arrow Skaitykite šiandien
arrow Internetiniai skaitiniai
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Almantas, Danutė, Urbonas

Reklama

Darbas Alytuje
ltkatalogas.lt

Partneriai
Skaitykite šiandien
toliau2013-02-09  SpausdintiSpausdinti

Donatas Vasiliauskas: dozė optimizmo niurgzliams

Indrė MIKELIONYTĖ

Putinų gimnazijos ekonomikos mokytojas Donatas Vasiliauskas į gyvenimą žiūri optimistiškai: dirba mėgstamą darbą, gyvena gimtame mieste ir viliasi, kad kuo toliau, tuo labiau gyvenimas Lietuvoje gerės.        Asmeninė nuotr.Skųs­tis da­bar­ti­nio jau­ni­mo ne­veik­lu­mu, mo­ty­va­ci­jos sto­ka, op­ti­miz­mo trū­ku­mu ir ga­lų ga­le apa­tiš­ku­mu gy­ve­ni­mo ak­tu­a­li­joms per­skai­čius šią pub­li­ka­ci­ją jums tik­rai ne­teks. Nau­ja­sis Pu­ti­nų gim­na­zi­jos eko­no­mi­kos mo­ky­to­jas Do­na­tas Va­si­liaus­kas – at­kir­tis vi­siems gy­ve­ni­mu nu­si­vy­lu­siems bam­bek­liams.

 

Iš uni­ver­si­te­to at­gal į mo­kyk­lą

Pir­ma­sis pus­me­tis mo­kyk­lo­je ne­be mo­ki­nio, o mo­ky­to­jo am­plua – koks jis? Ko­dėl jau­nas žmo­gus su­gal­vo­jo grįž­ti į Aly­tų, į mo­kyk­lą? Šie klau­si­mai su­ko­si gal­vo­je prieš su­si­tin­kant su ne vie­no iš­gir­tu ne­pa­žįs­ta­mu pa­šne­ko­vu: „Pa­ra­šy­ki­te pir­mie­ji, apie jį dar vi­sas Aly­tus iš­girs.“

 

Grai­kų fi­lo­so­fas De­mok­ri­tas sa­kė, kad ver­čiau bū­ti gi­ria­mam, nei pa­čiam gir­tis. Bū­ti pa­gir­tam už ge­rą dar­bą – pa­spir­tis ne­su­sto­ti ir ženg­ti to­lyn. Vos su­si­ti­ku­si su nau­juo­ju mo­ky­to­ju ne­si­dro­vė­da­ma klau­siu, už ką vos pus­me­tį dir­ban­tis jau­nas žmo­gus su­si­lau­kia tiek daug pa­gy­rų. D.Va­si­liaus­kas juo­kia­si net ne­nu­ma­nan­tis, ta­čiau re­to­riš­kai at­ga­lios klau­sia: „Gal už tai, kad daug ir są­ži­nin­gai dir­bu, o gal to­dėl, kad esu jau­nas mo­ky­to­jas vy­ras?“ Bū­tent to­kie pa­gy­ros žo­džiai jau­nam spe­cia­lis­tui at­skrie­jo iki mū­sų re­dak­ci­jos.

 

Eko­no­mi­kos moks­lų ba­ka­lau­ro stu­di­jas bai­gęs Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te (da­bar Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas), moks­lus tę­sęs My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te, Do­na­tas pa­va­sa­rį bai­gė vie­šo­jo sek­to­riaus eko­no­mi­kos ma­gist­ro stu­di­jas. Ru­de­niop jis jau lau­kė skam­bu­čio, kvie­čian­čio su­grįž­ti į mo­kyk­lą. Šį­syk ne į Li­kiš­kė­lių pa­grin­di­nę, ku­rio­je pra­lei­do mo­kyk­li­nius me­tus, o į Pu­ti­nų gim­na­zi­ją – nau­ją­ją dar­bo­vie­tę.

