2012-08-09, straipsnio nr. 8727

Metalo ir ugnies sąjunga

Rasita ANDRUŠKEVIČIŪTĖ

Dar­bai, ku­riuo­se dar me­tus iš­lie­ka kū­rė­jo au­ra. Žmo­gus, ku­riam ne­sun­ku pa­dė­ti. Kū­rė­jas, ku­riam vi­si dar­bai vie­no­dai bran­gūs. Kal­vis, ku­riam jo ga­mi­nys – kaip iš­au­gin­tas ir pa­leis­tas į gy­ve­ni­mą kū­di­kis. Tai – liau­dies ama­ti­nin­kas An­drius Liau­kus.

 

 Andrius Liaukus: „Esu kiek moderniškesnis kalvis. Einu į darbą kaip į šventę. Ne veltui čia esu nuo penktos ryto. Geras darbas tas, kuris teikia malonumą ir pajamas.“ Zenono ŠILINSKO nuotr.

 

Šis ama­tas – šei­mos tra­di­ci­ja?

 

Ma­no mo­ky­to­jas bu­vo bro­lis Alo­y­zas Liau­kus. La­bai kruopš­tus, jo dar­bai to­bu­li. Maž­daug prieš 20 me­tų pa­si­sta­tė­me šias dirb­tu­ves ir taip po tru­pu­tį ėmiau do­mė­tis kal­vys­te. Dir­bu pa­na­šiai kaip bro­lis, bet kar­tais nuo jo gau­nu per na­gus. Pa­ba­ra, na pa­žiū­rėk, kaip­gi da­rai. Ir pa­gal­vo­ju, tik­rai, jis tei­sus.

 

Ke­le­tą me­tų dir­bo­me kar­tu. Pas­kui bro­lis iš­va­žia­vo į už­sie­nį ir li­kau vie­nas varg­ti kal­ve­lio var­ge­lio.

 

Da­bar mo­kau dirb­ti ir sa­vo sū­nų. Ka­dan­gi vi­si jau­ni žmo­nės im­lūs, gal­būt ir jis su­si­do­mės. Kar­tu va­ži­nė­ja­me de­monst­ruo­ti ama­tų.

 

At­skleis­ki­te se­no­vės ir šių die­nų kal­vių skir­tu­mus.

 

Lie­tu­va ne­tu­rė­jo tiek daug stam­baus me­ta­lo, o įpirk­ti ir­gi ne­ga­lė­da­vo, to­dėl vi­si kry­žiai bu­vo ka­la­mi iš plo­nų juos­te­lių. O da­bar tu­ri­me to­kio me­ta­lo, kad vos įma­no­ma įkal­ti. Se­no­vė­je bu­vo trys ke­tu­ri šė­pai (pa­dė­jė­jai). Kal­vis ro­dy­da­vo ku­rio­je vie­to­je, o jie kū­ju kal­da­vo.

 

Šių die­nų pa­dė­jė­jai – pneu­ma­ti­niai plak­tai. To­dėl ga­li dirb­ti vie­nas ir ne­truk­do­mas.

 

Yra prie­ka­las ir plak­tu­kas, ug­nis ir me­ta­las. Įkai­ti­ni ir dir­bi. Taip pat kaip ir se­no­vė­je. Tik anks­čiau nau­do­jo pa­čių ga­min­tą me­džio an­glį, o mes nau­do­ja­me ak­mens an­glį.

 

Jums kal­vys­tė tai...

 

...tai kū­ry­ba, ma­lo­nu­mas, po­mė­gis, dar­bas – vis­kas vie­na­me. Ei­nu į dar­bą kaip į šven­tę. Ne vel­tui čia esu nuo penk­tos ry­to. Ge­ras dar­bas tas, ku­ris tei­kia ma­lo­nu­mą ir pa­ja­mas.

 

Be vi­so to, tai sun­kus dar­bas.

