Inžinierius, žurnalistas, laidų vedėjas, prodiuseris ir direktorius. Saulius Bartkus sako, kad jį galėtume vadinti nors ir kung fu meistru, „vis tiek nuo to mano veikla ar aš pats nepasikeistų“. Alytuje penkiolika metų gyvenęs, o dabar savo prodiuserių kompanijai „Be tabu ir Ko“ vadovaujantis S.Bartkus teigia, kad būtent Alytuje užsimezgė daugelis sėkmingų projektų, tokių kaip laida „Abipus sienos“.

Šiandien iš Telšių kilęs S.Bartkus vadovauja laidų „Požiūris“, „TOP 10“, „Puikusis šou“, „Meilės trikampis 4“, „Dzin“ kūrimui. Nuo rudens televizijose pasirodys ir naujos „Be tabu ir Ko“ kuriamos laidos „Paparacai LT“, „Ačiū Dievui, atėjai“. Tačiau mažai kas žino, kad šios prodiuserių kompanijos vadovo kelias į televiziją prasidėjo būtent Alytuje.

S.Bartkų radome vienoje Vilniaus senamiesčio gatvėje. Pravėręs televizijos projektų kalvės duris, pakviečia tiesiai į mažą montažo kambarėlį. „Čia bus jaukiau“, - tarsteli pašnekovas.

Pasirinko Alytų

- Kas atvedė Jus į Alytų?

- 1984 metais Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute įgijau inžinerijos specialybę. Nors darbą pasirinkti galėjau bet kuriame Lietuvos mieste - institutą baigiau labai gerais pažymiais, - atvykau dirbti į Alytaus eksperimentinį namų statybos kombinatą. Patys gražiausi, kūrybingiausi metai susiję su šiuo miestu. Juolab daug darbų čia buvo pradėta. Sukūrėm pantomimos trupę, paskui prisidėjau prie Vežimo ir „Provincijos“ teatro įkūrimo, dirbau televizijoje, nuveikiau daug kitų darbų darbelių.- Inžinierius-menininkas?

- Nemanau, kad esu menininkas, tačiau mečiau inžineriją ir dirbau darbininku, kad kuo daugiau laiko liktų teatrui, kinui, televizijai. Dėl to, kas man patinka, paaukojau visą inžinerijos karjerą, šios specialybės perspektyvas. Inžinierium tapau tik dėl to, kad nenorėjau eiti į sovietų armiją. Norėjau stoti į Maskvos kinematografijos institutą, bet pabijojau. Ar ryžčiausi įgyvendinti savo svajonę? Dabar kiti laikai. Jaunimas turi visai kitų galimybių. Todėl savo vaikams niekada nepatarčiau savo tikslo link eiti aplinkiniais keliais.- Nepabijojot mesti perspektyvios specialybės dėl svajonės?

- Tuomet dėl vietinės televizijos įkūrimo ir scenos darbų neskaičiavom nei laiko, nei savęs. Dabar jaunimas kitoks. Jauną žmogų, kurio akyse dega ugnelė ir noras kažką daryti be atlygio, sutikti tenka retai. Reikia suprasti, kad dividendų ateina ne iš karto. Gal tampu jau senas bambeklis (šypsosi). Tuo metu aš investavau į savo ateitį. Pats to nežinodamas. Visa, ką patyriau ir sužinojau, man praverčia ir dabar.- Kokias laidas kūrėte Alytaus televizijai?

- Buvo nusistovėjęs „Žinių“ laidos formatas. Vėliau atsirado filmukų - kažkas panašaus į publicistiką. Atsimenu, kolegė Irena Mazaliauskaitė kūrė laidų ciklą apie Alytaus merus. Visai įdomus produktas. Jį net Vilniuje paėmė į archyvus saugoti, tai juk išliekamoji medžiaga, istorijos fiksavimas. Kurdami laidas išklausydavome žmonių atsiminimus apie tarpukario Alytų, apie visiems patikusį parką, apie sodininką, kuris prižiūrėjo rožes. Tradicijos yra svarbios. Svarbu parodyti, kad Alytus yra ne tik besidraskančių politinių oponentų miestas, čia gyvena ir gražios idėjos, ir gražūs žmonės. Mažuose miesteliuose, gyvenvietėse ir miestuose kuriamos laidos labai svarbios. Mes kadaise Alytuje kurdami laidas net eterio neturėjome, pavyzdžiui, mūsų nematė Pirmasis Alytus. Bet iš tų laidų atsirado laida „Trys su puse. Dzūkai Lietuvai“ ir „Abipus sienos“. Tai buvo laipsniškas žingsniavimas, pradžių pradžia.

Televizija - „popsas“

- Kaip dabar vertinate Lietuvos televizijų kuriamas laidas?- Televizijos lygis Lietuvoje labai aukštas. Nesutiksiu nė su vienu nihilistu, kuris dejuoja, kad tai dėmesio nevertas „popsas“. Televizijos paskirtis iš principo yra „popsas“. Televizija - kūrybos erdvė tik tiems žmonėms, kurie dirba televizijoje. Visiems kitiems - būtinasis produktas. Tai yra informacija, kurią tau kažkas atneša ant lėkštutės. Tačiau gerai padaryti „popsą” labai sudėtinga. Dažnai sudėtingiau, nei sukurti dokumentinį filmą.- Ar galite išskirti labiausiai vykusį savo kūrinį, kuriuo didžiuojatės labiau nei kitais?