 

Vi­sa Lie­tu­va yra gim­ti­nė

Ko­dėl jau­nas, ką tik stu­di­jas bai­gęs žmo­gus nu­spren­dė grįž­ti į gim­tą­jį Aly­tų? Juk da­bar veik ma­din­ga iš­vy­kus stu­di­juo­ti ki­tur į gim­tą­jį mies­tą su­grįž­ti tik sve­čio tei­sė­mis. Tie, ku­rie aš­tuo­nio­li­ka me­tų bu­vo aly­tiš­kiai, iš­va­žia­vę stu­di­juo­ti į Vil­nių ar Kau­ną grei­tai tam­pa vil­nie­čiais, kau­nie­čiais. Kaip šis jau­nas ir ener­gin­gas žmo­gus at­ra­do ke­lią na­mo, tiks­liau, ko­kia kel­ro­dė žvaigž­dė jį pa­ro­dė?

 

„Aly­tu­je yra la­bai daug ma­no drau­gų, čia už­au­gau, čia gy­ve­na ma­no tė­vai, tai ma­no gim­ta­sis mies­tas. Kur man gy­ven­ti, di­de­lio skir­tu­mo ne­bu­vo, nes Lie­tu­va la­bai ma­ža. Jei­gu gy­ve­ni šim­tas ki­lo­met­rų nuo Mask­vos cen­tro, va­di­na­si, gy­ve­ni Mask­vo­je, o nuo Aly­taus vos šim­tas ki­lo­met­rų iki sos­ti­nės. Man vi­sa Lie­tu­va yra gim­ti­nė. Tad nė­ra jo­kio skir­tu­mo, gy­ven­ti Vil­niu­je ar Aly­tu­je, o į sos­ti­nę daž­nai nu­vyks­tu, nes ten taip pat la­bai daug ma­no drau­gų“, – su šyp­se­na, ta­čiau rim­tai svars­tė nau­ja­sis mo­ky­to­jas.

 

Do­na­tas pri­si­pa­žįs­ta, kad mo­ky­to­jo dar­bas ne­bu­vo iš­sva­jo­tas, bet tuo me­tu ren­kan­tis, kur stu­di­juo­ti, pa­lan­kiau­sios są­ly­gos kaip tik pa­si­ro­dė Pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te. Kaip pats sa­ko, il­gai­niui mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bė jam pa­si­ro­dė daug pa­trauk­les­nė. „Dės­ty­ti uni­ver­si­te­te tik bai­gus stu­di­jas nė­ra leng­va, rei­kia pa­tir­ties. To­dėl pra­dė­jau dai­ry­tis į mo­kyk­las, juo­lab kad ma­no iš­si­la­vi­ni­mas pe­da­go­gi­nis. Pa­ma­čiau, kad Aly­tu­je yra lais­va dar­bo vie­ta, kad yra ga­li­my­bė įsi­dar­bin­ti, ir man pa­si­se­kė. To­kio dar­bo – eko­no­mi­kos mo­ky­to­jo ar dės­ty­to­jo – Vil­niu­je aš net ne­ra­dau, tie­siog ne­bu­vo lais­vų vie­tų, už­tat džiau­giuo­si sa­vo vie­tą ra­dęs Aly­tu­je“, – sa­kė eko­no­mi­kos moks­lų ba­ka­lau­ro ir ma­gist­ro di­plo­mus tu­rin­tis mo­ky­to­jas.

 

Ir vėl pir­mo­ji pa­mo­ka

Po at­ran­kos, po po­kal­bių su mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­ja D.Va­si­liaus­kas ta­po mo­kyk­los ben­druo­me­nės da­li­mi. Klau­san­tis ver­žlaus mo­ky­to­jo pa­sa­ko­ji­mo apie mo­ky­to­ja­vi­mo prie­šis­to­rę, ma­ga su­ži­no­ti, ko­kia vis­gi bu­vo pir­mo­ji nau­jo­jo mo­ky­to­jo pa­mo­ka.