 

Vie­ni im­lūs kom­piu­te­rių par­da­vi­nė­ji­mui, o ki­ti – ga­min­ti dar­bus, ku­rie tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę. Pa­si­žiū­rė­ti į ma­no ga­mi­nius vi­siems la­bai gra­žu, bet kai pa­ban­do, tai sa­ko gal aš ei­siu, o tu čia kalk.

 

Įdo­miau­sia tai, kad jau­ni­mas at­ei­na ir klau­sia: čia ne ga­myk­lo­je ga­min­ta? O tu da­rai prie­šais jų akis...

 

Sun­ku ir dėl to, kad tu­riu ne tik kal­ti ran­ko­mis, bet ir ma­ty­ti ke­lis žings­nius į prie­kį, kas iš to iš­eis. Jei ne­ma­ty­siu, tuo­met tu­rė­siu skir­ti tris ke­tu­rias die­nas, kad per­da­ry­čiau. Rei­kia ge­rai ap­skai­čiuot. Nė­ra taip, kad dau­žai plak­tu­ku ir pats nu­stem­bi, jog kaž­kas iš­ėjo.

 

Kuo ski­ria­si kal­vys­tė nuo me­ni­nės kal­vys­tės?

 

Ga­li paimt ir at­kalt tie­sų vir­bą. Bū­da­vo kal­viai ko­lū­kiuo­se – iš­tam­pė me­ta­lą, ir vis­kas. Bet tu jį pa­gra­žink ir jis iš­eis me­niš­kas. Pa­ka­li­nėk, iš­tam­pyk, pa­suk į vie­ną, į ki­tą pu­sę...

 

Tai, kas ka­la­ma – me­niš­ko­ji pu­sė, o ki­ta – už­dar­bis.

 

Kuo ski­ria­si me­ni­nė kal­vys­tė nuo ki­tų me­no ša­kų?

 

Skir­tin­gai nuo dai­lės ar mu­zi­kos, čia yra il­gas pa­si­ruo­ši­mo pro­ce­sas. Vien tam, kad pra­dė­tu­mei dirb­ti, tu­ri ruoš­tis apie 40 mi­nu­čių: už­kur­ti žaiz­drą, pa­lauk­ti, kol įšils an­glys, me­ta­las. Jei už­ge­si­nai, tu­ri vėl tiek pat lai­ko lauk­ti. Dai­li­nin­kas ga­li už­tep­ti po­tė­pį ir ei­ti pa­rū­kyt, o aš, pra­dė­jęs dar­bą, ne­ga­liu at­si­trauk­ti tris ke­tu­rias va­lan­das.

 

Svar­biau­sia, da­ry­da­mas kaž­ką ma­žo, smul­kaus, tu ne­ga­li me­ta­lo pa­im­ti ran­ko­mis, tu­ri tam tik­ras pa­ties ga­min­tas rep­les. Be­veik vi­si įran­kiai yra ga­min­ti pa­ties ran­ko­mis, nes kiek­vie­nam dar­bui pa­si­ga­mi­ni ati­tin­ka­mus, ku­riuos vė­liau pri­tai­kai kaž­kam ki­tam.

 

Dvie­jų vie­no­dų ga­mi­nių ne­pa­da­ry­si­te. Tai kal­vys­tės pliu­sas ar mi­nu­sas?

 

Tai yra gro­žis. Pa­vyz­džiui, su­si­tik­tų dvi mo­te­rys su vie­no­dom rau­do­nom suk­ne­lėm, tai – bai­su. O to, ką pa­da­rė kal­vis, nie­kas ne­at­si­neš to­kio pa­ties, nes net ir taip pa­čiai pa­ga­min­ta ro­žė at­ro­do ki­taip. Už tai nie­kas ne­si­pyks ir bus tai­ka pa­sau­ly­je.

 

Ka­da pra­si­de­da Jū­sų dar­bo die­na?

