arrow Skaitykite šiandien
arrow Internetiniai skaitiniai
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Virgaudas, Žymantė, Brunonas, Leonora

Reklama

Darbas Alytuje
ltkatalogas.lt

Partneriai
Skaitykite šiandien
toliau2013-09-07  SpausdintiSpausdinti

Edvardas Dovydėnas: apie viską paprastai, bet ne prastai

Indrė MIKELIONYTĖ
 Gi­męs ir au­gęs Vil­niu­je, bet su­grįž­ti ten jau ne­be­no­rin­tis. Ka­dais ga­vęs pa­sky­ri­mą dirb­ti Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je, ją ir pri­si­jau­ki­no: dėl mei­lės, ho­bio, dar­bo. Ed­var­das Do­vy­dė­nas. Šian­dien vie­niems ži­no­mas kaip oro ba­lio­no pi­lo­tas, fo­to­gra­fas, vie­nas pir­mų­jų Aly­tu­je pra­dė­jęs da­ry­ti spal­vo­tas nuo­trau­kas, ki­tiems – kaip bu­vęs ver­sli­nin­kas, o pa­pras­tai – tie­siog žmo­gus, ku­ris apie vis­ką kal­ba pa­pras­tai, bet ne pras­tai.

 

 Jaudulys prieš pakylant oro balionu labai greitai virsta džiaugsmu – kiekvieną tokią akimirką įamžina ir pats oro baliono pilotas Edvardas Dovydėnas. Pomėgis fiksuoti akimirkas išlikęs iš tų laikų, kada dirbo profesionaliu fotografu. Suskaičiuoti, kiek jų – laimingųjų – jau pakilo į dangų, sunku, tačiau prisiminti išties malonu. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.

Pir­mas kar­tas

Ko tik žmo­gus ne­pa­da­ry­si dėl to, kad bent mi­nu­tę pa­kil­tum aukš­čiau že­mės! Bū­tent taip bū­tų ga­li­ma api­bū­din­ti dau­ge­lio pir­mą­sias pa­žin­ties mi­nu­tes (ir prie­žas­tis) su E.Do­vy­dė­nu. Grei­čiau­siai ne­ju­čio­mis vie­na jų bu­vau ir aš! Kar­tą pa­skrai­džius no­ri­si ir pa­ra­šy­ti!

 

Vie­ni skren­da dėl ma­lo­nu­mo ir už tai mo­ka pi­ni­gus, ki­ti – Ed­var­do drau­gai, ku­rie skren­da dėl ga­li­my­bės pa­ben­drau­ti, pa­bū­ti drau­ge. Sa­vęs šio­je gra­da­ci­jo­je ne­at­ra­dau, esu tik ei­li­nė ra­šan­ti apie tai, kas žmo­nėms ke­lia šil­čiau­sius jaus­mus ir glos­to pra­ei­ties pri­si­mi­ni­mus. Tie­sa, čia ma­ne pa­šne­ko­vas ir su­stab­do. At­si­rink­ti drau­gus iš­ties sun­ku, kai tu į dan­gų skrai­di­ni di­džiu­lį oro ba­lio­ną, smal­suo­lių ir no­rin­čių­jų aps­tu.

 

„Yra žmo­nių, ku­rie tuo nau­do­ja­si, bet svar­bu ge­bė­ti at­si­rink­ti, ko­kie žmo­gaus tiks­lai. Ge­rai vie­nas pa­žįs­ta­mas pa­sa­kė: yra ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus drau­gai ir yra ma­no, kaip žmo­gaus, drau­gai. Tie, ku­rie tik­ri drau­gai, drau­ge yra ne tik ta­da, kai tu­ri pi­ni­gų, bet ir kai nu­tin­ka bė­da“, – įsi­ti­ki­nęs lyg ir vil­nie­tis, ta­čiau dau­giau aly­tiš­kis.