 

„Pir­mo­ji pa­mo­ka bu­vo dvy­lik­to­kams. Jaus­mas ga­nė­ti­nai keis­tas, bet ma­lo­nus. Mo­ki­niai į ma­ne žiū­rė­jo su su­si­do­mė­ji­mu. Gal­būt to­dėl, kad esu mo­ky­to­jas vy­ras, o vy­rų mo­kyk­lo­je dir­ba ma­žu­ma, ne­ga­na to, dar ir jau­nas, ką tik bai­gęs stu­di­jas. Tarp ma­nęs ir dvy­lik­to­kų ga­nė­ti­nai ma­žas am­žiaus skir­tu­mas, kar­tais at­ro­do­me tar­si bend­ra­klasiai. Ta­čiau bū­tent tas man ir pa­dė­jo su­si­tvar­ky­ti su ne­pa­žįs­ta­ma si­tu­a­ci­ja. Mo­ki­niai su­si­do­mė­ję, šur­mu­lio nė­ra, to­dėl tai, ką pa­sa­ko­ju, jiems įdo­mu. Nuo pat pra­džios už­si­mez­gė pui­kūs da­ly­kiš­ki san­ty­kiai su mo­ki­niais. Jiems ma­no pa­mo­kos įdo­mios“, – džiau­gė­si Do­na­tas.

 

Nau­jai iš­kep­tas mo­ky­to­jas įsi­ti­ki­nęs, jei­gu mo­ki­niai pa­si­rin­ko jo dės­to­mą da­ly­ką, tai žen­klas, kad jie jau no­ri gau­ti ži­nių, nes eko­no­mi­ka – lais­vai pa­si­ren­ka­mas da­ly­kas. „Dėl to, jog aš ži­nių tu­riu dau­giau, at­si­ran­da pa­gar­ba. O šil­tus san­ty­kius iš­lai­ky­ti vien jau to­dėl leng­viau, kad juos su­pran­tu. Man jau­ni­mo ak­tu­a­li­jos daug ge­riau ži­no­mos, mes kaip ir vie­nos kar­tos at­sto­vai, to­dėl pa­pras­čiau ras­ti ben­drą kal­bą“, – leng­vo ben­dra­vi­mo su mo­ki­niais prie­žas­tis įvar­di­jo Do­na­tas.

 

Nau­jas dar­bas jau sa­vai­me yra iš­šū­kis, o iš­šū­kiai vi­suo­met ly­di­mi pro­ble­mų. Su ko­kiais sun­ku­mais Do­na­tas su­si­dū­rė mo­ky­to­ja­vi­mo pra­džio­je? „Gal­būt juo­kau­jant ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad leng­vas šo­kas bu­vo su­pra­tus, kiek daug mo­ky­to­jas tu­ri dirb­ti, kad taip pa­vargs­ta­ma. Dar­bas rei­ka­lau­ja la­bai daug ener­gi­jos, ypač jei­gu no­ri pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų“, – kal­bė­jo jis.

 

 D.Va­si­liaus­kas tei­gia per šiuos pu­sę me­tų įsi­va­žia­vęs į dar­bo rit­mą, su­si­pa­ži­nęs su mo­ki­niais, mo­ky­to­jais, su­pra­tęs, koks vis­gi tas mo­ky­to­jo dar­bas. Kuk­lin­da­ma­sis pri­du­ria, kad pra­ėjęs pus­me­tis bu­vo pro­duk­ty­vus, pa­žy­mė­tas ge­rų re­zul­ta­tų ver­ti­nant mo­ki­nių ži­nias ir nau­jų iš­šū­kių – pro­jek­tų.

 

Ver­slu­mas nuo mo­kyk­los suo­lo

Vie­nas di­džiau­sių pro­jek­tų – drau­ge su gim­na­zis­tais įkur­ta mo­ko­mo­ji mo­ki­nių ben­dro­vė (MMB) „De­coD­rink“ (or­ga­ni­za­ci­jos „Lit­hu­a­nian ju­nior achie­ve­ment“ ga­li­my­bė). Jos veik­la – puo­de­lių ir stik­lo ga­mi­nių de­ko­ra­vi­mas.