 

Sau­lė pa­te­ka anks­ti. Ma­lo­nu kar­tu su ja at­si­kel­ti, kar­tu su ja pra­dė­ti dirb­ti. Ir su me­ta­lu. Per pie­tus šiek tiek pa­si­il­siu, o dar­bo die­ną bai­giu apie 19 va­lan­dą.

 

At­ėju­sios niū­rios žie­mos die­nos žmo­gų gniuž­do. At­si­ke­li – tam­su, iš­va­žiuo­ji – tam­su. Ne­ži­nai, die­na ar nak­tis. Vis­kas su­si­mai­šo. Žie­mą pra­de­du dirb­ti kiek vė­liau – apie 7 va­lan­dą. Ne­bent bū­na gra­ži sau­lė­ta die­na, tuo­met anks­čiau.

 

Ar ga­li kal­vis dirb­ti, ne­tu­rė­da­mas nuo­tai­kos, įkvė­pi­mo?

 

Tai šiek tiek vei­kia. Jei­gu dir­bi be įkvė­pi­mo, tuo­met sa­ve prie­var­tau­ji ir ga­mi­nys bū­na ne toks, ko­kio no­rė­jai. Ge­riau jau da­ry­ti kaž­ką ki­ta: ma­tuo­tis, brai­žy­ti. Ver­čiau iš­lauk­ti dvi tris, gal ir ke­tu­rias die­nas, kol at­ei­na ener­gi­jos pliūps­nis, kuo­met ma­lo­nu dirb­ti, vis­kas tie­siog lie­ja­si.

 

Žmo­nės at­ei­na ži­no­da­mi, ko no­ri?

 

Jei­gu at­ei­na su vi­zi­ja, tai man bū­na tik leng­viau. Ta­čiau jų idė­jas ko­re­guo­ju, nes tu­riu su­gal­vo­ti, kaip tai tech­no­lo­giš­kai įgy­ven­din­ti. Jei­gu žmo­gus ži­no, ko no­ri, tuo­met vis­kas įgy­ven­di­na­ma.

 

Ki­tiems pa­pie­ši, pa­ro­dai, sa­ko taip, kaž­kas to­kio. Ta­da iš to kaž­kas to­kio ban­dai iš­laužt, kad gra­žiai at­ro­dy­tų. Kad ne tik jam, bet ir man pa­čiam pa­tik­tų.

 

Kai at­ei­na be min­čių, pie­ši ant len­tos be­veik na­tū­ra­laus dy­džio brė­ži­nį ir ga­my­bos pro­ce­so me­tu ko­re­guo­ji, kei­ti, jei­gu žmo­gui kas nors ne­pa­tin­ka. Bet dar taip ne­bu­vo, kad kaž­kas ne­tik­tų (nu­si­spjau­na per pe­tį). Per tiek me­tų vien pa­žiū­rė­jęs ma­tai, ko žmo­gus no­ri.

 

Bū­na, at­ei­na ir pa­gei­dau­ja ki­čo. Su pas­ta­rai­siais net ben­drau­ti ne­si­no­ri. Pa­siū­lau jiems nu­va­žiuo­ti pas su­vi­rin­to­ją, nes tie­siog jau­čiu, kad ma­no ga­mi­nys jiems ne­tiks (juo­kia­si).

 

Kaip ple­čia­si klien­tų bū­rys?

 

Yra to­kių, ku­riems ap­dai­li­ni vi­są na­mą – in­ter­je­rą, eks­ter­je­rą. Jei­gu jiems vis­kas tin­ka ir pa­tin­ka – pa­pa­sa­ko­ja į na­mus už­su­ku­siems sve­čiams, taip dau­gė­ja klien­tų.

 

Ge­riau­sia re­kla­ma – ge­rai at­lik­ti ir žmo­nėms pa­tin­kan­tys dar­bai.

 

Ko­kie kal­vių dar­bai pa­tys po­pu­lia­riau­si?

