2015-04-09, straipsnio nr. 11241

Dainos Zenkevičienės produkcijoje – dalelė širdies su geriausiais linkėjimais iš kaimo

Šil­ta, jau­ku ir ma­lo­nu – to­kia Dai­nos ZEN­KE­VI­ČIE­NĖS pro­duk­ci­jos pa­slap­tis, o gal­būt de­rė­tų sa­ky­ti – tai, kas mo­te­rį at­ve­dė į ver­slo pa­sau­lį. Sam­do­mo dar­buo­to­jo kė­dę iš­keis­ti į iš­šū­kius ir ma­lo­nu­mą – jos pa­si­rin­ki­mas, ku­rį pa­lai­kė ar­ti­mie­ji ir ska­ti­no ap­lin­ka.

 

– Daž­nas pa­sva­jo­ja bū­ti sa­vo ver­slo šei­mi­nin­kas, ta­čiau re­tas ima­si ra­maus gy­ve­ni­mo po­ky­čių ir, pa­li­kęs sam­do­mo dar­buo­to­jo kė­dę, ryž­ta­si naujovėms. Kas pa­čią pa­stū­mė­jo ar įkvė­pė ryž­to per­mai­noms?

 

– Kiek­vie­no iš mū­sų gy­ve­ni­mas pil­nas po­ky­čių. Vie­ni jų ryš­kes­ni, ki­ti ne to­kie ryš­kūs. Tur­būt esu iš tų ne­nu­ora­mų, ku­ri, ne­su­lau­ku­si li­ki­mo do­va­no­ja­mų per­mai­nų, pa­ti pri­si­gal­vo­ja, kaip pa­da­ry­ti gy­ve­ni­mą ne­ra­mų. Ne­se­niai skai­čiau psi­cho­lo­go Pau­lo C.Vit­zo min­tis apie sa­vi­ver­tę. Jis tei­gia, kad ge­ra sa­vi­ver­tė tu­ri pa­grin­dą tuo­met, kai ga­li sa­ve pa­gir­ti už re­a­lius pa­sie­ki­mus. Re­a­lių pa­sie­ki­mų tu­rė­jau ke­lio­se sri­ty­se: fi­nan­sų ap­skai­to­je, ak­ty­via­me par­da­vi­me. Bet man jie bu­vo per ma­ži. Iš­šū­kis iš­vys­ty­ti sėk­min­gą ver­slą, ro­dos, yra bū­tent tai, už ką ga­lė­siu sa­ve pa­gir­ti. Jei­gu „La­bos nak­ties“ švęs pel­nin­gos veik­los de­šimt­me­tį, ga­lė­siu ap­do­va­no­ti sa­ve ska­niau­siu pa­sau­ly­je šo­ko­la­di­niu tor­tu. Da­bar be­lie­ka dirb­ti, dirb­ti, dirb­ti…

 

– Su­gal­vo­ti to­kią ver­slo idė­ją, ku­ri bū­tų nau­ja, sun­kiai įma­no­ma, tad ko­dėl nu­spren­dė­te im­tis bū­tent vil­nos ga­mi­nių ver­slo?

 

– Ieš­ko­da­ma ga­li­mos ver­slo sri­ties įdė­jau ne­ma­žai pa­stan­gų: skai­čiau, klau­siau pa­skai­tų, se­mi­na­rų. Esu pri­si­ra­šiu­si daug va­rian­tų, ke­le­tą jų ana­li­za­vau. Vie­ni bu­vo „mon­key bu­si­ness“, ki­ti ne ma­no jė­goms. Pri­si­mi­nus kai ku­riuos mo­men­tus pa­čiai įdo­mu, ar iki vil­no­nės idė­jos bū­čiau at­ke­lia­vu­si, jei­gu svars­tant ki­tas bū­tų pa­si­tai­kiu­sios, pa­vyz­džiui, tin­ka­mos pa­slau­gų ar pre­ky­bi­nės pa­tal­pos. Bet li­ki­mas at­ve­dė į vil­nos la­bo­ra­to­ri­ją.

