir jiems aš sa­vas. Tam kraš­tui jau­čiu di­de­lę nos­tal­gi­ją“, – at­vi­ra­vo E.Do­vy­dė­nas.

 

Daž­nai tam, kas ža­di­na pri­si­mi­ni­mus, no­ri­si at­si­dė­ko­ti. E.Do­vy­dė­no do­va­na, tar­si duok­lė vai­kys­tei, nors ir po dau­ge­lio me­tų, bu­vo ga­li­my­bė pa­kil­ti virš že­mės vie­ti­niams vai­kams.

 

„No­rė­jo­si at­si­dė­ko­ti, to­dėl kar­tą nu­si­ve­žiau ba­lio­ną ir kė­liau vie­ti­nius vai­kus. Jiems tai bu­vo tar­si ste­buk­las. Jų akys spin­dė­jo. Grei­tai su­gu­žė­jo ne tik vie­ti­niai, bet ir atos­to­gau­jan­tys – vi­si no­rė­jo skris­ti oro ba­lio­nu. Prei­lo­je nie­kas ne­bu­vo ma­tęs ba­lio­no, tai bu­vo tik­ra at­rak­ci­ja, apie ku­rią vie­ti­niai kal­ba ir da­bar, nors vai­kai jau ge­ro­kai pa­ū­gė­ję“, – apie iš­skir­ti­nę do­va­ną kal­bė­jo Ed­var­das.

 

Kur­šių ma­rių kran­tas ir ja­me stūk­san­tys mies­te­liai dau­ge­liui ke­lia su­si­ža­vė­ji­mą, o štai E.Do­vy­dė­nui šil­tus jaus­mus ža­di­na bū­tent Prei­la. Kaip pats sa­ko, Ni­do­je tik ka­vą sma­gu ger­ti, o po­il­sis ir at­gai­va – šir­džiai sa­va­me mies­te­ly­je.

 

Ne ką ma­žiau įdo­mus gy­ve­ni­mo tarps­nis bu­vo ir stu­di­jų me­tai – E.Do­vy­dė­nas bai­gė tuo­me­ti­nį Vil­niaus tech­no­lo­gi­jos tech­ni­ku­mą.

 

„Ne­ža­vė­jo nei gė­ri­mai, nei šo­kiai su mer­gi­no­mis, to­dėl plau­kiau, rei­kė­jo ko­kios nors už­im­tu­mo for­mos. Du kar­tus iš ei­lės te­ko lan­ky­tis Aly­tu­je vy­ku­sio­se spor­to sto­vyk­lo­se. Bū­da­mas ten net ne­ga­lė­jau pa­gal­vo­ti, kad ka­da nors šia­me mies­te įlei­siu šak­nis“, – at­vi­rai apie sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

 

Sa­ko­ma, pra­ei­ti­mi rei­kia tik džiaug­tis, bet vie­ną ne­gan­dą iš anų die­nų dar ir šian­dien tu­ri pats Ed­var­das. Su spor­to sto­vyk­lo­mis jo gy­ve­ni­me at­si­ra­do rū­ky­mas. Nors, pri­pa­žįs­ta, tai bu­vo ne­su­de­ri­na­ma su spor­tu, vis­gi jau­nat­viš­kas ati­trū­ki­mas nuo na­mų ir pa­ki­šo ko­ją pri­si­jau­ki­nant šį ža­lin­gą įpro­tį. Ci­ga­re­tės net ir mū­sų po­kal­bio me­tu bu­vo tre­čia­sis kom­pa­nio­nas – he­ro­jui gal ir ma­lo­nus, bet klau­sy­to­jui... Tie­sa, rū­ko E.Do­vy­dė­nas tik kai ne­tu­ri ko veik­ti – lais­vų ran­kų sin­dro­mas ar­ba tie­siog įpro­tis. Jei­gu rei­kė­tų su­gal­vo­ti rak­ti­nius žo­džius, api­bū­di­nan­čius stu­di­jų me­tus, pa­gal pa­sa­ko­ji­mą pa­rink­čiau šiuos: plau­ki­mas, rū­ky­mas, fo­to­gra­fi­ja.