 

Ko žmo­nėms rei­kia, tas ir bū­na po­pu­lia­ru. O jiems rei­kia vis­ko. Ant ka­pų da­ro­mos sau­lu­tės, kry­žiai – ak­muo ir me­ta­las de­ra. So­dy­bo­se – žva­ki­dės, sie­ty­nai, tu­rėk­lai, ži­di­nio įran­kiai ir ki­ta.

 

Da­ro­te ką nors vien sa­vo ma­lo­nu­mui?

 

Taip, nes tu­riu ruoš­tis pa­ro­doms. Da­bar esu pa­da­ręs nau­jus pen­kis še­šis pa­ro­di­nius dar­bus, se­ni jau pa­bo­dę. Kiek ga­li­ma žmo­nėms ro­dy­ti tą pa­tį?

 

Au­to­ri­nė pa­ro­da su­reng­ta maž­daug prieš ket­ve­rius me­tus. Da­bar pri­bren­do toks am­žius, kad su­mąs­čiau pa­da­ry­ti nor­ma­lią au­to­ri­nę pa­ro­dą.

 

Kur yra pir­mie­ji Jū­sų dar­bai?

 

Vie­ni pir­mų­jų ga­mi­nių yra na­mie. Tai sau­lė, su stik­lu vi­du­ry­je, maž­daug dvie­jų met­rų kry­žius. Jie man la­bai bran­gūs ir yra ne­par­duo­da­mi. Su­si­gy­ve­nę su ma­ni­mi. Va­ži­nė­ja tik į pa­ro­das. Kai kas nors su­si­do­mi, už­lanks­tau to­kią kai­ną, kad žmo­nės grei­tai at­šly­ja.

 

Ar ver­ti­na­mas kal­vio dar­bas?

 

Prieš dau­giau kaip de­šimt­me­tį bu­vo nuos­mu­kis, kai at­si­ra­do bliz­gu­čių. Žmo­nės pa­ma­to ir sa­ko – o jau gra­žu! Po me­tų ar dve­jų iš­me­ta tą daik­tą, at­ei­na ir pra­šo pa­da­ry­ti ge­rą, gra­žų. At­ga­vo žmo­nės sko­nį.

 

Kaip iš­lik­ti ori­gi­na­liam?

 

Pa­pras­čiau­siai da­ry­ti tai, kas tau pa­tin­ka, tu­rė­ti sa­vi­tą sti­lių ir ne­si­vai­ky­ti ki­tų sti­lis­ti­kos.

 

Ko rei­kia, kad pa­ga­min­tu­mė­te ge­rą, ko­ky­biš­ką, gra­žų ga­mi­nį?

 

Be ge­ros idė­jos, įran­kių ir sun­kaus dar­bo – no­ro jį pa­da­ry­ti.

 

Kas Jū­sų mū­za?

 

Hm, ge­ras. Ta, su ku­ria gy­ve­nu. La­bai įkve­pian­ti (juo­kia­si).

 

Ką ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti Jū­sų kal­vė?

 

Oi, daug ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti, daug... Anks­čiau bū­da­vo kal­vių su­si­ė­ji­mai. Su­si­rink­da­vo­me apie aš­tuo­nis, ben­drau­da­vom, pa­ba­lia­vo­da­vom...

 

Kal­viai da­li­ja­si sa­vo idė­jo­mis?

 

Da­li­ja­si sa­vo pa­ty­ri­mais. Nu­ė­jęs į pa­ro­dą ma­tai, ką ji­sai su­ge­ba, kaip dir­ba. Kiek­vie­no sti­lius skir­tin­gas.

 

Nė­ra kon­ku­ren­ci­jos?

 

Vi­sur ji yra. Ir mes su ta­vi­mi kon­ku­ren­tai. Iš­gy­ven­ti juk rei­kia.

 

Ne­pro­fe­sio­na­lo akis ga­li at­skir­ti meist­ro dar­bą nuo lie­ji­nio?

 

Lie­ji­niai at­ro­dys vie­no­dai, o kal­viš­kas dar­bas gal ir at­ro­dys pa­na­šiai, bet ne taip pa­čiai.