 

Šis ke­lias pra­si­dė­jo nuo ma­no ma­mos pa­tir­ties. Su­lau­kę sen­jo­rų am­žiaus, tė­vai pa­li­ko mies­to šur­mu­lį ir vien­kie­my­je su­kū­rė na­tū­ri­nį ūkį. Ma­mai įdo­mu iš­mė­gin­ti ką nors nau­ja, tad kai at­si­bo­do ož­kos me­ke­ni­mas, ji už­si­vei­sė avių. Il­gą lai­ką ne­nu­ma­niau, kad na­mi­nė vil­na pa­virs ver­slo idė­ja. Nau­do­jau ma­mos nu­megz­tus vil­no­nius ga­mi­nius, džiau­giau­si ne­su­si­mąs­ty­da­ma, ko­dėl pirk­ti­nė vil­na ne to­kia šil­ta. O juk nu­si­go­bęs na­mi­nių vil­nų ple­dą dar il­gai jau­ti ši­lu­mą – kaip po kom­pre­so. Ma­no vai­kai jau po­rą me­tų nau­do­jo ma­mu­lės pa­siū­tas na­mi­nės vil­nos ant­klo­des. Ga­liau­siai su­pra­tau, kad bū­tent to­kiais vil­no­niais lin­kė­ji­mais iš kai­mo ga­lė­čiau pa­si­da­ly­ti su ki­tais.

 Po „Labos nakties“ vardu slepiasi vilnos gaminiai – šią idėją Dainai Zenkevičienei padiktavo iššūkių noras.

– Kaip į Jū­sų ke­ti­ni­mus im­tis ver­slo re­a­ga­vo na­miš­kiai – su­lau­kė­te pa­lai­ky­mo, o gal­būt ban­dė at­kal­bė­ti?

 

– Na­miš­kiai ma­ne vi­są lai­ką pa­lai­ko, kad ir ką da­ry­čiau. Gal to­dėl, kad jie ge­ri ir pa­kan­tūs man, o gal ir pa­tiems ne­sve­ti­mi gy­ve­ni­mo iš­šū­kiai. Ži­no­ma, aš ne­ri­zi­ka­vau la­bai daug. Pra­dė­jau nuo to­kios ap­im­ties, kad pra­ra­di­mo at­ve­ju šei­ma ne­tek­tų vie­nų ge­rų atos­to­gų. Da­bar ei­nu to­lyn į miš­ką… Vis dau­giau me­džių… Teks už­dirb­ti to­kias atos­to­gas, kad jie ne­si­gai­lė­tų.

 

– Tai vis­gi šian­dien esa­te lai­min­ges­nė dirb­da­ma sau?

 

– Ne­ži­nau. Iš pri­gim­ties esu lai­min­ga. Tur­būt to­dėl, kad ne­sėk­mes ver­ti­nu kaip pa­mo­kas, o kas­die­ny­bė­je ma­tau gy­ve­ni­mo pras­mę. Mo­kau­si at­skir­ti, ką ga­liu pa­keis­ti, o su kuo tu­riu su­si­tai­ky­ti. Dzū­kai sa­ko: „Vi­sų gy­ve­ni­mų mo­kai­si ir dur­nas myrš­ti.“ Ma­ty­siu, kaip čia bus.

 

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo ga­mi­nius, ko­dėl klien­tas tu­rė­tų rin­kis jū­siš­kius, kuo jie iš­skir­ti­niai?

 

– O, tai la­bai ge­ri daik­tai! Ga­mi­nu na­tū­ra­liai pa­ruoš­tos vil­nos už­pil­do ant­klo­des ir pa­gal­ves „La­bos nak­ties“. Ci­vi­li­za­ci­ja mus ati­to­li­no nuo gam­tos. Ne­sa­kau, kad pie­niš­kos deš­re­lės ne­su­tei­kia džiaugs­mo, bet keps­nys ge­riau. Pra­mo­ni­niu bū­du ap­do­ro­ta vil­na – ma­nu­fak­tū­ros evo­liu­ci­ja. Bet vi­si ži­no­me, kad nu­sig­ręž­da­mi nuo gam­tos ka­sa­me duo­bę sau: aler­gi­jos – vie­nas pa­grin­di­nių įro­dy­mų šian­dien.