 

Kiek tik­rų drau­gų yra, E.Do­vy­dė­nas ne kar­tą tu­rė­jo ga­li­my­bę įsi­ti­kin­ti: ir ta­da, kai Aly­tu­je bai­gęs dar­bus ir su­si­kro­vęs daik­tus iš­vy­ko gy­ven­ti į Ai­ri­ją, ir ta­da, kai su­šlu­ba­vo svei­ka­ta. Ne ką ma­žes­niu gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mu ga­li­ma va­din­ti ir anks­ty­vą san­tuo­ką bei pir­mas die­nas ne­pa­žįs­ta­ma­me mies­te: be gi­mi­nių, ar­ti­mų­jų, be drau­gų.

 

Sa­vo dvie­jų duk­rų ma­mą jis ve­dė bū­da­mas de­vy­nio­li­kos me­tų. Tie­sa, čia, ma­no aki­mis, lyg ir ne­ga­lio­tų tai­syk­lė „ne­si­gai­lėk anks­ti kė­lęs ir jau­nas ve­dęs“, po­ros ke­liai vė­liau iš­si­sky­rė. Ed­var­das prieš­ta­rau­ja, kad gai­lė­tis dėl iš­iru­sios san­tuo­kos tik­rai ne­ver­ta, mat ji jam do­va­no­jo dvi pui­kias duk­te­ris. „Šian­dien aš ir tė­vas, ir se­ne­lis, to­dėl į vis­ką žiū­riu op­ti­mis­tiš­kai. Ma­no duk­ros ke­liau­ja ma­no pė­do­mis, jos taip pat jau iš­si­sky­rė su su­tuok­ti­niais, ta­čiau ver­čia sa­vo gy­ve­ni­mo la­pą ir ku­ria sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją“, – juo­kau­da­mas, jog to­kia šei­mos lem­tis, pa­sa­ko­ja Ed­var­das.

 

Su­grįž­tant į pra­ei­tį

Da­bar jau bu­vęs vil­nie­tis sa­vo gy­ve­ni­mo met­raš­tį ra­šo ir iki at­vy­ki­mo į Aly­tų. Šil­čiau­siais pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si min­ti­mis grį­žęs į Prei­lą, be­si­drie­kian­čią ant Kur­šių ma­rių kran­to ir vi­lio­jan­čią van­dens pur­slais bei ban­go­mis. Mei­lę Prei­lai įskie­pi­jo ir duk­te­rims, vež­da­vo­si jas drau­ge, o da­bar Jur­ga ten vyks­ta jau su sa­va šei­ma.

 

„Ma­no vai­kys­tės die­nos pra­bė­go bū­tent Prei­lo­je. Tą­syk rei­kė­jo lei­di­mo, kad ten pa­tek­tum, o da­bar tik tu­rėk no­ro ir pi­ni­gų. Su­au­gau su tuo mies­te­liu, man jis po šiai die­nai sa­vas, ten pa­žįs­tu dau­ge­lį gy­ve­nan­čių, o ir jiems aš sa­vas. Tam kraš­tui jau­čiu di­de­lę nos­tal­gi­ją“, – at­vi­ra­vo E.Do­vy­dė­nas.

 

Daž­nai tam, kas ža­di­na pri­si­mi­ni­mus, no­ri­si at­si­dė­ko­ti. E.Do­vy­dė­no do­va­na, tar­si duok­lė vai­kys­tei, nors ir po dau­ge­lio me­tų, bu­vo ga­li­my­bė pa­kil­ti virš že­mės vie­ti­niams vai­kams.

 

„No­rė­jo­si at­si­dė­ko­ti, to­dėl kar­tą nu­si­ve­žiau ba­lio­ną ir kė­liau vie­ti­nius vai­kus. Jiems tai bu­vo tar­si ste­buk­las. Jų akys spin­dė­jo. Grei­tai su­gu­žė­jo ne tik vie­ti­niai, bet ir atos­to­gau­jan­tys – vi­si no­rė­jo skris­ti oro ba­lio­nu. Prei­lo­je nie­kas ne­bu­vo ma­tęs ba­lio­no, tai bu­vo tik­ra at­rak­ci­ja, apie ku­rią vie­ti­niai kal­ba ir da­bar, nors vai­kai jau ge­ro­kai pa­ū­gė­ję“, – apie iš­skir­ti­nę do­va­ną kal­bė­jo Ed­var­das.