 

Pas­ta­ro­ji, at­si­ra­du­si lyg ir kaip ho­bis, ža­di­nan­tis smal­su­mą ir do­mė­ji­mą­si, vė­liau vir­to pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu. Tin­gin­tys skai­ty­ti iki ga­lo pa­prunkš­taus, jog to­liau vis­kas aiš­ku – kaip se­ria­le: dar­bas ly­gu ho­biui, ma­lo­nu­mas ir jau­na šei­ma. Vis­gi is­to­ri­ja tu­ri skir­tin­gus vin­gius. At­vy­kęs į Aly­tų kaip jau­nas spe­cia­lis­tas, vė­liau iš­vy­kęs į ar­mi­ją ir grį­žęs kaip fo­to­gra­fas.

 

Vie­nas pir­mų­jų

Ka­žin ar ki­tas sa­ki­nys nu­skam­bės kaip lai­min­ga kul­mi­na­ci­ja: „Gy­ve­nau ben­dra­bu­ty­je su dviem ma­žais vai­kais, fo­to­gra­fuo­da­vau, o rū­sy­je įsi­ren­giau la­bo­ra­to­ri­ją.“ To­kia lyg ir pro­fe­sio­na­laus fo­to­gra­fo pra­džia bu­vo Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je.

 

„Aly­tu­je vie­nas pir­mų­jų pra­dė­jau da­ry­ti spal­vo­tas nuo­trau­kas, de­vy­nio­li­ka me­tų dir­bau fo­to­gra­fu. Vis­gi anks­čiau ar vė­liau at­ei­na lai­kas, kai ma­te­ma­ti­ka už at­lik­tą dar­bą ne­be­džiu­gi­na, pel­no ne­be­bu­vo“, – apie tai, ko­dėl nu­spren­dė par­duo­ti vi­są įran­gą nuo che­mi­ka­lų iki fo­to­apa­ra­tų, sa­kė da­bar jau bu­vęs fo­to­gra­fas E.Do­vy­dė­nas.

 

Jo ran­ko­se fo­to­apa­ra­tą ga­li­ma iš­vys­ti ir šian­dien, jis vi­suo­met ly­di į ke­lio­nes oro ba­lio­nu. „Ir da­bar pa­imu fo­to­apa­ra­tą, ta­čiau į vis­ką žvel­giu ki­taip. Vaiz­das iš vir­šaus ga­lė­tų bū­ti lyg ir toks pat, bet ieš­kai, kas bū­tų įdo­mu ir ki­taip“, – apie nuo­la­tos pil­do­mą as­me­ni­nę, o da­bar jau ir skait­me­ni­nę ko­lek­ci­ją pa­sa­ko­ja E.Do­vy­dė­nas. Pri­si­pa­žįs­ta, kad Aly­taus ir jo apy­lin­kių vaiz­dų jo­je iš­ties aps­tu – vis ki­tu kam­pu, vis ki­tu pa­ros lai­ku.

 

Vis­gi fo­to­gra­fo ke­lias bai­gė­si, kaip pats sa­ko, o kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad spal­vo­tas nuo­trau­kas bus ga­li­ma da­ry­ti die­nos švie­so­je su mi­ni la­bo­ra­to­ri­jo­mis? Tuo­met, kaip ir dau­ge­liui tais me­tais, at­si­vė­rė ki­ti ke­liai: į tuo­me­ti­nę Ju­gos­la­vi­ją, vė­liau į Len­ki­ją. Tie, ku­riuo­se sly­pė­jo ver­sli­nin­kų gys­le­lės, pa­si­sta­tė na­mus, su­si­kro­vė tur­tus. Ta­čiau apie tuo­me­ti­nę tiek eko­no­mi­nę, tiek po­li­ti­nę si­tu­a­ci­ją – ne šia­me straips­ny­je.