- Aš myliu kiekvieną laidą, kuri atsiranda ar man prisidedant, ar man vadovaujant, ar man pačiam prie jos dirbant. Kiekvienas darbas yra kaip vaikas, kurį sukūrei. Žinoma, visada mieliausi tie darbai, prie kurių pats esi pridėjęs ranką, tačiau nė vieno nenorėčiau išskirti. Kai kurios laidos net apkeliavo daugelį pasaulio šalių. Pavyzdžiui, šou „Gintarinė ledi“, kuriame merginos grūmėsi medaus pilname ringe, transliavo Rumunija, Izraelis, Australija, Naujoji Zelandija, Kanada, reportažus siuntėm Prancūzijos, Anglijos televizijoms. Atsirado net interneto portalų, kuriuose laidos gerbėjai bendrauja, keičiasi informacija. Su keliomis „Gintarinės ledi“ dalyvėmis ir jų tėvais bendraujame iki šiol. Taip pat atsimenu kiekvieną laidos „Meilės trikampis“ dalyvį. Įdomu tai, kad laida pakeičia dalyvių gyvenimą. Vienai televizijos žiūrovei taip patiko „išmestas“ laidos dalyvis, kad jinai panoro su juo susipažinti. Jai pavyko. Dabar šie du jauni žmonės tapo vyru ir žmona. Projektai keičia ir mano gyvenimą. Po kiekvieno daraisi tolerantiškesnis.- Tai gal yra tokių darbų, kurių net prisiminti nesinori?

- Septintoje klasėje pusantro mėnesio betonavau rentinius ir šaligatvio plyteles. Tai tikrai buvo nemalonus, varginantis, sunkus darbas. Tačiau užsidirbau 180 rublių ir nusipirkau elektrinę gitarą (juokiasi). O jei rimtai, aišku, yra buvę darbų, kurie dėl tam tikrų politinių intrigų „užgesinti“, jų nenorėčiau prisiminti.

Reikia talento

- Ką pasakytumėt mergaitei, vyrui ar brandaus amžiaus moteriai, kuri labai nori tapti televizijos žvaigžde?- Aš jai galiu pasakyti vieną labai paprastą dalyką: žvaigždė yra tada, kai žmogus savo sugebėjimais, charizma ir talentu valdo auditoriją. Televizija tik priemonė duoti ženklą apie save, kad tu esi. Duok Dieve, kad tai būtų geras ženklas. Tada tave kas nors pastebi, suteikia galimybę dirbti. Tu turi parodyti ir įrodyti savo sugebėjimus. Tačiau tu dar nesi žvaigždė. Žvaigždes stebi, pažįsta ir dėl jų aikčioja milijonai žmonių visame pasaulyje. Deja, Lietuvoje tokių žvaigždžių kol kas nėra. Lietuvoje yra laidų ar renginių vedėjų, aktorių, dainininkų...- Tad kas esate Jūs?

- Šiuo metu direktorius. Galiu būti vedėju, prodiuseriu, administratoriumi, žurnalistu, montažo režisieriumi. Bet kuo.

Rotušė Alytaus nepuošia

- Iš kur esate kilęs?- Iš Lietuvos.- Kaip ir kur įsivaizduojate senatvę?

- Įsivaizduoju laimingą senatvę, apsuptas anūkų būrio ir švenčiantis auksinių vestuvių metines. Labai sunku pasakyti, kas bus. Juk technologijos tobulėja, viskas sparčiai keičiasi. Gal sėdėsiu namie susikūręs virtualią erdvę (juokiasi). Jei rimtai, mane visada žavėjo keliaujantys senukai, kurie vos klibikščiuodami, lazdelėmis pasiramstydami žiūrinėja, domisi, grožisi vaizdais. Senatvėje noriu pamatyti, ko dar nematęs, patirt, ko dar nepatyręs.- Kokie Alytaus vaizdai Jums išlikę?

- Dar fragmentiškai prisimenu Alytaus centrą, kol jis nebuvo sugriautas, dar rotušė nebuvo pastatyta. Atsimenu tą miestelio kvapą, kurio neliko grindinį vos užklojus betoninėm plytelėm. Tada neliko nieko, neliko miesto centro ir širdies. Turbūt visada žmogų traukia ir trauks jaukūs, o ne gigantiški dalykai. Taip pat menu pasakiškas Nemuno pakrantes, nors pramoninis Alytaus rajonas irgi turėjo žavesio.- Esate kilęs iš Žemaitijos, gyvenot Alytuje, Kaune, dabar Vilniuje. Ar žmonių bendravime ir buityje pastebėjote regioninių skirtumų?

- Taip, tikrai. Atvažiavęs į Alytų regioninių skirtumų negalėjau nepastebėti. Tačiau tai reikia pajusti, net nupasakoti sunku. Paprastas pavyzdys. Jei iškildavo nesusipratimas Telšiuose, tai problemą spręsdavo labai paprastai: pamokydavo nenaudėlį, ir tai niekada nebesikartodavo. Žinoma, aš nesu už fizinį smurtą. Alytuje supratau, kad viskas truputėlį kitaip. Žmonės labiau mėgsta šnekėti nei veikti. Labai patinka dzūkų nuoširdumas. Keliaudamas Ūlos upe sutikau tikruosius dzūkus, ir jie paliko neišdildomą įspūdį. Šviesūs, nuoširdūs, skurdžiai gyvenantys, bet kitam gali atiduoti viską. Žemaičiai uždaresni ir nelinkę nepažįstamo žmogaus per arti prisileisti. Žinoma, dabar regioniniai ir kultūriniai skirtumai ne tokie ryškūs, tačiau viliuosi, kad kiekvienam kraštui pavyks išsaugoti savitumą.

S.Bartkų paliekame pusę dešimtos vakaro vis dar besidarbuojantį. Neliko nė vieno darbuotojo. „Jau beveik išmokau deleguoti kai kuriuos darbus kitiems. Tačiau ne visada tai pavyksta. Toks jau mano būdas“, - šypteli užkietėjęs televizijos žmogus.