 

„La­bos nak­ties“ ant­klo­dėms vil­ną skal­biu ran­ko­mis, ne­nau­do­da­ma jo­kios che­mi­jos, tik ūkiš­ką mui­lą. Taip iš­plau­tas vil­nos plau­kas iš­sau­go ban­guo­tu­mą ir la­no­li­ną – pa­grin­di­nes gi­ria­mą­sias vil­nos sa­vy­bes. Vil­na yra ban­guo­ta, jos plau­ke­liai ne­su­sig­lau­dę, tarp jų už­da­ro­mas oras, ku­ris ir pa­de­da pa­lai­ky­ti rei­kia­mą kū­no tem­pe­ra­tū­rą. Nau­do­da­mas vil­nos ga­mi­nius žmo­gus ne tik ne­pra­ran­da ši­lu­mos, bet ir ne­per­kais­ta. Vil­na ge­rai su­ge­ria ir iš­ga­ri­na drėg­mę. Tai ypač svar­bu šal­tuo­ju me­tų lai­ku, nes net ma­žiau­sias drėg­mės kie­kis šal­do or­ga­niz­mą.

 

Be to, tai ko­ky­biš­kai iki ga­lo iš­baig­tas ga­mi­nys, tin­ka­mas ne tik pri­im­ti į sa­vo lo­vą, bet ir do­va­no­ti iš­kil­min­go­mis pro­go­mis. Ran­kų dar­bo „La­bos nak­ties“ pro­duk­ci­ja su­pa­kuo­ta ori­gi­na­lio­je gof­ro­kar­to­no pa­kuo­tė­je, kur su­dė­ta ne tik ant­klo­dės ir pa­gal­vės, bet ir da­le­lė ma­no šir­dies su ge­riau­siais lin­kė­ji­mais iš kai­mo.

 

– Su ko­kiais di­džiau­siais iš­šū­kiais su­si­du­ria­te šian­dien – jau ne­be star­to tie­sio­jo­je, o pir­mo­sio­se nuo­sa­vo ver­slo sto­te­lė­se?

 

– Ne­be­su­spė­ju. Trūks­ta ran­kų, mi­nu­čių. Tu­riu pra­dė­ti da­ly­tis dar­bais ir at­sa­ko­my­be su ki­tais. Čia ne tik iš­šū­kis, kaip už­dirb­ti tiek, kad vi­siems už­tek­tų, bet ir ko­ky­bės kon­tro­lė.

Kol kas vis­kas tel­pa na­mie. Pre­kiau­ju mu­gė­se, pri­sta­tau klien­tams pa­ti ar per kur­je­rį. Ge­ri at­si­lie­pi­mai ke­liau­ja iš lū­pų į lū­pas, ma­ne su­ran­da per www.la­bos.lt. Ti­kiuo­si ties šia sto­te­le ne­su­sto­ti.

 

– Iš­duo­ki­te sa­vo at­ei­ties no­rus ir lū­kes­čius.

 

– Ar­ti­miau­sius? Ar ga­liu pa­sva­jo­ti dau­giau? Žo­džiai ma­te­ria­li­zuo­ja­si, tad, kol ne­per­si­gal­vo­jau, įvar­dy­siu gar­siai: no­riu iš­plė­to­ti veik­lą iki fab­ri­kė­lio, į ku­rį kas ry­tą su­si­rink­tų lai­min­gi žmo­nės, su­pa­kuo­tų be­ga­lę vil­no­nių lin­kė­ji­mų ir grį­žę pas sa­vo vai­kus sa­ky­tų: „Gy­ve­ni­mas yra gra­žus.“

 

Kal­bė­jo­si In­drė MI­KE­LIO­NY­TĖ