 

Įkur­da­mi MMB ir ją val­dy­da­mi mo­ki­niai prak­tiš­kai pri­tai­ko eko­no­mi­kos są­vo­kas ir įgy­ja ver­slo įgū­džių. Anot D.Va­si­liaus­ko, ši ben­dro­vė mo­ki­niams – tai šan­sas pa­ma­ty­ti, kaip re­a­liai at­ro­do ver­slas. „Mes tu­ri­me lei­di­mą, mo­kė­jo­me įstei­gi­mo mo­kes­tį, ben­dro­vės veik­la yra ter­mi­nuo­ta – 5 mė­ne­siai. Jei­gu už­da­rius ben­dro­vę gau­si­me pel­no, mes su­mo­kė­si­me mo­kes­čius, ak­ci­nin­kams – di­vi­den­dus“, – pa­sa­ko­jo idė­jos ini­cia­to­rius.

 

Mo­ki­nių dar­bo vie­ta – mo­kyk­la, o eko­no­mi­kos ka­bi­ne­tas – ne­ly­gi­nant ben­dro­vės dirb­tu­vės, čia mo­ki­niai ant puo­de­lių pie­šia, ra­šo. Dėl šios prie­žas­ties tiek moks­lei­viai, tiek mo­ky­to­jai daž­nai po pa­mo­kų lai­ką lei­džia dirb­da­mi. Ir vie­nų, ir ki­tų dar­bo rit­mas įtemp­tas. Jau­nas mo­ky­to­jas įsi­ti­ki­nęs, jei­gu no­ri ką nors gy­ve­ni­me pa­siek­ti, tu­ri įdė­ti itin daug pa­stan­gų – tą jis ban­do įskie­py­ti mo­ki­niams, ži­no­ma, ir pats ro­dy­da­mas pa­vyz­dį.

 

Kiek už­sa­ky­mų ben­dro­vė įvyk­dė – ar aly­tiš­kiai ak­ty­viai nau­do­ja­si pa­slau­go­mis? „Tiks­lią bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą tvar­ko mo­ki­niai, ta­čiau per 50 už­sa­ky­mų tik­rai tu­rė­jo­me. Prieš Ka­lė­das pa­si­tai­kė la­bai daug dar­bo. Da­bar ar­tė­ja Va­len­ti­no die­na, to­dėl vėl ti­ki­mės su­lauk­ti dau­giau už­sa­ky­mų. Taip pat dar ruo­šia­mės mo­ko­mų­jų mo­ki­nių ben­dro­vių mu­gei Bel­gi­jo­je“, – pla­nais da­li­jo­si mo­ky­to­jas, įsi­ti­ki­nęs, kad ver­slu­mo ska­ti­ni­mas ir mo­ky­mas bū­ti­nas.

 

Mo­ky­to­jo nuo­mo­ne, no­rint tap­ti ge­ru ver­sli­nin­ku rei­kia ne tik įgim­tų, bet ir įgy­tų sa­vy­bių. „Jei­gu žmo­gus vi­siš­kai ne­tu­ri ver­slu­mo sa­vy­bių, ver­sli­nin­ku tap­ti įma­no­ma, bet daug sun­kiau. To­dėl mes ir mo­ko­mės. Tarp mo­ki­nių jau da­bar ma­tau bū­si­mų ver­slių žmo­nių – jie pa­si­žy­mi ak­ty­vu­mu, smal­su­mu, mo­kė­ji­mu grei­tai su­si­ras­ti rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją. Vi­sa tai yra vie­nos pa­grin­di­nių sėk­min­go ver­sli­nin­ko sa­vy­bių. To­kių mo­ki­nių aš ma­tau, ne­bū­ti­nai ver­sle, bet ku­rio­je sri­ty­je jie ga­li pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų“, – sa­vo mo­ki­nius gy­rė D.Va­si­liaus­kas.