 

„Biz­nie­rius iš ma­nęs bu­vo ne­koks, bet iš Len­ki­jos grį­žau ne tuš­čio­mis. Įsi­gi­jau da­lį tuo­me­ti­nio „Pa­par­čio“ ir čia pra­dė­jau nuo­sa­vą ver­slą. Pra­dė­jęs pre­kiau­ti ra­di­jo ry­šio prie­mo­nė­mis (bu­vau at­sto­vas Lie­tu­vo­je), vė­liau pre­kia­vau ir žais­lais, ir mais­tu, pi­ro­tech­ni­ka, kom­piu­te­ri­niais žai­di­mais“, – apie pla­tų ver­slo spek­trą kal­bė­jo E.Do­vy­dė­nas.

 

Vis­gi ir šis gy­ve­ni­mo la­pas už­vers­tas. Šian­dien Ed­var­dą pa­ma­ty­si ar­ba puo­se­lė­ja­mo­je so­dy­bo­je, ar­ba oro ba­lio­ne – ten, kur jam ge­ra ši­tuo gy­ve­ni­mo tarp­sniu.

 

Apie mei­lę ba­lio­nams...

Vis­gi klau­si­mas, kaip žmo­gaus, ku­rio dar­bi­nė kar­je­ra drie­kė­si nuo fo­to­gra­fi­jos iki nuo­sa­vo ver­slo, gy­ve­ni­me at­si­ra­do ba­lio­nai, la­bai įdo­mus. E.Do­vy­dė­nas ne­sle­pia, mei­lė oro ba­lio­nams at­si­ra­do ne­ti­kė­tai, bet už­si­li­ko il­gam.

 

„Oro ba­lio­nai man bu­vo sve­ti­mas da­ly­kas. Kar­tą per Mies­to die­nas Al­gi­man­tas Sar­pa­lius, ku­rį lai­kau an­tru tė­vu ir di­džiau­siu mo­ky­to­ju, pa­pra­šė pa­dė­ti. Taip at­si­dū­riau že­mės ko­man­doj, vė­liau iš­si­lai­kiau kur­sus, ki­lau į vir­šų“, – pra­džią me­na jau sep­ty­nio­li­ka me­tų skrai­dan­tis pa­šne­ko­vas.

 

 E.Do­vy­dė­nas po­kal­bio me­tu ne kar­tą mi­ni A.Sar­pa­liaus pa­var­dę, mat šis žmo­gus jį iš­mo­kė vi­sų skrai­dy­mo sub­ti­ly­bių: „Nors pats ir ne­pa­si­ti­kė­jo tą­syk va­din­tu „skrai­dan­čiu sku­du­ru“, ta­čiau sa­vo ži­nias per­da­vė. Spor­to meist­ras pir­me­ny­bę vis­gi tei­kė sklan­dy­tu­vams. Už ga­li­my­bę skris­ti ir šian­dien jam esu dė­kin­gas, di­džiuo­juo­si juo.“

 

Tuo pat me­tu, kai gy­ve­ni­me at­si­ra­do ba­lio­nai, įvy­ko lū­žis ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, po iš­iru­sios san­tuo­kos jis pa­su­ko ne tuo ke­liu, ku­rį kar­tais ren­ka­si vy­rai: pra­de­da ūž­ti, ieš­ko mo­te­rų, o pa­si­nė­rė į oro ba­lio­nų spor­tą.

 

Ir taip kas­kart su jau­du­liu ky­la link de­be­sų. Kaip pats sa­ko, jei­gu bū­na il­ges­nė per­trau­ka tarp skry­džių, kaž­ko trūks­ta, da­ro­si lyg ne­sa­vas, ir­zlus. Pras­tą sa­vi­jau­tą pa­de­da pa­tai­sy­ti vien ga­li­my­bė bū­ti ar­čiau dan­gaus. Tą jaus­mą daž­nu at­ve­ju sklei­džia ir ap­lin­ki­niams.

 

„Kar­tą vie­nos įmo­nės šven­tė­je vir­ve pri­riš­tu oro ba­lio­nu kė­liau šven­tės da­ly­vius. Vi­si su smal­su­mu žvel­gė aukš­tyn, o vie­nas in­va­li­do ve­ži­mė­ly­je sė­din­tis vai­ki­nas net ne­bū­tų drį­sęs. Su drau­gų pa­gal­ba jį pa­kė­lė­me. Jo aky­se ma­čiau, koks yra lai­min­gas, ko­kia svar­bi jam ši die­na“, – apie tai, kad pa­kel­tas vai­ki­nas – už­sa­ko­vo sū­nus, su­ži­no­jęs tik vė­liau, ti­ki­no E.Do­vy­dė­nas.