 

Kur­šių ma­rių kran­tas ir ja­me stūk­san­tys mies­te­liai dau­ge­liui ke­lia su­si­ža­vė­ji­mą, o štai E.Do­vy­dė­nui šil­tus jaus­mus ža­di­na bū­tent Prei­la. Kaip pats sa­ko, Ni­do­je tik ka­vą sma­gu ger­ti, o po­il­sis ir at­gai­va – šir­džiai sa­va­me mies­te­ly­je.

 

Ne ką ma­žiau įdo­mus gy­ve­ni­mo tarps­nis bu­vo ir stu­di­jų me­tai – E.Do­vy­dė­nas bai­gė tuo­me­ti­nį Vil­niaus tech­no­lo­gi­jos tech­ni­ku­mą.

 

„Ne­ža­vė­jo nei gė­ri­mai, nei šo­kiai su mer­gi­no­mis, to­dėl plau­kiau, rei­kė­jo ko­kios nors už­im­tu­mo for­mos. Du kar­tus iš ei­lės te­ko lan­ky­tis Aly­tu­je vy­ku­sio­se spor­to sto­vyk­lo­se. Bū­da­mas ten net ne­ga­lė­jau pa­gal­vo­ti, kad ka­da nors šia­me mies­te įlei­siu šak­nis“, – at­vi­rai apie sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

 

Sa­ko­ma, pra­ei­ti­mi rei­kia tik džiaug­tis, bet vie­ną ne­gan­dą iš anų die­nų dar ir šian­dien tu­ri pats Ed­var­das. Su spor­to sto­vyk­lo­mis jo gy­ve­ni­me at­si­ra­do rū­ky­mas. Nors, pri­pa­žįs­ta, tai bu­vo ne­su­de­ri­na­ma su spor­tu, vis­gi jau­nat­viš­kas ati­trū­ki­mas nuo na­mų ir pa­ki­šo ko­ją pri­si­jau­ki­nant šį ža­lin­gą įpro­tį. Ci­ga­re­tės net ir mū­sų po­kal­bio me­tu bu­vo tre­čia­sis kom­pa­nio­nas – he­ro­jui gal ir ma­lo­nus, bet klau­sy­to­jui... Tie­sa, rū­ko E.Do­vy­dė­nas tik kai ne­tu­ri ko veik­ti – lais­vų ran­kų sin­dro­mas ar­ba tie­siog įpro­tis. Jei­gu rei­kė­tų su­gal­vo­ti rak­ti­nius žo­džius, api­bū­di­nan­čius stu­di­jų me­tus, pa­gal pa­sa­ko­ji­mą pa­rink­čiau šiuos: plau­ki­mas, rū­ky­mas, fo­to­gra­fi­ja.

 

Pas­ta­ro­ji, at­si­ra­du­si lyg ir kaip ho­bis, ža­di­nan­tis smal­su­mą ir do­mė­ji­mą­si, vė­liau vir­to pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu. Tin­gin­tys skai­ty­ti iki ga­lo pa­prunkš­taus, jog to­liau vis­kas aiš­ku – kaip se­ria­le: dar­bas ly­gu ho­biui, ma­lo­nu­mas ir jau­na šei­ma. Vis­gi is­to­ri­ja tu­ri skir­tin­gus vin­gius. At­vy­kęs į Aly­tų kaip jau­nas spe­cia­lis­tas, vė­liau iš­vy­kęs į ar­mi­ją ir grį­žęs kaip fo­to­gra­fas.