 

Šis ben­dro­vės su­kū­ri­mo pro­jek­tas vyk­do­mas tik su vie­na kla­se, ak­ty­vus pe­da­go­gas ne­at­me­ta ga­li­my­bės, kad jau ki­tais me­tais mo­kyk­lo­je veiks ne vie­na ben­dro­vė – mo­ki­niai jau da­bar klau­si­nė­ja, ar ga­lės ug­dy­ti sa­ve ver­sliais jau­nuo­liais.

 

Vi­so­kių yra,vi­so­kių rei­kia

Ar šiuo­lai­ki­niai mo­ki­niai ne to­kie mo­ty­vuo­ti, ne­draus­min­gi? Mo­ky­to­jas juo­kau­ja, kad kaip bu­vo vi­so­kių, taip ir yra: „Net­gi sa­ky­čiau, kad kaip tik da­bar mo­ki­niai ak­ty­ves­ni ir smal­ses­ni. Ži­no­ma, kar­tais net ir pa­tys ga­biau­si pri­tin­gi, vis­ko bū­na. Bent jau Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je mo­ki­niai ak­ty­vūs, daug kuo do­mi­si, su jais la­bai įdo­mu dirb­ti. O tin­gi­niau­jan­čius sten­giuo­si iš­ju­din­ti, pa­mo­kos tu­ri bū­ti kuo ak­ty­ves­nės, įdo­mes­nės, kad ne tik te­ori­nės, bet ir prak­ti­nės veik­los ne­stig­tų“, – en­tu­zias­tin­gai tvir­ti­na mo­ky­to­jas.

 

Eko­no­mi­ka ir ver­slas, pa­sak eko­no­mi­kos spe­cia­lis­to, sa­vai­me aso­ci­juo­ja­si su pi­ni­gais, tur­tais, ga­li­my­be ge­riau gy­ven­ti. Dėl šios prie­žas­ties D.Va­si­liaus­kas sten­gia­si, kad eko­no­mi­ka tar­si iš ne itin svar­bios „ant­ra­rū­šės“ pa­mo­kos tap­tų svar­bes­nė, vi­lia­si, jog tą da­ry­ti se­ka­si. Įdo­mu, ko­kia mo­kyk­la jam at­ro­do da­bar – ar pa­si­kei­tu­si?

 

„Mo­kyk­la la­bai mo­der­nė­ja, to­bu­lė­ja tech­no­lo­gi­jos, ji sten­gia­si ne­at­si­lik­ti nuo jų. To­bu­lė­ja drau­ge su vi­su glo­ba­liu pa­sau­liu. Aš ma­nau, da­bar­ti­niai mo­ki­niai gal­būt net la­biau in­teg­ra­vę­si į mo­kyk­los ben­druo­me­nę, la­biau prie jos pri­si­ri­šę. Ne­ži­nau, kaip ki­to­se mo­kyk­lo­se, bet Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je vy­rau­ja po­žiū­ris, jog mo­ky­to­jas mo­ki­niui yra part­ne­ris: mes esa­me ly­gia­ver­čiai, sten­gia­mės įgy­ti ži­nių. Mo­kyk­la fan­tas­tiš­kai su­mo­der­nė­ju­si“, – tei­gė eko­no­mi­kos moks­lų spe­cia­lis­tas.

 

Tie­kai žmo­nių Aly­tus ne per ma­žas

Jau­no žmo­gaus gy­ve­ni­mas ties mo­kyk­los slenks­čiu ne­si­bai­gia. Ar Aly­tus ne per ma­žas gy­ven­ti, ar čia ne per ma­žai pra­mo­gų?