 

Yra žmo­nių, ku­rie ne­la­bai su­pran­ta. To­kiems pa­ro­dau ke­lią į „Bau­hof“, kur jie ras gra­žių daik­tų, kur vis­kas iš­lie­ta, vi­siems tin­ka. Aš to­kių da­ly­kų da­ry­ti ne­ga­liu. Tai, ką mes ka­lam, yra au­ten­tiš­ka ir ne­pa­kar­to­ja­ma, nes kiek­vie­nas įmu­ši­mas duo­da sa­vo, jo ne­at­kar­to­si.

 

Dar tu­ri­te ko mo­ky­tis?

 

Kiek­vie­ną kar­tą kal­da­mas mo­kai­si. Jei­gu žmo­gus sa­ko vis­ką mo­ku, tai jis ne­mo­ka nie­ko.

 

Kas ry­tą at­si­kė­lęs mo­kai­si, kaip iš­si­va­lyt dan­tis, nes vie­no­dai ko­ky­biš­kai to kas­kart ne­pa­da­rai.

 

Ka­da su­bręs­ta uni­ka­liau­sios min­tys?

 

Kai pa­bun­di an­trą tre­čią va­lan­dą nak­ties. Nu­si­pie­ši, ap­mąs­tai, kaip da­ry­ti. Ta­da trau­ki į kal­vę.

 

Ži­no­ma, to­kios min­tys bū­na už­si­rez­gu­sios prieš ke­le­tą die­nų ir nie­kaip ne­lei­džia ra­miai mie­go­ti, kol ne­pra­de­di da­ry­ti.

 

Bū­na to­kių dar­bų, kad no­ri­si mes­ti?

 

Kai ne­iš­ei­na, da­rai ki­taip. Kar­tais pa­lau­ki die­ną, pas­kui vėl su­grįž­ti.

 

Vie­ną ga­mi­nį nu­spren­džiau at­nau­jin­ti. Pa­si­žiū­rė­da­vau ir ma­ny­da­vau, kad ne­iš­eis ge­res­nis už esa­mą, to­dėl vis ati­dė­da­vau. Pra­sto­vė­jo sep­ty­ne­rius me­tus, kol su­bren­dau ir pa­da­riau.

 

Mies­tas ne­blaš­ko? Ne­no­rė­tu­mė­te įsi­kur­ti kai­me?

 

Ne. Čia daug ge­riau. Pa­kan­ka­mai ra­mu, ar­ti nė­ra gy­ve­na­mų­jų na­mų. Čia man vis­kas vie­to­je: nuo na­mų 15 mi­nu­čių ke­lio pės­čio­mis, me­ta­lai, an­glys čia pat, žmo­nės ži­no, kur ma­ne ras­ti.

 

Va­žiuok da­bar į kai­mą...

 

Įkai­tu­si ge­le­žis pa­si­duo­da kal­vio kū­jui. An­driaus Liau­kaus kū­ry­bi­nė­je dirb­tu­vė­je per trum­pą lai­ką ran­da­si še­dev­rai. Tai – pro­fe­sio­na­lu­mo ir pa­tir­ties sim­bo­lis.

 

* * *

* An­drius Liau­kus yra ku­ni­go Juo­zo Mont­vi­los pro­vai­kai­tis. Lie­pos 22 die­ną Liu­ba­ve bu­vo pa­šven­tin­tas kop­lyt­stul­pis, ku­rį da­rė 3 me­ni­nin­kai. Vie­nas jų – A.Liau­kus, nu­ka­lęs me­ta­li­nę sau­lu­tę.

* Ki­tas ku­ni­go Juo­zo Mont­vi­los at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo ren­gi­nys vyks jo tė­viš­kė­je – Nen­dri­niš­kių kai­me, Ma­ri­jam­po­lės sav., rug­sė­jo 6 die­ną nuo 14 va­lan­dos.