 

Vie­nas pir­mų­jų

Ka­žin ar ki­tas sa­ki­nys nu­skam­bės kaip lai­min­ga kul­mi­na­ci­ja: „Gy­ve­nau ben­dra­bu­ty­je su dviem ma­žais vai­kais, fo­to­gra­fuo­da­vau, o rū­sy­je įsi­ren­giau la­bo­ra­to­ri­ją.“ To­kia lyg ir pro­fe­sio­na­laus fo­to­gra­fo pra­džia bu­vo Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je.

 

„Aly­tu­je vie­nas pir­mų­jų pra­dė­jau da­ry­ti spal­vo­tas nuo­trau­kas, de­vy­nio­li­ka me­tų dir­bau fo­to­gra­fu. Vis­gi anks­čiau ar vė­liau at­ei­na lai­kas, kai ma­te­ma­ti­ka už at­lik­tą dar­bą ne­be­džiu­gi­na, pel­no ne­be­bu­vo“, – apie tai, ko­dėl nu­spren­dė par­duo­ti vi­są įran­gą nuo che­mi­ka­lų iki fo­to­apa­ra­tų, sa­kė da­bar jau bu­vęs fo­to­gra­fas E.Do­vy­dė­nas.

 

Jo ran­ko­se fo­to­apa­ra­tą ga­li­ma iš­vys­ti ir šian­dien, jis vi­suo­met ly­di į ke­lio­nes oro ba­lio­nu. „Ir da­bar pa­imu fo­to­apa­ra­tą, ta­čiau į vis­ką žvel­giu ki­taip. Vaiz­das iš vir­šaus ga­lė­tų bū­ti lyg ir toks pat, bet ieš­kai, kas bū­tų įdo­mu ir ki­taip“, – apie nuo­la­tos pil­do­mą as­me­ni­nę, o da­bar jau ir skait­me­ni­nę ko­lek­ci­ją pa­sa­ko­ja E.Do­vy­dė­nas. Pri­si­pa­žįs­ta, kad Aly­taus ir jo apy­lin­kių vaiz­dų jo­je iš­ties aps­tu – vis ki­tu kam­pu, vis ki­tu pa­ros lai­ku.

 

Vis­gi fo­to­gra­fo ke­lias bai­gė­si, kaip pats sa­ko, o kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad spal­vo­tas nuo­trau­kas bus ga­li­ma da­ry­ti die­nos švie­so­je su mi­ni la­bo­ra­to­ri­jo­mis? Tuo­met, kaip ir dau­ge­liui tais me­tais, at­si­vė­rė ki­ti ke­liai: į tuo­me­ti­nę Ju­gos­la­vi­ją, vė­liau į Len­ki­ją. Tie, ku­riuo­se sly­pė­jo ver­sli­nin­kų gys­le­lės, pa­si­sta­tė na­mus, su­si­kro­vė tur­tus. Ta­čiau apie tuo­me­ti­nę tiek eko­no­mi­nę, tiek po­li­ti­nę si­tu­a­ci­ją – ne šia­me straips­ny­je.

 

„Biz­nie­rius iš ma­nęs bu­vo ne­koks, bet iš Len­ki­jos grį­žau ne tuš­čio­mis. Įsi­gi­jau da­lį tuo­me­ti­nio „Pa­par­čio“ ir čia pra­dė­jau nuo­sa­vą ver­slą. Pra­dė­jęs pre­kiau­ti ra­di­jo ry­šio prie­mo­nė­mis (bu­vau at­sto­vas Lie­tu­vo­je), vė­liau pre­kia­vau ir žais­lais, ir mais­tu, pi­ro­tech­ni­ka, kom­piu­te­ri­niais žai­di­mais“, – apie pla­tų ver­slo spek­trą kal­bė­jo E.Do­vy­dė­nas.

 

Vis­gi ir šis gy­ve­ni­mo la­pas už­vers­tas. Šian­dien Ed­var­dą pa­ma­ty­si ar­ba puo­se­lė­ja­mo­je so­dy­bo­je, ar­ba oro ba­lio­ne – ten, kur jam ge­ra ši­tuo gy­ve­ni­mo tarp­sniu.