 

„Žmo­nių ma­žai – tai ir ka­vi­nių ma­žai, tai ir ki­no te­at­ras tik vie­nas. Aš ma­nau, kad Aly­tu­je vis­ko už­ten­ka. Taip, čia žmo­nių kon­cen­tra­ci­ja ma­žes­nė, di­des­nia­me mies­te di­des­nė įvai­ro­vė. Liūd­na gal tik dėl to, kad Aly­tu­je se­na­mies­tis la­bai ma­žas, jo net ir nė­ra, nė­ra kur pa­si­vaikš­čio­ti. O šiaip vis­ko, ko mums rei­kia gy­ve­ni­mui, yra, ką tu­ri­me, to ir už­ten­ka. Gy­ve­na­me glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je, to­dėl Lie­tu­vo­je nu­va­žiuo­ti tik­rai ga­li­ma vi­sur. Žmo­nės ir kai­me gy­ve­na, bū­na lai­min­gi, vis­ką ma­to. Pri­klau­so nuo po­žiū­rio, o ne nuo vie­tos, ku­rio­je gy­ve­na­ma“, – op­ti­mis­tiš­kai svars­tė aly­tiš­kis.

 

Jis daž­nai me­na vie­no tur­tin­giau­sių pa­sau­lio žmo­nių War­re­no Baf­fet­to nuo­mo­nę apie gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ją. Pas­ta­ro­jo pa­klau­sė, ar pa­si­bai­gus eko­no­mi­kos kri­zei žmo­nės ga­lės ge­riau gy­ven­ti, o W.Baf­fet­tas at­sa­kė: „Ne­są­mo­nė ti­kė­tis gy­ven­ti ge­riau nie­ko ne­da­rant ar­ba da­rant tą pa­tį, ką prieš tai. No­rint kaž­ką pa­keis­ti, rei­kia kaž­ką da­ry­ti.“ Šia tai­syk­le va­do­vau­ja­si ir Do­na­tas.

 

Aly­tus ne­nu­mal­do­mai sens­ta, to­dėl jau­nų žmo­nių su­grį­ži­mas ar pri­trau­ki­mas į mies­tą bū­tų ga­li­my­bė su­stab­dy­ti šį pro­ce­są. Ar tik­rai jau­ni­mas ne­grįž­ta, nes nė­ra dar­bo? Do­na­tas įsi­ti­ki­nęs, kad ir čia vis­kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio. „Ne­grįž­ta, nes nė­ra dar­bo, bet ir ne vi­si sku­ba jo pa­ieš­ko­ti, ne­ku­ria dar­bo vie­tų. Tik­rai Aly­tu­je ne­su­ku­ria­ma tiek daug dar­bo vie­tų, tai ir yra pro­ble­ma. Dar­bo vie­tas ku­ria pa­tys žmo­nės, to­dėl rei­kia pa­stan­gų. Jau­ni žmo­nės yra gu­ves­ni, tu­ri ener­gi­jos, jie iš­va­žiuo­ja stu­di­juo­ti, dirb­ti į už­sie­nį, – dau­giau pa­ma­to, įgy­ja nau­jos pa­tir­ties. Jie tu­ri pui­kias ga­li­my­bes su­si­kur­ti dar­bo vie­tą, ge­ne­ruo­ti idė­jas. Ta­čiau vis­kas pri­klau­so nuo jų po­žiū­rio į gim­tą­jį mies­tą, kar­tais tai tie­siog nu­si­tei­ki­mas. Jei­gu tu esi sėk­min­gas, ener­gin­gas žmo­gus, sa­vo tiks­lą ga­li pa­siek­ti vi­sur. O jei­gu tau blo­gai, tai blo­gai vi­sur“, – svars­tė nau­ja­sis Pu­ti­nų gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas.

 

Pa­klaus­tas, ko­kie jo at­ei­ties pla­nai, Do­na­tas nu­si­juo­kia: „Iš­gy­ven­ti ka­ran­ti­ną ir to­liau kib­ti į dar­bus tė­vy­nės la­bui.“  

 

 

Eko­no­mi­kos moks­lų ba­ka­lau­ro ir ma­gist­ro di­plo­mus tu­rin­čio spe­cia­lis­to tei­rau­ja­mės, kaip Lie­tu­va ir Aly­tus at­ro­dys 2050-ai­siais.