 

...ir gy­ve­ni­mui

Pra­kal­bus apie mei­lę oro ba­lio­nams, ne­ju­čia kal­ba pa­kryps­ta ir apie mei­lę žmo­nėms, o gal­būt, pa­pras­čiau sa­kant, apie gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ją. Nors nė vie­nas mū­sų – nei šios gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos he­ro­jus, nei ją žy­min­ti – ne­sam fi­lo­so­fai, svars­tom, kas gy­ve­ni­me svar­biau.

 

„Jau se­niai su­pra­tau, kad iš ba­lio­nų ne­iš­gy­ven­si, ta­čiau ne vis­ką gy­ve­ni­me le­mia pi­ni­gai. Juk jei­gu tau žmo­nės pa­de­da pa­kel­ti ba­lio­ną, ar­gi tu ga­li pra­šy­ti at­ly­gio už tai, kad vė­liau jis skris drau­ge? Ma­no drau­gų drau­gai ir man yra drau­gai. Ma­no so­dy­bo­je vi­suo­met vi­si lau­kia­mi“, – ti­ki­na ir ma­ne už­suk­ti į sve­čius kvie­čia oro ba­lio­no pi­lo­tas.

 

O kaip dėl vie­ni­šu­mo? Čia ma­ne ra­mi­na, iš­si­sky­ręs – tai dar ne­mi­ręs. „Aš ne­bi­jau lik­ti vie­nas, nes toks ne­su. Tu­riu dvi pui­kias duk­ras, drau­gus, dau­gy­bę tų, ku­riuos ga­liu va­din­ti sū­nu­mis, – jie iš­ti­ki­mi. Kar­tais, kai ben­drau­ju su tvir­to­mis šei­mo­mis, lyg ir su­spau­džia šir­dį – vai­kai už­au­gin­ti, vėl lieps­no­ja an­tra mei­lė. Ta­čiau lai­kas da­ro sa­vo, o ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai su me­tais vis ki­ti. Ne­gra­žiai sa­ko­ma, bet tai tie­sa – mo­te­ris kaip ro­žė, ji vys­ta, ta­čiau vi­dus lie­ka“, – skam­bias tie­sas apie vy­rus (už­im­tus ir lais­vus) bei mo­te­ris be­ria E.Do­vy­dė­nas.

 

Daž­niau­siai, kai mo­ko šių ar ki­tų gy­ve­ni­mo tie­sų, ban­dau bū­ti vy­res­nė – juk vis­ką ži­nau, o ir moks­lus jau bai­giau. O E.Do­vy­dė­nas ra­mi­na, kai bus vai­kų, at­min­si žo­džius: „Mo­te­rims svar­biau­sia yra jų vai­kai, vy­ras at­si­ran­da ant­ra­me pla­ne. Re­ta mo­te­ris su­ge­ba skir­ti dė­me­sio vy­rui, dėl to šie pa­su­ka kai­rėn, to­dėl rū­pin­tis jais pri­va­lu. Vy­rams svar­bu įsi­dė­mė­ti, kad mo­ters lai­ky­ti nar­ve­ly­je taip pat ne­va­lia, jai rei­kia lais­vės!“

 

Klau­sy­da­ma žmo­gaus gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos ne­ju­čia vėl ky­lu aukš­tyn, ten, kur lais­vė, tik šį­kart ne oro ba­lio­nu, o min­ti­mis. Ža­lia­sis Jau­ni­mo par­kas, mū­sų pil­kie­ji dau­gia­aukš­čiai, per mies­tą vin­giuo­jan­tis Ne­mu­nas ir tie, ku­rie da­li­ja­si skry­džio džiaugs­mu. Bent va­lan­dą pa­kil­ti nuo že­mės, bent va­lan­dą pa­si­ner­ti į bū­se­ną, ka­da vis­kas ap­lin­kui taip ža­vu, pa­pras­ta, bet ne pras­ta – kaip ir ši žmo­gaus is­to­ri­ja!