 

Apie mei­lę ba­lio­nams...

Vis­gi klau­si­mas, kaip žmo­gaus, ku­rio dar­bi­nė kar­je­ra drie­kė­si nuo fo­to­gra­fi­jos iki nuo­sa­vo ver­slo, gy­ve­ni­me at­si­ra­do ba­lio­nai, la­bai įdo­mus. E.Do­vy­dė­nas ne­sle­pia, mei­lė oro ba­lio­nams at­si­ra­do ne­ti­kė­tai, bet už­si­li­ko il­gam.

 

„Oro ba­lio­nai man bu­vo sve­ti­mas da­ly­kas. Kar­tą per Mies­to die­nas Al­gi­man­tas Sar­pa­lius, ku­rį lai­kau an­tru tė­vu ir di­džiau­siu mo­ky­to­ju, pa­pra­šė pa­dė­ti. Taip at­si­dū­riau že­mės ko­man­doj, vė­liau iš­si­lai­kiau kur­sus, ki­lau į vir­šų“, – pra­džią me­na jau sep­ty­nio­li­ka me­tų skrai­dan­tis pa­šne­ko­vas.

 

 E.Do­vy­dė­nas po­kal­bio me­tu ne kar­tą mi­ni A.Sar­pa­liaus pa­var­dę, mat šis žmo­gus jį iš­mo­kė vi­sų skrai­dy­mo sub­ti­ly­bių: „Nors pats ir ne­pa­si­ti­kė­jo tą­syk va­din­tu „skrai­dan­čiu sku­du­ru“, ta­čiau sa­vo ži­nias per­da­vė. Spor­to meist­ras pir­me­ny­bę vis­gi tei­kė sklan­dy­tu­vams. Už ga­li­my­bę skris­ti ir šian­dien jam esu dė­kin­gas, di­džiuo­juo­si juo.“

 

Tuo pat me­tu, kai gy­ve­ni­me at­si­ra­do ba­lio­nai, įvy­ko lū­žis ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, po iš­iru­sios san­tuo­kos jis pa­su­ko ne tuo ke­liu, ku­rį kar­tais ren­ka­si vy­rai: pra­de­da ūž­ti, ieš­ko mo­te­rų, o pa­si­nė­rė į oro ba­lio­nų spor­tą.

 

Ir taip kas­kart su jau­du­liu ky­la link de­be­sų. Kaip pats sa­ko, jei­gu bū­na il­ges­nė per­trau­ka tarp skry­džių, kaž­ko trūks­ta, da­ro­si lyg ne­sa­vas, ir­zlus. Pras­tą sa­vi­jau­tą pa­de­da pa­tai­sy­ti vien ga­li­my­bė bū­ti ar­čiau dan­gaus. Tą jaus­mą daž­nu at­ve­ju sklei­džia ir ap­lin­ki­niams.

 

„Kar­tą vie­nos įmo­nės šven­tė­je vir­ve pri­riš­tu oro ba­lio­nu kė­liau šven­tės da­ly­vius. Vi­si su smal­su­mu žvel­gė aukš­tyn, o vie­nas in­va­li­do ve­ži­mė­ly­je sė­din­tis vai­ki­nas net ne­bū­tų drį­sęs. Su drau­gų pa­gal­ba jį pa­kė­lė­me. Jo aky­se ma­čiau, koks yra lai­min­gas, ko­kia svar­bi jam ši die­na“, – apie tai, kad pa­kel­tas vai­ki­nas – už­sa­ko­vo sū­nus, su­ži­no­jęs tik vė­liau, ti­ki­no E.Do­vy­dė­nas.

 

...ir gy­ve­ni­mui

Pra­kal­bus apie mei­lę oro ba­lio­nams, ne­ju­čia kal­ba pa­kryps­ta ir apie mei­lę žmo­nėms, o gal­būt, pa­pras­čiau sa­kant, apie gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ją. Nors nė vie­nas mū­sų – nei šios gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos he­ro­jus, nei ją žy­min­ti – ne­sam fi­lo­so­fai, svars­tom, kas gy­ve­ni­me svar­biau.