„Lie­tu­va tais me­tais at­ro­dys pui­kiai. Po­ten­cia­lą eko­no­mi­kai aug­ti tu­ri ge­rą, tech­no­lo­gi­jos iš­vys­ty­tos aukš­tu ly­giu. Eu­ro­pos Są­jun­go­je už­ima­me aukš­tas po­zi­ci­jas, mū­sų in­ter­ne­tas pui­kus, in­fra­struk­tū­ra nuo­la­tos to­bu­li­na­ma. Esa­me ne­di­de­lė ša­lis, bet mū­sų in­ter­ne­ti­nis ver­slas, in­fra­struk­tū­ra iš­plė­to­ta la­bai ge­rai. Ly­giai taip pat kaip prieš šim­tą me­tų vals­ty­bės plė­to­jo ge­le­žin­ke­lius. Tos vals­ty­bės, ku­rios juos iš­plė­to­jo, in­ves­ta­vo dau­giau­sia pi­ni­gų: Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos, Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, Pran­cū­zi­ja, šian­dien yra tarp ly­de­rių. To­dėl aš ma­nau, kad Lie­tu­va tu­ri po­ten­cia­lą už­im­ti la­bai aukš­tas po­zi­ci­jas ir tu­rė­ti sta­bi­lią, au­gan­čią eko­no­mi­ką. Tik lie­tu­vių tau­ty­bės gy­ven­to­jų Lie­tu­vo­je gal­būt bus kur kas ma­žiau, imig­ran­tų daug dau­giau. Ta­čiau vi­sa­me pa­sau­ly­je vyks­ta to­kie pro­ce­sai, tie­siog dar ne­pri­bren­do­me tam.

 

Aly­tu­je ly­giai taip pat – fan­tas­tiš­kas mies­tas, in­fra­struk­tū­ra po tru­pu­tį tvar­ko­ma. Di­de­lį ne­ri­mą ke­lia emig­ra­ci­ja, bet iki 2050-ųjų vis­kas su­si­tvar­kys, kam rei­kia, tas iš­va­žiuos, kam rei­kia, tas su­grįš. Tai ne­iš­ven­gia­ma. Bal­ta­o­džių ra­sė nyks­tan­ti – mū­sų ma­žė­ja, o tam­sia­o­džių dau­gė­ja. Vis tiek pa­sau­ly­je vis­kas mai­šy­sis. Lie­tu­vos bė­da ta, kad pri­si­bi­jo­ma in­ves­tuo­to­jų iš tre­čių­jų ša­lių, nors jų ir lau­kia­ma. Kad ir kaip ten bū­tų, esu įsi­ti­ki­nęs, vis­kas bus ge­rai.“

 

***

 „Aš mo­ki­niams vi­sa­da pa­sa­ko­ju, kuo ski­ria­si bu­hal­te­ris nuo eko­no­mis­to, nes daug kam at­ro­do, kad jei­gu esi eko­no­mis­tas, tai skai­čiuo­ji at­ly­gi­ni­mą. Bu­hal­te­ris skai­čiuo­ja cen­to tiks­lu­mu, o eko­no­mis­tas prog­no­zuo­ja mi­li­jo­no pa­klai­da. Jo tiks­las – prog­no­zuo­ti tai, kas bus, ko rei­kė­tų iš­veng­ti, ką da­ry­ti, kad bū­tų ge­riau.“

Donatas Vasiliauskas

  

toliau2013-02-09  commSkaityti komentarus (12)


Apklausos
Apklausa
Ar skaitote "Alytaus naujienas"?
Taip
Ne
RezultataiRezultatai
Siulykite tema
Hello, World
commSiulyti temą
RENGINIAI
Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  
Festivaliai ir didžiosios Šventės
Ieškoti


TOP 100