 

„Jau se­niai su­pra­tau, kad iš ba­lio­nų ne­iš­gy­ven­si, ta­čiau ne vis­ką gy­ve­ni­me le­mia pi­ni­gai. Juk jei­gu tau žmo­nės pa­de­da pa­kel­ti ba­lio­ną, ar­gi tu ga­li pra­šy­ti at­ly­gio už tai, kad vė­liau jis skris drau­ge? Ma­no drau­gų drau­gai ir man yra drau­gai. Ma­no so­dy­bo­je vi­suo­met vi­si lau­kia­mi“, – ti­ki­na ir ma­ne už­suk­ti į sve­čius kvie­čia oro ba­lio­no pi­lo­tas.

 

O kaip dėl vie­ni­šu­mo? Čia ma­ne ra­mi­na, iš­si­sky­ręs – tai dar ne­mi­ręs. „Aš ne­bi­jau lik­ti vie­nas, nes toks ne­su. Tu­riu dvi pui­kias duk­ras, drau­gus, dau­gy­bę tų, ku­riuos ga­liu va­din­ti sū­nu­mis, – jie iš­ti­ki­mi. Kar­tais, kai ben­drau­ju su tvir­to­mis šei­mo­mis, lyg ir su­spau­džia šir­dį – vai­kai už­au­gin­ti, vėl lieps­no­ja an­tra mei­lė. Ta­čiau lai­kas da­ro sa­vo, o ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai su me­tais vis ki­ti. Ne­gra­žiai sa­ko­ma, bet tai tie­sa – mo­te­ris kaip ro­žė, ji vys­ta, ta­čiau vi­dus lie­ka“, – skam­bias tie­sas apie vy­rus (už­im­tus ir lais­vus) bei mo­te­ris be­ria E.Do­vy­dė­nas.

 

Daž­niau­siai, kai mo­ko šių ar ki­tų gy­ve­ni­mo tie­sų, ban­dau bū­ti vy­res­nė – juk vis­ką ži­nau, o ir moks­lus jau bai­giau. O E.Do­vy­dė­nas ra­mi­na, kai bus vai­kų, at­min­si žo­džius: „Mo­te­rims svar­biau­sia yra jų vai­kai, vy­ras at­si­ran­da ant­ra­me pla­ne. Re­ta mo­te­ris su­ge­ba skir­ti dė­me­sio vy­rui, dėl to šie pa­su­ka kai­rėn, to­dėl rū­pin­tis jais pri­va­lu. Vy­rams svar­bu įsi­dė­mė­ti, kad mo­ters lai­ky­ti nar­ve­ly­je taip pat ne­va­lia, jai rei­kia lais­vės!“

 

Klau­sy­da­ma žmo­gaus gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos ne­ju­čia vėl ky­lu aukš­tyn, ten, kur lais­vė, tik šį­kart ne oro ba­lio­nu, o min­ti­mis. Ža­lia­sis Jau­ni­mo par­kas, mū­sų pil­kie­ji dau­gia­aukš­čiai, per mies­tą vin­giuo­jan­tis Ne­mu­nas ir tie, ku­rie da­li­ja­si skry­džio džiaugs­mu. Bent va­lan­dą pa­kil­ti nuo že­mės, bent va­lan­dą pa­si­ner­ti į bū­se­ną, ka­da vis­kas ap­lin­kui taip ža­vu, pa­pras­ta, bet ne pras­ta – kaip ir ši žmo­gaus is­to­ri­ja!

toliau2013-09-07  commSkaityti komentarus (14)


Apklausos
Apklausa
Ar skaitote "Alytaus naujienas"?
Taip
Ne
RezultataiRezultatai
Siulykite tema
Hello, World
commSiulyti temą
RENGINIAI
Renginių kalendorius
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  
Festivaliai ir didžiosios Šventės
Ieškoti


TOP 100